Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Nepriklausomybės dieną pasitiko su antrąja serijos „Tremties vaikai“ knyga. Rašytojas Stanislovas Abromavičius aprašė pusšimčio Lietuvos vaikų, iškentusių kelionę į tolimąjį Sibirą, gimusių gyvulinio traukinio vagone ar jau toli nuo tėvelių gimtinės, likimus.

Kaip žinoma, pirmoji tremtis vyko auštant 1941 metų birželio 14-ajai. Dar trečią valandą nakties – vienu metu visose trijose Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – Maskvos nurodymu prasidėjo gyventojų trėmimai. Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami daugiau nei 40 tūkstančių įvairų tautybių žmonių, daugiausia lietuvių, iš kurių daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Ištremti vaikai į Tėvynę sugrįžo jau suaugę… Iš viso tada iš Lietuvos deportuoti 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis iškeliavo į tremtį, kiti – į GULAGo lageriuose. Dauguma jų – to meto politikai, visuomenės veikėjai, valdininkai, inteligentai, menininkai. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros.

Birželio 15-osios vakare turėjo būti surinkti visi tremtiniai, bet kadangi kai kurios šeimos slapstėsi, kitų asmenų namuose nerado, treti trėmimo metu pabėgo, operacija užsitęsė iki birželio 18 dienos. Kaip skelbė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, 1941 metais buvo ištremta į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į įvairius lagerius – Karlagą, Vorkutlagą (Komijos ASSR), Siblagą (Kemerovo sr.), Sevurallagą (tuomet – Sverdlovsko sr.), Kraslagą (Krasnojarsko kr., Rešotų m.), Norillagą, Bellagą (Karelijoje) ir Oneglagą (Archangelsko srityje). Tarp ištremtųjų buvo ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941–1952 metais iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremta 55 350 iki 16 metų vaikų, tremtyje gimė dar 18 306. Dalis jų žuvo net nepasiekę Sibiro, pirmąją tremties žiemą ar vėliau. Nebuvo pasigailėta net nėščių moterų, tad dar šimtai kūdikių gimė vagonuose antisanitarinėmis sąlygomis. Tūkstančiai mažų širdelių kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinti, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba. Tai vienas baisiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapių.

Knygos autorius Stanislovas Abromavičius prakalbino apie pusę šimto mažųjų kankinių. Dauguma jų tvirtina, kad jų šeimoms išgyventi padėjo malda. Ypač jau tada, kai iš lagerių į jų bendriuomenes įsijungė kunigai, kurie suvienijo visus bendrai maldai, suėjimams, kalboms apie gimtus kraštus.

Štai keli mažųjų tremtinių prisiminimų fragmentai iš antrosios knygos „Tremties vaikai“.

Genė Brazdžiūtė-Rozenbergienė, Vabalninkas. Irkutsko srities Sujetichos stotį pasiekėme balandžio 10 dieną. Sujetichjos gyvenvietės (dabar Biriusinskas) barakuose, buvusiame kalinių lageryje, aptvertame tvora ir su bokšteliais sargybiniams, gyvenome sunkiomis sąlygoms, be jokio baldo apie 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. Nedidele virtuvėle dalijomės su kitomis šeimomis.

Statybose dirbo tik tėvelis, jis turėjo išmaitinti visus septynis. Statė iš rąstų trobas tremtiniams, nes po mūsų atvežė daug žmonių iš Aukštaitijos, vėliau ir iš Ukrainos. Be to, čia radome ir 1948 metų tremtinių. Reikėjo apsiprasti su aplinka. Maisto nusipirkti nebuvo, išskyrus duoną pagal normą, prie kurios eilėse stovėdavome per naktį. Prasidėjo ligos.

