Pasidžiaugę kūdikio laukimo paslaptimi, pribuvėjos draugyste ir globa, tęsiame interviu su Rasa Paukštyte-Šakniene – humanitarinių mokslų daktare, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus vyr. mokslo darbuotoja. Šį kartą kalbamės apie lankynas, moters vaidmens pasikeitimą ir krikštynas.

Kas būdinga XIX–XX a. lankynoms?

Lankynų tikslas ir pobūdis išliko labai panašūs, skyrėsi tik jų laikas. Gimdyvę paprastai stengdavosi aplankyti, kol ši dar nepakilusi iš patalo. Svečių sulaukdavo ir po vieną, ir būreliais. Dažniausiai lankydavo moterys, o nuo XX a. trečio dešimtmečio kartais pasirodydavo ir vyrų.

Tiesa, lankytojai atvykdavo ne tuščiomis: ar kokio nors geresnio maisto parūpindavo, ar pyragą iškepdavo, o jei patys stokodavo – bent duonos padovanodavo... Buvo baiminamasi, kad jeigu lankytoja nieko neatneš – liks nevaisinga. Be to, dovanodavo ne tik maisto, bet ir drabužėlių, muilo ar kitų buityje reikalingų daiktų.

Lankynas dažniausiai organizuodavo ir jose dalyvaudavo pribuvėjos, kiek rečiau – vyrai.

Rytiniams Lietuvos regionams būdingas įvesdinimas į pirtį. Kokia jo reikšmė?

Gimdymo metu atsiradęs pavojus moters gyvybei dar kurį laiką nesitraukdavo. Jaunoji mama į pirtį galėjo įžengti tik pasveikusi. Laiko tarpas, per kurį motina privalėjo būti įvesta į bažnyčią, XX a. 3–5 deš. visoje Lietuvoje nurodomas skirtingas: nuo 3 iki 9 savaičių. Toks įvesdinimas labai įvairiai interpretuojamas: ir kaip tam tikras karantinas, taikytas dėl gimdymo metu atsiradusios ypatingos galios, ir dėl moters „nešvarumo“ (dažnai liaudies tikėjimuose šios priežastys tampa viena), ir ypatinga sauga, ir palaiminimas. Pietryčių Lietuvoje specialiomis apeigomis moteris pirma buvo įvesdinama į pirtį, o tik po to – į bažnyčią.

Jaunoji mama, ateidama į kolektyvinę kaimo pirtį, atsinešdavo dovanų pirties šeimininkei ir vaišių, kuriomis pavaišindavo visas susirinkusias moteris.

Po pirties laukdavo įvesdinimas į bažnyčią. Ką reiškė toks paprotys?

Nuo pat nėštumo pradžios iki įvesdinimo į bažnyčią moteris buvo tarsi eliminuojama iš kaimo bendruomenės. Tai buvo daroma ir jos pačios, ir bendruomenės labui – tikėta, kad ypatinga moters padėtis lemia jos galią paveikti kitus...

Toks įvesdinimo į bažnyčią paprotys gyvavo maždaug iki XX a. penkto dešimtmečio, o vėliau, kunigams paraginus, pamažu nunyko.

Ankstesni tyrimai liudija, kad mama nešdavosi ir vaikelį, vėlesni – kad ateidavo viena. Kunigas duodavo moteriai stulą, kuria buvo nuvedama, už mamą buvo atliekamos tam tikros apeigos, o ceremonija pabaigiama malda… Norint paminėti šį įvykį, kartais buvo ruošiamos ir bendros vaišės.

Po įvesdinimo į bažnyčią moteris ir vėl tapdavo pilnateise kaimo bendruomenės nare. Verta prisiminti, kad panašus įvesdinimas būdavo ir po santuokos.

Kada šeima pradėdavo ruoštis kūdikio krikštui?

Kūdikius stengtasi pakrikštyti kuo anksčiau. Susilaukę sveiko naujagimio, tėvai iš karto suskubdavo žvalgytis krikštatėvių. Pribuvėja kūdikio sauga rūpinosi iki krikšto, o vėliau – po tam tikrų apeigų krikšto dieną – perduodavo vaikelį krikštatėvių globai.

Ar buvo svarbu, kas taps krikštatėviais?

Kaime vaikų gimdavo daug, todėl nebūdavo didelės reikšmės, ar krikštatėviais taps giminės, ar draugai, ar kaimynai. Dabar kaimynų kategorija jau nunykusi, o krikštatėviai kartais būna „užsakyti“ iš anksto. Nors tiek tradicinėje, tiek dabarties kultūroje kūmų parinkimui teikiama nemaža reikšmė, tačiau šiomis dienomis prioritetas teikiamas giminėms.

