Straipsnis buvo skelbtas 1961 metų žurnale „Aidai“

Nuo graikų ligi šių dienų apie valstybę pasirodė begalybė veikalų ir teorijų. O apie tautą ir šiandien teturime labai maža raštų, net ir nuo to laiko, kai ir tauta iškilo žmogaus dėmesin.

Reikšminga, kad tauta susidomėta ne be sąryšio su nauja valstybės samprata, būtent, su demokratine valstybės samprata. Tiesa, pirmosios demokratijos užuomazgos sutinkamos jau graikuose. Bet nė demokratinis graikų žvilgis nesustojo su tauta, galbūt, paprasčiausiai dėl to, kad visos graikų valstybės — miestai rėmėsi ta pačia tauta (ne tauta jas skyrė, todėl ne ji ir dėmesį telkė). Romėnai, kurdami imperiją, jon telkė visas tautas, bet „barbarais“ jie nesidomėjo. Didysis tautų kraustymasis, baigęs sužlugdyti Romos imperiją, sujudino visą Europą ir davė pradžią naujų tautų formavimuisi. Bet šis naujų tautų kūrimasis vyko lyg „pogrindyje“, nes viešumą viduramžiais valdė universalizmo idėja su vienos Imperijos, vienos Bažnyčios ir vienos lotynų kalbos idealais. Naujaisiais amžiais krikščioniškąjį universalizmą pakeitė absoliutizmo doktrina. Viduramžiais brendusios naujos tautos iškilo galingomis valstybėmis (Ispanija, Prancūzija, Anglija, Olandija ir kt.). Iš vienos pusės jos buvo tautinės valstybės, iš antros pusės absoliutizmo doktrina jas traktavo dinastijų reikalu, ir pilietinis lojalumas rėmėsi sena ištikimybe valdovui. Radikaliu posūkiu atėjo prancūzų didžioji revoliucija. Tai buvo ne tautinė, o politinė revoliucija, „žmogaus ir piliečio teises“ skelbusi toj pačioj kosmopolitizmo dvasioj, kuri viešpatavo apšvietos amžiuje (XVIII a.). Tačiau drauge šioj revoliucijoj iškilo mintis, kad ir "Tautos bei valstybės, imamos kaip individai, turi tas pačias prigimtines teises“ (1790 m. konstituantos dekreto projektas).

 

Individo laisvės mintis savaime žadino ir tautos laisvės mintį. Tai atitiko ir nauja laiko dvasia — posūkis iš kosmopolitizmui palankaus racionalizmo į romantizmą, kuris rėmėsi irracionalumu ir buvo būdingas individualybės jausmu. Racionalistiniam žvilgiui esminga buvo tai, kas bendra, ir todėl jis nerado verta domėtis tuo, kas individualu. Priešais šitokį žvilgį J.G. Herderis pirmasis iškėlė individualybės principą: „tai, kas bendra, tampa tikra tik tame, kas yra individualu ir individualiausia“. Atsisakydamas lenkti kelius prieš kosmopolitiškai iš-blankintą žmoniją kaip „stabo abstraktą ir abstrakto stabą“, Herderis* pirmasis įžvelgė: „kiekviena žmogiška tobulybė yra tautiška ir individuali“ (E. Ruprechto parengta rinktinė Mensch und Welt 1942, 170-171).

 

Šiuo metu, demokratinei laisvei aistriai susijungus su tautiniu jausmu, tautos „praregėjo" save, susidomėdamos savo praeitimi ir drauge užsidegdamos tautinės laisvės mintimi. Abstrakčiai suvokiamą valstybę pakeitė tautinės valstybės mintis. Ši mintis įžiebė XIX a. ištisą eilę tautinių revoliucijų ir vadovavo susivienijimo sąjūdžiui Vokietijoje ir Italijoje. Nors beveik visos tautinės revoliucijos buvo paskandintos kraujuje, tautų laisvės mintis vis giliau ir plačiau skleidėsi žmonių sąmonėje. Pirmo pasaulinio karo metu tautų apsisprendimo principas virto sąjungininkų šūkiu po šio karo sukurti teisingai taikai (ypač pabrėžtina JAV prez. W. Wilsono energija sukurti laisvų tautų bendruomenei). Iš tiesų, pralaimėjus karą Vokietijai ir Austro-Vengrijai, o Rusijoj žlugus caro režimui daug seniau pavergtų tautų atgavo laisvę, sukurdamos nepriklausomas valstybes. Po antro pasaulinio karo visu įsibangavimu tautų laisvės sąjūdis persimetė į Aziją, o mūsų dienomis jis keičia Afrikos žemėlapį. Tačiau Europoje antro pasaulinio karo laimėtoja iškilusi Sovietų Sąjunga, skelbdama proletarinį internacionalizmą ir vykdydama maskvinį imperializmą, vėl yra pavergusi Vidurio ir Rytų Europos tautas.

