Evgenios Levin nuotrauka

Pokalbis prie menamo laužo

Kai žingsniavau susitikti su „Marijos radijo“ laidų koordinatoriumi Vilniuje Liutauru Serapinu į taip dažnai jo lankomą ir prižiūrimą radijo studiją netoli Aušros Vartų, dėliojausi galimus šiokius tokius faktus ir bendruosius klausimus…

Liutauras Serapinas – menininkas, pedagogas, katalikiškų radijo laidų vedėjas, gimė Žemaičių Kalvarijoje, baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, vėliau studijavo Vilniaus dailės institute skulptūrą, dar vėliau – tiek daug veiklos, kad gal paties paklausiu…

O pats svarbiausias klausimas tarp daugelio, kurį norėjau užduoti Liutaurui, koks yra tikėjimo ir meno santykis, sankirta jo gyvenime. Tačiau mano klausimynas kuo arčiau studijos, tuo stipriau girgždėjo ir medėjo, tad, susitikus pokalbio, nedrįsau juo mojuoti iš karto… Bet ir neprireikė… Mūsų susitikimas įskėlė kažkokią prisiminimų kibirkštį, kuri leido tik vienam Liutaurui būdingu stiliumi įkurti pasakojimo laužą. Būtent taip jaučiausi sėdėdamas ir klausydamas jo žodžių liepsnos – jaukiai apgaubtas, sušildytas atvirumo ir tik retkarčiais pakurstydamas klausimų žagarais iš savo medinio klausimyno…

Tad šio interviu žodžiams, manding, labiausiai ir tiktų laužo, trūkčiojančios liepsnos, spragsinčių žarijų vaizdas, tokį ir siūlau įsivaizduoti mūsų susitikimą ir kalbėjimą, kurio fragmentus bandau į vieną vaizdą sulydyti paantraštėmis ir pasviruoju šriftu.

Prieikite arčiau, prisėskite, šildykitės, kalba „Marijos radijo“ laidų koordinatorius, kūrėjas Liutauras Serapinas. Nežinau, ar gausite aiškius atsakymus, kas yra gyvenimas ir kas yra menas, tačiau šio žmogaus pasakojimas, sakyčiau, pilnas ir to, ir to.

I. Apie gyvenimo faktus atgaline tvarka, arba Keletas „Dar anksčiau…“

Paprastai klausinėti pradedama nuo aiškių gyvenimo faktų, beveik kaip curriculum vitae lape, tačiau „Marijos radijo“ studija, kurioje net interviu metu vis kas nors bandė neatidėliotinai prisiskambinti, užsukti, persimesti vienu kitu žodžiu su visas sostinėje rengiamų laidų gijas laikančiu Liutauru, tarsi vėjas pakreipė jo minčių liepsną taip, kad pasiūlymas paminėti svarbesnius gyvenimo faktus pavirto iš dabarties į praeitį, iki studijų metų nusidriekusiu pasakojimu.

…Anksčiau, prieš ateidamas dirbti į „Marijos radiją“, dirbau su neįgaliai vaikais ir padėdavau jiems integruotis į gyvenimą, adaptuotis pasaulyje per meninę išraišką. Dirbau su ypač sunkiais vaikais, kurie gyvena specialiuose nameliuose. Kai kurie iš tų vaikų neturi išvis jokių gebėjimų gyventi – tik čiulpimo, valgymo ir virškinimo galimybę. Bet net ir tokiems vaikams galima per meną kažką suteikti – yra valgomų dažų. Dažai, kurie kvepia, kurie turi skonio. Raudona – vyšnios, mėlyna – mėtos, žalia – vynuogės, arbūzo…

…Dar anksčiau man teko dirbti teatre – stačiau spektaklius kartu su kitais režisieriais. Spektakliuose dalyvaudavo ir neįgalūs vaikai, ir itin talentingi meno žmonės Lietuvoje. Teko net pabūti šokio projektuose, kur kartu su Lietuvos prima balerinomis šokdavo vaikai, sergantys autizmu.

