EPA nuotrauka

Nuo tų laikų, kai kinas dar buvo nebylus, Holivudą imta vadinti „sapnų fabriku“. Tada iš tikrųjų klestėjo visi žanrai, kuriuos atsiradus garsui dar papildė miuziklas. JAV kino istorija – ne tik Holivudas, bet būtent čia buvo suformuluoti amerikiečių kino kanonai ir taisyklės, į kurias dabar lygiuojasi visi žanrinio kino kūrėjai. 1928 m. įsteigtas „Oskaras“ ilgai vykdė savo pirmapradę misiją – suteikti aukštesnį statusą patiems geriausiesiems. Dabar vis dažniau galima įtarti, kad JAV Kino meno ir mokslo akademijos sprendimus veikia didžiųjų kino studijų bei stambaus verslo struktūrų interesai ir politinio korektiškumo reikalavimai. Daug metų kartojosi ir ta pati situacija, kai metų pradžioje įvardyti „Auksinių gaublių“ laureatai dažnai laimėdavo ir Kino akademijos prizų varžytuvėse, o „Auksinių gaublių“ ceremonija net buvo vadinama generaline „Oskarų“ repeticija.

Šiemet situacija atrodo visai kitaip. Be „Oskarų“ liko net keli „Auksinių gaublių“ favoritai – „Marsietis“ ir „Kerol“. Žinoma, bet kokio prizo teikimas priklauso ir nuo subjektyvių faktorių. Bet šių metų „Oskarai“ patvirtina vieną objektyvią tiesą – Holivudo „sapnų fabrikas“ pastebėjo ir įvertino tikras istorijas.

Sensacija

Paskelbus „Oskarų“ laureatų pavardes tikra sensacija tapo tai, kad geriausio metų filmo laurai atiteko ne „Hju Glaso legendai“ (kaip dauguma pranašavo), o filmui „Spotlight“. Verčiant originalų pavadinimą reikėtų rinktis artimiausią iš dviejų šio angliško žodžio reikšmių: „prožektorius“ ir „dėmesio centre“. Mūsų platintojai pasirinko paprastesnį ir skambesnį variantą – filmą pavadino tiesiog „Sensacija“.

Be Amerikos Konstitucijoje įrašytos pirmosios pataisos, garantuojančios visiems piliečiams visišką laisvę reikšti savo nuomonę, niekad iki galo nesuvoksime Amerikos fenomeno. Visiems pavyzdys turėtų būti ir visuomenės informavimo priemonių statusas, kuris šioje šalyje toks stiprus, kad prieš jį bejėgės net aukščiausios valdžios struktūros.

Lietuvoje nėra savaitės, kad žiniasklaida neaprašytų stambių politinių skandalų ar įvardytų aukšto rango politikų, dėl kurių veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau kaltininkams dėl to nė plaukas nuo galvos nenukrinta. O jau apie savanorišką susikompromitavusių valdininkų atsistatydinimą nėra nė ko kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų jau kitą dieną taptum politiniu lavonu. Taip 1974 m. atsitiko JAV prezidentui Richardui Nixonui, įsivėlusiam į garsiąją Votergeito bylą. Du laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Bob Woodwardas ir Carlas Bernsteinas savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžių R. Nixono kaltės įrodymų. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus kadencijai. Šį amerikietiškos demokratijos privalumus gerai iliustruojantį pavyzdį žinome ne tik iš istorijos, bet ir iš filmo „Visa prezidento kariauna“ (1976 m., režisierius Alanas J. Pakula).

Amerikiečiai mėgsta panašias istorijas, nes jiems už tiesą kovojantys žurnalistai nuo senų laikų yra tikri didvyriai. Pagal realius įvykius sukurtas filmas „Sensacija“ nukelia į 2002 m., kai Amerikos visuomenę sukrėtė vaikus tvirkinančių kunigų skandalas. Ilgiau nei metus trukęs tyrimas iki pamatų supurtė vieną stabiliausių pasaulio organizacijų – Bažnyčią, o žurnalistams pelnė Pulitzerio premiją.

