Kovo mėnesį Bažnyčia švenčia šventojo Juozapo, švenčiausios Mergelės Marijos sužadėtinio iškilmę. Ir litanijoje vienas iš kreipinių yra Dievo gimdytojos sužadėtini. Mums tai taip įprasta, kad atrodo savaime suprantama ir natūralu. Ir vos keliomis eilutėmis žemiau toje pačioje litanijoje skaitydami kitą kreipinį: šventosios šeimos galva, nė nemirktelime ir nesuabejojame. O juk tikslumo dėlei reikia pripažinti, kad sužadėtinis nėra jokios šeimos galva ir būti negali, nes dar nėra įsipareigojęs ir šeimos tiesiog neturi. Galima būtų sakyti, kad tai tik teisinės subtilybės, bet juk būtent teisinės subtilybės ir žodžių tikslumas nulemia, kas galioja, kas ne, kas yra šeima, santuoka, o kas ne. Galbūt ne veltui kitose kalbose šv. Juozapas yra vadinamas Marijos sutuoktiniu. Pradėkime nuo lotynų kalbos, kuri buvo ir lieka oficiali Bažnyčios kalba. Šv. Juozapas vadinamas Dei Genetrix Sponse, o tai reiškia „Dievo gimdytojos sutuoktinis. Ir dauguma mūsų borlių katalikų, kalbančių kitomis kalbomis, taip ir išsivertė, pavyzdžiui angliškai „Spouse of the Mother of God, prancūziškai Époux de la Mère de Dieu, o tai reiškia Dievo motinos sutuoktinis“. Ar tai esminga? Turint mintyje tai, kad Bažnyčios tekstuose, o ypač Šventajame Rašte nėra nieko nesvarbaus, tikriausiai taip. Sumaniusiam tylomis Mariją atleisti Juozapui pasirodė angelas ir tarė: Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“ (Mt 1, 20). Tad jeigu ji  žmona, kodėl jis vis dar sužadėtinis? Neturėtume pamiršti, kad pakeitus žodžius ir suvokimas kreipiamas kita linkme, ir net vienas žodis gali turėti rimtų teisinių ir teologinių pasekmių.

Kuo gi skiriasi sužadėtinis nuo sutuoktinio? Tuo, kuo skiriasi žmogus, kuris pažadėjo kažką padaryti, nuo to, kuris tai jau iš tikrųjų padarė. Tuo, kuo skiriasi išsakytas noras įsipareigoti nuo realaus jau prisiimto įsipareigojimo. Tuo, kuo skiriasi žmogus, turintis tam tikrast eises, nuo to, kuris dar neturi jokio pagrindo jas turėti. Sužadėtuvės  tai laikina būklė, kuri paprastai gan greitai baigiasi, kai žmonės susituokia. Santuoka yra sužadėtuvių tikslas ir kaip tik todėl vienintelis dalykas, kuris jas daro prasmingas. Išties, jei neketini vesti, kam susižadėti? Jeigu susižadėjai, davei pažadą, bet nevedei, tai gali reiškti du dalykus. Arba atsirado neįveikiamos kliūtys, arba esi neryžtingas pažadukas. Galų gale, jeigu nevedi, tai ir pažadą galima atšaukti, nes jis tampa beprasmis. Beje, ir kasdienio gyvenimo patirtis liudija, kad vertėtų jį vadinti sutuoktiniu. Juk, ponai ir ponios, savo antrąsias puses pristatote tai mano vyras“, tai mano žmona“, nes, net jei jie kažkada buvo jums sužadėtiniai, nuo vestuvių dienos tokie jau nebėra. Ir šv. Juozapas, nuo tos kimirkos, kai atsikėlęs padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 24), jau nebėra sužadėtinis, bet sutuoktinis.

