„LKB kronikos“ ekspozicijoje, priekyje – arkiv. S. Tamkevičius.

Kovo 19-ąją sukanka 44 metai, kai 1972 m. išėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmas numeris. Kad per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „Kronikos“, tai, pasak jos įkūrėjo ir redaktoriaus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, yra stebuklas, žinant kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. „Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: „Stebuklas“.

1983 m. gegužės 6 d. kun. Alfonso Svarinsko teisme, skelbiant nuosprendį, buvo priimta atskiroji nutartis už antitarybinę propagandą baudžiamąją bylą iškelti kun. Sigitui Tamkevičiui: „Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, – mano laikrodis sustojo. Labai keista, dingo net nuolat lydėjęs nerimas: kas leis „Kroniką?“ Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!“

Kapitonas Rainys, kun. Sigitą pavadinęs „laimingu avantiūristu“, paprašytas paaiškinti pasakė: „Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius.“ „Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs darbininkai, taurios asmenybės.“

1984 m. pavasarį į Permės lagerį Nr. 37 atvykęs tardytojas V. Urbonas pasikvietė pokalbiui. „Po kurio laiko atsisuko į mane ir paklausė: „Jūs buvote „Kronikos“ redaktorius?“ Tikriausiai tikėjosi, kad, jau būdamas nuteistas, patvirtinsiu. „Ar „Kronika“ jau neina?“ – paklausiau. „Eina“, – išgirdau atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. „Eina“, – ilgą laiką šis žodis kaip muzika skambėjo mano ausyse. O paskui informacija nutrūko iki 1988 m., kai, būdamas Sibire, sužinojau, kad per pačius sunkiausius saugumo siautėjimo metus „LKB kroniką“ gyvą išlaikė kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta SJ.“ Vėliau vyskupas J. Boruta atsiminimuose rašė: „Prieš vykdamas į teismą jis paėmė rašymo lentelę, rašiklį (kurie paprastai padėdavo mums kalbėtis, idant „besiklausančios sienos“ neišgirstų) ir užrašė: „Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink „Kronika“. Aš tuos žodžius suvokiau kaip rūpestingą apsidraudimą, jeigu jam kas nutiktų. Buvau įsitikinęs, kad darbui „Kronikoje“ yra geriau pasirengusių žmonių – iš TTGKK narių, ir jie galėtų tai geriau atlikti. Na, nebent jau nebūtų kam. „Gerai, jeigu to reiks“, – atsakiau raštu.“

„Kada Vilniuje Aukščiausiajame teisme vyko kun. A. Svarinsko teismas, iš Kybartų kasdien kun. S. Tamkevičius važinėjo, kaip ir per visus disidentų teismus: nebuvo nė vieno disidentų teismo, kad jis nebūtų dalyvavęs. Ir išbūdavo ten nuo pradžios iki pabaigos. Tai ir kitiems suteikdavo drąsos ir ryžto“, – atsiminimuose rašė Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Elena Šuliauskaitė.

Aušros Vartuose „Kronikos“ bendradarbiams besimeldžiant pasigirdo balsas: „Areštuotas kun. Sigitas Tamkevičius.“ „Stojo tyla, kad, atrodė, visi sulaikė kvėpavimą. Prislėgė, prispaudė visus ta žinia. Visi pradėjo melstis. Žmonės atsitiesė... Turbūt ne tik mano, bet daugelio širdyse tuomet gimė naujas ryžtas: dabar dar daugiau dirbsime...“ Po kun.S.Tamkevičiaus arešto „Kronikos“ leidybos krizė neištiko: jo viskas buvo taip suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos pririnkta, ir techninė bazė paruošta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti parengtos, pajėgios bei pasiryžusios. Tai liudija ses. Bernadetos Mališkaitės pasakojimas: „Prisimenu, vieną sekmadienio popietę, išleidę numerį, vadinamoji redakcija – kun. S. Tamkevičius, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Nijolė Sadūnaitė ir aš – užlipome ant Kybartų bažnyčios vargonų pasitarti (mat klebonijoje buvo neatsargu garsiai kalbėti ir bendravome tik raštu). Kun. S. Tamkevičius ramiai pasakė, kad ir jis greitai gali būti areštuotas, bet „Kronika“ turi eiti. Taigi areštas nebuvo netikėtas, gal kiek netikėta ir sunki buvo pati atsakomybė, kurios negalėjome išvengti.

