Agnė Narušytė (BFL nuotr.)

Pokalbį su menotyrininke, kultūrinio savaitraščio „7 meno dienos“ redaktore Agne Narušyte pradedame nuo jos pačios ironiškai iškelto klausimo, kad galbūt niekas neprivalo apmokėti to, kas mums patiems svarbu. Anot  A. Narušytės, dabartiniai neoliberalizmo principai, kurie taikomi ir kultūros gyvenimui, esą kiekvienas privalo išgyventi iš to, ką pats sugeba parduoti, nesukuria sąlygų nei kūrėjams, suinteresuotiems kurti tarptautinio lygio kūrinius, nei nepriklausomai meno kritikai.

Su menotyrininke kalbamės ir apie kultūrinės spaudos kasdienybę, apie tai, kad reikalingas nepriklausančių jokioms sąjungoms leidinių balsas, kuris atrastų ir už sąjungų ribų gyvuojančius kultūros reiškinius. Taip pat iškyla jau sena mintis, jog aktualių diskusijų kultūrinėje spaudoje trūkumą lemia ir tai, kad aktualiausiu klausimu lieka išgyvenimas.

Esate minėjusi, kad projektų rengimas, kiti biurokratiniai dalykai suryja daugybę kultūrininkų laiko. Taip pat dėl finansavimo stokos dauguma kultūrinėje spaudoje pasirodančių aktualių diskusijų kalba apie kultūros išgyvenimą, o kitoms temoms tarsi ir nebelieka laiko...

Na taip, šiuo metu būtent tai labiausiai rūpi. Sakydama, kad projektų rašymas suryja daugiausiai laiko, sutirštinau spalvas, nes apie tai pasisakiau būtent tuo metu, kai reikėjo juos rašyti vieną po kito. Be abejo, būna „tuštesnių“ periodų, bet visada perversiškai jautiesi, kai laikraštį reikia transformuoti į projektą. Juk pagrindinė tokio leidinio užduotis yra reaguoti į tai, kas vyksta. Žinoma, galima specialiai inicijuoti kokias nors temas, bet „projektas“ turi galėti keistis priklausomai nuo gyvenimo. Blaiviai mąstant, akivaizdu, kad laikraščio neįmanoma paversti projektu.

Tiesiog prievartauji save rašyti įvairias frazes, pranašaujančias, kas kada bus. Ir visada suvoki, kad tai yra melas, kurį per dažnai kartojant jau kyla šleikštulys. O išgirdus net ir labai teisėtas intelektualų pastabas, kad trūksta aktualių diskusijų ir panašių dalykų, kirba pagunda atšauti: taip, mes ir patys ilgimės pakalbėti apie įvairias filosofines, menotyrines, politines problemas, bet vienintelis aktualus klausimas yra jau beveik neįmanomos bemaž visų kultūros darbuotojų darbo sąlygos, kurias labai taikliai ir solidžiai knygoje „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ išanalizavo kolegė Skaidra Trilupaitytė. Šiais klausimais mes jau seniai ir nuolat diskutuojame, užkabindami tokias temas net eilinėse parodų recenzijose.

Beje, projektų rašymas yra tik vienas aspektas – prisiminkime, kad prieš kelias savaites tik džiaugėmės, kad pagaliau Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paskelbė konkursą ir mums leido juos rašyti. Bet problemos prasidėjo kur kas seniau. „7 meno dienose“ esu dirbusi 1998–1999 metais. Tada, jei neklystu, ir prasidėjo didieji biudžeto karpymai, formuojant požiūrį, kad kultūros spauda ne itin reikalinga, kažkokia ne tokia, kažkuo jau iš anksto nusikaltusi.

Ar tai siejosi su tuometine krize?

Šiek tiek siejosi. Prisimenu, kad būtent dėl jos tuometinis Ministras Pirmininkas įpusėjus metams nurėžė pusę tų metų biudžeto. Taip pat maždaug tuo metu pasikeitė spaudos rėmimo nuostatai, kiek žinau, fondo veikloje nebegalėjo dalyvauti leidinių redaktoriai, kad patys sau nebeskirstytų pinigų. Tai logiškas žingsnis, bet vieniems pasitraukus, kiti vis dėlto liko ir toliau skirstė lėšas savo atstovaujamoms profesinėms organizacijoms.

Jokioms sąjungoms nepriklausantys leidiniai, o tai reiškia – nepriklausoma kultūrinė spauda, atsidūrė savotiškoje užribio zonoje. Tačiau apie tai reiktų klausti tuomet leidiniams vadovavusių žmonių, aš procesą stebėjau šiek tiek iš šalies ir mano atveju šie pasikeitimai reiškė, kad turėjau palikti redakciją.