1950 metų pavasarį susirgau maliarija – pagelto liežuvis, akys, iki keturiasdešimties laipsnių pakilo temperatūra. Sesutė sirgo mažakraujyste. Tėveliai sunerimo. Visa laimė, kad susitaupę nusipirkome ožkelę, kuri kasdien duodavo po pusantro litro pienelio. Ožkos pienas buvo mums vaistas. Antrais tremties metais pradėjome rauti jauną pušyną ir su kastuvais ruošti žemę bulvėms ir daržovėms sodinti. Apsigynėme nuo bado, tačiau sotūs nebuvome. Slapta per geležinkelį ėjome į taigą pasirinkti miško gėrybių. Ten augo riešutai, grybai, uogos, gražios gėlės. Žinoma, už tai galėjome turėti rimtų nemalonumų komendantūroje. Įgaliotinis anksti ryte ir vakare ėjo per barakus ir tikrino, ar visi namuose, ar kas nepabėgę. Sakė, kad atvežė mus visam gyvenimui, kad mums, fašistams, taip ir reikia…

1949-ųjų rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Lietuvoje buvau bebaigianti ketvirtą, o čia pasodino į trečią klasę. Kai išmokau rusų kalbos, mokslai sekėsi. Lietuviai buvo pavyzdys visiems, mokėmės geriau už vietinius. Kad įsigytume knygų ir sąsiuvinių, vasarą turėjome dirbti. Vyresnėse klasėse reikalavo už mokslą mokėti. Iki šiol esu išsaugojusi mokesčio už mokyklą kvitus – kas pusmetį reikėjo mokėti po 75 rublius. Rudenį veždavo dirbti į kolūkius, dažniausiai kasti bulvių. Taip gyvendama Sujetichoje baigiau devynias klases, o sugrįžusi į Lietuvą, dešimtą klasę lankiau Panevėžio trečioje rusų vidurinėje mokykloje, nes lietuviškai man būtų buvę sunkiau.

Sibire religines šventes švęsti buvo uždrausta, tačiau šv. Velykas ir šv. Kalėdas šventė visos lietuvių šeimos. 1952 metais iš tremties pas tėvus į Sujetichą atvažiavo kunigas Antanas Bitvinskas (1925–2006), kuris slapta tuokė, krikštijo, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Gimęs Raseinių apskrities Girkalnio parapijoje ūkininkų šeimoje, buvo dainininkas, giesmininkas, linksmuolis. 1945 metais baigė Raseinių gimnaziją, o 1949-aisiais – Kauno kunigų seminariją. 1949 metų kovo 29 dieną buvo ištremtas „į Baikalą, žemės galą“ – Olchono salą, kurioje kartu su kitais lietuviais tremtiniais vergiškomis sąlygomis dirbo žuvies perdirbimo įmonėje.

Šeštadieniais jaunimas kuriame nors barake suruošdavo šokius. Įsirengėme tinklinio, krepšinio aikšteles. Sujeticha atrodė labai niūri, apstatyta apšiurusiais nameliais. Tačiau tremtinių brigados ilgainiui pastatė rąstinių namų, iškilo ligoninė, mokyklos, vaikų darželiai, parduotuvės.

Danutė Laužadytė tremtyje Jakutske

Danutė Laužadytė, Obeliai: Mus vežęs vežimas sustojo Antanašėje, prie buvusio policininko Lapienio sodybos. Paėmė jo šeimą. Pasiekę Obelius, sulaukėme dėdės Klemento, jis perdavė „benzinką“ (primusą), kad galėtume pašildyti vandenį. Kai mus atgabeno į Rokiškio geležinkelio stotį, vėl atsirado dėdė, atsiprašė, kad negali perduoti pinigų, nes ruošėsi trėmimui ir patys. O mes tuo metu pinigų irgi neturėjome, nes sodyboje vyko statybos.