2002-aisiais Amerika dar nebuvo atsigavusi po šoko, patirto prieš metus rugsėjo 11-ąją, o Bostono miesto žurnalistiniais tyrimais garsėjančio dienraščio „The Boston Globe“ redakciją pasiekia protu nesuvokiama žinia – vietinėje arkivyskupijoje net keli kunigai įtariami vaikų tvirkinimu. Bažnyčios atstovai šią informaciją kategoriškai neigia. Naujiena tokia baisi, kad, regis, niekas nenori ja patikėti.

Laikraščio tyrimo skyriuje ir be to vyrauja prastos nuotaikos. Neseniai pasikeitus vadovybei darbuotojų perspektyvos neaiškios. O ir temų, kurios galėtų pagerinti sąstingio apimtą leidinį, nematyti. Beveik atsitiktinai naujojo redaktoriaus aptikta sensacija žada staigų proveržį, bet kelias tiesos link bus ilgas ir painus. Skandalo aukos ir liudininkai ilgai nenori kalbėti: nukentėjusiesiems skaudu prisiminti savo kančias ir pažeminimą, tylos siena atsitveria Bažnyčios tarnai, o jiems talkina patyrusių advokatų armija. Tačiau tiesa triumfuoja: būtent po šio skandalo Katalikų Bažnyčia pagaliau oficialiai pripažįsta, jog ne visi Dievo tarnai – be nuodėmės.

Atrodytų, kas gali būti įdomaus laikraščio redakcijos kasdienio darbo rutinoje? Intriguojančiam filmui kurti tai, regis, ne pati palankiausia aplinka. Bet režisierius Tomas McCarthy’sčia sugebėjo išplėtoti tikrą trilerį, kuris prasideda ramiai, o paskui vis didina tempą ir gerai plėtoja dar trilerių klasiko Alfredo Hitchcocko puoselėtą „saspensą“ (laipsniškai didinamą įtampą). Blogis ir jo išprovokuota paranoja užvaldo visus, kuriuos įtraukia baisi pedofilijos pelkė. Nepaskęsti joje padeda darnus aktorių kolektyvas, kuriame yra ryškių solo partijos atlikėjų, bet ir jie paklūsta gerai sustyguoto ansamblio dirigentui.

Didžioji skola“

Šis filmas primena ne mažiau aktualią istoriją, kuri Amerikoje ėmė bręsti 2007-aisiais, kai iki tol JAV finansų pasaulyje klestėjusi „pigių pinigų“ strategija ėmė eižėti taip sparčiai, kad jau po metų išprovokavo finansinę krizę, pelnytai lyginamą su Didžiąją ekonominę depresiją pagimdžiusiu kolapsu.

Pasaulis dar nespėjo kaip reikiant suvokti globalios finansinės krizės priežasčių, o filmų kūrėjai jau daro apibendrinimus. Kokios bus dabartinės ekonominės krizės pasekmės žmonijai, niekas nežino. Bet Holivudui ši situacija tikrai naudinga, nes vis dažniau čia komikso personažus keičia realūs amerikiečių politikos veikėjai, nuo kurių proto ir sugebėjimų priklausys netolima ateitis.

Po 2001 m. rugsėjo 11-ąją Niujorke įvykdytų teroro aktų Amerikos kino kūrėjai ilgai nesiryžo šių įvykių perkelti į ekraną. Tai suprantama – sukrėtimas buvo pernelyg stiprus, o ir spekuliuoti šia tema atrodė šventvagiška. Dabar situacija priešinga. Filmų kūrėjai į ekonominės krizės išprovokuotą sumaištį reaguoja kaip jautrus barometras. O gal čia labiau tiktų palyginimas su birža, akimirksniu fiksuojančia menkiausius finansinio stabilumo pokyčius?

2010 m. ekranuose pasirodė „Oskaru“ apdovanotas dokumentinis filmas „Savų darbas“ (režisierius Charlesas Fergusonas), labai nepalankus JAV politinei ir finansinei vadovybei. Tai piktas kaltinimas bankininkų amoralumui bei godumui, kurie ir tampa svarbiausiomis visų finansinių krizių priežastimis.