Darbas redakcijoje anais laikais ir dabar labai skiriasi. Anuomet dirbdavome keturias dienas per savaitę, kasdien susitikdavome redakcijoje, tardavomės, diskutuodavome, kritiškai vertindavome vieni kitų darbą. Laikraštis buvo intensyvi kūrybinė terpė. Tais laikais priekaištai, kad nekalbame apie aktualias problemas, kad į ką nors tinkamai nesureaguojame, būtų buvę (ir būdavo) teisėti. Dabar, kadangi atlyginimai miniatiūriniai, redakcijos darbuotojai dirba kitose darbovietėse, o laikraščio labui gali skirti tik labai nedaug laiko.

Visi susibėga tik vienai valandai per savaitę, kai reikia pabaigti laikraščio maketą. Kultūros savaitraštis negali būti normali darbo vieta, juo labiau, kad jo egzistencija visada kybo ant plauko.  O kai sąlygos tokios, reikia džiaugtis, kad iš viso profesionalūs menotyrininkai dar parašo apie parodas, koncertus, spektaklius ir filmus. Kodėl mes tai darome, jei iš to negali pragyventi? Vieni galbūt jaučia turį atlikti tam tikrą kultūrinę misiją. Kiti gal tik tokį darbą dirbdami jaučia prasmę. Kai pasaulis dabar atviras, kai kuriuos žmones Lietuvoje sulaiko tiktai aktyvi profesinė veikla, nes kitur tokios galimybės neturėsi. Kas nors pasakys: gal ir nereikia reikalauti, kad kažkas apmokėtų jūsų malonumą ir gyvenimo prasmę?

Gal. Bet kažkodėl kūrėjai nori, kad apie jų darbus kas nors rašytų, kad rašytų apie tai, kas jiems rūpi, o ne tik tada, kai parodoje galima užčiuopti sekso ar politinį skandalą, nes tik tokiais aspektais meno pasaulis sudomina komercinę žiniasklaidą. Mūsų bendruomenė maža, bet ji kol kas dar egzistuoja, ir kvailiausias sprendimas būtų ją sužlugdyti, sutaupant šiek tiek tūkstančių eurų, kai aplink vagiami ir švaistomi milijonai.

Taigi šiuo metu į priekaištą, esą trūksta diskusijų, galiu atsakyti tik taip: kolegos, rašykite, mes mielai priimsime jūsų straipsnius, žinoma, jei jie bus įdomūs, gerai parašyti, aktualūs. Nes dabar, tokiomis nuolatinio spaudimo dirbti vien savo malonumui sąlygomis, negali norėti, kad žmonės mestų darbus ir rašytų tau straipsnius. Jie parašo, kai patiems parūpsta pasisakyti. Mes kol kas dar sugebame išlaikyti laikraštį kaip vietą ar galimybę tai paskelbti.

Iš Jūsų kalbėjimo galima suprasti, kad pirmuoju dešimtmečiu po atgimimo kultūros gyvenimas buvo visiškai kitoks. Kaip manote, kas tai lėmė?

Tuo metu veikė Atviros Lietuvos fondas. Šis fondas dirbo labai skaidriais principais, būdavo skelbiami konkursai, kuriuos koordinuodavo programų vadovai, o paraiškas vertino labai aukšto lygio, sąžiningi ekspertai. Buvo sudaryta patikima sistema, kurioje toks faktas, kad žmogus paskiria lėšas savo paties ar savo organizacijos projektui, būtų tiesiog neįmanomas. Na, ir tas fondas turėjo nežaislinį biudžetą.
Dar nėra įvertinta, kiek šis fondas davė impulsų kultūrai. Kalbant vien apie dailę, kurios gyvenimą išmanau šiek tiek geriau, tuo metu, kai pilnu pajėgumu veikė Soroso šiuolaikinio meno centras, buvo galima prisikviesti menininkų iš užsienio, finansuoti menininkų kūrybinių idėjų įgyvendinimą, mokėti jiems ir kuratoriams normalius honorarus. O tai yra seniai užmirštas dalykas.

Dabar turbūt net galima kalbėti apie tai, kad menininkai patys priversti susimokėti, kad galėtų rengti parodas...

