Jėzus su fariziejų atvesta svetimautoja

„Pigi malonė – mirtinas mūsų Bažnyčios priešas. Šiandien mums tenka kovoti dėl brangios malonės“, – prieš aštuonis dešimtmečius knygoje „Mokinystės kaina“ rašė liuteronų teologas Dietrichas Bonhoefferis ir „pagavo“ nuo pat pirmojo puslapio. „Pigi malonė – tai malonė, kuri parduodama turguje lyg nupiginta prekė. Kitaip tariant, sakramentai, nuodėmių atleidimas, religijos teikiama paguoda numetami ant prekystalio sumažintomis kainomis. Malonė rodoma kaip neišsenkantis Bažnyčios lobynas, iš kurio ji žeria savo palaiminimus dosnia ranka, neužduodama jokių klausimų, nenubrėždama jokių ribų.“ Atpažinau tai, kas pastaruoju metu vidujai kėlė klausimus, bažnyčioje girdimus teiginius, kurie, rodėsi, kažkaip prasilenkia su Evangelija, ir kėlė klausimus Gailestingumo metų kontekste. „Pigi malonė – tai nuodėmės, o ne nusidėjėlio išteisinimas. Juk malonė liejasi be saiko ir viską „uždengia“, taigi viskas gali likti kaip anksčiau. Tegul krikščionis saugosi, kad nesukiltų prieš šią dovanai teikiamą, neribotą Dievo malonę ir neišniekintų jos šventumo. Tenebando įtvirtinti naują – raidės – religiją, stengdamasis gyventi paklusdamas Jėzaus Kristaus įsakymams!“ ir dar: „Pigi malonė – tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos.“

Pigi ir brangi malonė – štai kas pastaruoju metu kėlė klausimą. Pastarojo meto bažnytinė retorika balansuoja ant pavojingos ribos nupiginti Dievo malonę. Tuštėjančios ir muziejais virstančios bažnyčios, mažėjantis pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę skaičius, pakrikštytųjų nutolimas nuo tikėjimo tartum pastūmėja surengti malonės išpardavimą, kad būtų patraukti taip akcijas mėgstantys šiandieniai žmonės. Todėl kartais pradedama kartoti „nė aš tavęs nepasmerksiu“, nebepridedant „eik ir nebenusidėk“. Kartojama „Dievas yra gailestingas“, bet nutylima „pasistenkite įeiti pro ankštus vartus“ ir „kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ Sakoma „mano jungas švelnus, mano našta lengva“, bet praleidžiama „jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“. Sakau „ant ribos“, todėl, kad tai dar tikrai nėra taisyklė, bet tendencija per pamokslus tartum kompleksuoti ir nutylėti „nepatogiąją“ dalį ir taip palaipsniui sukelti įspūdį, kad dėl nieko nereikia stengtis, „viskas bus gerai“. Akcentuojant tik vieną pusę, kyla rizika apiplėšti žmones ir atimti brangiąją malonę.

„Brangi malonė – tai dirvoje paslėptas lobis. Tai Jėzaus Kristaus pašaukimas, dėl kurio mokinys palieka savo tinklus ir seka paskui Jį. Tokia malonė yra brangi, nes kviečia mus sekti, o malonė ji yra todėl, kad kviečia sekti Jėzumi Kristumi. Ji brangi, nes kainuoja žmogui gyvybę, bet malonė, nes suteikia jam vienintelį tikrąjį gyvenimą. Ji yra brangi dėl to, kad Dievui kainavo Jo sūnaus gyvybę; ir svarbiausia – malonė ji yra todėl, kad Dievas nepalaikė savo Sūnaus per didelę kainą sumokėti už mūsų gyvybę“, – rašo D. Bonhoefferis. Patyrę brangią malonę nebegalime gyventi taip kaip anksčiau.

„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“, – sako Jėzus susirinkusiai miniai, o neištikimybe apkaltintai moteriai meilingai taria: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Vaikeli, tau nereikia manęs bijoti, kad ir ką būtumei padaręs, ko prisidirbęs, aš tavęs nepasmerksiu, graudžios ir nuolankios širdies neatstumsiu. Tačiau trokštu tau parodyti dar prakilnesnį kelią. Sek paskui mane.

„Norėdami sekti Jėzumi, turime žengti konkrečius žingsnius, – rašo Bonhoefferis. – Pirmas po pašaukimo žengtas žingsnis atskiria mokinį nuo ankstesnio jo gyvenimo. Pašaukimas sekti akimirksniu sudaro naują situaciją. Pasiliekant senojoje situacijoje, būti mokiniu neįmanoma. Kad galėtų sekti paskui Jėzų, Levis privalo palikti muitinę, o Petras – savo tinklus. Kai kas pamanytų, kad tokioje ankstyvoje stadijoje visai nebūtina daryti tokių drastiškų žingsnių. Argi Jėzus nebūtų galėjęs pamokyti muitininko naujos religinės patirties ir palikti jį ten, kur šis buvo? Žinoma, kad būtų galėjęs, jei tik nebūtų buvęs įsikūnijęs Dievo Sūnus. Bet kadangi Jis yra Kristus, iš pat pradžių duoda aiškiai suprasti, kad jo Žodis nėra abstrakti doktrina – jis perkuria visą žmogaus gyvenimą.“

Taigi nutylėdami apie brangiąją malonę, kuri yra mokinystė, apiplėšiame naujus krikščionis ir pačią Bažnyčią. Brangi malonė iškelia aukštą kartelę, pareikalauja visiško atsidavimo, bet būtent tai ir atliepia į giliausią kiekvienos širdies troškimą paaukoti gyvenimą dėl kilnaus tikslo. Tai ypač aktualu dirbant su jaunimu, kuris puoselėja dideles svajones, turi aukštus idealus, svajoja būti herojais. Belieka išmintingai tą milžinišką vidinę jėgą nukreipti tinkama kryptimi.