Didžiosios sumaišties sąlygomis atsiranda savų genijų ir piktadarių, kurie dabar tampa populiarių filmų herojais. Vaidybinėje juostoje „Per dideli pralaimėti“ (2011 m., režisierius Curtis Hansonas), paremtoje rimtais dokumentais, pasakojama apie tuos veiksmus, kurių po 2008 m. biržas ištikusio šoko ėmėsi dabartiniai Amerikos gelbėtojai – JAV finansų ministras Henry Paulsonas ir Federalinės rezervo sistemos vadovas Benas Bernanke’as. Šiemet pradėtas kurti filmas „Melo burtininkas“ (režisierius Barry Levinsonas), kuriame Robertas De Niro sutiko vaidinti kontroversiškai pagarsėjusį finansinių piramidžių kūrėją Bernardą Madoffą. Ateis ir kitų finansinės krizės „architektų“ eilė.

Pagal 2010 m. išleistą amerikiečio Michaelo Lewiso knygą „Didžioji skola“ sukurtas tokio paties pavadinimo filmas pradedamas vieno pastabaus analitiko įžvalga. Ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas Maiklas Beris (aktorius Christianas Bale’as), studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, pastebi neįtikėtiną dalyką: praktiškai visa JAV ekonomika laikosi ant antrinių nekilnojamojo turto paskolų, kurių menama vertė seniai viršijo realią vertę. Maiklas supranta, kad tėra laiko klausimas, kada NT rinkoje susiformavęs burbulas sprogs, ir suvokia, jog iš šios situacijos galima pasipelnyti.

Nors dauguma filmo herojų turi realius prototipus, savo vardu vadinamas tik Ch. Bale’o herojus. Filme nuolat skamba daug terminų, žinomų vien su finansų pasaulio specifika susipažinusiems žmonėms, todėl autoriai kartais stabdo pagrindinį pasakojimą ir leidžia kviestinėms garsenybėms populiariai paaiškinti kai kurias finansines subtilybes.

Reziumuojant galima pastebėti dar vieną „Didžiosios skolos“ privalumą: tai ne tik puiki finansinės katastrofos studija, bet ir istorija apie moralinių vertybių krizę. O ją įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą.

Hju Glaso legenda“

Labiausiai iš visų dvylikos nominacijų žiūrovus ir kritikus ilgai intrigavo vienintelė – ir žiniasklaidos, ir socialinių tinklų aktyvistus domino, ar Leonardo DiCaprio pagaliau gaus „Oskarą“. Šis apdovanojimas aplenkė aktorių 1994 m. („Kas graužia Gilbertą Greipą“), 2005 m. („Aviatorius“), 2007 m. („Kruvinas deimantas“) ir 2014 m. („Volstryto vilkas“). Penktas kartas pagaliau nesumelavo.

Bet ne mažesne naujojo filmo žvaigžde reikėtų vadinti jo režisierių Alejandro Gonzalezą Inarritu. Kartu su kolegomis ir bičiuliais Guillermo del Toro bei Alfonso Cuaronu jis yra garsaus meksikiečių režisierių triumvirato narys, gerokai paveikęs ne tik savo šalies kiną, bet ir tapęs kinematografinių madų diktatoriumi. Visų jų kūrybai turėjo įtakos meksikietiško siurrealizmo tradicijos ir Lotynų Amerikos literatūros reiškinys, žinomas kaip „magiškasis realizmas“, kuriame susilydė Julio Cortazaro intelektualios šarados, Jorge Luiso Borgeso filosofinės įžvalgos ir Gabrielio Garcia Marquezo emocingumas.

Pirmasis A. G. Inarritu filmas „Meilė – kalė“ (su šiuo šedevru mus supažindinusi LTV sušvelnino jo pavadinimą ir pasirinko ne tokį drastišką „Prakeiktos meilės“ variantą). Šiame kūrinyje režisierius supynė tris skirtingas istorijas ir jų personažų likimus. Tą patį principą režisierius naudojo ir Holivude sukurtuose filmuose „21 gramas“ (2003 m.) ir „Babelis“ (2006 m.). Pernai keturiais „Oskarais“ apdovanotame jo filme „Žmogus-paukštis“ taip pat yra keli lygmenys, nors kamera iš stebėjimų lauko beveik neišleidžia aktoriaus Michaelo Keatono, kuriam pagrindinis vaidmuo tapo tikru benefisu.

Palyginus su anksčiau kurtais filmais „Hju Glaso legenda“ gali pasirodyti gerokai paprastesnė. Bet šis paviršutiniškas įspūdis klaidina.

