Vytautas Ališauskas. Nuotr. autorius Eligijus Raila

„Įvairūs teoriniai politologiniai samprotavimai yra mąstymą ir vaizduotę žadinantis dalykas. Tačiau reikėtų pradėti ne nuo jų, o nuo konkrečios istorinės situacijos. Lietuva niekada per visą savo istoriją nebuvo toks stiprus politinis subjektas kaip kad dabar“, – teigia filosofas Vytautas Ališauskas, paklaustas apie tai, ar dėl Europos Sąjungos integracijos gilinimo Lietuvai iš tikrų gresia išnykti kaip savarankiškam politiniam subjektui. Su V. Ališausku kalbėjomės apie dabartinius ES iššūkius, kalbas apie „Briuselio diktatą“, europinę tapatybę ir mūsų viziją Europai.

Kiek yra pagrįstos kalbos, kad Lietuva šiandien susiduria su grėsme, kad ji gali išnykti kaip savarankiškas politinis subjektas? Aišku, dažniausiai tie, kurie įžvelgia šito grėsmę, kaip jos priežastį nurodo Europos Sąjungos integracijos procesus. Ar ES integracija iš tikro yra toks pavojingas tirpiklis, naikinantis valstybių suverenitetą?

Įvairūs teoriniai politologiniai samprotavimai yra mąstymą ir vaizduotę žadinantis dalykas. Tačiau reikėtų pradėti ne nuo jų, o nuo konkrečios istorinės situacijos. Lietuva niekada per visą savo istoriją nebuvo toks stiprus politinis subjektas kaip kad dabar. Pažvelgę į 1918–1940 metų Lietuvos situaciją, pamatysime, jog tarpukario Europa buvo pasidalijusi į didžiąsias valstybes ir vadinamuosius Versalio nesusipratimus. Net Čekoslovakija buvo traktuojama kaip tam tikras Versalio nesusipratimas ir pirmas politinis nestabilumas. Europoje ją paprasčiausiai likvidavo. Kaip žinome, visi tam kuo džiugiausiai pritarė manydami, kad Čekoslovakijos žlugimas tik atneš pastovesnę taiką Europai.

Tiesą sakant, ne tik Molotovo–Ribbentropo paktas, bet ir daugybė kitų to meto įvykusių ar neįvykusių sutarčių bei derybų labai aiškiai įrodė, jog suverenumo samprata mažosioms valstybėms praktiškai nebuvo taikoma. Priminsiu tą patį Ambasadorių konferencijos sprendimą dėl Vilniaus krašto, kuriuo Vilniaus kraštas be solidaus juridinio pagrindo, tiesiog dėl politinių apskaičiavimų, kad taip Europa neva bus stabilesnė, buvo pripažintas Lenkijai.

Kai matome tokius dalykus tarpukariu, kai prisimename, kad Lietuva ilgą laiką tebuvo viso labo sovietų okupuota šalis, arba, kai prisimename pirmuosius nepriklausomybės metus, kai mums reikėjo kovoti vien dėl to, jog galėtume pradėti normaliai bendrauti su didžiosiomis Vakarų valstybėmis, tai šiandien turime pripažinti, kad Lietuva dabar yra neįtikėtinai įtakinga. Puikiai matome, kad ten, kur mes turime strategiją, pavyzdžiui, Ukrainos arba Gruzijos klausimu, turime ir didelę įtaką Europos Sąjungoje. Tai yra akivaizdu. Tai nereiškia, kad mes vieni nulėmėme, pavyzdžiui, ES politiką Ukrainos klausimu, bet visi pripažįsta, jog Lietuvos indėlis čia buvo didžiulis. Arba priminsiu tą patį Lietuvos dalyvavimą dar prezidento Adamkaus laikais tarpininkaujant dėl Lenkijos santykių su ES. Lietuva šiuo atveju pademonstruoja visas savo politines galimybes.