 

Rusiškojo imperializmo kėslai, pridengti internacionalizmo skraiste, nebuvo nelaukti. Jie nieko nestebina. Bet skaudžiai visus pavergtuosius stebina tyla, kuria laisvasis pasaulis sutiko, kad krikščioniškosios Europos senos ir garbingos tautos būtų užskleistos geležine uždanga genocidiniam terorui. Net ir vykstant netrukus iškilusiam „šaltajam karui“ tarp sovietinės tironijos ir laisvojo pasaulio, nedrįstama į neteisingus imperializmo bei kolonializmo priekaištus atsakyti sovietų pavergtosioms tautoms apsisprendimo laisvės pareikalavimu. Valstybių vadai tik abstrakčiai vartoja „išlaisvinimo“ žodį, jei ir jo neišsižada. Periodinė spauda ir mokyklų vadovėliai apie Sovietų pavergtuosius kraštus kalba kaip apie sovietinės imperijos sritis. Ir tie patys intelektualai, kurie garbingai kėlė protesto balsą prieš fašizmą bei nacizmą, šiandien su labai ir labai negausiomis išimtimis abejingai tyli, lyg nematydami, kokia hipokrizija užvaldė laisvojo pasaulio viešąją opiniją. Per 15 metų Jungtinėse Tautose neatsirado nė vienos valstybės, kuri būtų šiame tarptautiniame forume iškėlusi Pabaltijo valstybių pavergimo bylą. Be abejo, visoj tokioj laisvojo pasaulio laikysenoj yra daug paprasto oportunizmo, užmigdančio sąžines. Bet kada iš tos bendros laikysenos neišsiskiria nė intelektualai, paprastai jautriausiai atstovaują žmonijos sąžinei, reikia prileisti, kad priežasties tenka j ieškoti ne tik sąžinių atbukime, bet ir apskritai tam tikrose teorinėse pažiūrose į dalykus.

 

Kadangi fašizmas bei nacizmas rėmėsi nacionalizmu, tai iš jo baimės imama pragaištinga laikyti ir apskritai tautinės valstybės sampratą. Gi taip neigiamai nusistačius tautinės valstybės atžvilgiu, iš tiesų mažosios tautos turi rodytis nesančios vertos kurti savo nepriklausomas valstybes. Nors nepaneigiama jų teisė į laisvę, bet j ieškoma kitų būdų jai laiduoti. Iš tokio samprotavimo aiškėja ir tai, kodėl daugiau vilčių dedama į liberalizaciją pačioj sovietinėj imperijoj negu imamasi aiškiai palaikyti pavergtųjų tautų kovą už savo nepriklausomas valstybes. Todėl yra pravartu specialiau sustoti ties tautine valstybe ir paanalizuoti tą baimę, kurios vėl kelia tautinės valstybės mintis.

 