Mamos jauniausioji sesuo Bronė buvo netekėjusi, 33 metų amžiaus, gyveno kartu su mumis. Išvykus į Sibirą, namuose ji liko viena, nes jos tremiamųjų sąrašuose nebuvo. Nelaimės sukrėsta, nesėdėjo sudėjusi rankų, o nuskubėjo į Zibolius pranešti seseriai Marytei. Sugrįžusi pasišėrė gyvulius, užkūrė duonkepę, pašovė duoną. Bet ištraukti iš krosnies nesuspėjo, nes po kelių valandų į trobą suvirto tie patys kankintojai. Parodė pirštu į tetą Bronę ir pasakė: „Šita dar didesnė banditka!“ Liepė rengtis ir atvežė į tremtinių aptvarą Obeliuose. Tad į tremtį iškeliavo Laužadžiai su dviem vaikais ir Bronė Martinėnaitė.

1979 metais Ignas Pauliukas Rokiškio vidaus reikalų skyriui patvirtino, kad kartu su NKVD darbuotojais dalyvavo tremiant Prano Laužadžio šeimą. Mat jie turėjo didelį 20×40 metrų namą, kiemo statinius, pirtį, keturias karves ir du veršelius, tris arklius ir kumelį, avių ir kiaulių. Namuose – keturi stalai, šešios kėdės ir daug kitų daiktų. Ištrėmus turto akto niekas nesurašė, jis tapo bešeimininkiu, tačiau kas jį išgrobstė, jis nežinojo… Kitame raštelyje, pasirašytame dar trėmimo dieną, tai yra 1941 metų birželio 14-ąją, jis nurodė, kad yra Obelių valsčiaus Zibolių „selsovieto“ pirmininkas. Tremiant šeimą į Sibirą, Prano Laužadžio sodyboje liko 5 karvės ir veršelis, 2 arkliai ir kumeliukas, kiaulė su 6 paršeliais, 4 avys su jaunikliais. Raštiškai pasižadėjo turtą išsaugoti iki valdžios nurodymų ir tai patvirtino parašu.

Mus atvežė į Altajaus krašto Pavlovsko gyvenvietę, prie Katūnės upės. Prasidėjo pirmasis skirstymas: vaikus ir moteris paliko, o vyrus atskyrė. Kad taip atsitiks, žinojome dar vagonuose. Tėtis mokėjo rusiškai, tai kai ešelonas sustodavo, eidavo parnešti vandens.

Tremtyje tik teta Bronė gaudavo kortelę duonai, nes ji dirbo miške. Mama liko su mumis, į darbą nėjo. Tad duoną dalindavomės.

Birutė Morkūnaitė

Pasakojimas apie Birutės Morkūnaitės, gyvenusios Biržuose, tremtį

Nesuprantama kodėl, tačiau 1942-ųjų pavasarį septyniolikametė Birutė su mama buvo atrinktos dar tolimesnei kelionei į šiaurę, jau už Poliarinio Rato, prie Laptevo jūros. Nuplukdytos virš 3000 kilometrų prie Jenisiejaus žiočių. Paraplauktos Igarka, Norilskas, Dudinka... Aplink plytėjo tik nuogas krantas, samanomis nukloti kalnai, be medelio ar augalėlio. Sutiko nuolat siautėjanti uraganinė sniego pūga. Tokiam rūsčiam peizažui Birutei sugalojo, o ir šiandien kartoja, terminą šiaurės šiaure. Tada ji dar nežinojo, kad skirtingai nuo kitų užgrūdintų čionykščių tautų gyvenimo, tremtiniams šiaurės šiaurėje šansų išlikti buvo nedaug. Vietovė net pavadinimo neturėjo: ją vadino Tašku (točka – rusiškai). Grįždami tremtinius lydėję palydovai pažadėjo netrukus grįžti ir atplukdyti namukus. Tačiau teko gerokai palaukti. Retsykiais čion užklystantiems nencams aptarnauti, netoli Točkos stovėjo menkutė ligoninė. Sako, joje šeimininkavo antitarybiškai nusiteikęs ir greičiausiai dėl to į čia atsiųstas felčeris latvis Liakš. Pamtęs vargstančiu tremtinius, jis Apoloniją ir Birutę trumpam priglaudė ligoninėje.