Be to, jei mes kalbame apie suverenumo ribojimą, tai yra toks labai banalus faktas – bet kuri tarptautinė sutartis yra suverenumo ribojimas. Netgi tada, kai nubrėžiame valstybės sieną, tai tam tikra prasme tampa savojo suverenumo apribojimu pasakant, kad už šitos ribos mes nebepretenduojame į suverenumo vykdymą. Pasitaiko, kad šiandien vienas lietuvis pasvajoja apie Karaliaučių, kitas – apie Suvalkus. Tačiau puikiai žinome, kad mūsų suverenumas yra ribotas mūsų sienomis, o ką jau kalbėti apie išsamias tarptautines sutartis, kuriose susitariama tiek dėl politinių, tiek dėl ekonominių dalykų.

Pas mus ir ne tik neretai išgirsi kalbant apie vadinamąjį Briuselio diktatą, kai esą suverenitetas yra apribojamas iš viršaus nuleidžiant įvairiausias teisines normas, direktyvas. Tačiau ar tos kalbos apie Briuselio diktatą dažnai nėra tik paprasčiausias figos lapelis, kuriuo siekiama pridengti idėjų, vizijų stygių, politinės valios neturėjimą?

Be abejonės, politinė impotencija dažnai slapstoma po panašiomis kalbomis. Juk iš tikro, jei turi viziją, turi tikslus, žinai, ko tau reikia ir dalyvauji visur, o ne tik tuose dalykėliuose, kurie vadinami Europos Sąjungos paramos skirstymu, tai tokiu atveju gali veikti ir siekti. Jei neturi jokių didesnių tikslų, tai viskas yra kitaip. Atsimenu, kaip mūsų užsienio politika buvo visiškai abejinga visiems procesams, vykusiems Azijoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, kur visa politika apsiribodavo sistemišku balsavimu palaikant Izraelį ir net nesvarstant, kam mums to reikia ir ką mums tai duos. Šiandien praregėjome ir pamatėme, kad Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų problemos yra visiškai šalia mūsų, ir labai nustebome. Ar Lietuva būtų galėjusi turėti įtakos ten vykusiems ar vykstantiems procesams? Nebūtinai. Tačiau faktas yra vienas – jei būtume žinoję, kas vyksta, galbūt būtume geriau suvokę, kas artėja ir kaip tam ruoštis.

Juk pabėgėlių problema nėra šiemet gimęs reiškinys. Italai su šia problema dorojasi jau veikiausiai apie dešimtmetį. Ir štai dabar aiškiai matome, kad vienintelis dalykas, kurį bando daryti Lietuva, tai bėgti nuo problemos – įsileisti tuos 7 ar 9 pabėgėlius vos ne kaip kažkokį simbolinį skaičių. Manoma, jog viskas tuo ir bus išspręsta. Deja, nebus. Čia ne dėl to, ar mes esame ES, ar nesame. Tos problemos lygiai taip pat atėjo į Turkiją, Norvegiją, kurios nėra ES narės. Tos problemos nesiklausdamos ateis ir pas mus. Jau akivaizdu, kad Lietuvai šiuo metu reikia globalios užsienio politikos vizijos. Mes turime turėti viziją, kokia ES politika bus Afrikos ar Artimųjų Rytų atžvilgiu, lygiai taip, kaip turime dėl Rytų partnerystės. Jei neturime, tai po to nereikia ir skųstis.

Tačiau juk dažnai girdime kalbant apie tai, kad ES vis tiek dominuoja vadinamosios didžiosios šalys, o mažesnėms telieka pasirinkti, su kuria iš jų būsi komandoje.

Šiuo atveju reikia prisiminti tai, kad Lisabonos sutartis apskritai perkonstruoja ES į didžiųjų ir mažųjų valstybių balansą. Jei norėsime išnaudoti savo galimybes ir idėjas, tai yra viena. Jei norėsime viso labo būti tik kurios nors vienos didžiosios valstybės, kad ir Lenkijos, satelitais, tai galėsime tokie ir būti mainais gaudami kokių nors trupinių. Tačiau šiuo atveju ir vėl bus taip, kad visiškai nesidomėdami balsuosime už tai, ką pasiūlys tas didysis narys. ES čia yra niekuo dėta. Čia yra mūsų politikos ir mūsų suverenumo pasirinkimai.