Praėjus beveik mėnesiui po kun. S. Tamkevičiaus arešto, susėdome visos kybartietės savo sode ir jau ne iš smalsumo pabandėme išsiaiškinti, ką kuri žinome. Paaiškėjo, kad padėtis ne tokia jau beviltiška, o ir patirties šiek tiek yra. Ses. Birutė Briliūtė fotografuos, padės redaguoti, ses. Onutė Šarakauskaite susisieks su ses. Nijole Sadūnaitė, paruoštą fotojuostą persiųs į Vakarus, bus savotiška ryšininkė – rūpinsis slėptuvėmis. Tiesa, siuntimo per Maskvą keliu naudojomės neilgai, tik pirmaisiais metais.

Nijolei pradėjus rimtai slapstytis, fotojuostų perdavimu užsieniečiams daugiausia rūpindavosi marijampolietė ses. Janina Judikevičiūtė. Tuo metu gana dažnai į Lietuvą atvykdavo Nekaltojo Prasidėjimo seserys iš Putnamo, JAV, kurioms Janina ir perduodavo paruoštus fotojuostas. Ses. Virginija Kavaliauskaitė sutiko „Kronikai“ rinkti informaciją, perrašyti numerį rašomąja mašinėle. Rašyti rašomąja mašinėle padės ir tuo metu Pilviškiuose gyvenanti mūsų sesuo Teresė Mačiokaitė. Labai džiaugėmės, kad prieš Velykas, Didįjį Penktadienį, vienuolynas buvo nupirkęs mums namą Kybartuose – taigi darbo vietą irgi turėjome. Visų didžiausia patirtis buvo ses. Elenos Šuliauskaitės. Ji „Kronikai“ talkino ilgą laiką. Dabar svarbiausias rūpestis, iš kur gauti informacijos, straipsnių, kad jie kuo plačiau atspindėtų Lietuvą.

Susitikimas su „Kronikos“ bendradarbiais ir talkininkais Kauno arkivyskupijos muziejuje. Agnietės Janušaitės-Vaitekūnienės nuotrauka

Reikėjo kunigo, kuris rašytų įžangas, perskaitytų ir aprobuotų numerį. Žinojome, kad kurį laiką po kratų ar arešto žmonės yra labiau sekami, todėl mums žinomų slėptuvių panaikinimą ir naujų įsirengimą atidėjome tolesniam laikui. Būtiniausia, ką reikėjo padaryti, kol į parapiją nepaskirtas naujas klebonas, tai išvežti „Kronikos“ archyvą. Saugumo sumetimais sudėjome jį į pagalvės užvalkalą ir vidury baltos dienos pagrindine miestelio gatve išnešėme iš klebonijos ir išvežėme iš Kybartų.

Turbūt dar niekada nebuvome tokios laimingos, kaip tąsyk, kai po įtartinai ilgo laiko tarpo per Vatikano radiją išgirdome, kad Vakarus pasiekė „Kronikos“ 58 numeris. Tai reiškė, kad „Kronika“ gyva! A. a. kun. Juozas Zdebskis, net neįtardamas, jog turime kažką bendro su „Kronika“, mums girdint juokaudavo, kad dabar tikriausiai ne vienam aukštam KGB pareigūnui nuo antpečių nukris žvaigždutė – įtariamieji leidėjai suimti, o „Kronika“ vis tiek eina. Pats faktas ir panašūs žodžiai kėlė nuotaiką, stiprino pasitikėjimą.“