Tačiau tam, kad jie „iššoktų temą“, neužtenka baletmeisterio, chormeisterio ar kokio kito dirigento. Kaip tą vaiką ten „įvesti“?

Sugalvojome modelį – pusę dienos aš su tais vaikais piešiu šokį, išgyvename jį plokštumoje, dažuose, linijose, formose, emocijose, pokalbiuose, o antroje dienos pusėje jie šoka su balerina, ir visą tą vainikuoja nuostabus koncertas Vilniaus aukštuomenei…

Ir visi buvo apšalę – „kokia neįgalių vaikučių plastika! Koks prima balerinos ir to vaiko dueto grožis!“

…Dar anksčiau kūriau spektaklius su vaikais, kuriuose jie kurdavo performanso (veiksmo) meną, išgyvendavome visokių patyrimų…

…Dar anksčiau darbavausi su „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomene – rengdavome fantastiškas vasaros stovyklas parapijose pas klebonus. Pavyzdžiui, su nuostabiu klebonu Petru Linkevičiumi. Iš didmiesčio atsiveždavome vaikų, kurie nėra matę karvės, nėra matę vakaro žaros, ryto rasos. Tie vaikai, su kuriais atvykdavau, serga cerebriniu paralyžiumi ar pusiau paralyžiuoti.

Kunigas priėmė mus, tokius keistus menininkus, atvėrė savo širdį. Būdavo taip. Klebonas klausia: „Ko reikėtų tiems vaikams?“ Sakau: „Kaip gerai, klebone, būtų žirgai…“ Kitais metais atvažiuojame vasarą į tą kleboniją, jau žirgai nupirkti…

Arba:

„Tiems vaikams reikėtų pamatyti, kad dangus – tai ne plokštuma, o tūris…“

„Tai gal lakūną Jurgį Kairį pakvieskime?!“

„Pakvieskime!“

Ir atskrenda Kairys su vaikais! Tai ir yra menas, yra dailė, yra dar kažkas…

Arba:

Susėdame į autobusėlį, važiuojame į kitą parapiją, vasara, vidurdienis, labai sena bažnytėlė su nepaprastai autentiška, šimtamete istorija… Bažnytėlės durys atdaros… Ir matyti – pro tas duris iš bažnytėlės išeina gal koks šimtas kunigų, visi su arnotais, stulomis, plazda vėjyje… Kuo arčiau važiuojame, tuo įtarimas didesnis, kad kažkas ne taip… Privažiuojame arčiau – nuo durų iki medžio šventoriaus pakrašty įtempta virvė, ir visi šimtas arnotų pakabinti saulėje džiūsta, plevėsuoja… Įsivaizduojate, koks tai nuostabus vaizdas vaikams?…

…Dar anksčiau buvo laikas, kai dirbau integruotoje katalikiško ugdymo „Versmės“ mokykloje. Kiekvieną dieną su vaikais užsiimdavau dailės terapija. Ir kiekvieną dieną atrasdavau stebuklų… Mergaitė, kuri niekaip nepataiko šaukštu į burną – ją visą laiką turėdavo maitinti mama ar močiutė… Jos gyvenime daug tragedijų įvykę… Ir dar net šaukštu į burną nepataiko. Ir ką daryti? O aš, pasistatęs videokamerą, visus savo užsiėmimus detaliai filmuoju, paskui parsinešęs namo žiūriu, analizuoju, sulėtintai leidžiu kiekvieną niuansą. Ir atrandu, kad tas vaikas negali pataikyti į burną tiktai dėl to, kad jam sulenkus ranką atsiranda kažkokie nerviniai refleksai ir ranka pradeda drebėti. O kai aš tai mergaitei vandens indelį ir teptukus pastatau toliau, per ištiestą ranką, ji viską paima ir gali pataikyti mikrono tikslumu. Pastačiau piešinį toli nuo jos, jinai pradeda piešti miniatiūras per atstumą. Pasakiau tai tėvams, jie nepatikėjo, juk jeigu tas vaikas niekada nepataikė į burną, tai niekada ir nepataikys. Sakau: „Duokit jai ilgą šaukštą ar samtį.“

