Andriaus Zakarausko paroda

Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), veikia Andriaus Zakarausko tapybos paroda „Prisiminimo sinonimas“ (kovo 4 d.–26 d.). Tai jaunas, bet jau pripažintas menininkas, kuris nuolat ieško naujų kūrybos raiškų. Jo biografijoje jau yra ir Jaunojo tapytojo prizas (2009 m.), ir LR Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija (2011 m.), o darbų yra įsigijusios garbios Lietuvos meno institucijos. Tačiau jis nerimsta – šįsyk, pasikvietęs rašytoją Vidą Dusevičių, jis pateikia paveikslo ir žodžio rebusus. Autorių kalbina meno apžvalgininkė Birutė Pankūnaitė.

Jūs esate suformavęs ryškų atpažįstamą tapymo braižą, plėtojamą ir eksponuojamą nuo 2004 m. Kas privertė ieškoti naujos kalbos – „Prisiminimo sinonime“ jūs kitoks nei parodoje „Vardan“ 2014 m. (galerija „Vartai“) ar dar anksčiau, 2009 m., kai buvote toks atpažįstamas.

2004 m. aš baiginėjau bakalaurą, buvau grįžęs iš Ispanijos, norėjosi pajausti to meto šiandienį laiką, nuotaikas, įtakas, visa tai performuluoti ir pateikti savo variantą. Tuo metu ieškojau, kas man atrodė įdomu – ne per pastatymą, ne per tapybą, o labiau per pasakojimą. Kreipiau dėmesį į tai, kas man kaip jaunam žmogui atrodė svarbu: panos, meilės istorijos, linksmybės, savotiškas protestas, atrodę įdomūs momentai iš meno istorijos. Tuo metu pas mane vyravo mažas formatas, kuris suteikdavo à la jaukų saloninį skambesį. Kažkas trapaus, intymaus. Buvo labai svarbūs ir kiekvieno darbo pavadinimai, bandžiau jais žaisti, kas gal buvo atėję iš Jono Gasiūno mokymų.

Andrius Zakarauskas. Prisiminimo sinonimas, 2015

Ankstyvasis laikas buvo toks. O po to viskas kito link figūratyvo, bet išsivystė paveikslo kūrimo istorija. Apie tapytoją, tapybą, potėpį. Turėjau užduotį surasti savo unikalų potėpį. Nesvarbu, į ką jis panašus – į tiesiog brūkštelėjimą teptuku ar į figūrą. Radikalūs pokyčiai man kažkaip nepavykdavo. Visad jausdavosi virsmas, ieškojimai, vieni pavykę, kiti nepavykę. Man asmeniškai svarbus pats procesas ir jo rodymas.

Man keletą metų buvo svarbi propagandinė tema, kaip aš ją supratau. Medžiagos ieškojau įvairiuose propagandiniuose plakatuose. Buvau toks įžūlus, kad ėmiausi ir religinių atvaizdų kaip propagandinių, juos siedamas su totalitarizmo vaizdais. Man pasivaideno, kad čia yra kažkokių sąsajų, ideologija... Pagrindiniai personažai – vyras, moteris ir paveikslas. Forma gal kiek skyrėsi, bet temos tęsėsi. Tai buvo „Vardan“, – pats pavadinimas suteikė daug nuorodų. Nežinau, kaip tai atsiskleidė, bet mane parodos rezultatas labai tenkino, džiaugiuosi lig šiol ir eksponavimu, ir atskiromis drobėmis. Nors grįžtamojo ryšio iš žiūrovo nelabai matėsi. Labiau matėsi tapytojo ir tapybos kančia šiandien. Paroda sunkenybė, kurią norisi pateikti su šypsena, per tampymo, tąsymo, pilstymo, keisto veiksmo ironiją. Man atrodė, šis momentas svarbus visame kame – matyti šviesą visoje toje tamsoje. Ir pačioje tapyboje turi būti balansas tarp šviesos ir tamsos, šviesių dalykų ir šešėlio žaismo.

O ši paroda yra apie visus vaizdus, kuriuos aš naudoju. Tik šiuo atveju atspirtis – Hanso Holbeino paveikslas, kuriame vaizduojami du stovintys vyrai ir kaukolė. Naudojau tuos pačius paveikslus, kartais ištempdamas potėpius, kurie įgauna veido formą. Ir ritmika artima buvusiai „Vartų“ parodoje. Nuo pirmųjų kursų mane žavėjo minimalistinė muzika ir techno, Steve‘as Reichas ir Philipas Glassas. Man tas judėjimas pasirodė įdomus, bandžiau jį perteikti taip, kaip jį suprantu, tapybinėmis priemonėmis. Mus mokant tapybos irgi buvo aiškinama apie ritmiką, spalvą, erdvę, kuriamą nuotaiką, pasakojimą. Šioje parodoje gal kiek kiti akcentai sudėti.