Plačiai pasaulyje žinomas katalikų filosofas „pilnutinio humanizmo“ ideologas ir neabejotinai jautrios sąžinės intelektualas Jacques Maritain pirmuosiuose veikalo L'homme et l'etat puslapiuose pabrėžiamai kreipia dėmesio, kiek moderniąją istoriją nelemtai veikė „tautos ir valstybės suplakimas, tautinės valstybės mitas ir vadinamasai tautybių principas, suprastas ta prasme, kad kiekviena tautinė grupė privalo susikurti atskirą valstybę“. Pagal Maritainą (šiuo atveju neabejojamai įtakotą Lilio katalikų instituto prof. J. -T. Delos, O.P., studijos La nation, 2 tt., 1944), tautinės valstybės mintis nuosekliai veda į etatistinį totalizmą ir lygiai iškreipia tautos ir valstybės prigimtį. Turėdamas mintyie "tautinės valstybės mitą", jis konstatuoja: „netvarka demokratinėje scenoje prasidėjo XIX amžiuje, kad taptų totaliniu pamišimu mūsų amžiaus antidemokratinėje reakcijoje“ (L' homme et 1' etat, 1953, 7. Šis veikalas išaugo iš autoriaus paskaitų Čikagos universitete 1949 ir pirmiausia buvo paskelbtas angliškai antrašte Man and the State 1951. Mes naudojamės autoriaus patikrintu ir papildytu prancūzišku vertimu).

 

Ar iš tiesų tautinė valstybė iškreipia ir tautą, ir valstybę? Ar iš tiesų tautinė valstybė yra totalizmo bei etatizmo pagrindas?

J. Maritainas pradeda tautos ir valstybės santykio analizę teze: tauta yra bendruomenė, valstybė yra organizacija, pastariesiems terminams teikdamas tą pačią prasmę, kuria šiuos terminus išpopuliarino F. Toennies. Tik kai pas vokiečių sociologą buvo jaučiama tendencija bendruomenę aukščiau vertinti, tai prancūzų filosofas aiškiai užima priešingą poziciją, valstybę statydamas aukščiau už tautą. Tas pats bendruomenės „prigimtiškumas“ bei vitalinis savaimingumas, kuris Toenniesui buvo pagrindu daugiau simpatizuoti bendruomenei, Maritainui virsta pagrindu ją žemiau statyti už organizaciją. Priešingai, tas pats racionalumas, kurį Toennies siejo su utilitarizmu ir dėl kurio laikė organizacijos narius „iš esmės atsietais“, Maritainui yra liudijimu, kad organizacija turi aukštesnį principą negu bendruomenė, būtent nebe vitalinę prigimtį, o sąmoningą valią.

„Bendruomenė yra daugiau gamtos dalykas ir yra glaudžiau susieta su biologine sritimi; organizacija yra daugiau proto dalykas ir yra glaudžiau susieta su protiniais ir dvasiniais žmogaus sugebėjimais“ (o.c, 2). Toliau dar kategoriškiau: „bendruomenė yra instinkto ir paveldėjimo produktas duotose aplinkybėse ir istoriniame fone; organizacija yra proto ir moralinės jėgos produktas“ (o.c, 3). Kaip „bendruomenė išplaukia iš gamtos“, taip „organizacija išplaukia iš žmogiškosios laisvės“ (o.c. 4). O dvasinė sritis, be abejo, yra aukščiau už biologinę, protas aukščiau už instinktus ir žmogiškoji laisvė aukščiau už gamtinį determinizmą.

Taip griežtai bendruomenę priskyręs gamtai, o organizaciją — dvasiai bei laisvei, Maritainas panašiai griežtai turi išskirti tautą ir valstybę. Bet čia ir iškyla sunkumai: tikrovė nesileidžia taip lengvai „išparceliuojama“. Jei bendruomenė tebūtų instinktų bei paveldėjimo, atseit biologinis produktas, tai lygiai taip tektų apibrėžti ir tautą kaip bendruomenę. Tačiau pats Maritainas turi pripažinti, kad tauta yra „kažkas etiškai visuomeniška“ (quelque chose d' ethico-social; o.c.5). Kaip betgi „kažkas etiškai visuomeniška“ gali būti instinktų ir paveldėjimo produktas? Kas yra etiška, kyla ne iš gamtos, o iš laisvės bei dvasios. Vistiek tačiau, laikydamasis teoriškai nusibrėžtos „demarkacijos linijos“, Maritainas randa tautą tokia žemesne santalka, kuri negali „peržengti politinės srities slenkstį“, t.y. tapti pagrindu valstybei. Valstybės pagrindu galinti būti tik, jo terminais, politinė organizacija, politinis kūnas (so-ciete politique, corps politique). Nors politinės organizacijos idėja galinti gimti ir tautinėje bendruomenėje, šios idėjos išsiskleidimui tautinė bendruomenė tegalinti būti tik „palanki dirva ir proga“ (kartojama J.-T. Deloso mintis: „jei valstybės idėja gimsta tautinėje bendruomenėje, tai tik dėl to, kad ši jai suteikia tereną ir progą“; o.c. 1,175). „Savyje pačioje politinio kūno idėja kyla iš kitos, būtent aukštesnės srities“ (o.c, 6) — teigia Maritainas, tuo būdu principiškai paneigdamas tautinę valstybę.