Davė ilgą šaukštą, ir pradėjo vaikas valgyti nė lašo nepaliedamas… Tokie keisti dalykai…

…Dar anksčiau buvo kūrybinis NEP‘o laikotarpis, sunkus, po nepriklausomos Lietuvos atgavimo, kai kovojome už kiekvieną akmenėlį, kiekvieną rublį, kad išliktume, kad bandytume pragyventi iš to meno… Nė vienas nepragyvenome…

…Dar anksčiau – dar sunkesnis laikas – Sąjūdžio metas. Tada menas buvo išmestas gatvėn… Kai pas vieną keramiką, gyvenantį netoli Rumšiškių, nuvažiavęs sužinojau, kad jo namuose, sėdėdamas ant kažkokio vaikiško medinio arklio, profesorius Landsbergis prieš daugelį metų sugalvojo, kad būtų gerai, jei atsirastų Sąjūdis… Keista, keramikai iki šiol gyvena taip pat skurdžiai, nors jų namuose gimė ta idėja…

Čia pasakojimo laužas prigęsta, tarsi palikdamas mus tyloje kontempliuoti Atgimimo ir meno sąsajas, ir aš bandau Liutaurą klausti apie aplinkos poveikį jo vaikystei, sąsajas su menu. Jis kalba iš tolėliau, ir pasakojimo ugnis po truputį vėl įsirusena, įsiūžia.

Evgenios Levin nuotrauka

II. Vaikystės aplinka, arba Registrai, sukuriantys pasaulius

…Aš esu žemaitis, užaugau Žemaičių Kalvarijoje. Tada, sovietiniais laikais, per visą mano vaikystę vyko didžiulės maldos akcijos, vadinamos atlaidais. Saugumas blokavo, milicininkai trukdė, vietiniai „stukačiai“ „stukalino“, kenkė kaimynams, savo „gerovę“ kėlė.

Dabar mes suprantame, kad visos tos kovos ideologinis pagrindas buvo sotesnis ir geresnis gyvenimas. Kažkieno. Kažkas kito sąskaita užsidirbo sau. Užsidirbo automobilį, gražesnius namus, gavo didesnę algą, vaikus mokslan išleido. O kitas buvo visiškai nuskriaustas, nubombarduotas, nieko neteko suprasti, pažinti… Tačiau ta aplinka duoda esmę, duoda vadinamąjį „kovos lauką“. Pasirodo, išsiugdyti meninį požiūrį ar meninius gebėjimus yra reikalinga įtampa. Ir ta įtampa turi būti begalinė…

…Kokia buvo mano aplinka? Sunki. Tėvas ir mama dirbo sunkiai. Nei jų, nei brolio nematydavau. Vasaromis gyvenau pas senelius. Ir jų nematydavau. Ir tetų.

Bet kai jie atsirasdavo, tai tiesiog dangus ant žemės nusileisdavo. Būdavo, grįžta teta į kaimą, parvažiuoja, ji dirbo siuvimo fabrike „Mastis“. Buvo socialistinio darbo pirmūnė. Netekėjusi. Neturėjo vaikų. Mylėjo visus mus. Brolių vaikus.