Teisiškai kalbant, be santuokos nėra šeimos. Taip buvo Juozapo ir Marijos laikų Izraelyje, taip yra ir šiandien mūsų pasaulyje. Ir krikščionys, kurie kai kurių naujų ideologijų akivaizdoje taip aistringai gina santuoką kaip šeimos pagrindą, negali sau neprieštaraudami kalbėti apie šventąją šeimą“ ir tuo pačiu nepripažinti Juozapo ir Marijos santuokos tikrumo. Šventasis popiežius Jonas Paulius II, dažnai vadinamas šeimos popiežiumi, visą teologinę tos santukos svarbą išdėstė apaštališkajame paraginime Redemptoris Custos. Jis pabrėžia, kad Bažnyčiai yra vienodai svarbu ir skelbti mergelišką Jėzaus pradėjimą iš Šventosios dvasios, ir Marijos ir Juozapo santuokos tikrumą, „nes teisiniu požiūriu nuo jos priklauso Juozapo tėvystė“ (RC 7).

Pradėkime nuo santuokos tikrumo. Jonas Paulius II cituoja šv. Augustiną, teigusį, kad tai santuokai nieko netrūko, ji turėjo viską, kas paprastai sudaro santuoką: vaiką, ištikimybę, sakramentą, širdžių vienybę ir sutikimą. Galima būtų paprieštarauti, kad, jeigu jie buvo skaistūs, kaip teigia Tradicija, ir nepanaudojo santuokos“, tada ji negaliojanti. Pirmiausia pasakytina, kad santuokos galiojimą, o ir patį santuokinį gyvenimą, sudaro ne vien lytinis aktas. Pirmiausia yra sąmoningas sutikimas, teisinis įsipareigojimas, be to, yra bendras gyvenimas, bendra buitis, emociniai ir dvasiniai ryšiai, bendradarbiavimas tarp sutuoktinių. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie patys tos santuokos nepaneigė, neatsisakė ir nesiskyrė. Galiojimo klausimas iškyla, kai žmonės nutaria atšaukti santuoką. Kol jie gyvena kartu, niekas netikrins, kaip jie konkrečiai gyvena. Įstatymų ir visuomenės akyse jie yra sutuoktinių pora, o visa kita  jų tarpusavio susitarimo reikalas. Gal kas nors suabejos, ar tai nereiškia, kad tokiu pat principu ir homoseksualių asmenų sąjungą galima būtų laikyti santuoka. Tikrai ne. Juozapas ir Marija pasirinko skaistybę dėl Dievo, dėl Įsikūnijimo slėpinio. Tai pasišventimas, o ne struktūrinė negalimybė. Homoseksualūs asmenys gali tarpusavy gyventi kaip tik nori, skaisčiai ar ne, tai nekeičia jų santykio prigimties. Jų ryšys yra visai kitoks, ir santuokinis aktas, koks gali būti tarp vyro ir moters, jų atveju fiziškai neįmanomas.

Kristus norėjo ateiti į pasaulį per šeimą ne tik tam, kad, viską atnaujindamas Šventojoje Dvasioje, atnaujintų ir šeimą, santuokinę meilę. Jonas Paulius II ypač pabrėžia, kad šios santuokos tikrumas yra Juozapo tėvystės šaltinis. Jai trūko tik biologinio dėmens, tačiau tai nebuvo tariama ar pakaitinė tėvystė. Lygiai kaip Kristaus žmogystė nebuvo tik regimybė. Su žmogyste Kristuje yra įimta viskas, kas žmogiška, taip pat ir tėvo-sūnaus santykis. Kai Marija jaunajam Jėzui sakė Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48), tai nebuvo formali frazė, sakoma svetimų žmonių akivaizdoje. Tai, ką ji sako apie Jėzų, patvirtina visą Įsikūnijimo realumą. Ir tai svarbu mums visiems, visos žmonijos išganymui. Todėl Dievo Sūnaus atėjimo į pasaulį įvykyje niekas nebuvo palikta atsitiktinumui.