Analizuodami Toennieso bendruomenės ir organizacijos sampratą, randame, kad bendruomeninis ir organizacinis pradai tam tikrų būdu susitinka visuose visuomeniniuose susitelkimuose ir kad todėl tarp jų nėra principinės priešybės. Maritaino atveju tenka dar pridėti, kad žmogaus negalima „išparceliuoti“ į gamtą ir dvasią, į instinktus ir protą etc. Žmogus yra visas kiekviename savo reiškimesi. Būdamas dvasinio prado būtybė, jis niekur nelieka tik biologinėje plotmėje. M. Merleau-Ponty šia prasme teisingai pastebi: „Žmogus nėra protingas gyvulys, nes proto bei dvasios iškilimas nepalieka jame instinktų sferos nepaliestos“ (La structure du comportement:i, 1953, 196). Visame savo būties plote žmogus lieka žmogus, o ne vienur yra „gyvulys“ (instinktai), o kitur pakyla į „protą“. Jokia žmogiškoji bendruomenė nesiremia tik instinktais ir paveldėjimu. Kiekvienoj bendruomenėj atsispindi visa žmogaus būtis. Visas žmogus yra tautoj ir visas jis yra valstybėj.

Neteisinga vaizduotis, lyg savo žemesne dalimi žmogus priklausytų tautai, o aukštesne — valstybei. Tokia išvada visiškai neplaukia iš to, kad tauta susidaro savaime, o valstybė yra racionaliai sukuriama. Tauta yra prigimtinė bendruomenė savaiminiu susiformavimo vyksmu, o ne tuo, kad ji liktų žemiau dvasinio lygio (tai rasės, o ne tautos atvejis). Jei tautinė bendruomenė liktų tik instinktinės simpatijos išraiška, tai, kaip jau esame pastebėję, netektų tautos rasti „kažkuo etiškai visuomeniška“. Gi jei tauta yra „kažkas etiškai visuomeniška“, tai todėl, kad ji nėra tik instinktų padaras. Žmogaus prigimtis nesutampa tik su instinktais, ji lygiai reiškia ir protą; todėl taip sunku psichologams rasti žmoguje aiškius instinktus, kad jie linkę iš viso atsisakyti instinktų termino žmogaus atveju. Doriniai bei apskritai dvasiniai nusiteikimai priklauso Žmogaus prigimčiai nemažiau kaip biologiniai polinkiai. Todėl, nors ir būdama prigimtinė bendruomenė, o ne racionaliai sukurta organizacija, tauta yra pilna žmogiška bendruomenė, siejama ne aklų instinktų, o dvasinių ir moralinių ryšių. Ne su valstybe iškyla dorinės normos, tik valstybė jas ob-jektyvuoja konkrečiais teisiniais nuostatais. Bet kada valstybė dorines normas objektyvuoja teisiniais nuostatais, tuo pačiu ji objektyvuoja bendruomeninius saitus teisinės organizacijos pavidalu. Valstybės sukūrimu tauta įgyja organizacinę lytį. Kaip formulavo prancūzų teisininkas A. Esmein, „valstybė yra tautos teisinė personifikacija“.

