Šiandien galime konstatuoti, kad pasibaigė epocha, vadinama moderniąja. Naujieji amžiai žmonijai padovanojo tris pagrindinius dalykus: pramonės revoliuciją, tautas ir tikėjimą žmonijos pažanga. Visi šie dalykai šiandien jau tapo abejotinais, jų prasmingumas susilpnėjęs. Į tai neseniai nurodė Zyg­muntas Baumanas, užklaustas, ką reiškia jo pasakymas apie progresą kaip „mitą“: „Gyvename tarpvaldžio laikotarpiu, tarp laiko, kai turėjome aiškumą, ir kito, kai seni būdai tvarkytis nebeveikia. Mes nežinome, kas tai pakeis“. Kyla nauja epocha, kurią būtina apčiuopti ir įvardyti.

Pramonės revoliucija, prasidėjusi nuo garo katilų, mechanikos pasitelkimo, naujų reikalingų medžiagų atradimų, intensyvios mokslo pažangos, šiuo metu yra praradusi savo žavesį. Ji susiaurėjo iki inovacijų, kurios yra ypač subtilios, grįstos labiau atsitiktinumu nei atradimais kiekvienoje mokslo srityje. Daugiausia pažangos įvyksta ten, kur patenkinamas žmonių noras išlikti gražiais (kosmetikoje) ar prailginti gyvenimą (medicinoje ir biofarmacijoje). Tad, regis, vienintelis dalykas, kurio nepavyko pasiekti pramonės ir mokslo revoliucijai, tai rasti būdų, kaip padaryti žmogų visad jauną ir nemirtingą.

Praeitoji epocha parūpino ir iki tol nebūtą žmonių būrimosi būdą – tautas. Tautos tirpdė žmones skyrusių luomų, socialinės ir turtinės padėties ribas. Jos sunaikino iki tol galiojusias hierarchijas. Skurdžius ir aristokratas, iki tol teturėję mažai ką bendra, staiga tapo susaistyti vienu svarbiu tautos ryšiu. Tautinės bendrystės idėją lydėjo ir demokratija. Ji išreiškė siekį sukurti tokį visuomenės organizmą, kuris geriausiai išreikštų lygybę, palikdamas galimybę išlikti ir skirtingumams.

Žvelgdami į demokratijos ištakas, pagrįstai galime klausti, ar ji įmanoma valstybėse, kur nesama bendros tautos idėjos. Pavyzdžiui, mėginimas įskiepyti demokratiją Afganistane atrodytų prieštaraujantis visoms vakarietiškos demokratijos ištakoms. Sukurti demokratinio Afganistano veikiausiai nepavyktų net nuolat stengiantis, įvedant visuotinį švietimą bei imantis kitokios transformacijos.

Dėl tautos prasmės klausimų kyla nuo XX a. vidurio. Nacistinis bei kiti režimai, rėmęsi tautos idėja, bet atsisakę demokratijos, vedė valstybes į išsigimimą, sukeldami daug nelaimių ir kančių. Šiandien krypstama į ribas beprarandančios tautos idėją, kuriai pasireikšti galimybes sudarė ES eksperimentas. Tą turbūt paliudija ir katalonų, škotų ar kitų etnosų noras turėti savo nepriklausomas valstybes. Silpnėjant tautas bent du šimtmečius lipdžiusių klijų poveikiui, iš jų lukštenasi etnosai, kurie vis dar siekia pasinaudoti praėjusios epochos suteikta galimybe iki galo suformuoti tautą.

Keičiasi ir demokratijos samprata. ES profesionalų biurokratinis aparatas tampa svarbesnis už netobulus tautos deleguotų atstovų sprendimus. Migrantų judėjimas į Europą paskatino viešas diskusijas, kurios rodo, kad valstybės veikia labiau kaip ekonominiai ir saugumo vienetai. Apie „savus“ ir „svetimus“ tautoje vis rečiau diskutuojama rimtuose politikų debatuose. Tai vyksta ne vien dėl dažnai baramo „politinio korektiškumo“. Tautos, kaip jos buvo suprantamos dar XX a., praranda apibrėžtumą, nors nemažai pastangų deda kritiškieji intelektualai, radikalios grupės ar politikai. Net radikalūs nacionalistiškai nusiteikę politikai nedeklaruoja „tautų gryninimo“ tikslų. Gausių migrantų iššūkio akivaizdoje Vokietijos elitas diskutuoja ne apie tai, kad migrantai pakenktų tautos integ­ralumui. Rūpinamasi valstybės ekonominiu ir saugumo integralumu.