Šv. Juozapas buvo Dievo išrinktas, kad įvestų Jo Sūnų į pasaulį, į žmonių pasaulį pagal dieviškus ir žmogiškus įstatymus. Jis visų akyse buvo Jėzaus tėvas ir atliko visas pareigas, kurias kiekvienas izraelitas tėvas turėjo atlikti vaiko atžvilgiu: davė jam vardą, apipjaustė, paaukojo šventykloje, kad išpirktų pirmagimį“, kaip reikalavo žydų įstatymas. Juk tą ir reiškia šv. Pauliaus žodžiai: Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Gal 4,4). Pažymėtina ir tai, kad Evangelijoje pagal Matą pateikiama Jėzaus kilmės knyga yra ne kas kita, o būtent Juozapo šeimos gnealogija.

Gyventojų surašymo epizodas daugeliui gali atrodyti nuobodi politinė istorija, kuri tik sudaro gimimo Betliejuje kontekstą, ar netgi tik pretekstą. O štai Bažnyčios Tėvai šiaim epizodui skyrė daug dėmesio. Origenas homilijoje apie Luko Evangeliją rašo, kad Jėzus norėjo būti įrašytas kaip vienas iš imperijos gyventojų, kaip šio pasaulio pilietis, tame pačiame sąraše su visais, kad visi galėtų gyventi bendrystėje su juo, kad vėliau jis galėtų visus įtraukti į savo sąrašą  gyvenimo knygą. Juozapas, atlikdamas savo pilietinę pareigą, įrašė gyventojų registe Jėzus, Juozapo sūnus“. Šis įrašymas reiškia Jėzaus priklausymą žmonių giminei. Istorinis Jėzus yra tikras žmogus tarp visų žmonių.

Toks buvo Dievo planas. Antraip, jei būtų svarbi tik Marijos mergystė, Jis kuo puikiausiai galėjo atsiųsti savo angelą dar prieš sužadėtuves. Tačiau jos troškimą pasišvęsti vien tik Jam Dievas patvirtino netikėtu būdu: apreikšdamas, kad ji taps motina Šventosios Dvasios veikimu. Jos troškimas atsiduoti vien Dievui turi išsipildyti per motinystę, o tai reiškia ir per santuoką. Ir kai Juozapas pagavojo, kaip, ko gero, pagalvotume daugelis iš mūsų, kad šiame santykyje tarp Dievo ir Mergelės jam nėra vietos, angelas buvo pasiųstas ir pas jį, kad paragintų parsivesti žmoną į namus ir būti tėvu iš jos gimusiam kūdikiui. Kad Jėzus būtų ne tik Marijos vaikas, ne tik Dievo Sūnus, bet ir Žmogaus Sūnus. Pasak Naujajame Testamente dažnai sutinkamos formuluotės, taip atsitiko, kad išsipilydtų raštai.

Tad kodėl gi mums, lietuviams, neapsiverčia liežuvis pasakyti, nekyla ranka parašyti, kad šv. Juozapas yra Marijos vyras, sutuoktinis? Ar jį vadindami sužadėtiniu, mes išgelbstime“ jų ryšio skaistumą? Na, jeigu kažkas yra skaistus tik todėl, kad dar nevedė, tai kuo gi jis skiriasi nuo kitų ir koks jo nuopelnas? Tokiu atveju reikia visą likusį gyvenimą nevesti. Tik štai bėda, tada nebus nei santuokos, nei šeimos. Juo labiau, kad iš tikrųjų buvimas susižadėjus ar nesusižadėjus, susituokus ar nesusituokus skaistumo savaime niekaip neužtikrina. Ar parinkdami tokius žodžius, kurie situaciją palieka ne iki galo apibrėžtą, mes tikrai ką nors išgelbstime? O gal tiesiog mėginame pritempti slėpinį prie mūsų žmogiško suvokimo ir galimybių, kad jis mums atrodytų priimtinesnis? Bet ar tai vis dar slėpinys? Beje, tuose kraštuose, kur šv. Juozapas visgi vadinamas Marijos sutuoktiniu, buvo surasta kita „išeitis“, kaip slėpinį padaryti priimtinesnį: atsirado tradicija, ypač ikonografijoje, vaizduojanti šv. Juozapą žymiai vyresnį už Mariją. Taip jų skaistus santykis atrodė įtikinamiau. Tiesa, tada žmonėms ėmė kilti klausimas, ar tai nebuvo antroji Juozapo santuoka. Juk ano meto izraelitai tuokdavosi jauni, ir nevedęs pusamžis vyriškis turėtjo būti didelė retenybė. Mes dažnai darom Dievui tokias meškos paslaugas, bandydami pagrįsti Jo veikimą tuo, kas įmanoma mums.  Prisimenu, kažkas labai džiūgavo radęs paaiškinimą“ duonos padauginimo stebuklui. Esą, Jėzus nieko nepadaugino (juk tai neįmanoma, ar ne?), tiesiog kai jis liepė visiems susėsti ir pradėjo laiminti tuos varganus kelis kepalėlius, žmonės susigėdo, susivokė ir išsitraukė viską, ką turėjo krepšiuose bei pasidalino su visais. Ir štai evangelinis įvykis tapo suprantamas. Tiesa, buvo išmestas Jėzaus dievystės ženklas, o vietoj jo paliktas paprastas pamoralizavimas.