Jinai labai daug dirbo, ją išvežė į Bulgariją. Jinai nuvažiuoja sovietiniais laikais į Bulgariją su „Sputnik“ agentūra ir grįžta, ir parveža mums, vaikams, kukurūzų. Tokių, kur dabar kiekvienoje krautuvėje pilna. Parveža didžiulius kamuolius. Tie kamuoliai mums kaip iš dangaus. Tie kukurūzai kaip iš dangaus. Nors mes tos tetos ir nematėme ilgą laiką. Bet ją mes mylime karščiausiai…

…Arba vėl – kitas registras. Sakykime, mūsų kaime gyvena kriaučius, – kuprotas, mažas, turi neįgalų sūnų. Sūnus gali kalbėti gal tik kokiais penkiasdešimt ar šimtu žodžių. Fiziškai labai stiprus žmogus. Mes jo visi bijom. Juo mus gali bet kas išgąsdinti…

Jeigu neklausai, nevalgai sriubos, tai „Stasiui pasakysiu!“

„Dieve mano, tik nepasakykit Stasiui!“

O tas Stasys, kai pagalvoji, jau praėjus kiek metų, – šventasis. Jis nepaprastai švelnus, nepaprastai geras, jis nemoka kalbėti, jis moka tik šypsotis. Jis neįgalus žmogus – nors turi galingą fizinę jėgą. Visi jį išnaudoja! Visi juo naudojasi. Reikia mėšlą vežti – Stasį. Reikia šieną vežti – Stasį, reikia dar kažką – Stasį, durpes kasti – Stasį. Prie pačių žiauriausių, sunkiausių darbų. O jis kantrus kaip avinėlis. Šypsosi ir kasa, ir rauna, ir veža. Vasarą – prie lauko darbų, žiemą – prie miško darbų.

Tas Stasys atrodė toks siaubas, o paskui sužinai, kad jis yra nepaprasto švelnumo žmogus. O jo tėvas, neįgalus, mažas kuprotas žmogelis gyvena sename dvare. Sovietai leido jiems gyventi sename dvare. Nes jie abu yra, sovietų dialektinio materializmo požiūriu, pasibaisėtini žmonės. Jiems galima gyventi tame sename dvare. Jie gyvena kaip kunigaikščiai.

Tai registras, kuris sukuria tau pasaulį.

…Arba kitas pasaulis. Stribai ir enkavėdistai, ir tie, vadinkime, apsimetėliai, sokolovčikai, GRU ir tos visos kitos institucijos, nukreiptos į mišką…

„Oi, į mišką negalima eiti!“

„Kodėl?“

„Ne, ne, ne, ten negalima.“

„Kodėl negalima?“

„Nes negalima eiti į mišką!“

…Su krikšto tėvu kažkada nuėjom į mišką. Matau, duobės tokios įgriuvusios, su perdengimais.

Sakau: „Dėde, kas čia? Miške bulves kažkas laiko?“

„Kokios tau čia bulvės? Čia partizanai gyveno.“

Ir vėl registras. Į mišką negalima eiti, nes ten gali užsirauti ant tų įgriuvusių bunkerių, ir tada žinosi daugiau, negu reikia, tada būsi jau taikinys, todėl tau negalima žinoti.

…Arba istorija iš vaikystės, kuri mane sukrėtė. Labai mėgau pasakas. Ir mano močiutė pasakodavo: „Kokie žvėrys buvo tie partizanai!“ Čia apie tuos laisvės kovos sąjūdžio partizanus. „Kokie jie buvo žvėrys! Velykų rytą ateinam į bažnyčią ir sužinom, kad dvi šeimos toje apylinkėje buvo partizanų sušaudytos. Visiškai sušaudytos, nes partizanų akcija padaryta prieš Velykas. Sušaudė visus: vaikus, senelius, dėdes, tetas, visus… Iš giminės liko tik vienas berniokas… Ir tas berniokas liko tik todėl, kad tuo metu dirbo raštininku stribinėje, buvo raštingas ir rašydavo jiems rašto darbus.“ Tad už tai, kad tas vaikas tarnavo stribams, Lietuvos laisvės kovotojų partizanai Velykų rytą sunaikino visą giminę.“ Man tą istoriją pasakojo ir pasakojo.

