Artėjanti Kristaus prisikėlimo šventė – Velykos – yra puiki proga stabtelėti, susikaupti ir pasirengti dvasiniam atgimimui. Neabejotinai vienu iš daugelio būdų kontempliacijai gali būti ir meniniai potyriai, tarp jų - ir muzika. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų labiausiai vertinamas Dievo garbinimas muzikos pagalba buvo dainavimas – žmogaus balsas laikytas prigimtine saviraiškos galimybe, todėl būtent kūriniai chorui yra pagrindinė religinės muzikos forma.

Verbų sekmadienį (kovo 20 d.) Vilniuje, Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje (Trakų g. 9/1) vyks „Naujosios religinės muzikos koncertas”, kurio programą parengė kamerinis moterų choras „Melos” – entuziastingų jaunų moterų ir merginų kolektyvas. Šio choro misija yra šiuolaikinės chorinės muzikos sklaida ir inovatyvių kūrybinių sprendimų skatinimas, todėl koncerto metu klausytojai išgirs net septynias pasaulines premjeras, kurių autoriai - jauni ir perspektyvūs kompozitoriai iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos ir Lietuvos.

Vienas iš autorių, rašiusių „Naujosios religinės muzikos koncertui”, yra Nathanas Jamesas Deardenas (Jungtinė Karalystė). Šiuo metu, be kitų darbų, studijuojantis doktorantūroje Londono Royal Holloway universitete, Nathanas savo šalyje sėkmingai save realizuoja kaip kūrėją. Artėjančio koncerto proga buvo įdomu kompozitorių pakalbinti apie chorinę muziką, jos padėtį gimtojoje šalyje bei naująjį Nathano kūrinį, parašytą specialiai choro „Melos” koncertui.

Pirmiausia norėtųsi sužinoti, kuo jus sudomino šis projektas? Kas, jūsų manymu, jį paverčia (ar nepaverčia) patraukliu bei vertingu?

Lietuvoje yra itin stipri chorinės muzikos tradicija, netgi galėčiau ją palyginti su savo namais – Velsu (JK). Manau, kad Lietuvoje išgryninta muzikos kūrimo tradicija su niekuo nepalyginama ir dirbti su tokiais muzikantais – tikra kompozitoriaus svajonė. Kita svari priežastis – Juta Pranulytė (viena iš koncerto organizatorių – red. past.). Kai pirmąkart susitikome Jorke (Anglija, JK), mane visiškai užvaldė jos muzika. Iš ten sklinda toks nuoširdumas, leidžiantis klausytojui atrasti ramybės ir harmonijos oazes, kurių modernioje muzikoje taip dažnai pasigendama. Būtent todėl šis mano darbas skiriamas jai. Jei ne ji, aš nebūčiau gavęs šios galimybės.

Kadangi užsiminėte apie tvirtas chorinės muzikos tradicijas savo tėvynėje, gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šio žanro situaciją Jungtinėje Karalystėje? Kokios yra vyraujančios šiuolaikinės chorinės muzikos tendencijos? Galbūt galėtumėte išskirti ir labiausiai vertus dėmesio kompozitorius?

Tai išties labai platus klausimas. Su malonumu galėčiau dienų dienas kalbėti apie tai. Nuo pat XX amžiaus pradžios, kai muzika ėmė šakotis visomis kryptimis, atsirandant vis naujoms dar neištyrinėtoms srovėms, Jungtinė Karalystė akivaizdžiai įjungė aukštesnę pavarą, atsikratydama nepelnytos reputacijos, esą tai – „žemė, kurioje nėra muzikos“ – Das Land ohne Musik. Po tokio intensyvaus muzikos kūrimo laikotarpio, pažįstamas, tiek atlikėjų, tiek klausytojų mėgstamas, chorinės muzikos kanonas, natūraliai vėl atsidūrė dėmesio centre. Pradedant nuo žanro „popsu“ laikomų Paulo Melaoro, Roxannos Panufnik ar Johno Rufterio darbų, iki Gileso Swayno bei Judithos Weir kūrinių, gimusių iš glaudžių profesinių ryšių su tokiais kolektyvais, kaip BBC ansamblis devintajame dešimtmetyje, arba giliai dvasingų Johno Travernerio, Johnatano Dove‘o ar Jameso Macmillano kompozicijų, galiausiai netgi eksperimentiniais laikytinų konceptualių Anos Meredith, Juliano Anderseno ar Janice Kerbel darbų.. Visa ši, ir dar daugiau muzikos tebėra tyrinėjama, tobulinama, vis dar stumiamasi pirmyn. O kas svarbiausia – ši muzika atliekama Jungtinėje Karalystėje, kadangi chorinės muzikos žanras giliai įsišaknijęs į šalies muzikos kūrimo tradicijos pamatus.