Per Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus lapkričio mėnesį paaiškėjo, jog kažkas išleido visai kitą to pirmojo po areštinio numerio variantą, kuriame skelbiama ne aktuali nūdienos informacija, o straipsniai apie praeito šimtmečio Kražių skerdynes ir pan. Ši žinia, pasak vysk. J. Borutos, kėlė nerimą, nes sužinota, jog kun. S. Tamkevičiaus byloje tardomiems liudytojams saugumiečiai kalbėjo, girdi, po jo arešto visiškai pasikeitė „Kronikos“ tematika ir stilius, siekiant įrodyti – kun. S.Tamkevičius buvo „Kronikos‘ redaktorius. „ Mums tai sukėlė labai didelį nerimą, juolab kad tas naujadaras, nežinia kieno išleistas numeris, įtartinai greitai pasiekė Vakarus (nors jau buvo gautas ir mūsiškis, tikrasis numeris). Ieškojome būdų, kaip pažymėti tikrąjį į Vakarus perduodamą „Kronikos“ numerį.“

xxx

Žagarėje gyvenusio tremtinio vysk.Julijono Steponavičiaus nuomonė, atsiminimuose pažymėjo JE J. Boruta, buvo labai vertinga. Jis nenorėjo, kad būtų spausdinama anoniminė informacija, už kurią tarsi niekas nebūtų atsakingas. Pavyzdžiui, kai vienas jaunas kunigas parašė gerą straipsnį apie šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą, vyskupas pasakė: „Jeigu jis būtų su tikinčiųjų parašais ir pasiųstas valdžiai, tada jis turėtų visai kitą vertę.“ Kai kas nujautė, kas dirba atsakingiausią darbą „Kronikos“ leidyboje, ir akys krypo į Kybartus. Buvo dedama pastangų ir daromas spaudimas, kad pagrindinės „Kronikos“ leidėjos ir perdavimo į Vakarus talkininkės seselės būtų pakeistos kitomis. Tokių norų buvo net iš kongregacijų. Be abejo, tokios , pasak JE J. Borutos, „reorganizacijos“ būtų labai pakenkusios jau nusistovėjusiems leidėjų ryšiams, darbo ir į Vakarus perdavimo darnai. Vysk. J. Steponavičius tam nepritarė ir tokias iniciatyvas pristabdydavo.

Pogrindyje buvusiam kunigui Borutai, važinėjant į atlaidus po visą Lietuvą, išsiplėtė informacijos geografija. Tai sunkino saugumui „Kronikos“ informacijos ir leidybos šaltinių paieškas. Kita vertus, buvo problemų ir dėl straipsnių, gaunamų iš kitur. Ateidavo superpatriotiškų straipsnių ir eilėraščių. Kartais informacija būdavo labai iškreipta: „Būgštavome, kad tai gali būti saugumo darbas ir kad šių straipsnių popierius gali būti pažymėtas cheminėmis arba radioaktyviomis medžiagomis. Įtarimą sustiprino įvykiai, kai šiems straipsniams pakliuvus į Šiluvos ir Josvainių bažnyčias (kaip tarpinius perdavimo punktus), į jas buvo įsilaužta. Neretai informaciją tekdavo tikrinti ir atsijoti.“

Sukrečiantis įvykis buvo 73-iojo numerio leidyba. Visa šiam numeriui surinkta medžiaga buvo paslėpta Kazlų Rūdoje, slėptuvėje žemėje. O saugumas ten jau lipo ant kulnų: nuo sausio iki lapkričio mėnesio pradžios šalia namo dieną naktį stovėjo mašina, kurioje keisdamiesi kas kelias valandas budėjo sekliai. Niekaip nebuvo galima paimti medžiagos, nes žemė buvo įšalusi: kaposi – girdėsis. Pagaliau šiek tiek atšilus medžiagą ryžosi parvežti ses. Pija. Tikriausiai tarp straipsnių buvo ir saugumo žymėtų lapų, ir ji buvo sekama. Vežti į Kybartus nebuvo galima. Atvežė į Vilnių. Ses. E. Šuliauskaitė atsiminimuose rašė, jog spausdinti jau buvo neįmanoma niekur, todėl numerį reikėjo perrašyti ranka. O tai buvo labai pavojinga, nes įkliuvus būtų įkliuvę ir rankraščius rašę žmonės. 73 numerį teko redaguoti naktį, užsidarius vonioje, kad nesimatytų šviesos... Ses. Nijolė Sadūnaitė sutiko visą perrašyti ranka. (Jos rašysena buvo graži ir aiški.) 1987 m. balandžio 1 d. saugumas padarė kratą Marijonos Juzėnaitės bute Vilniuje, kur gyveno ses. Angelė Jakuntavičiūtė. Čia buvo surasta ir nuo KGB besislapstanti ses. Nijolė Sadūnaitė su ką tik jos pačios perrašytu „LKB kronikos“ 73 numeriu. Su to paties numerio antruoju egzemplioriumi įkliuvo kratos metu atėjusi ses. Bronė Vazgelevičiūtė.