Kai kas, ypač dešiniųjų stovykloje, kaip sektiną modelį pristato britus. Kartais netgi svarstoma, ar ir Europos Parlamente nevertėtų vietoje Europos liaudies partijos, kur dominuoja vokiečiai ir prancūzai, rinktis Europos konservatorių ir reformistų grupę, kur yra ne tik daug britų konservatorių, tačiau ir dabar Lenkiją valdančios „Teisės ir teisingumo“ partijos narių. Argumentuojama, jog taip esą taptume įtakingesni, tai lemtų, kad mūsų balsas būtų labiau girdimas.

Britai, man atrodo, yra gerokai kitokia šalis nei Lietuva ir kitokia nei Vokietija. Pirmiausia nereikia pamiršti tos britų salos tradicijos, atsispindinčios tame sename anekdote apie Paryžiaus operoje apsilankiusį britą, kuris sako: „Brangioji, kiek čia užsieniečių.“ Šiuo atžvilgiu britų tradicija yra labai svarbus dalykas. Visa britų politika daug ekspansyvesnė ir apima žymiai platesnius regionus, žinome Britų sandraugos fenomeną, tai lemia, kad Jungtinė Karalystė neišsitenka Europos Sąjungoje. Iš kitos pusės mes labai aiškiai matome, kad ji pastarosios neketina nei palikti, nei sugriauti, nors ir joje yra įvairių žaidėjų. Tačiau vėlgi pati Jungtinė Karalystė yra problema sau, nes skirtingos jos dalys labai ambicingai pretenduoja į savarankiškumą.

Čia galime vėl sugrįžti prie to vadinamojo Briuselio diktato. Tai yra toks vienas iš keisčiausių dalykų, kai kas bando kalbėti apie „Jevrosojūzą“, lygindami tai su Maskvos diktatu. Pirmiausia nereikia užmiršti, kad Sovietų Sąjunga buvo eilinė, tegul ir labai specifinė socialiniu ir politiniu požiūriu, Rusijos imperijos mutacija. Maskvos diktatas čia reiškė Rusijos kaip politinio subjekto diktatą. Šiandien matome, kad Maskva ir toliau pretenduoja į tą diktatą aplinkinėms valstybėms.

Tuo tarpu Briuselyje mes negalime pasakyti, kad yra Vokietijos, Anglijos ar Prancūzijos diktatas. Taip, kai didžiosios šalys sutaria, be jokios abejonės mažosioms šalims tampa labai sunku keisti politiką. Tačiau įsivaizduokime, kaip ir sakiau, situaciją, kad Europos Sąjungos nėra, ir susitarimai priimami kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą. Štai tokiu atveju, jei sutartų Anglija, Vokietija ir Prancūzija, tada mes net neturėtume forumo, kuriame galėtume pareikšti savo nesutikimą. Šiandien, pabrėžiu, mes vienaip ar kitaip dalyvaujame priimant visus sprendimus. Tai nereiškia, kad visada laimim. Tačiau ne visada laimi ir britai, ne visada laimi ir vokiečiai.

Panarstykime šiek tiek klausimą apie Europos Sąjungos tapatybę. Vieni akcentuoja, jog jai labai trūksta idėjinio ar vertybinio pamato. Kiti sako, kad gal to kaip tik ir nereikia, nes yra įvairios lokalinės tapatybės – tautinė, regioninė. Jie argumentuoja, kad ES turi likti tik ekonomine ir politine sąjunga.