Tikriausiai nebus didelis nusikaltimas atskleisti kai kurias siužeto detales. Visi jau žino, kad filme pasakojama apie tai, kaip 1823 m. patyręs keliautojas ir medžiotojas amerikietis Hju Glasas, daug metų pragyvenęs tarp paunių genties indėnų, buvo užpultas lokio grizlio. Leisgyvį Glasą likimo valiai palieka jį saugoti paskirtas bendražygis, bet atgavęs sąmonę Hju nepalūžta: neįtikėtina valia ir keršto troškimas padeda jam įveikti 300 kilometrų per stingdančius žiemos speigus. Jėgų jam suteikia žuvusios žmonos priesakas: „Kol gali kvėpuoti, kovok!“

Mirusi žmona yra svarbus „Hju Glaso legendos“ personažas. Jos pasirodymus lydi ne tik išmintingi patarimai („Vėjas negali įveikti medžio su stipriomis šaknimis“), padedantys Glasui išgyventi neįmanomomis sąlygomis, bet jie filmui suteikia ir kitą – filosofinę, alegorinę – dimensiją, kurią režisierius pakomentavo taip: „Tai metaforiška istorija apie žmogų, kuris mirė, o po to kelis kartus atgimė. Pradžioje po susirėmimo su lokiu jis miršta fiziškai, paskui, po sūnaus nužudymo, – dvasiškai. Jo dvasią išgydo indėnas, o kūną išgelbsti miręs arklys, sušildęs Glasą šaltą naktį. Dabar jis nebijo mirties, nes tam, kuris kelis kartus mirė, daugiau nėra ko bijoti.“

Nors filmas sukurtas pagal tikrus įvykius, kuriuos knygoje aprašė Michaelas Punke, „Hju Glaso legendoje“ papasakota istorija atrodo kaip filosofinė metafora apie sielos kelionę skaistykloje, gimininga Jimo Jarmuscho „Negyvėliui“ („Dead Man“, 1995 m.), o vizualiai dažnai primenanti Andrejaus Tarkovskio stilistiką (internete net galima surasti tai patvirtinančių vaizdų).

Ponas Trumbo“

Tik vienam „Oskarui“ nominuota biografinė drama primena nemalonius JAV istorijos įvykius. Amerikiečiai dažnai sugrįžta į pokario laikus, kai siautėjo vadinamoji „raganų medžioklė“, pažangiai mąstantys JAV piliečiai buvo persekiojami dėl politinių pažiūrų, o menininkai kviečiami į specialią komisiją skųsti pažįstamų, kurie galėjo būti kaip nors susiję su komunistų partija. Istorikai šį laikotarpį praminė „makartizmo epocha“ ir vis dar aiškinasi, kaip galėjo atsitikti, kad demokratiją šlovinanti šalis ilgam pasinėrė į paranojos liūną.

Viskas prasidėjo dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Amerikoje kilo Didžioji ekonominė depresija. Tada, protestuodama prieš valdžios vykdomą politiką, nemaža amerikiečių dalis įstojo į komunistų partijos gretas. Šie žmonės nerengė jokio valstybės perversmo, tiesiog naudojosi JAV Konstitucijos jiems suteikta teise laisvai išpažinti politines pažiūras. Dar daugiau prijaučiančiųjų komunizmo idėjoms atsirado Antrojo pasaulinio karo metu, kai net Holivude (dar iki JAV įsitraukimo į aktyvią kovą su fašizmu) buvo kuriami propagandiniai ir prosovietiniai filmai.

Po karo viskas staiga pasikeitė. Kai 1946 m. Winstonas Churchillis atvirai įvardijo komunizmo plėtros pavojų, kinematografininkai ėmė energingai plėtoti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai teko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.

Tada revanšo griebėsi ir patys aršiausi JAV dešiniojo sparno politikai. Jau 1947 m. vadinamasis Antiamerikietiškos veiklos komitetas ėmėsi tyrimo ir pradėjo nuo Holivudo. Prasidėjo tikra skundimų bakchanalija. Kongreso sudarytoje specialioje komisijoje savo pažįstamus ir draugus skundė tokie garsūs Holivudo veikėjai kaip Waltas Disney’us, Gary Cooperis, Ronaldas Reaganas, Johnas Wayne’as ir kiti save tikrais Amerikos patriotais vadinę kinematografininkai.