Galbūt būna ir taip... Tie laikai, aišku, niekada nebesugrįš. Bet, skirtingai nei kai kurie kolegos, dabar jaučiu pozityvius pokyčius. Daug kas ilgisi Kultūros rėmimo fondo, bet man toji sistema nepatiko, nes beveik viską ten lemdavo profesinės kūrėjų sąjungos. O tai reiškia, per savo atstovus pačios savo projektams pasiskirdavo lėšas. Dabar, susikūrus Kultūros Tarybai, matau, kad sąjungų hegemonija po truputį yra. Ir tai gerai. Nes gal atsiras vilties išsaugoti nuo tų kelių grupuočių ir jų hierarchinių struktūrų nepriklausančius balsus. Bet gal aš čia ir per daug optimistiškai...

O per tuos aštuonerius „liesųjų karvių“ metus – nuo pat 2000-ųjų krizės iki 2008-ųjų, kai paradoksaliai atsirado pinigų, nepkrilausoma kultūros spauda labai kentėjo. Kai kurie leidiniai neatlaikė, „Šiaurės Atėnai“ ir „7 meno dienos“, mano nuostabai, atlaikė. Tiesa, ir tada, ir dabar vis pakalbama, kad
šie laikraščiai turėtų susijungti, tapti vienu, bet stipriu leidiniu.

Iš tiesų idėja apie įvairių kultūrinių leidinių susijungimą yra keliama seniai, grindžiant tuo, kad yra per daug paskirų leidinių, kad jie yra per daug nišiniai. Bet logiška ir mintis, kad leidinių įvairovė turėtų likti, nes kiekvienas turi savo tradicijas, kurias reikėtų puoselėti.

Kai didelėms organizacijoms atstovaujantys fondai duoda tokius patarimus, juos suprantu tik kaip demagogiją, nes tikrieji tikslai yra visai kiti. O rezultatas būtų tik toks, kad neliktų nepriklausomos spaudos, taigi ir terpės kritikai. Liktų tik ataskaitiniai leidiniai.

Kita vertus, susijungti nėra taip paprasta. Tik iš pažiūros tokia idėja gali atrodyti patraukli. Manau, tik „7 meno dienų“ ir „Šiaurės Atėnų“ neskaitantiems gali atrodyti, kad šie leidiniai labai panašūs. Beje, atkreipkime dėmesį, kad niekada nesiūloma susijungti su „Literatūra ir menu“, nes tai visada buvo su Rašytojų sąjunga susijęs leidinys. „Šiaurės Atėnai“ daugiau puoselėja eseistiką ir jų tikrai neapkaltinsi, kad nesvarsto aktualių filosofinių ir sociopolitinių problemų, o „7 meno dienos“ visada yra labiau suinteresuotos reaguoti į tai, kas vyksta, užčiuopti kultūrinio gyvenimo pulsą. Leidinius sujungus, atsirastų kažkoks dirbtinis darinys, nebeturintis aiškios misijos ir greičiausiai aspkritai išnyktų, nes ir jį ilgainiui liautųsi finansuoti.

Bet jei lieka vien „ataskaitiniai“ leidiniai, ar juose pakanka sąlygų kurtis kūrybinei gyvybei? Ar jie netampa pernelyg uždari?

Gal reikia patikslinti, ką noriu pasakyti tuo žodžiu „ataskaitinis“. Juose dirba tokie pat kūrybingi ir tikėjimu savo darbo prasme gyvenantys žmonės. Juose taip pat publikuojami įdomūs tekstai. Bet kartu jie turi užduotį papasakoti, ką nuveikė atitinkamos sąjungos nariai, suteikti jiems erdvę pristatyti savo darbus. Labai gerai, kad tokia erdvė yra, bet būtų liūdna, jei tik tokia ir liktų. Jei neliktų vietos žvilgsniui iš šalies – arba kritikai.

Beje, kai kultūros leidiniai negali autoriams mokėti normalių honorarų, atsiranda dar viena kritinį žvilgsnį naikinanti problema: parodų rengėjai, spektaklių kūrėjai ir pan. ima pirkti recenzijas iš pačių autorių. T.y. straipsnį užsako nebe leidinys, o jo „objektas“, kitaip tariant, kritika tampa eiliniu „pijaru“ – pranešimu spaudai, užmaskuotu kaip recenzija. Niekada nepublikuočiau tokių straipsnių, jei galėčiau rinktis. Tai štai koks yra „išmintingos“ dešimtį metų leidinių kokybės gerinimu atseit besirūpinančių fondų politikos rezultatas.

Jei liktų tik sąjungų leidiniai, kiltų rizika, kad kultūrinė spauda taptų oficialia ataskaita už nuveiktus darbus...

Ir bėda ta, kad skaitytojai, kurie tikrai neprivalo žinoti, kas kam pavaldus, šio momento net nepajus. Tiesiog nepriklausomi, už sąjungų ribų vykstantys kultūros reiškiniai tarsi liautųsi egzistavę.