Vieną kartą, kai pradėjau pats skaityti partizanų atsiminimus, istorijas, ir tai ne taip jau seniai buvo – prieš penkiolika metų – aš uždaviau klausimą: „O koks to berniuko, kuris dirbo stribinėje, likimas? Turbūt gavo Tarybų Sąjungos didvyrio žvaigždę, turbūt gavo mokslą, tapo kokiu viršininku, CK nariu?…“

„Ne, ne! Degradas, pijokas! Iš stribinės jį greitai išmetė, nusigėręs kažkur patvory mirė.“

O kaip tai mirė? O kai pasidomi istorija, sužinai, kad ten, tuose kraštuose, Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio partizanai turėjo infiltravę savo agentą į stribinę, ir agentas buvo būtent tas berniukas. Ir stribai, apsirengę partizanų uniformomis, išžudė jo visą šeimą, taip „darydami viešuosius ryšius“. O to vaiko niekas „nedabojo“. Sovietų imperija turėjo jį globoti kaip auką, kaip nukentėjusį nuo priešų, labiausiai likusį vieną… Taigi jį reikėjo kelti, rodyti… Ne, jisai patvory apsidirbęs mirė, alkoholiku tapęs…

Ir vėl registras, kuris padaro unikalų kūrybai placdarmą, fundamentą, amatus, žemę… Žemę, ant kurios gali stovėti. Ir tada tau menas tampa ne vien tik patogus atsisėdimas prie židinio, vienoje rankoje laikant gerą prancūzišką pieštuką, kitoje rankoje laikant gero prancūziško vyno taurę, šildant kojas, padėtas basas ant avikailio, balto, išpurento priešais židinį… Ir nupaišai savo gyvenimo deivę… Ir visi paskui sako: „Oi, kokia graži! Ji, deivė.“ (Juokiasi)

Vis dėlto aukščiausia meno išraiška yra gyvenimas. O dabar, jeigu pradėtume kalbėti, apie kokį gyvenimą, tai jau sudėtinga…

Ir čia vėl stoja pauzė, kurią bandau nutraukti banaliu, „kas vis dėlto jums yra menas?“, truputį primenančiu, kad klausinėju neišklausinėjamų dalykų, tačiau jei pasiryžau būti įkyrus, net jeigu tame lauže tektų sudegti iš gėdos, tebūnie… O Liutauras gelbsti mane iš padėties vėl kalbėdamas.

III. Širdies mokslas, arba Menas – tai…

…Jeigu atvirai, kalbėti apie meną labai sunku. Aš be galo sunkiai tai išgyvenu, nes man menas yra, kai močiutė iškepdavo pavakarėj nepaprasto skonio širdelinių blynų ant besisukančios kepyklos, ant gyvos ugnies…

…Man menas yra, kai su seneliu rytą brisdavome per rasą ir eidavome į ganyklą parsivesti arklių, kad paskui važiuotume į malūną, ir man buvo labai nedaug, gal kokie šešeri–septyneri metukai. Man ta rasa būdavo labai ilga – iki kelių…

…Man menas yra visi tie tokie, tos visos istorijos, kurios išsirutulioja…

…Man menas yra visos tos mūsų šeimos tragedijos, kurios sekė vėliau… Kai kažkas žuvo autoavarijoje mylimas, kai kažkas prarado kažką, irgi sužalojo širdį…

…Man menas yra atrasti tai, kad… žinot, vaikai, kai užauga, atsiranda protesto ženklas… kada pradedi klausytis bitliukų, „Nazareth“ arba dar kažką, pradedi ieškoti tos jėgos, kad galėtum pasipriešinti marazmui, kuris ateina iš vyresnėlių…

