Ne paslaptis, jog daugelis filosofų yra linkę aiškiai apibrėžti svarbiausius savo samprotavimų objektus. Taip daroma ne be reikalo, ir ne tik todėl, kad šito reikalauja tvarkingo ir koncentruoto loginio mąstymo taisyklės. Viešai skleisdamas savo idėjas, žmogus sąžiningai įsipareigoja nesileisti į dviprasmybes ir nesuteikti galimybės manipuliuoti jo vartojamomis sąvokomis. Visa tai ypač aktualu kalbant apie abstrakčias idėjas, kurių daugialypis suvokimas neretai sukelia konfliktą ar nesusikalbėjimą vien dėl to, kad oponuojančios pusės, sąmoningai ar ne, kalba apie visiškai skirtingus dalykus.

Todėl kalbant apie fundamentalizmą privalu pabrėžti, kad pastaroji sąvoka išreiškia bekompromisį, nuoseklų tam tikrų principų laikymąsi, nors dėl savo abstraktumo neretai yra užteršiama klaidingomis ir jos esmės neatitinkančiomis idėjomis, leidžiančiomis konstruoti nepagrįstą kritiką pačiai fundamentalizmo koncepcijai.

Fundamentalizmas neretai yra neteisingai suvokiamas kaip neva nekritiškas ar „pažodinis“ tam tikro mokymo ar nuostatų supratimas ir praktikavimas. Kitaip tariant, manoma, jog fundamentalistas tiesiog stokoja poreikio abejoti ir kelti klausimus, užuot stengęsis atrasti tiesą, aklai įsikimba paviršutiniško štampo, šitaip susikurdamas patogų ir statišką gyvenimą. Kritiniu atveju toks fundamentalistas tampa žiauriu ir pavojingu fanatiku – žmogumi, neapkenčiančiu kitokias pažiūras ar tikėjimą išpažįstančių asmenų, taigi dėl bekompromisio tarnavimo įtikėtiems principams jis galįs imtis siaubingus padarinius sukelsiančių veiksmų.

Apie fundamentalizmą dažniausiai kalbama religiniame kontekste. Jeigu tai yra katalikiškas fundamentalizmas, bet kuris samprotavimas turėtų prasidėti nuo esminių krikščionybės nuostatų konstatavimo. Viena iš jų neabejotinai yra ta, kad krikščionybė, skirtingai nei, pavyzdžiui, grynai legalistine samprata besivadovaujantis islamas, yra vienintelė pasaulio religija, besiremianti tikėjimu. Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams teigė, jog pasaulis negali pažinti Dievo išmintimi, tačiau Dievas pasirinko išgelbėti tuos, kurie turi tikėjimą (Pirmasis laiškas korintiečiams, 1:20-21).

 Šis savo ruožtu yra neatsiejamas nuo netikrumo, ir kuo labiau abejojama, tuo didesnio tikėjimo reikalaujama. Aukščiausias tokio tikėjimo lygis – protu priimti tai, kas neįmanoma, todėl tikėjimas Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų reikalauja milžiniškų valios pastangų. Taigi krikščioniškas tikėjimas taip pat vadovaujasi valios principu, o tikėjimas yra vienas iš šitos valios pasireiškimų. Teiginiai, jog reikia mokėti abejoti savo tikėjimu, pasmerkti vidiniam prieštaravimui. Tarkime, kad žmogaus tikėjimo objektas yra priešais jį stovintis stalas, tačiau tas žmogus teigia, jog vis dėlto abejoja tam tikromis to stalo dalimis (kitaip tariant, netiki jų egzistavimu). Ar galima pasakyti, kad tas žmogus vis dar tiki stalu? Žinoma, kad ne, ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar tas stalas iš tiesų egzistuoja. Šiuo pavyzdžiu norima parodyti, jog griežtai loginiu požiūriu selektyvus tikėjimas yra iš principo neįmanomas. Kitaip tariant, jokie kompromisai tikėjimo klausimais yra negalimi. Žmogus arba tiki stalu, arba ne, ir nėra jokio tarpinio varianto.