Turite omenyje, kad dabartinės menininkų sąjungos su laiku gali išnykti?

Ne, tiesiog manau, kad jos neturėtų lemti viso kultūros gyvenimo. Kiek pastebėjau, vakarų Europos šalyse tokios menininkų profesinės sąjungos atlieka bendraminčių telkimo funkciją ir gali inicijuoti parodas, kokius nors raštus ar pareiškimus, netgi didingus projektus, bet nėra autoritarinės galios struktūros, nustelbiančios kitaip mąstančius, kitaip suprantančius meną, atrandančius naujas raiškos formas.

Bet žmonėms, kurie yra toli nuo kultūrinio gyvenimo virtuvės, kurie domisi tik kultūros produktais, bet ne vidiniu gyvenimu, kūrėjo buvimas vienos ar kitos sąjungos nariu dažnai skamba kaip tam tikras kokybės ženklas...

Buvimas vienos ar kitos sąjungos nariu savaime jokios kokybės ar patikimumo negarantuoja. Kūrybinių sąjungų sąrašuose pilna jau seniai nieko nesukūrusių žmonių. O dar ir priėmimą gali lemti su meno kokybe nieko bendro neturintys motyvai, pavyzdžiui, draugystės, noras padidinti sąjungos narių skaičių, niekam nežinomi įsipareigojimai, subjektyvi estetikos samprata ir panašiai. Tai – nebūtinai blogai, tiesiog nereikia pervertinti formalios priklausomybės kūrėjų bendrijai.

Lietuvoje menininkas, kuris nori kurti dabar tarptautiniame kontekste aktualų šiuolaikinį meną, iš savo kūrybos išgyventi negali. Yra tik išimtys. Tokiam menui nėra rinkos. Vienintelė rimta tokį meną kolekcionuojanti institucija yra Modernaus meno centras. Valstybiniai muziejai to negali sau leisti, nes tam neskiriama lėšų. Privačių kolekcininkų yra labai mažai ir tie dažniausiai domisi tradiciškesniais kūriniais. O meno kūriniais puošiantys buitį kelia visai kitokius reikalavimus. Taigi dabartiniams pasaulinio meno procesams neabejingas menininkas, nenorintis pataikauti primityviam skoniui, kūryba turi užsiimti laisvalaikiu.

Didžiulė problema ir tai, kad nėra rėmimo kultūros.

Iš tiesų, jos nėra. O Kultūros tarybos ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nuostatai reikalauja, kad projektų vykdytojai 20 proc. finansavimo gautų iš kažkur kitur. Dažniausiai tai reiškia, kad kūrėjai ir toliau dirba nemokamai.

O kodėl projektuose yra įrašytas šis procentas?

Tai Vakarų valstybėse įprastas principas. Tačiau ten rėmimo kultūra gyvuoja jau seniai. Tikriausiai veikia kokios nors mokesčių nuolaidos, taip pat ten egzistuoja vadinamieji „seni pinigai“, kurių savininkai remia kultūrą todėl, kad jų tėvai ir proseneliai rėmė. Tai – garbės dalykas. Nauda nėra vienintelis kriterijus. O Lietuvoje dažniau pastebime, kad verslas remia masinius renginius, nes tai reiškia reklamą. Išeina, kad aukšto lygio profesionalųjį meną kurti nėra iš ko. Ar mes turėtume jo atsisakyti?

Mūsų pokalbis pasisuka į mintis apie uždarą ratą. Kultūra tarsi turėtų kelti visuomenės sąmoningumo lygį, bet finansinių galimybių plačiau veikti neturi, todėl tampa vis mažesniam skaičiui žmonių pasiekiama, prieinama, galiausiai, ir reikalinga...

Labai tiksli diagnozė. O neoliberaliosios ideologijos skleidėjų diriguojama visuomenė vis labiau praranda kultūros skonį. Žinoma, kūrėjų vis tiek išliks. Tik gali būti, kad jie nebekurs Lietuvai ir lietuviškai. Jau ir dabar, pavyzdžiui, dominuoja angliški parodų ir kūrinių pavadinimai. Tai, mano manymu, yra ne tiek „kenksmingo“ anglosaksiškos kultūros poveikio rezultatas, kiek ženklas, kad kuriant iš karto orientuojamasi į platesnį pasaulį. Kam gaišti laiką dėl mažos grupelės žmonių, kuri netgi niekaip į tavo darbą nesureaguos? Čia ir vėl grįžtu prie kultūrinės spaudos egzistavimo prasmės klausimo. Ji yra būtina gyvo meno proceso dalis, jos prasmingumo garantas, kultūros kraujo apykaitos variklis.