Andrius Zakarauskas. Prisiminimo sinonimas, 2016

Mane „Vartų“ parodoje pribloškė įtampa paveiksluose, jaučiama tiesiog fiziškai. Įsprausto žmogaus būsena. O dabartinę parodą sau interpretavau visiškai kitaip. Spėjau, kad tai gal meilės tema, kurią visokiais būdais slapstote, matyt, nenorėdamas subanalinti, dangstydamasis kažkieno kito sukurtais tekstais, bėgdamas nuo siužeto. Ir visada ieškote išėjimo iš buvimo vien drobėje – ankstesnėje parodoje dėliojote objektus, eidamas į erdvę, o čia žaidžiate su žodžiu, taip pat ieškodamas papildymo.

Man pasirodė svarbi pažintis su Vidu Dusevičiumi. Tenka su juo dažnai susitikti ir šnekėti apie pomėgius, išklausyti vienam kitą. Mane sudomino jo rašymas ir galimybė visa tai pateikti kartu. Iš pokalbių gimė tekstai, eilėraščiai ar instrukcijos. Buvo tokių dienų, kai tuo žaidėme. Jis imdavo kažkokias man svarbias frazes, sudėliodavo į savo pasakojimą ir vienas kitą vertindavome. Pasikviesdavau jį ir klausdavau: „Na, o čia kaip?“ Mūsų darbo kambariai tame pačiame pastate. Kūrimo momentu jis buvo pirmasis žiūrovas, kuris matydavo tą betampantį rezultatą. Ir pačiam pavadinimui „Prisiminimo sinonimas“ žodžiui „sinonimas“ reikia kažkokių kalbos dalykų. Kai stengiausi sinonimą dėlioti vaizdais, man pasirodė įdomu pridėti ir žodžius bei tekstą. Šiuo atžvilgiu nesu stiprus, todėl man norėjosi bendradarbiauti ir bendrauti. Taip ir pavyko susikalbėti – kai pajunti, kad su žmogumi įdomu, svarbu, ir susišneki.

Nežinau, ar čia meilės tema, ar apie ją galvojau kaip apie pagrindinį momentą. Ji yra tik užuominoje, galbūt taip kaip kada.

Dažnai viskas atsiranda nuo kažkokio jaudulio, nuo to, kas ant liežuvio galo. Per atidarymą mano kolega Evaldas Jansas bandė provokuoti apie mano požiūrį, kurį tuo metu susakiau pristatydamas parodą. Sakau: „Žinai, eini itin nesiruošdamas ir spontaniškas jausmas pasakyti, kaip tuo metu tau atrodo, neretai būna tikras ir nutikęs dabar. Šiandien susakiau šitaip, įvyko taip, o kitą sykį sugalvočiau kitaip.“

Darbai pasiduoda interpretacijai, bet nuo jos rezultatas, vaizdas, mano padarytas objektas nesikeičia. Galbūt keičiasi požiūris, po kokiomis frazėmis jis paslėptas, legenda, kuria apipini. Nors ji labai svarbu, bet žmogus gali keisti nuomonę, dažnai – savo gyvenimą. Pažįstu daug žmonių, kurie keičia gyvenimą iš esmės. Aš sakau šiandien vienaip, kitą dieną kartu galime apkalbėti visai kitaip. Ir tai bus kita epocha, kita legenda. Bet rezultatas, kurį matome prieš akis ir bandome interpretuoti, iš tų mūsų kalbų realiai nesikeičia. Keičiasi tik per laiką. O šiuo momentu jis toks pats.

Andrius Zakarauskas. Prisiminimo sinonimas, 2015

Ar galima teigti, kad esate autobiografiškas, nepaisant abstrahuotų, apibendrintų ir nuo realybės tolimų formų?

Yra momentų. Autobiografiškumas man atrodo labai svarbus, kadangi tai suteikia tikrumo, nuoširdumo: pasakoji nuo savęs ir apie save. Jeigu, pavyzdžiui, vaizduoji tapytoją, jis dažniausiai tampa panašus į mane. Panašaus sudėjimo, stoto, nesvarbu, kad jo netapau stovėdamas prieš veidrodį, bet yra kažkokie esminiai bruožai. Be to, darbų perėjimas vieno į kitą, pasikartojimas, tiražavimas su transformacija, kuris nėra fabrikinis. Perdaromas, pakartojamas, kaip minimalistinėje muzikoje – gaunant naują. Taip suteikiama emocinė įtampa, pasikartojimo pasakojimas, ašis.