Bet buvo ir kitaip besielgiančių menininkų, kurie nepasidavė grasinimams ir už tai net pakliuvo į kalėjimą. Šių drąsuolių gretose – ir garsus scenaristas Daltonas Trumbo, kurio gyvenimas ir veikla plačiai aprašyti bei parodyti dokumentiniuose filmuose. Dabar ši asmenybė atgijo vaidybiniame filme „Trumbo“, kurio pavadinime mūsų platintojai dar pridėjo žodį „ponas“. Kur kas geriau čia tiktų „pilietis“. Juk filmo herojus buvo ne tik ryškų pėdsaką JAV kine palikęs scenaristas, bet ir tikras savo šalies patriotas.

D. Trumbo – unikalios biografijos žmogus. Jis ne tik sugebėjo išlikti doras amoralų elgesį pateisinusioje visuomenėje, bet ir tapo precedento neturinčios „disidentinės“ veiklos didvyriu: du seniai klasika tapę vaidybiniai filmai „Atostogos Romoje“ (1953 m., režisierius Williamas Wyleris) ir „Drąsuolis“ (1956 m., režisierius Irvingas Rapperis) buvo apdovanoti „Oskarais“ už geriausią scenarijų, bet paauksuotos statulėlės abiem atvejais D. Trumbo neįteiktos (jo pavardės net nebuvo titruose, nes išėjęs iš kalėjimo jis neteko galimybės dirbti Holivude – ši klaida ištaisyta tik po daugelio metų).

Šnipų tiltas“

Šis šešių nominacijų nusipelnęs režisieriaus Steveno Spielbergo filmas dabar taip pat aktualus, nes net plika akimi matyti, kad šaltojo karo politika vėl tampa svarbiu tarptautinių santykių svertu. O kartupastebimas ir panašių filmų bumas. Tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau neslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abiejose Atlanto pusėse. Tik britas Guy’us Ritchie neseniai matytoje komedijoje „Šnipas iš U.N.C.L.E.“, sukurtoje pagal populiarų septintojo dešimtmečio serialą, nedramatizuoja padėties ir modeliuoja situacijas, kai CŽV ir KGB gali veikti drauge, o rusas netgi yra pranašesnis už amerikietį. Na, o amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia be jokio humoro.

Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“. Šio režisieriaus filmuose dažnai pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960 m. tampa svarbiu veikėju sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą „U-2“ ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą G. Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (beje, jį 1985 m. rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį (jį įkūnijęs britų aktorius Markas Rylance’as apdovanotas „Oskaru“). Jo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.

S. Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik papasakoti intriguojančią istoriją, bet ir vainikuoti ją išmintingu reziumė arba, senamadiškai kalbant, moralu. Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių sulaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“

Steve’as Jobsas“

Tarptautine kino žvaigžde jau tapusį vokiečių aktorių Michaelą Fassbenderį neseniai matėme įspūdingoje W. Shakespeare’o „Makbeto“ ekranizacijoje, o dviem „Oskarams“ nominuotoje biografinėje dramoje „Steve’as Jobsas“ jis vaidina 2011 m. mirusį korporacijos „Apple“ įkūrėją, kuris po mirties pavadintas mūsų laikų Leonardo Da Vinci’u. Gyvas būdamas S. Jobsas sulaukė ir kitokių charakteristikų: buvo vadinamas technologijų amžiaus ikona, brangiausio pasaulyje prekės ženklo įkūrėju, jokių taisyklių nepaisančiu perfekcionistu, beprotiškų ambicijų apsėstu genijumi, tik savo nuomonę girdinčiu egoistu.

Kaip jaunystėje kvaišalus išbandęs maištingas hipis, metęs mokslus koledže ir neturėdamas nė cento kišenėje, sugebėjo sukurti vieną didžiausių verslo imperijų pasaulyje? Į šiuos ir panašius klausimus prieš trejus metus bandė atsakyti režisierius Joshua M. Sternas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Ashtonas Kutcheris, bet jų filmas lakonišku pavadinimu „Jobsas“ buvo pelnytai pripažintas nevykusiu ir labai paviršutinišku.