Čia yra savotiškas paradoksas, nes dažnai tie patys žmonės, kurie labai jaudinasi dėl to, kad ES labai riboja suverenumą ir niveliuoja gyvenimą, taip pat priekaištauja, kad ES neturi bendros idėjos ir bendrų tapatybių. Šį paradoksalų dalyką galima suprasti, tačiau iš tikro, kad ir kaip žiūrėtume, ES iš pradžių atsirado kaip laisvo kapitalo, darbo jėgos, žmonių, idėjų ir prekių judėjimo erdvė. Šitas laisvas judėjimas ir sukūrė ES.

Dabar aš kaip tik sakyčiau, kad bandymas sukurti tokius vis aiškesnius konstrukcinius rėmus su tokiais tapatybių parametrais kaip, tarkime, Konstitucija (ačiū Dievui, tai žlugo), ar pastanga stiprinti Europos Parlamentą, yra, jei ir nesakyčiau, kad pavojingas, tai bent jau viso labo tėra besikerojančios biurokratijos problema. Čia labai aiškiai pasakyta, kad dera skirti ES kaip institucijos veikimą ir tą pavojų, kuris kyla kiekvienai, net ir pačiai kilniausiai, institucijai – biurokratizaciją. Tas Briuselis, apie kurį kalbame, iš tiesų yra biurokratinis mechanizmas, kuriame dabar yra daugybė net ir neprastus postus užimančių lietuvių. Ne taip kaip Maskvoje, kur būdavo atrenkamas vienas kitas parsidavėlis, kuris neva galėdavo atstovauti kalbėdamas rusiškai Latvijai ar dar kam nors.

Biurokratizacijos problema yra didžioji ES bėda. Biurokratija automatiškai siekia vis didesnės kontrolės, vis didesnės unifikacijos, apie tai jau kalba ir kairieji, ir dešinieji. Kaip su šituo susidoroti, dar nesugalvojo niekas, nes pati biurokratija turi daugybę tai stabdyti galinčių svertų. Tačiau reikia kalbėti būtent apie šią konkrečią problemą, o čia ir pati Lietuva galėtų rodyti daugiau aktyvumo ar pateikti idėjų. Tačiau regime atvirkščią vyksmą. Aš nekalbu apie marginalus, tačiau net tie, kurie kritikuoja ES šiandien būdami opozicijoje, kai patys buvo valdžioje kaip vieną pagrindinių argumentų ginčytinais klausimais pasitelkdavo nuorodą, kad tokios neva esančios ES instrukcijos. Tačiau staiga pasigilinus paaiškėdavo, kad tai viso labo tebūta paprastos rekomendacijos. Tačiau kadangi paprasčiau gauti gatavą instrukciją ir ją aklai įvykdyti, užuot sukus galvą, tai labai lengva prisidengti ES. Čia mes matome labai įdomų dalyką, kuris dar nėra iki galo įvertintas, – ES tapimą biurokratijų sąjunga. Ši besusiformuojanti įvairių nacionalinių biurokratijų sąjunga perauga į antnacionalinę biurokratiją. Manau, kad šis dalykas ir yra pats pavojingiausias ES.

Šiandien kalbama apie tam tikrus paradigminius pokyčius ES. Tos kalbos tik dar sustiprėjo po sekmadienį vykusių rinkimų trijose Vokietijos žemėse, kur buvo suduotas antausis Angelai Merkel. Taip pat daug kalbama apie dešiniųjų euroskeptiškų partijų iškilimą ne tik Vengrijoje, tačiau ir Lenkijoje, Prancūzijoje bei kitose šalyse. Dažnai mėgstama vaizduoti, kad ES narės yra tarsi Briuselio įkaitės, tačiau, žiūrint į dabartinę situaciją, ar tik nėra atvirkščiai, kad pati ES tampa tų radikalių partijų įkaite?