Abejonė pačiu tikėjimo objektu, Dievu ir jo egzistavimu besiremiančiu Bažnyčios mokymu, atspindi tragišką žmogaus proto prieštarą: turėdamas įgimtą žinojimo poreikį, žmogus tiesiog negali patenkinti šio poreikio vien teoriniu mąstymu ar empiriniais duomenimis. Egzistenciniai klausimai apie Dievo, žmogaus būties tikrumą ir prasmę yra neišsprendžiami, tačiau šis proto ribotumas niekaip neprieštarauja tikėjimui. Pastarasis savo esme išeina tiek iš fizinio patyrimo, tiek iš teorinio mąstymo lauko, nes remiasi tuo, ką žmogaus protas paprastai įvardina kaip stebuklą. Protas iš principo negali to stebuklo aprėpti, taigi kartu ir (galutinai) suvokti, o juo labiau patirti fiziškai. Tačiau grynai praktinė ir todėl apčiuopiama tikėjimo išdava yra ta, kad jis suteikia tam tikrų etinių gairių, leidžiančių žmonių bendruomenėms taikingai organizuoti savo sugyvenimą ir laiduoja tam tikrus pamatinius principus, užtikrinančius kiek įmanoma stabilesnį žmonių, turinčių laisvą valią, elgesį. Kitais žodžiais sakant, būtent šis paralelinis stebuklo egzistavimas racionalizuoja krikščionišką moralę, nes tikėjimu apšviestą protą turįs žmogus geba aiškiai suvokti gero ir blogo elgesio prasmę ir pasekmes.

Kokių praktinių pasekmių turi klaidinga „kvestionuotino tikėjimo“ samprata? Praktikoje ji reiškia, kad, nuolatos keldamas klausimus dėl savo tikėjimo principų ir jais abejodamas, žmogus įgyja neribotą laisvę elgtis kaip tinkamas, nes gali lengvai nusimesti nuo pečių jį varžančius moralinius įsipareigojimus. Kita vertus, tikėjimo normomis abejojantis žmogus patenka į savotišką nelaisvę, nes pradeda abejoti ten, kur anksčiau priimdavo valingus moralės sprendinius. Selektyvus krikščioniškojo mokymo laikymasis gali būti nesunkiai įvilktas į „kritiško“ ar tiesiog savarankiško mąstymo retoriką. Bėda ta, kad tai turi labai mažai sąsajų su mąstymu – priešingai, „atsirinkti“ sau patogias ar tiesiog mažiau reikalaujančias taisykles skatina taikymasis prie laikmečio sąlygų, antikatalikiškas tikėjimas istorine moralės pažanga arba banalus psichologinis silpnumas, kuris reiškia, kad žmogus tiesiog nepajėgia savo veiksmais liudyti to, kad siekia krikščioniškos moralės diktuojamo etalono.

Suvokiant tai, kas aptarta, kaltinti katalikišką fundamentalizmą fanatizmu ir agresija yra tiesiog nesusipratimas. Krikščionybė yra vienintelė religija, besiremianti meilės principu, kuris savo ruožtu nurodo žmogaus tobulumo idealą. Tobulas žmogus yra išugdęs savo dorybes taip, jog atsidūręs ribinėse situacijose už savo artimą geba paaukoti net gyvybę: „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9-17). Vadinasi, ypač sunkius moralinius reikalavimus keliantis krikščionybės moralinis kodeksas remiasi samprata, kurios esminiai tikslai yra tiesiogiai prieštaringi visoms agresyviojo fanatizmo formoms. Remiantis vyraujančia retorika, reikia manyti, jog ir krikščionių kankiniai, atsisakę išsižadėti savo tikėjimo, buvo ne kas kita kaip fundamentalistai, ir Katalikų Bažnyčia šiuos žmones ne veltui paskelbė šventaisiais – jų elgesys (gyvybės auka dėl Dievo ir savo artimo), sąlygotas bekompromisio tikėjimo nuostatų laikymosi, padarė įmanomą maksimalų priartėjimą prie tobulo žmogaus idealo.