„Tada visiems nusviro rankos, – rašė ses. B. Mališkaitė, – o žiūrint iš šiandienos nesunku pamatyti Apvaizdos vedimą – dėmesys nuo Kybartų buvo nukreiptas į Vilnių. Žinoma, po to turėjome daug vargo, kol visi bendromis jėgomis atgaminome numerio medžiagą ir seserys B. Briliūtė kartu su V. Kavaliauskaite perrašė mašinėle.“

„LKB kronikos“ ekspozicijoje vykstančios pamokos susilaukia vis didesnio jaunimo dėmesio. Agnietės Janušaitės-Vaitekūnienės nuotrauka

Kybartuose dirbusių seserų vienuolių pasiaukojimas, pasak ses. E. E. Šuliauskaitės, tikrai buvo didvyriškas: aplink sekliai, agentai, o jos... leidžia „Kroniką“. Tik vienu metu, kai jau buvo visiškai neįmanoma, buvo padaryta trumpa pertrauka. Apie sunkią 1987 m. kovo 6 d. vykusią kratą atsiminimuose taip rašė ses. Bernadeta: „Iki šiol nesuprantu, koks laimingas atsitiktinumas paskatino mudvi su Virginija, pasiėmus archyvui parengtus numerius, išvažiuoti iš namų – po 15 minučių pasibeldė saugumiečiai. Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas majoras R. Rainys. Šį kartą kratos tikslas buvo pakankamai konkretus – surasti ir paimti „šmeižtiško turinio literatūrą“ ir jos dauginimo priemones. Reikėjo matyti jų džiaugsmą, kai B. Briliūtės rašomojo stalo stalčiuje rado du vokus su rankraštiniais ir mašinraštiniais tekstais, tarp jų kelis pareiškimus, adresuotus valdžios įstaigoms Tekstai buvo Birutės ranka redaguoti, todėl ir mažiau išmanančiam būtų buvę aišku, kad tai medžiaga „Kronikai“. Atrodė, kad Birutės namuose nepaliks. To neslėpė ir patys saugumiečiai. Liepė ruoštis – reikės važiuoti su jais. Kiek vėliau, susisiekę su Vilniumi, sprendimą pakeitė: „Kai reikės, pasikviesime.“ Diena po dienos įtemptai laukėme kvietimo – kas toliau? Buvo aišku, kad dabar labai rimtai seks kiekvieną mūsų žingsnį, akylai stebės atvažiuojančius, žodžiu – ieškos siūlo galo. Vienas rajono pareigūnas pranešė, kad seka dieną ir naktį, viską mato ir viską girdi. Sunku dabar pasakyti, kiek tos kalbos buvo teisingos, bet kad seka, jautėme ir pačios. Kartais tas sekimas būdavo labai atviras ir net įžūlus. Atviras sekimas visada būdavo ne toks pavojingas. Supratome, kad tai skirta įbauginimui, nervinei įtampai didinti. Ir kartais jiems tai visai neblogai pavykdavo: tokiais atvejais nelabai jauku sėsti prie mašinėlės ir rašyti. Prisimenu, vieną numerį panašios apgulties sąlygomis buvau pradėjusi rašyti ranka ir tokį jį ketinome perduoti į užsienį. Kiek parašiusios, suabejojome, ar supras, kad tai ta pati „Kronika“, ar nekils neaiškumų... Pavedėme viską Dievo globai ir sėkmingai išspausdinome.“

Tardymai, į kuriuos kartkartėmis pasikviesdavo ses. Birutę, iš visų pareikalavo nemažai nervinės įtampos. Jie būdavo varginantys, klausimai susiję su „Kronika“, „Aušra“: kas finansuoja minėtus pogrindžio leidinius, kokiu tiražu ir kokiu periodiškumu jie išeina, kaip patenka į užsienį ir t. t. Baigdamas tardymą majoras Rainys nepamiršdavo priminti, kad tai dar ne paskutinis tardymas. Visi nutarė, jog kurį laiką Kybartų seserims vienuolėms reikia pabūti nuošaly. Leidimo darbą perėmė vilniečiai: kun. Jonas Boruta, ses. Elena Šuliauskaitė ir iš Maskvos į Lietuvą sugrįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė.