Iš tikrųjų, juk Įsikūnijimas ir šventoji šeima yra dieviški slėpiniai, kurie pranoksta mūsų suvokimą, ir ne tik mes, bet netgi tokie šventi žmonės kaip Mergelė Marija ir jos gyvenimo draugas Juozapas niekada nebūtų šito įgyvendinę savo jėgomis. Jie patikėjo Dievu ir leido Jam veikti. Turėtume ir mes pasekti jų pavyzdžiu ir nesumažinti slėpinio pagal savo nepajėgumą. Galų gale, nereikia pamiršti, kad žmogiška santuoka yra pagal dieviškojo slėpinio panašumą, o ne slėpinys pagal mūsų trapių žmogiškų santuokų panašumą.

Apie tai dažniausiai pamirštame. Mūsų lytiškumas ir santuokinis ryšys yra pagal Dievo paveikslą. Kartais pasakoma, kad žmogus yra Dievo paveikslas savo dvasia. Na, jeigu tai būtų tiesa, greičiausiai angelai būtų kur kas labiau Dievo paveikslas ir panašumas. Juk Dievas yra dvasia, ir jie  grynos dvasios. Bet biblinio pasakojimo autorius jų atsiradimo istorija, regis, ne itin domisi, o štai žmogaus sukūrimo įvykis užima centrinę vietą. Būtent žmonių pora, o ne vienas individualus žmogus yra Dievo paveikslas. Deja, vertime to nematyti. Mes skaitome, kaip Dievas padaro žmogų, apgyvendina jį Edene, užmigdo žmogų giliu miegu. Iš tikrųjų hebraiškas žodis ha adam yra kuopinis daiktavardis reiškiantis žmones, žmoniją, neįvardijant nei individų, nei lyčių skirtumų. Ir štai iš tokios, dar ne diferencijuotos, žmonijos, sakytum, žmogiškosios medžiagos, Dievas ypatingu veiksmu atskiria moterį. O kam gi reikėjo ją atskirti, jeigu paskui jie vėl turės tapti vienu kūnu? Todėl, kad vyro ir moters sąjunga  tai ne vienalytė ar belytė amalgama, ne susilydymas į vieną darinį, o asmenų bendrystė, santykis. Reikia būti kitu, kad galėtum bendrauti. Ir kaip tik tokia asmenų bendrystė yra Dievo, dieviškųjų asmenų bendrystės kūniškas paveikslas.

Tačiau dažniausiai žmogui tai nekelia didelio entuziazmo. Jam, regis, labai sunku patikėti, kad buvimas Dievo paveikslu gali reikšti pilnatvės ir laimės kelią. Ir netgi pažvelgus į tuos, kas gina seksualines laisves, matyti, kad jų santykis su lytiškumu ne toks vienareikšmiai pozityvus, kaip galėtų atodyti. Kodėl žmonija per visą savo istoriją neranda pusiausvyros, vis blaškosi tarp kilniausių didingos meilės istorijų ir šlykščiausių iškrypimų? Atrodo, kad žmogui nepatogu savo nuosavame kūne. Netgi nemaža dalis katalikų turi savą teologiją“, skirtingą nuo Bažnyčios teologijos, pagal kurią lytiniai santykiai visgi kažkuo nepadorūs ir nuodėmingi savaime. Jie painioja lytiškumo prigimtį su nuodėmės paskmėmis, kurios jį iškraipo.