Pagaliau barža atplaukė medieną. Sunešė ją į kalną ant pečių, savo jėgomis ir išmone susirentė namelius, samanomis užkamšė tarpus tarp rąstų. Nameliai buvo išssimėtę 20–30 metrų atstumu. Vandenį žiemomis nešiodavo iš už kelių kilometrų nuo kaimelio pratekėjusios upės, prakirtę dviejų metrų storio lede eketė.

Točkoje apsigyveno apie 80 tremtinių: po lygiai lietuvių, latvių, ukrainiečių ir Leningrado vokiečių. Tarp lietuvių buvo du žydai. Malkų pakrantėn išmesdavo Jenisiejus. Nuo spiginančios saulės skaudėjo akys. Tremtinius kankino skorbutas, kojas nelaimėliai vyniojo skudurais. Tik Birutė džiaugėsi atsivežtais veltiniai, kuriuos jai išvykstant padovanojo draugė rusaitė. Sniego pūgos be pertraukos iki poros savaičių. Jų metu į lauką išeiti buvo pavojinga: kartą viena vokietaitė surizikavo aplankyti draugus. Perbėgdama per pūgą ji nepataikė į kaimynų namus, nuklydo ir sušalusi žuvo. Kartą į kaimelį nuo jūros pusės elniais atklydo ir netoli jų palapinėse apsistojo klajojantys nencai. Tai buvo viena iš vietinių šiaurės Sibiro tautų. Jie vertėsi elnininkyste ir medžiokle. Kažkokiu būdu pas juos atvykdavo amerikiečiai ir supirkinėjo brangius baltų arktinių lapių kailius. Iš elnių kailių nencai gamindavo blizgučiais papuoštus aukštaaulius batus. Blizgučių jiems priveždavo amerikiečiai. Nencai labai vertino arbatą. Turėtą jos pakelį Apolonija iškeitė į ilgą ir šiltą elnių kailių drabužį.

Tremtiniai maitinosi žuvimi: nuo nedidelių maksūnų iki keliasdešimt kg sveriančių nelmos, eršketo. Tinklų statymas, tikrinimas bei žuvies surinkimas turėjo savo specifiką. Tremtiniai poilsio dienų neturėjo. Artėjant prie ekečių, siaubą kėlė mintis, kad užklupus pūgai namų ir nebesurasti. Todėl, kaip orientyrai, kelias į eketes būdavo nusmaigstomas pagaliukais. Ant galvų dėvimuose kapišonuose buvo paliekama tik nedidelė angelė kvėpuoti.

Spiginant 40-ties laipsnių šalčiui, dirbant vandenyje nuogomis rankomis jų skausmas buvo sunkiai pakeliamas. Tinklus staydavo, tikrindavo (dažniausiai vyro ir moters arba trijų moterų) grandys. Birutės laimei, jos porininkas Stasys Mackevičius buvo labai stiprus. Tinklams įleisti reidėdavo iškirsti dvimetrines eketas, gal nepilno metro diametro. Stasys darbavosi su kirstuvu, o Birutė sėmė ledų luitus iš namų atsineštu indu. Pirštinės akimirksniu tapdavo ledo gabalu, tai reikėjo darbuotis nuogomis rankomis. Šlapdavo veltiniai. Vėliau tiesdavo tinklus. Stasio jėga ypač praversdavo, kai tekdavo į krūvas pertempti šimtus kilogramų čia pat sustingusių žuvų. Susikaupdavo suledėjusios žuvies kalnai. Prasidėjus navigacijai, laimikis būdavo išplukdomas...

Zigmas Bartkus

Zigmas Bartkus, Liudvinavas. Atėjo nelauktoji diena – 1948-ųjų gegužės 22-oji, šeštadienis. Mane mama pakėlė apie šeštą valandą ryto ir liepė toliau nuo namų perkelti dobilienoje besiganantį arklį Sartį, kad jei mus tremtų, tai gal jis liktų mamos seseriai Liudvinai (1907–2000) – jos vyras buvo sovietų paimtas į kariuomenę ir dingo be žinios, ji sunkiai gyveno su keturiais mažamečiais vaikais ir arklio neturėjo.