„Kronikai“ leisti, atsiminimuose rašė JE J. Boruta, reikėjo ne tik pasišventėlių, bet ir lėšų. Juk reikėjo spausdinimo mašinėlių, joms šrifto bent keleto komplektų (kad nebūtų mašinėlėje to, kuriuo spausdinti patys pirmieji egzemplioriai), fotografavimui aparatūros ir t. t. Reikėjo lėšų, kad būtų galima pasiųsti siuntinius už „Kroniką“ kalinamiesiems ir materialiai paremti jų šeimas. Tiek perteikiant „Kronikos“ žinias pasauliui, tiek šiuose reikaluose padėdavo JAV lietuviai: fototechnika dažniausiai aprūpindavo iš JAV atvykstantis t. Antanas Saulaitis SJ arba kiti apsilankantys jėzuitai. Pagrindinis technikos tiekėjas ir aptarnautojas buvo kun. Antanas Gražulis SJ: jis rūpindavosi rašomųjų mašinėlių, šrifto pirkimu ir jo pakeitimu, paruoštų perduoti į Vakarus filmų paslėpimu suvenyruose.

Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Kazimierui Pugevičiui 1976 m. perėmus jau nuo 1960-ųjų metų veikiančios Lietuvių katalikų religinės šalpos reikalų vedėjo pareigas, per dr. Rožę Šomkaitę buvo užmegzti ryšiai su „LKB kronikos“ leidėjais Lietuvoje. 1980 metais ši veikla peraugo į Lietuvių informacijos centrą, o G. Damušytės iniciatyva centras praplėtė informacijos veiklą, užmegzdamas ryšius net su kitomis pasaulinėmis organizacijomis, ginančiomis žmogaus teises. Buvo organizuojamos jaunimo demonstracijos.G. Damušytei, kun. K. Pugevičiui ir kitiems kartą net teko praleisti dieną teisme ir areštinėje už bandymą protestuoti prieš Lietuvos okupaciją grandinėmis prisirišus prie užsienio ambasados Vašingtone tvoros.

Buvo siekiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios diskriminavimo faktus atskleisti JAV valstybės departamentui ir pačiam prezidentui Ronaldui Reiganui. Vėliau „LKB Kronika“ buvo tiesiai perduodama į Lietuvių katalikų religinės šalpos informacijos centro būstinę Brukline, Niujorke. Perdavimas būdavo labai išradingas: tai susukta fotojuostelė įdedama į dantų pastos tūbelę, tai saldainių popierėlyje įvyniota ir pervežta per sieną, tai veido pudros dėžutėje. (Dabar eksponuojama „LKB kronikos“ ekspozicijoje).

„Iš juostelės padarę „LKB kronikos“ puslapių pozityvus, – atsiminimuose rašė kun. K. Pugevičius, – skubiai atspausdindavome 50 kopijų tiražu, kad kuo greičiausiai žinias išsiuntinėtume užsienio radijo tarnyboms, nes supratome, kad svarbiausia yra laiku pateikti informaciją Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Informacija pirmiausia pasiekdavo prelatą Audrį Juozą Bačkį, tuo metu dirbusį Vatikano užsienio reikalų pasekretorium, visus užsienyje buvusius lietuvių vyskupus, Nepriklausomos Lietuvos atstovybes, lietuviškosios užsienio spaudos tarnybas bei 40-tį laisvajame pasaulyje veikiančias lietuvių radijo valandėlių tarnybas. „Kronika“ anglų kalba buvo siuntinėjama visų pasaulio kraštų atstovybėms Vašingtone ir Jungtinių Tautų tarnybai Niujorke, neišskiriant net sovietinės ambasados.“

„Man atrodo, – atsiminimuose rašė arkivyskupas S. Tamkevičius, – kad tai, ką „Kronika“ aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi, – mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, supratome, kad nereikia sėdėti, bet dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.“