Šis blogumo, nejaukumo jausmas žmoniją lydi nuo pirmųjų akimirkų po nuopolio: jie suprato esą nuogi“ (Pr 3, 7). Negi iki tol nežinojo?! Net anksčiau negu tiesioginis santykis su Kūrėju, pasikeitė jų santykis su kitu ir požiūris į savo kūną. Pirmiau negu pasislėpė nuo Dievo, jie ėmė slėpti vienas nuo kito savo vyriškumo ir moteriškumo fizinius, regimus požymius. Bėda ta, kad žmogui jo lytiškumas pasidarė nebesuvokiamas. Jis nebežino, kaip būti bendrystėje su kitu, su kitokiu. Pirmykščio nekaltumo būklėje jiems turėjo būti skaidru ir aišku, kad jų kūnai ir jų pajėgumas bendrystei yra Dievo kūrinijos šedevras, dieviškos bendrystės paveikslas. Po nuopuolio bendrystės suvokimas buvo sutrikdytas. Apsiblausus Dievo paveikslui žmoguje, ir lytiškumas tapo neperregimas, neskaidrus. Vieninteliu suvokiamu atskaitos tašku liko gyvūniška biologija. Tačiau juk žmogus visgi liko žmogumi, jo prigimtis, nors ir sužeista, bet nepanaikinta. Žmogus net ir norėdamas niekada negalės pasukti evoliucijos atgal ir lyg niekur nieko būti tiesiog gyvūnu. Todėl tiek sumaišties. Todėl ir reikia Gelbėtojo. Tiesa, kaip neįmanoma sugrįžti į iki-žmogišką, gyvūnišką būvį, taip neįmanoma ir sugrįžti į pirminio nekaltumo būvį. Edeno sodą amžiams užtvėrė kerubai (su kalavijais ar be, galų gale ne taip svarbu).

Krikščionims santuoka yra sakramentas. Ne, tai nėra nuolaida mūsų biologiniam sąlygotumui, kurį galbūt geriau pašventinti ir taip mėginti prisijaukinti. Tai nėra ir priemonė pataisyti padėtį, kompensuoti gimtosios nuodėmės pasekmes ar pridengti tai, kas, esą, yra ne labai padoru. Santuoka  tai visų sakramentų prototipas. Per erucharistiją kunigas taria žodžius laimingi pakviesti į Avinėlio vestuvių puotą“. Taip, būtent eucharistija yra visų sakramentų šaltinis ir viršūnė, tačiau santuoka yra jų visų pirmavaizdis. Ne metafora, ne palyginimas, o vienas iš Dievo sandoros su žmogumi įsikūnijimo pavidalų, esantis arčiausiai mūsų kūno, mūsų tiesioginės patirties. Gal kaip tik todėl taip sunkiai suvokiamas. Galbūt derėtų priimti šį slėpinį visą, ne bandant jį prie mūsų priderinti, bet patiems prisiderinti prie jo. Tik taip mūsų suvokimas gali augti ir, svarbiausia, šio slėpinio malonė gali labiau perkeisti mus, mūsų gyvenimus. Šių dienų pasaulyje, kur ne tik šeimos vertybėmis, bet pačia institucija taip abejojama, krikščionys turėtų ne tik  ir ne tiek  idėjiškai kovoti prieš ideologijas, bet pirmiausia išdrįsti patikėti ir gyventi ta žinia, kuria yra patikėję. Galbūt šiandien labiau nei bet kada anksčiau mums reikalingas šventojo Juozapo, Mergelės Marijos sutuoktinio, globa ir užtarimas.