Filme „Steve’as Jobsas“, sukurtame pagal Walterio Isaacsono knygą, daugiausia dėmesio skiriama trims svarbiems įvykiams S. Jobso gyvenime: 1984 m. pristatytam asmeniniam kompiuteriui „Macintosh“, po ketverių metų į rinką išleistam kompiuteriui „NeXt“ ir, žinoma, didžiausią jo triumfą paliudijusio „iMac“ pristatymui 1998 m. Be šių pasaulį keitusių pasiekimų, filmas pasakoja apie sudėtingus kompiuterių genijaus santykius su bendradarbiais, kolegomis, artimaisiais ir tikra dukra Liza, kurios S. Jobsas labai ilgai nenorėjo pripažinti, nors DNR testas ir buvo įrodęs jo tėvystę.

Dabar sunku įsivaizduoti, kad galėtume gyventi be tokių „žaisliukų“ kaip „iMac“, „iPod“ ir „iPhone“. Kiekvieną šių išradimų S. Jobsas pristatydavo kaip naują proveržį į ateitį ir darydavo tai labai elegantiškai. Jis pats buvo kupinas paradoksų ir tikėjo, kad tapo vienu ryškiausių savo epochos lyderių. Todėl kartais elgdavosi it kaprizingas dievas, įsitikinęs savo neapeliaciniu teisumu. Režisierius Danny Boyle’as randa taiklių metaforų šioms herojaus charakterio savybėms – pavyzdžiui, scenoje su filharmonijos orkestru, kai S. Jobsas „diriguoja“ aplink jį vykstantiems procesams – čia svarbus ne tik kiekvienas jo žodis, bet ir gestas.

Danų mergina“

Keturiems „Oskarams“ nominuoto filmo pagrindinis herojus Einaras Wegeneris autorių pristatomas kaip pirmasis vyras, kuriam buvo atlikta lyties keitimo operacija. Jį įkūnyti ryžosi aktorius Eddie Redmayne’as, kuris pernai gavo „Oskarą“ už preciziškai suvaidinto mokslininko Stepheno Hawkingo vaidmenį jaudinančioje dramoje „Visko teorija“. Unikalios biografijos žmogus S. Hawkingas paneigė medikų prognozes, kad jam, dar prieš penkis dešimtmečius diagnozavus mirtiną ligą, gyventi liko vos dveji metai. Mūsų dienų genijus, pakeitęs žmonijos suvokimą apie visatos paslaptis, vis dar nesiliauja stebinti savo protu, darbštumu ir valios stiprybe.

E. Redmayne’as puikiai susidorojo su nelengva užduotimi ir nugalėjo. Panašiu profesiniu iššūkiu aktoriui tapo ir naujas vaidmuo, taip pat pareikalavęs didelių fizinių ir dvasinių jėgų. Paprastai istorijos apie lyties keitimą kine virsta ekscentriškomis komedijomis, kuriose dažniausiai be jokio saiko juokinama, pabrėžiant fiziologinius vyro ir moters skirtingumus. Bet „Danų merginos“ autoriai eina kitu keliu, nes būtų šventvagiška šaipytis iš tragiškai pasibaigusio lyties keitimo eksperimento.

Iš televizijos į kiną atėjusio britų režisieriaus Tomo Hooperio kūrybą gerai pažįstame dar nuo tų laikų, kai jis Lietuvoje britų televizijai suko filmą „Elžbieta I“ (2005 m.) su Helen Mirren ir Jeremy Ironsu, atliekančiais pagrindinius vaidmenis (nemaža šio filmo dalis, vaizduojanti XVI a. Angliją, nufilmuota Trakų pilyje ir jos apylinkėse!). Paskui buvo keturiais „Oskarais“ apdovanota „Karaliaus kalba“ (2010 m.) ir miuziklas „Vargdieniai“ (2012 m.), laimėjęs tris „Oskarus“. Panašu, kad režisierius žino paslaptį, kaip laimėti pono „Oskaro“ palankumą.

„Danų merginos“ pradžia įveda mus ne tik į labai gražią (net kartais pernelyg dekoratyvią) 1926 m. Kopenhagą ir supažindina su dailininkų pora – sutuoktiniais Einaru bei Gerda Wegeneriais. Einarui geriau sekasi tapyti peizažus, Gerdai labiau patinka portretai. Gerda ir Einaras myli vienas kitą ir drauge pragyveno jau šešerius metus. Tačiau kartą jų kelyje pasipainiojo kita moteris. Jeigu jau pagalvojote, kad pakvipo banaliu meilės trikampiu, tai smarkiai klystate. Meilės trikampis čia bus visai kitoks.