Vietoj tautos Maritainas valstybę sieja su „politiniu kūnu“, arba politine organizacija, kuri „prigimties reikalaujama ir proto realizuojama yra pati tobuliausia iš pasaulietinių organizacijų“ (o.c, 9). Įvesdamas politinės organizacijos terminą, Maritainas rūpinasi išsaugoti valstybės sampratą nuo absoliutizmo bei totalizmo. Visiškai teisingai Maritainas pabrėžia, kad valstybė nėra „nei žmogus, nei žmonių grupė“, o institucijų visuma, būtent „organas, skirtas valdžiai bei prievartai administruoti ir sudarytas iš viešosios tvarkos ir gerovės ekspertų arba specialistų,—įrankis tarnauti žmogui“ (o.c, 12). Būdama tokiu įrankiu, „valstybė yra dalis, besispecializuojanti visumos interesuose“ (o.c, 12). Tai reiškia: valstybė nėra pati politinė organizacija kaip tokia, o tik jos dalis, nors ir aukštesne už kitas dalis, bet vistiek palenkta visumai. "Valstybė yra žemesnė už politinį kūną kaip visumą ir ji tarnauja politiniam kūnui kaip tokiam" (o.c, 12).

Sutinkame su šiomis Maritaino tezėmis, kurios išreiškia pagrindinį demokratinės valstybės principą: valstybė yra žmogui. Tačiau stovime prieš klausimą: iš kur susikuria politinė organizacija, arba „politinis kūnas“? Formalia teisine prasme politinis kūnas — tai piliečių visuma. Visi piliečiai privalo būti valstybei lygūs tuo psciu besąlygiškumu, kuriuo visiems lygiai galioja dorinės normos. Todėl iš tiesų teisiškai tenka skirti valstybę nuo tautos, įpareigojant valstybę lygiai rūpintis visais savo piliečiais. Ar tačiau tai principiškai paneigia esminį valstybės sąryšį su tauta? Politinė organizacija, arba „politinis kūnas“, nesusitelkia iš abstrakčių individų. Tikrovėje yra ne abstraktūs individai, o žmonės, priklausą tai ar kitai tautinei bendruomenei. Ta ar kita tauta sudaro atitinkamos politinės organizacijos branduolį. Kiekviena valstybė faktiškai remiasi viena kuria tauta, net ir tada, kai ji yra pasijungusi daugiau tautų. Tik pastaruoju atveju, kaip akivaizdžiai istorija liudija, tos kitos tautos ne laisvai gyvena, o daugiau ar mažiau atvirai yra slopinamos. Šita skaudi istorinė patirtis iškėlė tautinės valstybės principą, pripažįstantį tautoms teisę laiduoti savo laisvę nepriklausomomis valstybėmis. Laisvės ilgesys išskleidė tautinės valstybės idėją.

Neteisinga tautinę valstybę sieti su „antidemokratine reakcija“, nes, priešingai, tautinės valstybės mintis išaugo drauge su demokratine valstybės samprata. Savyje pačioje tautinė valstybė nei stabina tautą „žemiška dievybe“, nei paverčia valstybę „kultūrine, ideologine, cezaropapistine, totalistine“, kaip baiminasi Maritainas (o.c, 7). Ne pati tautinė valstybė apskritai yra kalta dėl to, kad zoologinis nacionalizmas (visų pirma fašizmo ir nacizmo pavidalais) yra vadovavęsis absoliučiu egoizmu ir jo vardan neigęs visuotinuosius doros ir teisės principus. Ir demokratinė valstybė slepia savyje pavojų būti paversta daugumos tironija. Niekam tačiau dėl to neateina mintin apkaltinti pačią demokratiją. Lygiai nėra pagrindo nacionalizmo kaltes paversti apskritai tautinei valstybei kaltinimu. Principiškai tautinė valstybė nieku būdu nesiekia būti „kultūrine, ideologine, cezaropapistine, totalistine“. Priešingai tauta nesutampa nei su jokia atskira kultūros kryptimi, nei su jokia atskira ideologija. Visos tautoje gyvos dvasinės srovės dalyvauja tautinės kultūros kūryboje. Būdama šia prasme pluralis-tinė bendruomenė, telkianti įvairias ideologines sroves, tauta nieku būdu neskatina valstybės į totalizmą. Valstybė virsta totalistine tada, kai ji remiasi nebe visa tauta, o viena atskira grupe, besiimančia save tapatinti su visa tauta. Partinis absoliutizmas, o ne tauta yra valstybės totalizmo pagrindas.

Po fašizmo ir nacizmo patirties yra pagrindo įspėti prieš „nacionalizmo rykštę“, kuri galutinėj sąskaitoj atsigręžia prieš pačią savąją tautą. Bet neteisu, besibaiminant nacionalizmo, užmerkti akis prieš ištisų tautų kenčiamą vergiją. Užmerkiant akis prieš šią tikrovę, bėgimas nuo nacionalizmo nejučiomis virsta netiesiogine imperializmo apologija.