Vaizdo ar potėpio ėjimas iš darbo per darbą ir grįžimas – taip reikėtų žiūrėti į mano autobiografiškumą. Kartais būna, kad reikalingas papildomas personažas – arba dauginu tą patį tapytojo vaizdą, arba, norint sukurti kitokį pasakojimą, įdedu kokį panos vaizdą, kuris yra panašus į mano merginą. Man rodos, kūryboje autobiografiškumas yra svarbus. Bet, aišku, aš nenupasakoju savo gyvenimo istorijos, nes realiai kalbu apie tapybą – kaip ją suprantu ir matau.

Lietuvos kontekste jūs labai originalus. Kas lėmė jūsų formavimąsi: mokytojai, dėstytojai, pasaulio autoritetai, kasdienybė, aplinka?

Apie formavimąsi kalbėti sudėtinga (taip ir perbėgo mintyse, kas gi čia mane formavo). Turbūt reikia pradėti nuo mamos ir tėčio. Po to sesė atsirado – tai davė labai daug. Kaip asmenybei, ne tiek kaip dailininkui. Viskas prasidėjo nuo to, kad mama nuvedė į dailės mokyklą (dabar vadinamą Antano Martinaičio vardu), esu dėkingas. Verždavausi į tuos popamokinius žaidimus. Tapo tikrai įdomu, ir pasirinkimas nukrypo tapybos link, tuo metu guašu. Vėliau lankiau privačias pamokas pas Alfonsą Vilpišauską. Jis daug davė formavimuisi. Apskritai jis Kaune yra legendinė asmenybė – pas jį mokėsi turbūt visi mano dėstytojai, paauglystės autoritetai ir idealūs tapytojai Lietuvoje. Jo kaip tapytojo legenda svarbi, jis tikrai gali išmokyti. Perversmas įvyko nuo pat pirmos pamokos.

Po Vilpišausko ruošdamasis stoti pradėjau važinėti į Vilnių pas Joną Gasiūną. Irgi buvo labai juokinga, kai davė nutapyti natiurmortą su sumuštiniu su rūkyta dešra ir kareivėliu. Galvoju – kaip su Vilpišausko išmokytomis priemonėmis nutapysiu sumuštinį? Visai kitaip teko pamatyti akademinį daikto padarymą. Tai labai daug davė. Kaip ir visi kiti mokytojai akademijoje, kelionės, visi mano susidomėjimai tapybos istorija, daugybė visokių autorių. Ir Ričardas Nemeikšis, ir Henrikas Čarapas, ir tapymai kaimuose vasaromis: kartą kaimietis suskaičiavo ir sako: „Tu 9 valandas nenuėjai nuo molberto.“ Tai reiškia, skaudžiai man tikrai buvo... Bandžiau medžiais orą padaryti. Tokie momentai, kai įlendi ir stengiesi, kai atsiranda analizė, manau. Tada tai tikrai daug duoda patirčiai.

Andrius Zakarauskas. Prisiminimo sinonimas, 2015

Ar dairotės kurdamas, ar viską lemia vidiniai impulsai? Kas jus inspiruoja? Kaip atrandate idėjas – procese ar paruošiamajame darbe? Minėjote minimalistinę muziką...

Aišku, paišau visokius eskizus, ruošinius. Inspiruoja labai daug momentų: kažkokie pamatymai, žurnalai, knygos, įvairios monografijos. Daug kas. Vartymas iš naujo, pamatymas. Iš kalbos daug kas atsiranda – šiuo atveju bendraujant su Vidu. Paskutinė inspiracija vidinės motyvacijos ir pasitikėjimo tuo, ką darau, prasmė buvo susitikimas su Žilvinu Kempinu „Vartų“ galerijoje per 25-mečio parodos atidarymą, buvau seniai jo nematęs. Peršnekėjome kažką apie procesą, kas ką norime pavaizduoti, kaip vaizduoti ir iš kur visa tai atsiranda. Pokalbis suteikė man vidinio užtikrintumo ir laisvumo prieš baigiant ruoštis šiai parodai. Nes kartais pradedu abejoti tuo, ką darau. Nesu pasitikintis savimi, dažnai dvejoju.

Nors, kaip sakote, labai nepasitikite savimi, bet esate nemenkai pripažintas. Ar jums tai svarbu?

Aišku, svarbu, kiek tai suteikia daugiau galimybių. Visi laimėjimai, parodos, susipažinimai su autoriais, visa tai yra svarbu. Ir labai svarbus grįžtamasis ryšys. Vienas personažas neseniai matytame spektaklyje sako: „Meno kūrinį užbaigia žiūrovas.“ Santykis tarp kūrinio ir žiūrovo, interpretacija užbaigia. Tas ryšys labai svarbus. Tai suteikia grįžtamąjį ryšį ir galimybes kurti, dalintis, bendrauti. Tiek yra svarbu.