Be jokios abejonės, tik nežinau, kodėl jas reikėtų taip patetiškai vadinti dešiniaisiais. Jeigu žiūrėtume dabartinį Lenkijos politinį spektrą, tai stiprios kairės ten apskritai nebėra, tačiau, jei lygintume „Piliečių platformą“ bei „Teisės ir teisingumo“ partiją, tai „Piliečių platforma“ yra labiau į dešinę, o „Teisė ir teisingumas“ – kiek labiau į kairę. Tą labai aiškiai matome jų socialinėje politikoje. Čia yra tam tikras kairiųjų primestas stereotipas vadinti tokius įvairius radikalus dešiniaisiais. Lygiai tą patį turbūt galima pasakyti apie Vengriją, kur regime lygiai tuos pačius kairuoliškus veiksmus – valstybės vaidmens stiprinimą, tam tikrą biurokratinės ar partinės kontrolės stiprinimą ir į kairės modelius linkstančią socialinę politiką. Tačiau kažkaip pasigendu, kad tie Vengrijos entuziastingi gerbėjai, kurie vis dar mėgsta, nors dabar ir pritilę, liaupsinti Vengrijos gana abejotino demokratiškumo valdžios veiksmus, pasidalytų ir pasakojimais apie Vengrijos socialinės politikos ir apskritai vidinės politikos sėkmes. Neatrodo, kad Vengrija būtų suklestėjusi. Lygiai taip pat, jei pažvelgtume į Lenkiją, tai naujoji valdžia, kuri, tiesa, dar vadovauja gana trumpai, kol kas užsiima tik savo galių stiprinimu. Kažkokių ypatingų pokyčių, palyginti su buvusia valdžia, ekonominėje, socialinėje ar kultūrinėje plotmėje, neskaitant kai kurių populistinių žingsnių, aš nepastebiu.

Kokių politinių padarinių Europai gali turėti šių politinių jėgų iškilimas?

Politinis pasaulis visada pasižymi tuo, kad jis yra labilus. Buvo kairė, buvo centras, gali ateiti tokia radikali populistinė, kaip minėjau, nevadinčiau jos dešiniąja, jėga. Manau, kad tol, kol nepažeidžiami pamatiniai demokratijos principai, vis tiek tenka viską vykdyti pagal politinę logiką. Ši logika dažniausiai ir sustabdo visus radikalius kraštutinius veiksmus.

Ideologizuotos politinės jėgos visada yra pavojingos, nes jos turi entuziazmo savo ideologiją iki detalių primesti žmonių kasdienybei. Toks ideologijų primetimas nebūtinai priimtinas net ir tų ideologijų šalininkams. Ideologija turi savotišką logiką, kuri reikalauja ją užbaigti iki detalių.

Šiuolaikiniai konservatoriai ar krikščionys demokratai kaip tik ir pasižymi tuo, kad jie kalba ne apie tokią iki smulkmenų įgyvendinamą ideologiją, o veikiau apie pačius pamatinius vertybinius principus, kuriais vadovaujantis priimami sprendimai. Šiuo atžvilgiu, aš sakyčiau, nors daugelis mėgsta kalbėti apie ideologijų nunykimą, mes regime akivaizdų ideologijų sugrįžimą. Kalbu ne tik apie tas radikalias ideologijas, tačiau ir kairiosios ideologijos stiprėjimą. Lygiai taip pat galima pastebėti ir dešiniosios ideologijos, orientuotos į kraštutinį individualizmą, superliberalią ekonomiką, sugrįžimą. Tiesa, Europoje jos nėra itin daug.

Be to, pažiūrėkime į Amerikos pirminius rinkimus. Man atrodo, kad ten ideologijos darosi vis svarbesnės. Nuosaikiausi prezidentai ten laikosi gan sunkiai. Be to, ir Didžiojoje Britanijoje regime radikalios kairiosios ideologijos tvirtėjimą. Tad ir visoje Europos sanklodoje dar gali kilti nuosaikiųjų ir griežtai ideologinių jėgų konfrontacijų. Tai duos ir praktinių padarinių, tačiau čia svarbiausia, kad būtų priimamos demokratijos taisyklės, o aklas biurokratinis mechanizmas netaptų vienos ideologijos įrankiu.