…Man menas buvo sužinoti, kad mano senelis, pasirodo, ne kolūkietis, ir mano močiutė – ne kolūkietė… Mano senelio tėvo sodyba buvo pavyzdinė. Sviestą iš jos plukdydavo laivais į Angliją. Sunaikino vandens malūnus, užtvankas, jaujas, tvartus, namus sudegino, – viską suplėšė… Bet kai sužinojau, kad tarp tų visų medžiaginių turtų, pasirodo, mano prosenelis laikė mokyklą ir paskutinės kartos tos mokyklos absolventai, baigę tą kaimo mokyklą, buvo susirinkę Plungėje į bendrą susirinkimą…

Ir kai sužinojau, kad visą laiką toje mokykloje mokytojomis dirbo mano prosenelės seserys ir prieš tai, sužinojau, kad yra dar kažkas daugiau ir giliau – kad yra kažkas žiauriai sunaikinta, pakeista… Kažkas labai stipriai… Tas gyvenimo menas yra toks didelis, toks nepakartojamas, kad tada pradedi galvoti, kas čia vyksta, kodėl aš šiuo metu, sakykime, turėdamas Lietuvoje elitinį dailės išsilavinimą, šiuo metu visiškai nepiešiu, o jeigu ir piešiu, tai už stiklo kokį nors kunigo šaržą permetu, bet, ginkdie, niekam nerodau… Kam to reikia, taigi įsižeis eilinį kartą… Bet, turėdamas laiko, vairuodamas automobilį, aš kuriu visokias projekcijas…

…Kodėl taip yra? Nežinau. Manau, kad mažas gyvenimo turinys atneša ir trumpalaikės meninės vertės kūrinį. Didelis gyvenimo turinys atneša didelį kūrinį, kuris gali ir netilpti į rėmelį ar kokią nors meno galeriją, ar kokį nors publikuotą meno albumą… Gali ir netilpti.

Tad manau, kad vis dėlto pats didžiausias mokslas, kuris gali išmokyti žmogų kurti, tai yra turbūt širdies mokslas. O pats didžiausias menas, kurį žmogus gali sukurti, yra gyvenimo menas. Man taip atrodo…

Liepsna toliau tirpdo kalbėjimo laiką ir bandau paklausti, kaip Liutauras pats pasuko tradiciškai suprantamų menų link, kaip pateko į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kodėl rinkosi vaizduojamąjį meną. Laužas liepsnoja toliau.

Evgenios Levin nuotrauka

IV. Mokykla per klaidą, arba Kur auga menas?

…Menų mokykloje aš atsidūriau per klaidą, kaip ir visi to meto vaikai. Tai lėmė sunki padėtis. Mama tuo metu „laikė“ visus keturis namo kampus, augau aš ir brolis.

Mūsų kaimynė, kaimynės mergaitė, mokėsi Čiurlionio menų mokykloje ir visą laiką spinduliavo kažkokia ypatinga šviesa… 1970-ieji metai – tai buvo bukas socializmas, apie jokią kūrybą, apie jokią laisvę, apie mąstymo laisvumą nebuvo net kalbos… Ir ta kaimynės mergaitė – ji tiesiog visiems švietė.

Mama netyčia kaimynei parodė mano piešinius… Antros–trečios klasės vaiko piešiniai… Ir kai parodė, dukra, jau vyresnė ji buvo, iš karto pasakė: „Oi, būtinai pabandykite stoti, būtinai!“ Ir aš su mama išvažiavau į Vilnių stoti. Ir taip išėjo, kad priėmė. O paskui jau nebepavyko atšaukti sprendimo. Norėjosi nebevažiuoti. Nesinorėjo palikti namų. Nes mama gyveno Klaipėdoje, o man reikėjo važiuoti į Vilnių, gyventi bendrabutyje ir taip toliau. Sudėtingi dalykai. Ir vis dėlto aš toje gimnazijoje mokiausi. Žinote, labai gražus dalykas. Daug ką galima kalbėti, bet vis dėlto džiaugiuosi tais mokytojais, kurie tuo metu ten dirbo. Džiaugiuosi jų pozityvumu ir jų tam tikru tokiu… Tikrai išsilaisvinę žmonės buvo. Aišku, tarp jų buvo visko. Buvo ir saugumiečių, kurie vieni kitus skundė, buvo ir kitų dalykų. Bet jie buvo išsilaisvinę, jie mus kaip vaikus stengėsi užauginti aukščiau tos sistemos mąstymo. Mes nekonfliktavome su sovietais, dešimtokai su pirmokais futbolo nežaidžia. Nebuvo jokio reikalo.