Galiausiai tikėtina, jog neteisingai suvokiamas fundamentalizmas gali lemti elementarų negebėjimą atskirti jo apraiškų skirtingų religijų viduje ir skatina klaidingai plakti į vieną visumą visas religijas, vaizduojant jas kaip iš esmės suderinamas, tačiau vienodai atgrasias savo „fundamentalistine forma“. Neapsibrėžus ir deramai neįvertinus fundamentalizmo, pamirštama, kad neretai be pagrindo gretinama krikščionybė ir islamas turi fundamentalių skirtumų. Kaip jau minėta, skirtingai nei krikščionybė, islamo religija nesiremia tikėjimu ir neturi moralės, nes ją atstojantys ir formaliai nustatantys principai ir elgesio kodeksai yra grynai legalistinio-funkcinio pobūdžio. Kitas esminis skirtumas – musulmonų turima pasaulinės islamo valstybės sukūrimo vizija. Krikščioniškoji žmonių vienybė yra iš esmės transcendentinė idėja, nurodanti į dvasinį, o ne politinį žmonių bendrumą, o Mohamedo mokymas labai tiesiogiai nurodo musulmonų pareigą siekti pasaulinio islamo kalifato, atsisakančius atsiversti į islamą ar jo išsižadančius asmenis bausti mirtimi, o priimti islamą atsisakiusias valstybes laikyti agresorėmis. Tai suvokiant nekyla abejonių, jog su musulmoniškojo fundamentalizmo samprata iš principo gali būti suderinamas ir fanatizmas, besireiškiantis jėga ir smurtu. Klaidinga būtų agresoriais ir fanatikais laikyti visus islamo išpažinėjus, bet būtent islamiškasis fundamentalizmas turi sąsajų su smurtu ir teroru. To neįmanoma pasakyti apie fundamentalistinį katalikybės normų laikymąsi. Akivaizdu, kad painioti katalikišką fundamentalizmą su islamišku fundamentalizmu yra šiurkšti klaida dėl visiškai skirtingo šių religijų mokymo.

Katalikų tikėjime bekompromisis mokymo principų laikymasis yra pamatinė autentiško tikėjimo sąlyga. Kiekvienas selektyvus šių nuostatų priėmimas ir praktikavimas yra prieštaringas tiek metafiziniu, tiek grynai praktiniu požiūriu, kada kalbame apie krikščioniškus moralės reikalavimus. Katalikiškas fundamentalizmas jokia prasme nereikalauja agresijos ar smurto, pasireiškiančių kardinaliai skirtingą mokymą išpažįstančių žmonių ar tam tikrų religinių sektų veiksmuose. Priešingai – itin aukštus moralinius standartus diktuojantis katalikų tikėjimas, įvesdamas tobulo žmogaus idealą, sukuria amžiną siekiamybę savo mintimis, žodžiais ir darbais nuolatos liudyti absoliutų gėrį ir meilę. Savaime suprantama, jog tai nėra lengva užduotis, nes nuoseklus ir nekintantis šių principų laikymasis susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ypač mūsų dienų moralinio reliatyvizmo sąlygomis, gali priversti kentėti ir aukotis dėl atsidavimo savo tikėjimui ir jo reikalavimams.

Natūralu, jog absoliuti dauguma krikščionių nesugeba gyventi laikydamiesi šių idealų. Dėl to jie netampa blogais krikščionimis. Priešingai, Bažnyčia kiekvieną laiko klystančiu nusidėjėliu ir kiekvienam siūlo Atgailos sakramentą. Tačiau net silpnas, nuodėmingas ir laisvą valią klaidai bei nuodėmei turintis žmogus (taigi, kiekvienas iš mūsų) turi pareigą pripažinti Bažnyčios mokomą moralinį idealą ir jo siekti. Kiekvienas katalikas turi būti fundamentalistas, tai yra tikėti bekompromisiškai, nenukrypstant nuo mokymo principų ir jų nesirenkant savo nuožiūra. Drąsa ir pastanga besąlygiškai liudyti savo tikėjimą leidžia bent jau priartėti prie tobulo žmogaus vaizdinio, o tai savo ruožtu yra natūraliausias kiekvieno kataliko dvasinis tikslas. Kartu tai – ir sielos dorybė, besiremianti lotyniškuoju fundamentum, reiškiančiu pamatą, o jo prasmė katalikams yra ne kas kita, kaip pats Kristus.