Kartą į studiją neatvykus pozuotojai Gerda paprašo Einarą ją pavaduoti ir papozuoti persirengus balerinos suknele. Žaismingai prasidėjusi sesija ir lengvabūdiškas šios scenos charakteris kažkodėl pasėja abejonės sėklą ir nerimą keliančią nuojautą, kad geruoju šis žaidimas nesibaigs.

Prieš devynis dešimtmečius vien mintis apie lyties keitimą medikams keldavo asociacijų su patologiniu iškrypimu ir būdavo malšinamos tramdomaisiais marškiniais, rentgeno švitinimais ir lobotomijos operacijomis. Einaras ryžtasi kitokiai operacijai, ir jai (kad ir skaudančia dėl prarandamo vyro širdimi) pritarė Gerda, kurios gyvenimo tragedija pasilieka antrame plane. Bet aktorės Alicijos Vikander pastangos neliko nepastebėtos – būtent jai atiteko vienintelis „Danų merginos“ „Oskaras“.

Amy“

Geriausiu dokumentiniu filmu šiemet pripažintas pasakojimas apie ekscentrišką dainininkę Amy Winehouse, kurios lengvai atpažįstamas kontraltas padėjo jai tapti garsia įvairių muzikinių stilių atlikėja. Kol kas ji yra vienintelė britų dainininkė, penkis kartus laimėjusi „Grammy“ apdovanojimą. Bet staigi karjera baigėsi tragiškai 2011 m. liepą, kai dainininkę ištiko mirtis dėl per didelės svaigalų dozės. Jai buvo dvidešimt septyneri.

Roko muzikos istorijoje ankstyva mirtis nuo svaigalų ar kvaišalų nėra retas reiškinys. Deja, dažnai kartojasi ir skaičius 27. Tiek buvo grupės „The Rolling Stones“ įkūrėjui Brianui Jonesui, kuris 1969 m. liepą apimtas narkotinio svaigulio nuskendo baseine. 1970 m. rugsėjį narkotikai pražudė 27-erių gitaristą Jimį Hendrixą. Spalį, būdama 27-erių, mirė Janis Joplin, o 1971 m. liepos 3-iąją Paryžiuje užfiksuota grupės „The Doors“ lyderio Jimo Morrisono mirtis (oficialiai – nuo širdies smūgio, nors iki šiol gyvos ir kitokios versijos – nuo heroino perdozavimo išvakarėse klubo „Rock-n-Roll Circus“ vyrų tualete iki FTB sąmokslo). 1994 m. prie „Klubo 27“ narių prisidėjo nusižudęs grupės „Nirvana“ lyderis Kurtas Cobainas.

„Oskaru“ šiemet apdovanotas filmas „Amy“ prasideda 1998 m. nufilmuota scena, kurioje būsima dainininkė keturioliktojo draugės gimtadienio proga mėgdžioja Marilyn Monroe. Filmas baigiasi po trylikos metų įvykusiomis jos laidotuvėmis, kai narkotikai, alkoholis ir bulimija pagaliau pasiglemžė jos gležną kūną.

Filmo režisierius, indų kilmės britas Asifas Kapadia, kine išgarsėjo 2010 m., kai sukūrė dokumentinį pasakojimą apie tragiškai žuvusį „Formulės 1“ autolenktynininką Ayrtoną Senną. Panašus abiejuose filmuose režisieriaus naudojamas metodas – kuo daugiau rodyti kalbantį herojų. Abiem atvejais tai leidžia pasiekti ypatingą emocinio poveikio efektą. Beje, apie muziką filme „Amy“ kalbama ne tiek jau daug.

Juosta griauna tą šlovės išpaikintos divos paveikslą, kurį ilgai puoselėjo pati dainininkė ir mielai eksploatavo žiniasklaida. Iš atlikėjos pasakojimų, vaizdo kameromis ir mobiliaisiais telefonais nufilmuotų kadrų, iš žinių laidų ir televizijos šou medžiagos ekrane sudėliojamas jautrios, juokingos ir talentingos menininkės intymus dienoraštis, suteikiantis žiūrovui galimybę ne tik pamatyti kitą sudėtingos asmenybės pusę, bet ir pasvarstyti apie tai, kas yra talentas – nuostabi likimo dovana ar prakeikimas.