Prieš 800 metų Asyžiuje gyveno toks jaunuolis vardu Pranciškus, kaip ir visi jauni žmonės tryškęs energija ir svajojęs tapti herojumi. Savo draugams jis kartojo: „Ką apie mane galvojate? Dar būsiu gerbiamas visame pasaulyje“ ir „žinau, kad būsiu didis valdovas“ (Trijų draugų legenda, II skyrius). Išgirdęs, kad vienas kilmingasis iš Asyžiaus miesto ruošiasi su ginklais žygiuoti į Apuliją, kad pasipelnytų turto ir šlovės, „Pranciškus užsigeidžia vykti su juo, o kad vienas kilmingo vardo grafas jį padarytų kariu, pasirūpina brangiausių, kokių tik gali, drabužių, turtais būdamas vargingesnis už savo bendrapilietį, bet dosnumu išlaidesnis“. Taigi jis susiruošė į kelią, bet tuomet susapnavo sapną, kuriame Viešpats kreipėsi į jį vardu klausdamas: „Pranciškau, kas gali tau duoti daugiau? Ponas ar tarnas?“ ir šiam atsakius, kad ponas, pridūrė: „Kodėl tad palieki poną dėl tarno ir kunigaikštį dėl valdinio?“ Kas vyko vėliau, daugelis žino – Pranciškus tapo didžiojo Karaliaus šaukliu ir vienu iš žinomiausių pasaulio šventųjų. Dievas panaudojo jo liepsnojančią širdį ir nukreipė Pranciškaus energiją tinkama linkme – tarnauti Dievo Karalystės kūrimui. Kaip prieš tai visa galva buvo pasinėręs į svajones apie riterystę, taip vėliau visa galva paniro į Evangeliją. Pranciškus išgirdo pašaukimą į mokinystę ir visa širdimi ėmė sekti Jėzumi. Jis tai darė su tokiu atsidavimu, jog gavęs stigmas žmonių buvo pradėtas vadinti „antruoju Kristumi“.

Galime prisiminti ir šventojo apaštalo Pauliaus pavyzdį, kuris, perkeistas regėjimo kelyje į Damaską, iš krikščionių persekiotojo virto liudytoju ir misionieriumi, įsteigė krikščionių bendruomenes Mažojoje Azijoje ir Graikijoje, nukeliavo tūkstančius kilometrų, patyrė visokiausių pavojų ir galiausiai mirė kankinio mirtimi Romoje. Buvęs karštas žydas, jis tapo karštu krikščionimi; Jėzaus pašaukimas kardinaliai pakeitė jo gyvenimą. Laiške filipiečiams pats Paulius rašė, jog iš meilės Kristui jis ryžosi visko netekti ir viską laikė sąšlavomis, kad tik laimėtų Kristų (plg. Fil 3, 8).

Jaunimas trokšta didžių dalykų, to, kas pareikalautų daug pastangų ir teiktų didžią palaimą. Visa tai gali pasiūlyti brangi malonė. Priartinti Bažnyčią prie jaunų žmonių ir įsileisti jiems patrauklią kultūrą yra kilnu. Įtraukti jaunimą į liturgiją ir leisti jam pasijusti svarbia bendruomenės dalimi labai svarbu. Tačiau ne mažiau svarbu nepataikauti ir atskleisti brangios malonės – mokinystės dovaną, parodyti aukštus idealus, stipriai besiskiriančius nuo pasaulio diktuojamų standartų. Pasiūlyti tapti didvyriais, tačiau pagal Dievo planą. Šv. Pranciškus iš tiesų tapo gerbiamas visame pasaulyje, tačiau visai kitaip, nei tuomet įsivaizdavo pats Pranciškus.

Stebime skaudžią situaciją, kaip tokių aukštų tikslų trokšdami musulmonų jaunuoliai tampa radikalių grupių nariais, kovoja tikėdami, kad tai daro Dievo vardu. Nors šiuo atveju jų energija nukreipiama blogiems tikslams, tačiau tai rodo, kaip jaunimui reikia didelių idealų, iššūkių, kovos, už kurią būtų pažadėtas didelis atlygis. Jaunimui reikia brangios malonės, reikia mokinystės. Jos reikia kiekvienam prasmės ieškančiam žmogui; ji yra būtinoji tikėjimo sąlyga.

D. Bonhoefferis perspėja: „Jei mūsų krikščionybė tapo tokia, jog į mokinystę nebežiūrime rimtai, mes atskiedėme Evangeliją, paversdami ją pakilias emocijas teikiančia žinia, kuri nekelia jokių didelių reikalavimų ir nenubrėžia linijos tarp natūralios ir krikščioniškos egzistencijos.“

Monika Midverytė OFS