Laukus dengė silpnas rūkas ir žadėjo būti graži diena. Gale namo ir gale klojimo sėdėjo po stribą. Sulaikė pro šalį važiuojantį ūkininką su vežimu. Grįžau namo. Mama pamatė ateinančią tetą Liudviną ir vėl pasiuntė mane perspėti jos, kad grįžtų, nes kitaip ir ji bus sulaikyta. Po kurio laiko atvažiavo sovietų kareiviai su stribais ir liepė krautis daiktus. Kartu su jais buvo ir Kazys Milkaitis (1919–2001). Jis, tėvui kalint, apardavo laukus ir atlikdavo kitus vyriškus ūkio darbus. Mama norėjo jam atiduoti tėvo vestuvinį kostiumą, bet jis pasakė, kad ir juos tremia. Turėjo būti ištremta Bartkų mamytė – taip vadinome močiutę Marcelę Bartkuvienę (1885–1952) – ir teta Adelė Bartkutė (1921–1971), bet jos sugebėjo pabėgti.

Kol sulaksčiau iki tetos Liudvikos, grįžęs radau vežime sukrautus daiktus. Užbėgau ant aukšto ir pasiėmiau dar rudenį mano krikštatėvio Jono Gulbino (1910–2003) pasiūtą žieminį paltuką. Medžiagą davė man Bartkų mamytė už žąsų ganymą 1947 metų vasarą.

Pajudėjom tuos penkis kilometrus Lukšių link. Mus pasivijo tetos Liudvina ir Ona. Teta Ona Gulbinaitė (1916–1970) buvo mano jauniausios sesers Onutės podė – taip mūsų krašte vadindavo krikšto motinas. Ji norėjo paimti savo krikšto dukterį, kuriai buvo tik 2,5 metų, bet mūsų krašte garsėjęs stribas Pašilis jos net iš tolo neprileido ir grasino kartu ištremti.

Atvežė prie Zyplių dvaro. Čia tokių nelaimėlių jau buvo ne viena šeima. Vienus atveždavo, kitus sunkvežimiais išveždavo į Pilviškių geležinkelio stotį. Nežinau kodėl, bet visur papuldavome vos ne paskutiniai. Matyt, buvome „nepaklausi prekė“. Jau pavakare pasikrovė į sunkvežimį ir atvežė į Pilviškius. Pamačiau, kad palaukėj stovėjo daug namukų ant ratų – gyvulinio vagono iki tol nebuvau matęs. Mus įlaipino į pirmą vagoną, jau prigrūstą žmonių. Buvome vieni iš paskutiniųjų, nes vietos radome tik priešais duris. Naktį pervežė į Palemono stotį. Ryte, kai atidarė duris, prie mūsų vagono buvo prikabintas mažas dviašis vagonas, kuriame buvo gal trys ar keturios šeimos. Kitą naktį pervežė į Naująją Vilnią, ten mažasis vagonas dingo. Atsidūrė ešelono viduryje – tai labai pravertė tolimesnėje kelionėje. Iš Naujosios Vilnios pajudėjome pavakare, vežė dieną ir naktį. Truputį praverdavo duris, bet vyrai sugebėdavo jas visai atidaryti, o kai traukinys lėtinto greitį, vėl uždarydavo. Kadangi buvome įsitaisę priešais duris, matėme Rusijos platybes, ruses su būreliais vaikų, – tuos liūdnus vaizdus.

Stotyse gamtinius reikalus atlikdavo po vagonais: vyrai vienam gale, moterys – kitame. Kartais duodavo kareiviškame gal 20 litrų talpos termose sriubos ir forminės duonos. Dažniausiai būdavo rauginti kopūstai. Gal ketvirtą parą, sustojus ilgesniam laikui, leido išsivirti maisto. Vienas ūkininkas vežėsi prieš trėmimą papjautą kiaulę, tai valgė visas vagonas, nors skerdiena buvo jau su kvapeliu. Netoliese matėme pjuvenomis apipiltus didžiulius ledo luitus. Mama labai nerimavo, kad mus greitai nuveš ten, kur labai šalta. Bet kuo toliau vežė, tuo labiau kentėjome nuo karščio.