…Mūsų meno istorijos pamokoje buvo atviras Luvras, buvo atviros Niujorko galerijos, buvo atviros Drezdeno, Berlyno galerijos. Muzikos teorijos pamokose mes klausėmės šiuolaikinių kūrinių. Keisčiausia, mes, dailės skyriaus mokiniai, turėdavome galimybę vos ne kiekvieną savaitę eiti į Operos ir baleto teatrą, duodavo kvietimų, eidavome į Filharmoniją… Dabar kai pagalvoju, ar iš tikrųjų vaikai turi tokią galimybę kas savaitę eiti į koncertą, nors tu nesi muzikantas… Kodėl mes, grįžę į namus, neturėjome jokio konflikto su tėvais, kurie absoliučiai nieko nesuprato apie tuometines Paryžiaus dailės tendencijas? Dirbdami savo darbus… Kodėl taip buvo? Manau, kad tai – didžiulis indėlis tų inteligentų, kurie tuo metu buvo susibėgę ir sukūrė nuostabų židinį Čiurlionio menų mokykloje.

…Tiesiog tie žmonės, kurie tuo metu mus vedė, mokė… Jie priimdavo, aš taip suprantu, iš prigimties gabų vaiką į tam tikrą skyrių – ar į baletą, ar į muziką, ar į dailę – ir paskui jau stengdavosi to vaiko nebeatiduoti likimui, rūpindavosi tam vaikui pagal jo gebėjimus pritaikyti ir kryptį. Tai vieni tapo puikiais grafikais, kiti – puikiais tapytojais, treti – keramikais, kiti – skulptoriais… Man pakrypo skulptūros linkme. Ne todėl, kad prasčiau piešiau ar akvarelę liejau… Tarp kitko, skulptoriai visada labai gerai piešė ir visada labai gerai liejo akvareles. Geriau negu tapytojai.

Man labai smagu prisiminti tas vasaros praktikas, nes mokykla turėjo kitokį ugdymo ritmą, metodą. Pasibaigus mokslo metams, mes išvažiuodavome kasmet vis į kitą kaimą, ir ten mėnesį piešdavome.

Ką socialistinėje Lietuvoje piešė elitinės socialistinės respublikos dailės srities mokiniai? Kiekvieną dieną sėdi bažnyčios šventoriuje ir paišo kaimo bažnytėles… Mano mama dabar ištraukė tų laikų piešinius ir savo namuose prie spintos iškabino – matosi visos bažnyčios – Merkinės, Pagramančio – su visom detalėm.

Kaip tai galėjo būti ateizmo persmelktoje visuomenėje? Talentingi vaikai galėjo sėdėti bažnyčioje, piešti šventoriuje, vaizduoti visokius architektūrinius kapitelius, kolonas, mokytis perspektyvos dėsnių, lieti akvareles?… Kodėl taip buvo?…

…Dar ir šiandien man tai yra paslaptis. Jeigu kalbėtume dar giliau, kodėl tokie dalykai tuo metu vyko, manau, kad tie mokytojai, tie inteligentai, irgi lošė sudėtingą partiją su ideologija. Jie slėpėsi už vaikų. Ir, pasislėpę už vaikų, jie galėjo taip pat aktualiai kalbėti, kas jiems buvo svarbu – tautiniu aspektu, Lietuvos valstybės aspektu, meno aspektu, laisvės aspektu.