Koks veiksnys, jūsų nuomone, yra svarbiausias, siekiant pelnyti auditorijos simpatiją? O galbūt jūs nesiekiate patenkinti žiūrovų, galbūt jums svarbiausia – saviraiška?

Muzika nebūtų muzika be žmonių bendravimo, be didesnio ar mažesnio įsijautimo. Privalome bendrauti su savo žiūrovais, kitaip – kam gi mes rašome? Turime bendrauti ir su savo atlikėjais, kitaip – kam gi mes rašome?

Pakalbėkime apie jūsų muziką. Jūs kuriate įvairioms instrumentų grupėms: fortepijonui, kameriniams ansambliams, orkestrui, tačiau panašu, kad chorinė muzika jūsų repertuare taip pat nėra atsitiktinumas, o veikiau dar viena jūsų kūrybinė kryptis. Kas gi tokio patrauklaus slypi chorinės muzikos kūrime?

Labai pragmatiška priežastis, kodėl rašau tiek daug kūrinių skirtų vokalui – aš pats esu dainininkas. Chorinis dainavimas buvo reikšminga mano gyvenimo dalis nuo dešimties metų. O metams bėgant užmezgiau tvirtus asmeninius ir profesinius ryšius su įvairiausiais dainininkais. Mano patirtis dainuojant choriniame ansamblyje taip pat pasirodė esanti naudingas įrankis tapus kompozitoriumi. Man lengviau atrasti įvairius niuansus ir perprasti kiekvieno atskiro balso partijos rašymo specifiką. Kurti muziką vokalui, ypač kolektyviniam, yra tikras malonumas. Vokalinėje muzikoje stipriai jaučiamas nuoširdumas, betarpiškumas. Jei turi žinią, kurią nori skirti pasauliui, argi yra geresnis būdas  ją perduoti nei tiesiogiai, balsu?

Koks jūsų požiūris į muzikos rašymą iš estetinės perspektyvos? Gal yra kažkas kas jus ypatingai įkvepia: kitos meno rūšys, žmonės, su kuriais bendraujate, filosofija ir t. t.?

Nepaliaujamai siekiu būti iki galo sąžiningas. Vis dar nežinau, ką būtent tai reiškia būnant kompozitoriumi, bet stengiuosi atrasti muziką, kuri būtų be kaukės. Greičiausiai todėl daug kūrinių prasideda nuo celės, galbūt motyvo ir tada jau yra atskleidžiami, kad visi galėtų jais gėrėtis. Paliekami nuogi. Išskėstomis kojomis. Įvairiausiomis pozomis. Prieš tai, kai visi gauna progą tai išnaudoti, transformuoti, o kartais tiesiog palikti ramybėje. Kai ką nors paliekame ramybėje ilgesniam laikui, įvaizdis, kuris, manėme, bus mums nuobodus, pradeda vystytis. Laikas pakeičia mūsų suvokimą apie tam tikrą objektą ir mane tai nepaprastai žavi. Būtent to nuolatos ir siekiu savo muzikoje. Toli gražu dar nepriartėjau prie galutinio tikslo, bet išmokau susigyventi su pačia kelione link tos akimirkos, kai sušunki „Eureka“. Galbūt mes niekados nepasieksime tos visiško užtikrintumo būsenos. Manau, kad mums tai niekada nepavyks.

Artėjant choro „Melos“ koncertui, prašytume daugiau papasakoti apie jūsų sukurtą muziką koncertui „O crux Ave, spes unica“. Kokios meninės, filosofinės, techninės idėjos slypi kūrinyje?

Šiame kūrinyje naudojamos trys labai skirtingos spalvos ir faktūrinės ląstelės, kurios veikia kartu, bet taip pat dažnai tartum kovoja tarpusavyje. Mano pasirinktoje ištraukoje ypatingai jaučiama sąžinės graužatis, atgaila: „Vienintele žmogaus viltie, kančios metu malonių teik“. Šias eilutes reikėjo perteikti taip, tarsi tai būtų kolektyvo riksmas nuo stogų viršūnių, o gal tartum atskiri žmonės protestuodami šūkautų, arba lyg tyliai murmėtų bendrą maldą: atskirai, arba visi kartu. Šis santykis tarp laisvės, dažnai pasiekiamos atsitiktinumo dėka, ir kolektyvinių šūksnių – griežtų, ritminių ląstelių – yra kažkas tokio, kas mane vis labiau domina.

Dėkoju Jums už pokalbį

Paulina Nalivaikaitė

Interviu vertė: Matas Geležauskas