Andriaus Zakarausko paroda

Man regis, esate išsprendęs sau abstrakcijos ir figūratyvo konflikto klausimą, esate radęs jų kompromisą. Ar tai jums aktualu?

Turėjau visokių požiūrių. Atrodė, svarbu būti tapytoju su nacionaliniu bruožu. Kai žvelgiu į paveikslus, daugmaž atrandu tokių bruožų kitų tautų tapyboje: lenkai yra vienokie, vokiečiai yra kitaip išsiskirstę, amerikiečiai... Visi turi dėsningų atpažįstamų bruožų. Ir man atrodė, kad svarbu, kiek matysiu save kaip lietuvišką tapytoją. Ieškojau spalvos, gamtos kaip iš Vizgirdos peizažų, kompozicijos, kolorito. Bet aktualus galbūt abstrakcijos ir detalės iki daikto klausimas. Koks santykis tarp daikto atlikimo ir abstrakcijos. Visada stengiuosi matyti bendromis dėmėmis, kaip abstrakciją, bet kartu išryškinti daiktą, elementą. Tuomet iš to atsiranda ir pasakojimas.

Bandžiau ir tiesiog tepti dažus ant drobės kaip potėpius, nesistengdamas pavaizduoti daikto, bet siekdamas švarumo, tačiau man nepavyko. Visą laiką kažko trūkdavo, reikėdavo detalės, kuri dažniausiai virsdavo į žmogų, į veidą, į figūrą, galop į gėlytę. Gėlės ant kapų ar ant paminklų ar rankose sureikšmina, įprasmina, lyg atiduoda pagarbą ir padėką. Lyg patogus, lyg nepatogus momentas, ir banalus, bet labai reikšmingas ir reikalingas. O kaip kitaip?

Dabar – šuolis: kokią regite tapybos dabartį apskritai?

Viskas čia gerai iš tikrųjų. Ji visada buvo, yra ir bus aukštumoje. Galbūt kartais atsirasdavo tam tikrų ieškojimų ir eksperimentavimų tendencijų, kaip kalbų apie tapybos mirtį visų valstybių virsmo metu XX a. pabaigoje. Bet iš to laiko išliko daug labai gerų tapybos pavyzdžių iš tų, kurie man atrodė svarbūs (kad ir Georgas Baselitzas, Anselmas Kieferis ar tas pats Lucas Tuymansas). Jie visą laiką buvo. Aš tapybą stengiuosi matyti plačiau: ne tik dažus ant drobės, nors mėgstu juos vaizduoti. Esu daręs stendus, lyg tapybos darbo likučius, lentas dėliojęs su revoliucinėmis raudonomis vėliavomis. Tapyba nebūtinai turi būti dažai ant drobės, o galbūt pats mąstymas ir pamatymas, kaip kuriamas paveikslas, kiek svarbu erdvė, ritmika, spalva. Kaip visa tai galima pateikti? Ne tik dažais.

O Lietuvoje man yra daug įdomių autorių. Ir patys autoriai ieško. Sutikau bendrakursį, sako: „Nesąmonė, nėra tos tapybos.“ Man atrodo, reikia tiesiog pasižiūrėti, apsidairyti, būti atviram naujoms mintims ir požiūriams be išankstinių nuostatų. Tada, manau, įdomiau ir lengviau, nei eiti su pykčiu. Aišku, pyktis irgi gali suteikti variklį, bet gali ir paversti labai destruktyviu.

Ar tai tik temos sąlygotas pokytis, ar iš esmės ketinate revizuoti savo meninę kalbą? Ar jau nujaučiate, kur link einate? Dirbtuvėje turbūt liko būsimų darbų užuominų, kaip tai daro dailininkai, nenorėdami likti po parodos visiškai nuogi?

Kartais prisimenu klausimą, kurį sau kartais užduodu: kaip padaryti, kad dažas skraidytų? Šitoje parodoje taip pat buvo toks uždavinys, kad atsiplėštų dažas nuo paviršiaus ir kad tarp aliejaus ir akrilo atsirastų oro. Bet kaip dar padaryti, kad tas dažas skraidytų? Tokie ieškojimai. Man įdomus tapyboje dažo ir plokštumos santykis kaip abstrakcija. O į ką jis pavirsta – tai jau kiti, tolesni dalykai.

Šeštadienį, kovo 19 d., 13 val. visi, kurie nori paklausyti gyvai pasakojančio autoriaus, kviečiami į Pamėnkalnio galeriją (Pamėnkalnio g. 1) – pats menininkas ves ekskursiją po savo parodą „Prisiminimo sinonimas“ ir atsakys į žiūrovų klausimus, jei kažkas liko nutylėta šiame pokalbyje.