Svarbiausia – gerosios potencialių krikštatėvių savybės. Juk vaikas gali jas perimti! Iki dabar gyva nuostata, kad krikštavaikiai „paveldi“ krikštatėvių charakterio ar kitas savybes.

Be to, manyta, kad krikštatėviai svarbesni už tikruosius gimdytojus ir vaikelį prieš Dievą užstos būtent jie. Tėvai stengdavosi išrinkti tokius kūmus, kurie ne tik per ceremoniją, bet ir visą gyvenimą rūpinsis ir globos vaiką. Būti pakviestam tapti krikštatėviu – didžiulė garbė ir įvertinimas, todėl kūmystės šiukštu negalima atsisakyti.

Kokia pagrindinė krikštatėvių atsakomybė?

Svarbiausia krikštatėvių misija – dalyvauti bažnytiniame krikšte ir svarbiausiuose savo krikštavaikio gyvenimo įvykiuose: priimant pirmąją šventąją Komuniją, sukuriant šeimą.

Be to, jeigu tėvus užklupdavo netektis, krikštatėviai privalėjo pagelbėti: ar karstelį nupirkti, ar įkapėmis pasirūpinti. Ir šiandien bendraujant su pateikėjais atsiskleidžia didžiausias tėvų troškimas, kad tarp krikštavaikių ir krikštatėvių gyvenime užgimtų ne deklaruojamas, bet realus bendravimas, glaudus ryšys. Daugumos nuomone, krikšto tėvai turėtų tapti pagrindiniais asmenimis, į kuriuos, be tėvų, krikštavaikis galėtų kreiptis visokeriopos pagalbos.

Kuo prieš krikštynas privalėdavo pasirūpinti krikšto mama?

Viena svarbiausių krikštamotės pareigų – pasirūpinti krikšto marškinėliais. Dažniausiai tai būdavo maždaug pusantro metro ilgio medžiagos atraiža, papuošta su atitinkamos spalvos kaspinu. Šių dienų Lietuvoje fiksuojami trijų tipų krikšto marškinėliai: 1) suformuota medžiaga, 2) apsiaustas, 3) drabužis. Reikšminga tai, kad krikšto marškinėliai ir šiandien yra vertinami kaip sakralūs apdarai, tačiau požiūris į išliekamąją jų vertę pamažu kinta beveik visoje Lietuvoje.

Kodėl krikšto marškinėliai taip sureikšminami?

Nuo seno buvo tikima, kad jeigu krikštamotė nedovanos krikšto marškinėlių, jos krikštavaikis po mirties turės stoti prieš Dievo teismą nuogas. Kartais su tais pačiais marškinėliais buvo krikštijami keli šeimos vaikai. Žmonės kalbėjo, kad tokiu atveju vaikai bus vieningi, gerai sutars tarpusavyje, nesipeš. Visoje Lietuvoje žinomas toks spėjimas: norint, kad vaikai tarpusavyje gražiai sugyventų, reikia tais pačiais krikšto marškinėliais krikštyti visus toje šeimoje gimusius kūdikius. Tačiau teigta ir priešingai: jeigu kiekvienas neturės savų marškinių, tai po mirties tarpusavyje plėšysis.

Krikšto marškinėlius itin rūpestingai saugodavo iki pat pirmosios šventosios Komunijos, kartais ir visą gyvenimą. Krikšto marškinėliai – sakrali relikvija. Seniau tikėta, kad pasiėmęs juos į karą, būsi apsaugotas nuo kulkų. Krikšto marškinėlius skolindavo tik patiems artimiausiems...

Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.

Kiti projekto tekstai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-16-kad-palaiminta-busena-neprikviestu-peliu-kudikio-laukimas-pries-100-metu/141941

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-10-uz-ko-as-istekesiu-iii-vestuves/141723

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-27-pradedamas-projektas-seima-kulturoje-ir-kultura-seimoje/140044

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-03-senosios-civilizacijos-keletas-seimos-gyvenimo-aspektu/140361

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-10-tautosaka-atgyvena-ar-butinybe/140609

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-17-tautosaka-atgyvena-ar-butinybe-ii/140878

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-01-uz-ko-as-istekesiu-ii-is-kur-atjos-pirsliai/141432

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-23-uz-ko-as-istekesiu-i-pokalbis-su-etnologe-ir-tautosakininke-g-kadzyte/141180