Nors ir neneigdamas tautų, bet baimindamasis nacionalizmo, Maritainas „vadinamąjį tautybių principą“ pakeičia tokiu „autentišku tautybių principu“, kuris faktiškai labiau atspindi rūpestį „pastovia tautų tvarka“ negu jų laisve. Būtent: „autentiškas tautybių principas būtų taip formuluotas: politinis kūnas privalo plėtoti ir savo dinamizmą, ir žmogiškųjų laisvių pagarbą taip, kad tos bendruomenės, kurias jis telkia, turėtų savo prigimtines teises pilnai pripažintas ir drauge spontaniškai siektų susilieti į vienintelę aukštesnę ir sudėtingesnę tautybę“ (o.c, 8). Taigi prigimtinių teisių laisvė, bet palenkta spontaniškam susiliejimui į „vienintelę aukštesnę ir sudėtingesnę tautybę≠. Ar nėra tai palaiminimas to, ką savaime vykdo valstybės, savo valdžion pajungusios svetimas tautas? Visos imperijos savo nukariautąsias ar kitaip užvaldytas tautas lydo į „aukštesnę tautinę bendruomenę“. Patiems vykdytojams tai gali atrodyti natūraliu ir teisėtu vyksmu. Deja, tiems, kurie įpareigojami lydytis, tai yra kėsinimasis ne tik į jų laisvę, bet ir į jų tautinę gyvybę. Mažosioms tautoms toks „autentiškas tautybių principas“ skelbia ne laisvę, o mirtį. Negalime su juo sutikti, laikydami jį didele dalimi atsakingą už laisvojo pasaulio dabartinį abejingumą sovietinėj imperijoj vykstančiam tautų žudymui.

Savo „autentiškąjį tautybių principą“ Maritainas grindžia teze, kad ne tauta turi sudaryti valstybei pagrindą, o priešingai, valstybė formuoja tautą. Bendruomenė niekada negalinti persiformuoti į organizaciją, priešingai, organizacija visada gimdanti bendruomenes. Pagal tai ir „tautinė grupė iš tikrųjų negali persiformuoti į politinę organizaciją“ (o.c, 6). Už poros puslapių toliau: „tauta netampa valstybe; valstybė padaro, kad tauta pradeda egzistuoti“ (o.c, 8). Tikrovė greičiau yra priešinga šioms tezėms negu teikia joms pagrindo. Tiesa, organizacinis susitelkimas turi poveikio pagilinti bendruomeniniam ryšiui kaip tik dėl to, kad jis objektyvuoja bendruomeninius santykius. Tačiau nieku būdu šio poveikio netenka absoliutinti bendruomenės sukūrimo veiksniu. Bendruomeniniai ryšiai yra pirmesni už organizacinius, nes tik tai gali būti suorganizuota, kas jau yra daugiau ar mažiau anksčiau susiję. Ne organizacija gimdo bendruomenę, o bendruomenė save objektyvuoja organizacijos pavidalu. Panašiai su tauta ir valstybe. Be abejo, valstybė turi poveikio tautai išlikti ar sunykti. Jei tauta susikuria savą valstybę, ji gali laisvai plėtotis. Priešingai, jei tauta patenka svetimos valstybės valdžion, per laiką ji ima blėsti. Net jei ir nėra vedamas prievartinis nutautinimas, svetimoj valstybėj tautinė gyvybė silpnėja jau dėl to, kad ji sunkiai gali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypačiai yra reikšminga mažų tautų atveju. Bet tėra labai išimtiniai atvejai, kuriais tenka laikyti valstybę sukūrus tautą. Teisingai Maritainas tokiais pavyzdžiais nurodo savo tėvynę Prancūziją ir Jungtines Amerikos Valstybes. Prancūzijos žemėj skirtingas tautines grupes iš tiesų istorijos bėgyje sulydė jas apjungusi valstybė. Panašiai Jungtinėse Amerikos Valstybėse kuriasi nauja amerikiečių tauta, sulydydama viso pasaulio tautų imigrantus. Šitie pavyzdžiai iš tiesų iliustruoja Maritaino „autentiškąjį tautybių principą“ — skirtingų tautinių grupių sulydimą į naują tautinę bendruomenę. Tačiau, būdami daugiau išimtimis, jie neteikia pagrindo apskritai valstybę daryti tautų gimdytoja. Net ir tos valstybės, kurios vėliau pajungia daugelį tautų, iš pradžių iškyla vienos tautos pagrindu. Tauta valstybei teikia ne tik faktinį, bet ir moralinį pagrindą, pilietinį lojalumą gaivindama tautiniu broliškumu. Gi tos valstybės, kurios stokoja pakankamos tautinės atramos, laikosi daugiau tik plika jėga. Daugiau ar mažiau prievartaudamos pajungtąsias tautas, jos slepia savyje žlugtį, dėl kurios tačiau niekas negedi: tokių valstybių žlugimas yra jų pavergtoms tautoms laisvės dienos išaušimas. Niekas nesiskundžia, kad Maritaino žodžiais, „dviguba austrų-vengrų karūna sukūrė valstybę, bet negalėjo tautos pagimdyti“. Dar tikriau niekas negedės, kai žlugs sovietinė imperija, nepajėgusi pagimdyti naujos sovietinės tautos iš tų visų tautų, kurios šiandien prievarta lydomos komunistinės diktatūros katile.