Pravažiavome patvinusią Volgą, uolėtus Uralo kalnus. Sustojus Sverdlovske išmaudė duše. Mama norėjo, kad leistų pasimatyti su tėčiu. Tik vėliau supratau, kad tai buvo beviltiška, nes Ivdelis yra daugiau kaip 500 km į šiaurę nuo Sverdlovsko.

Ešelonas riedėjo į rytus. Pravažiavome Novosibirsko lygumas, prasidėjo kalnuotesnės ir miškingesnės Krasnojarsko krašto vietovės. Vieną rytą Tinskajos stotyje atkabino kelis vagonus ir liepė nešti daiktus į tokį aptvarą. Iš čia pradėjo sunkvežimiais išvežinėti po miškuose pastatytus barakus. Kadangi buvome „nepaklausi prekė“, teko kelias paras praleisti po atviru dangumi, kol vieną popietę išvežė šiaurės kryptimi. Vietovė kalvota – kildavome ir leisdavomės, kol pagaliau viršuje privažiavome kažkokią gyvenvietę. Prie Medniko barako vairuotojas norėjo mus palikti, bet viena moteris, kaip vėliau sužinojom, Višinskienė, pradėjo rėkti, kad čia nėra vietos. Mus atvežė į chimleschozo (miškų sakinimo ūkis) centrą Zavodovką (50 kilometrų nuo Tinskajos) ir paliko mokykloje. Ryte mama davė mažą gabalėlį duonos ir pasakė, kad duonelė greitai baigsis.

Atvažiavo vežikas vienu arkliu ir liepė krautis. Pajudėjome pietvakarių kryptimi į Filatovkos baraką, pastatytą 5,5 kilometro nuo Zavodovkos, viduryje miško. Kai įvažiavome į mišką, prasidėjo košmaras. Užpuolė kraugeriai uodai. Apgyvendino trečiame bokse, kuriame buvome septynios šeimos. Pasieniais – narai, viduryje – metalinė krosnelė. Sakinimo sezonas jau buvo prasidėjęs, ir mama eidavo dirbti. Duonos gaudavo 700 gramų, kartais padidindavo iki kilogramo. Galiojo sovietinis principas: kas nedirba, tas nevalgo. Vaikščiojau po mišką ir rinkdavau čeremšą (meškinį česnaką), kartais rasdavau vieną kitą grybą. Įpusėjus vasarai, pas Zavadovkos rusus iškeitėme pagalvę į kibirą bulviukų.

Aplink Filatovką buvo daug gyvačių. Kartą mačiau net septynias. Iš Lietuvos man atsiuntė linines nagines ir sakė, kad per jas gyvatės neįgels. Nežinau, ar tai tiesa.

Mano pareiga buvo parūpinti malkų. Vasarą parinkdavau šakų, o iškritus pirmajam sniegui, su Laura Mačiokaite eidavome pjauti nestorų pušelių, kurias parsiveždavome jos motinos parūpintomis rogutėmis. Gyvenimas kiek pagerėjo rudenį, kai eidavome į Zavodovką pas ruses kasti bulvių. Už dienos darbą mamai duodavo kibirą, o man su broliu – po pusę kibiro bulvių. Išvirdavo čiugunovką (toks nupjautos piramidės formos ketaus puodas) bulvių, patiekdavo dubenį raugintų agurkų ir kiek nori duonos. Tai būdavo tikras „balius“. Visų jų namai atrodė panašiai: ant sienos po stiklu kabėdavo šeimos nuotraukos. Retai buvo šeimų, kurių nors vienas narys nebūtų žuvęs kare. Ne vienas po Zavodovką vaikščiojo su medine koja arba be rankos...