Trečia, besibaigiančioje epochoje beveik visiškai išnykęs tikėjimas žmogaus, tautos-valstybės ir žmonijos pažanga. Ankstesniais šimtmečiais šiam tikėjimui kelią rodė idėja apie žmogaus tobulinimą jį šviečiant, didieji ideologiniai pasakojimai apie utopines visuomenės tvarkas, tikėjimas, kad gamyba ir industrializacija iš esmės pakeis žmonių gyvenimus. Šiuo metu didžiųjų idėjų ir iliuzijų mobilizuojantieji resursai yra išblėsę. Didžiosios ideologijos ir tradicinis partijų  pasiskirstymas vis labiau praranda prasmę. Netikima, kad ateityje pasaulis ir žmogus bus perkeisti iš esmės. Labiau tesiekiama išlaikyti balansą, išlikti esamame taške, kas jau pasiekta, nesugriūti ir neišnykti.

Tokia situacija, kai dar neturima ateities orientyrų, kuria didžiųjų ideo­logijų ilgesį. Ir Lietuvoje svarstoma, kad gerai būtų turėti kokį emociškai uždegantį pažangos projektą, kuris veiktų bent kaip buvusių ideologijų simuliakras. Tačiau pažangos ideologijos nesulaukia jomis tikinčiųjų.

Akademinėse diskusijose kritikuojamas liberaliojo požiūrio įsigalėjimas, kuris sukuria tokią situaciją. Kaip yra pasakęs ryškiausias liberalizmo kritikas Alvydas Jokubaitis, „liberalai nori žmonijos be tautų, o į kultūrinį savitumą žiūri kaip į turizmo industrijai sugalvotą ir istoriškai praeinantį dalyką“. Tačiau regisi, kad dėl dabartinės būklės kaltinti liberaliąją ideologiją yra mažai pagrindo, nes nei konservatizmo, nei liberalizmo ideologijos neveikia, dabartiniu metu dreifuojame būklėje „anapus ideologijų“.

Lietuvoje ypač pastaruoju metu randasi ir tautos gynybos projektų, kurie siekia suformuluoti ir pateikti tautą uždegti galinčią vertybinę ideo­logiją. Svarstoma ir ieškoma išeičių, kaip būtų galima ryškiau brėžti benykstančias tautų ribas: užkirsti kelią Europos nutautinimo „klastoms“, stiprinti nacionalistinį patriotinį ugdymą, įstatymais įtvirtinti griežtus tautiškumo apmatus ir pan.

Sausį įvykęs forumas „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“ paskelbė būrio inteligentų pasirašytą deklaraciją „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą“. Ja skatinama telkti išskaidytą ir „pažemintą“ visuomenę siekiant ginti Lietuvos suverenitetą ir lietuvių tautą, ES įžvelgiamas jų naikinimo šaltinis. Net konstatuojama įvykusi tautos ir suvereniteto mirtis: „Dėl kryptingai vykdomos ,,europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja“. Tokį tautiškumą, kuris veikė prieš šimtą metų, iš tiesų galima mėginti atstatyti, jei jis yra užmirštas ar diskriminuojamas. Deklaracijos kūrėjai būtent taip situaciją ir nubrėžia – kad esama politinių elitų, kurie deda sąmoningas pastangas tautiškumą menkinti. Tačiau jei tautos samprata, buvusi prasminga kad ir šimtą metų, ima prarasti prasmingumo ir mitiškumo jėgą bei galią telkti visuomenę, tai gali būti ne vien sąmokslo ar piktos valios, bet ir epochų pokyčio ar net Apvaizdos valios pasekmė. Ar tam tikros formos tautiškumo gynimas Lietuvoje gali pakeisti visą pasaulį?

Dabartinis metas, kai jaučiama epochos pabaiga, balansuoja tarp (besikeičiančios) demokratijos ir totalitarizmo pagundų. Totalitarinio režimo perspektyva vilioja tuo, kad galėtų trumpai pristabdyti epochinius pokyčius ir leistų dar kurį laiką pragyventi pasaulyje, kuriame daugelis dalykų būtų aiškūs ir kontroliuojami.