Todėl tautinės valstybės nelaikome pragaištingu mitu. Be savos valstybės tauta negali būti laisva. Valstybė yra ta organizacija, kuri įgalina tautą laisvai gyventi ir laisvai kurti tautinę kultūrą. Tos tautos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nesukūrė savų valstybių, arba visiškai sunyko (pvz. prūsai ir lybiai, nejieškant pavyzdžių iš toliau), arba buvo nustelbtos ir negalėjo pasireikšti ryškesne tautine kultūra, net jei ir davė pasauliui atskirų žymių žmonių pvz. baskai, kurių šv. Ignacas Lojolą ir M. de Unamuno pasauliui yra žinomi ispanų kultūros atstovais). Jei airiai, būtų stengęsi įsilieti į „aukštesnę“ britų tautinę bendruomenę, o ne kovoję už tautinę gyvybę bei valstybinę nepriklausomybę, gal jau šiandien jie bebūtų istorijos objektas. Pripažinti tautas lygu pripažinti ir joms teisę į nepriklausomas valstybes. Principiškai atsiėjus valstybę nuo tautos, netektų iš viso kalbėti apie vergiją: tauta kaip tauta (t.y. kaip vidinių ryšių bendruomenė) nėra tiesiog pavergiama, ji pavergiama pajungimu svetimai velstybei, paneigiančiu jai galimybę pačiai savo gyvenimą organizuoti. Tautos laisvė — jos valstybinė nepriklausomybė.

Kaip visi žmonės turi teisę į laisvę, taip visos tautos turi teisę laisvai gyventi. Tačiau didžiosios tautos, kurių laisvė saugi, vis dar nori laisvę laikyti tik savo privilegija. Todėl ir tada, kada kalbama apie „laisvąjį pasaulį“, teturima mintyje save pačius, o pavergtųjų laisve nesisielojama. Ne tik genocidas yra mūsų amžiaus gėda. Lygi gėda yra ir „laisvu“ besivadinančiojo pasaulio tyla — užmerkimas akių (drauge — ir sąžinių) prieš šį genocidą. Nurodyti į kitus amžius, galime sutikti, kad visada tie, kurie buvo laisvi, linko nematyti tų, kuriuos slėgė vergija. Užtat visais amžiais laisvės sąmonė skaidriausiai žėrėjo pavergtuosiuose. Likimas yra lėmęs mums, visų tautų pavergtiesiems, šiame amžiuje liudyti laisvę. Laisva tauta nepriklausomoje valstybėje — toks yra autentiškas tautybių principas ir toks yra mūsų idealas.1

----------

1 Skirtingas klausimas yra laisvų tautų valstybinis susijungimas federalizmo pagrindais, nes šiuo atveju visos tautos lygiai išsaugo savo laisvę.