Tęsiame pažintį su reformuotos krikščionybės bažnyčiomis Klaipėdos mieste.

Kaip žinoma, visos reformuotojo tikėjimo bažnyčios Klaipėdoje (evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir evangelikų baptistų) turi savo istorines šaknis, kurios siekia keletą šimtmečių. Tad nenuostabu, kad Nepriklausomybės pradžioje ir net šiek tiek anksčiau tapo aktualus istoriškai joms priklausiusių bažnytinių pastatų grąžinimo klausimas. Beje, pastarasis du pirmus Nepriklausomybės dešimtmečius buvo labiausiai žiniasklaidoje eskaluojama tema, kuri labiau buvo susijusi tik su Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomene. Mat Klaipėdos evangelikai baptistai 1991 m. atgavo jiems priklausiusią ir per karus nesunaikintą bažnyčią Senamiestyje, o evangelikų reformatų parapija dėl savo mažumo ir finansinio nepajėgumo atsisakė pretenzijų į buvusį iki karo savo bažnytinį turtą:

„Taip, turėjome mes reformatų bažnyčią Kryžgatvio gatvėje, Tiltų gatvės tęsiny, kuri buvo sugriauta ir dabar ten stovi gyvenamasis namas, liko tik cokolis. O giliau į kiemą ten yra buvusios reformatų kapinės. Bet dabar mes net negalime prašyti, kad mums grąžintų, nes nei išpirkti to namo būtų, nei atstatyti nepajėgtume, nei ką mes veiktume su tokiu dideliu bažnyčios pastatu“ (interviu su doc. dr. Arūnu Baubliu, Klaipėdos reformatų bažnyčios parapijos nariu).

Pastaroji bendruomenė iš pradžių rinkdavosi liuteronams priklausančiame pastate Vežėjų gatvėje, kur buvo įsikūrusi KU Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedra bei Evangeliškosios teologijos centras. 2000 m. šis centras su minėta katedra persikraustė į Universiteto miestelyje restauruotą pastatą, o nedidukę reformatų bendruomenę priglaudė baptistai, kurių bažnyčioje ji rinkosi maždaug penkerius metus. Tačiau iškilus identifikacijos su baptistais problemai, t. y. pradėjus reformatus tapatinti su baptistų bažnyčia, jie savo bendruomeninių susirinkimų ir pamaldų vietą perkėlė į Klaipėdos universiteto patalpas, kuriose 2001 m. studentų pamaldoms įrengta ir pašventinta ekumeninė Evangelijos koplyčia. Taigi ši bendruomenė savo atsikūrimą iš esmės sieja su akademine veikla Klaipėdos universitete, t. y. su Teologijos katedros įsteigimu, kurios pirminis tikslas buvo rengti reformatų dvasininkus:

„Galima sakyti, universiteto dėka yra atgimusi ši bendruomenė, kadangi nebūtų buvę kažkokio postūmio [...]. Tai vienintelė bažnyčia, kuri nepripažįsta jokio seminarinio lavinimo, jokių pakampinių teologijos studijų, o tik studijas universitete. [...] Šios Teologijos katedros kūrimo idėja Klaipėdos universitete buvo bandymas savo jėgomis paruošti dvasininkus, kurie būdami Lietuvoje, įgytų išsilavinimą ir galėtų čia dirbti parapijose. Daugiau kaip pusė Lietuvos reformatų bažnyčios dvasininkų yra studijavę mūsų katedroje“ (interviu su doc. dr. Arūnu Baubliu, Klaipėdos reformatų bažnyčios parapijos nariu).

Vietos žiniasklaidoje Klaipėdos reformatų parapijos gyvenimas visiškai neaptariamas, nes jos veiklos pėdsakų mieste nei simbolikos iš esmės ir nematyti, pavyzdžiui, nėra kulto pastato, neviešinami bendruomenės renginiai mieste. Dėl savo mažumo ir iki galo neišspręsto susirinkimų vietos klausimo jos veiklos pobūdis apsiriboja vien Klaipėdos ir kitų miestų reformatų bažnyčių narių ratu, todėl ji yra nepastebima ir mieste beveik nežinoma.         

Didžiausią pėdsaką praeitame šimtmetyje mieste palikusiai ir dėl savo istorinių teisių kovojančiai Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčiai teko sunki dalia, nes abi nuo senų laikų stovėjusios jos bažnyčios – Šv. Jono ir Šv. Jokūbo – sugriautos, o visi bažnyčiai priklausę pastatai sovietų valdžios nusavinti. Dėl pastatų grąžinimo su miesto valdžia ir vyko pagrindinė kova, siekiant juos susigrąžinti. Visgi po ilgų derybų su miesto valdžia, Evangelikų liuteronų bažnyčiai pavyko atgauti šešis iš aštuonių jiems priklausiusių pastatų. Tačiau kun. R. Moro tvirtinimu, tai labai nedidelė dalis iki Antrojo pasaulinio karo liuteronams mieste priklausiusio nekilnojamojo turto:

„Dabar mes esam lašas jūroj, nors mes turim istoriją, kad beveik visas Senamiestis liuteronams priklausė. Mes čia atsiėmėm tik kelis pastatus, nors daugybė pastatų mums priklausė. [...] Labai sudėtinga surasti ir įrodyti tai, kas tau priklausė, nes Lietuvos archyvuose beveik nieko rasti negalima. Nes čia viskas sunaikinta buvo“ (interviu su kun. Reinholdu Moru, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonu).