Oswaldas Spengleris Vakarų saulėlydyje kalbėjo apie senosios epochos problemas, ją vedančios pažangos idėjos blogas pasekmes – faustiškąjį žmogų. Pranašystė buvo gana tiksli, nes neilgai trukus tas žmogus ir įsigalėjo. Tačiau Spengleris dar gana stipriai stovėjo modernioje epochoje. Epochos pabaiga nereiškia, kad žlunga vakarietiškoji civilizacija: ji tesusiduria su visai naujais iššūkiais. Besirandanti nauja epocha reiškia lūžį, kurių jau ne vienas buvo įvykęs. Ji nereiškia, kad žlunga Vakarų civilizacija ir jos pamatinės vertybės. Iš tiesų netenka prasmės dalis ankstesnių idėjų, tampa nesvarbios kai kurios struktūros. Panašiai vyko ir įsigalint moderniajai epochai, kai politinę reikšmę beveik visiškai prarado ir į nuošalę pasitraukė luomai ir aristokratinės tvarkos. Jie egzistuoja ir šiandien, nors jų įtaka tėra prieš kelis amžius buvusios galybės blyškus atspindys. Panašus procesas, manytina, vyksta ir su tautomis. Etniniu (ir rasiniu) pagrindu suformuotos tautos gaivinimo projektas prašyte prašosi totalitarinių sprendimų, kurie vieninteliai galėtų sugrąžinti jai anksčiau turėtą svorį ir įtaką.

Remiantis dabartine patirtimi, peršasi klausimas, ar lietuvis eitų ginti Lietuvos todėl, kad ji kaip valstybė gerai veikia, suteikia socialinį ir fizinį saugumą, kad joje gyvenimo lygis yra geresnis nei „ten“, ir turi daugiau galimybių veikti, ką sumanęs; ar todėl, kad ta valstybė yra vienintelė priebėga išskirtinei lietuvių tautai, kalbančiai seniausia kalba? Ar patriotizmą įveiksmina tai, kad gerai (įvairiomis prasmėmis) gyvename, ar tai, kad esame išskirtinė ir tautiškai savita bendrija?

Jei Rusija užpultų Lietuvą, neabejotinai nemažai kas eitų Lietuvos ginti. Tačiau ne todėl, kad tam įpareigoja protėvių vėlės, išskirtinė kalba, kurią reikia išsaugoti kitoms kartoms, ir ne todėl, kad turime turtingą liaudies dainų aruodą. Lietuvos ginti eitume todėl, kad „ten“ yra blogai gyventi, žmonėms nuolat meluojama, jie nuolat žeminami, o pasakęs, ką galvoji, gali nukentėti fiziškai. Lietuvoje gyventi daug geriau, ir esama dalykų, kuriuos galima dar pagerinti. Net jei Lietuvą užpultų kokia vakarietiška šalis, kaip Švedija, veikiausiai taip pat nemažai kas eitų jos ginti. Švedijoje taip pat esama dalykų, kurių nesuprantame ir kurių nenorėtume perimti kaip savų. Kalbos ir tautinių rūbų skirtumai šiuo atveju tikrai tebūtų antriniai. Juolab kad iš patirties žinome, jog okupuotos tautos (net ir sovietinės) gana laisvai vartojo savo kalbą. Lietuvių kalbos priežiūra ir gryninimas nuo kitų kalbų apnašų vyko būtent soviet­mečiu.

Kokia bus epocha, kurios nedinamizuoja pažangos entuziazmas, kurioje žmonių protų nebežavi didieji ideologiniai pasakojimai; labiau gyvenama dabarties laike, o ne vadovaujamasi ateities vizijomis; kurioje industrinė gamyba nėra joks svarbus pažadas, keičiasi demokratijos samp­rata, o gerai sustyguota biurokratija tampa svarbesniu dalyku nei asmeniškai išrinkto politiko entuziazmas; kurioje tautos išlieka, tačiau reiškia ką kita nei anksčiau, kurioje socialinis saugumas tampa svarbesniu patriotizmui už tautos idėją?

Naujoji besibeldžianti epocha sukuria nesaugumo ir nestabilių vertybių jauseną. Ji meta iššūkį ieškoti naujų pozityvių orientyrų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti atmestini. Kas gali padėti nenuklysti ir nepražūti, kai menkai veikia turėti orientyrai? Padažnėję religiniai karai, į kuriuos kiek negrabiai atsakoma demokratijos, gerovės ir žmogaus teisių gynimo idėjomis, yra šio lūžio požymis. Galbūt naujoji epocha iš tiesų reiškia, kad tampa svarbi religijos prasmė, o žmogaus kaip Dievo paveikslo idėja gali tapti netvirtu pozityviu orientyru vakarietiškos civilizacijos keleiviams?

Naujasis židinys