Šios pastatų grąžinimo problemos miesto savivaldos ir bendruomenės vadovybės santykiuose vyravo pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Antrajame dešimtmetyje iškilo kita ilgai spręsta konfliktinė situacija, kai liuteronai pagaliau ėmėsi atstatyti sugriautą Šv. Jono bažnyčią. Vyko karštos diskusijos, kaip turėtų atrodyti bažnyčios pastatas: autentiškai atkurtas paskutinis jos modelis, okupacinės valdžios visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ar naujo tipo bažnyčios projektas, pritaikytas dabartinėms bendruomenės reikmėms. Projektų svarstymai ir derinimai, į kuriuos buvo įsitraukusios įvairios miesto ir paveldosaugos institucijos, truko ištisą dešimtmetį. Tai rodo, koks svarbus objektas visam miestui yra šis liuteronų bažnyčios pastatas – toli gražu ne vien tik sakralinių apeigų vieta.

Abiejų pusių – bažnyčios ir miesto vadovybės – nesutarimų karuselei įsisiūbavus, galiausiai buvo priimtas kompromisinis projekto variantas: autentiškas bažnyčios bokštas, simbolizuojantis istorinę miesto praeitį, ir nedidelis daugiafunkcis bažnyčios pastatas, atitinkantis dabartinės liuteronų bendruomenės reikmes.

Iš tiesų tradicinei religinei bendrijai labai svarbu turėti savo kulto pastatą, apie kurį suktųsi visas parapijos bendruomenės gyvenimas. Tai pagrindinis tikinčiųjų bendruomenės ženklas, simbolizuojantis jų buvimą, matomumą mieste, kartu ir traukos centras, buriantis bendruomenę ne tik maldai ir liturginėms apeigoms, bet ir socialinei, kultūrinei ir apaštalinei – misinei, t. y. savo tikėjimo skelbimo, veiklai. Be to, bažnyčios pastatas tampa erdve puoselėti sakraliniam menui ir bažnytinei kultūrai bei perduoti ją ateities kartoms. Šiame kontekste visiškai suprantami tampa Klaipėdos liuteronų parapijos vadovo žodžiai, kuriuose pastebimas kovos už lygiateisį bei visavertį bendruomenės gyvavimą mieste akcentas, apeliuojant į istorines Klaipėdos miesto ištakas, ir savo tapatybę susiejant su bažnyčios pastatu, kurio atstatymo planai nenuostabu, kad užsitęsė kone du dešimtmečius:

„Mes norime, kad mus pripažintų, kad mes esame žmonės, kurie čia buvome, kurių tėvai ir protėviai čia gyveno. [...] Mes jaučiam, kad visada mes esam tie mažieji, bet su tuo jau esame susitaikę. Tik norėtume išsaugoti savo palikimą. Ir manau, kad bažnyčia yra labai svarbi institucija, kuri tą paveldą, kultūrinį palikimą, tradiciją gali padėti išsaugoti“ (interviu su kun. Reinholdu Moru, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonu).

Taigi sąlygiškai evangelinių bendruomenių veiklos lauką riboja neišspręstas pastatų klausimas ir / ar žmogiškieji ištekliai – nedidelis aktyvių bendruomenių narių skaičius. Pavyzdžiui, evangelikų baptistų bendruomenė savo pastatą turi, tačiau bendruomenės ir jos veiklos sumenkimo jai, kaip ir liuteronams, išvengti antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje nepavyko. Svarbu pabrėžti, kad ši religinė bendrija, nors ir sieja save su 1841 m. Klaipėdoje (tuo metu priklausė Prūsijos karalystei) įsikūrusia bendruomene, kuri 1851 metais pasistatė bažnyčią, išlikusią iki šių dienų (Latužis, A. 1998. Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje. Prizmė, 1998/1.). Tačiau ji save identifikuoja ne su tradiciją saugančia, o su miesto gyventojais į atvirą santykį einančia bendruomene, kuri siekia skleisti savo tikėjimo žinią per įvairius viešus evangelizavimo renginius, koncertus, paskaitas, Biblijos mokyklą ir kitus renginius miesto žmonėmis:

„Baptistų bendruomenės tikslas yra ne saugoti tikėjimo tradicijas, bet misionieriška – dalintis tikėjimu per žodį ir blaivų, moralinį gyvenimo būdą su kitais žmonėmis. [...] Tai savita bendruomenė, bažnyčia su atviromis durimis. Mūsų išskirtinumas ir savitumas yra atvirumas visiems žmonėms. Buvo ne vienas suorganizuotas evangelizacinis renginys, į kurį susirinkdavo ne vienas šimtas žmonių iš miesto“ (interviu su Albertu Latužiu, buvusiu Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios pastoriumi).

Šioje A. Latužio pateiktoje Baptistų bažnyčios tapatybėje galima įžvelgti vos pastebimą norą atsiriboti nuo kitų tradicinių evangelinių bendruomenių, kurios, jo teigimu, per daug stengiasi išsaugoti savo tradicijas. Tuo ji būtų panaši į naujuosius religinius judėjimus, kurie kilo XX amžiuje, tačiau jai nebūdingas veržlus ar kartais net agresyvus ėjimas į visuomenę, skelbiant savo tikėjimo žinią. Tad kiek pačių baptistų, kaip religinės bendruomenės, minėtas išskirtinumas pastebimas klaipėdiečių – diskutuotinas klausimas. Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje buvo pastebima karitatyvinė ir kultūrinė šios bendrijos veikla, o antrajame dešimtmetyje gerokai sumažėjo narių skaičius ir atitinkamai – veikla.

Reformuotos krikščionybės bažnyčios dėl savo istorinių šaknų lieka neatsiejama Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos ne tik religine, bet ir sociokultūrine dalimi. Nepriklausomybės dešimtmečiai tik dar labiau sutvirtino šias bendrijas tęsti savo dvasinę kelionę mūsų šalies istorijos kelyje savitu būdu liudijant Evangeliją.

Dr. Jolita Viluckienė