Mokytoja, kuri dirbo mokykloje, buvo baigusi du universitetus, dėstė lietuvių kalbą ir meno istoriją. Jau baigęs mokyklą, būdamas Dailės instituto studentas, užbėgau pas ją pasikalbėti, ji sako: „Supranti, šiuo metu pas mus mokosi vien kompartijos narių vaikai. Tiesiog tiršta. Iš periferijos labai nedaug. Bet visas Vilniaus partinis elitas atvedęs čia savo vaikus ir anūkus.“ Sakau: „Degradavote?“ Atsako: „Ne! Mes tuos vaikus išgelbėsime. Bet va, koks dalykas. Kai toks vaikas baigs mūsų mokyklą, tai jis grįžęs namo stos prieš tėvą ir motiną, užduos jiems tų klausimų. Ir čia yra galimybė, kad tėvas ir motina įsiklausys į tai, ką vaikas šneka. Galbūt kažką supras ir galbūt atsivers.“ Tai čia ta auksinė formulė. Ar ji pavyko, ar liko utopija, laikas parodė… Manau, tai nėra utopija, nes tėvai visada klausosi vaikų…

…Bravūriškas pavyzdys, bet jisai veikia. Ir kitas dalykas, visa meno istorija yra susijusi su tikėjimu, religijomis. Kad ir kokias paimtume – ar islamą, ar budizmą, ar induizmą, ar krikščionybę plačiąja to žodžio prasme. Menas ten augo, ir mes vienokiu ar kitokiu būdu visą laiką buvome šalia tikėjimo… Jeigu rimčiau, gavome tikybos pradmenų ne mažiau, negu kad dabar moksleiviai gauna per tikybos mokytojus, kur specialiai dėstoma tikybos doktrina. O tuokart mums atversdavo albumus, rodydavo pasaulio bažnyčias, pačias gražiausias, aiškindavo, kas tas piliorius, kas kontraforsas, kas altorius, kodėl altorius, kas krucifiksas, kas Jėzus, kas Mozė… Mes apie juos žinojome ne mažiau negu dabartiniai vaikai, baigiantys tikybos pradžiamokslį.

Reikia pripažinti, kad labai keista, bet kalbant apie tuos meninio ugdymo mokyklos rezultatus, tarp baigusių M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokinių nėra tokių, kurie pakliuvo į kalėjimus…

Liutauras šiuo retoriniu apibendrinimu tarsi baigia kelionę į praeitį. Ir mes vėl bandome grįžti į „Marijos radiją“. Klausiu, kodėl vis dėlto jis pasirinko savo jėgas sudėti į šią sritį?

V. „Marijos radijas“ kaip meno kūrinys, arba Stengtis nesutrukdyti

Čia, „Marijos radijuje“, kaip ir kiekviename meno kūrinyje, yra kova. Jeigu imtume baltą lapą, tai kovoji su to balto lapo banalumu iki tol, kol jis tampa nebebanalus, jeigu imi akmenį arba molį, tai kovoji su tuo moliu, minkai jį, tampai, kol iš tos banalios žemės masės, dvokiančios, neskanios, negražios, nemielos, tampa nepaprasto grožio linijos, formos. Lygiai taip pat ir čia, „Marijos radijuje“, aš kovoju su visais tais, sakykime, beformiais reiškiniais, fenomenais, bandydamas paversti tai kokiu nors kūriniu. Dabar visi žino, kad visi didžiausi, gražiausi kūriniai buvo padaryti pameistrių rankomis. Tai – klasika.

Lygiai taip pat ir čia, „Marijos radijuje“, viskas daroma kitomis rankomis. Tai reiškia – kitomis rankomis padaryti darbus, sukviesti žmones, pajungti, įkvėpti, uždegti, palaikyti juos, neužgesinti, neužspausti tos rusenančios žvakės, draugu padaryti priešą, iniciatyviu, energingu padaryti bambeklį, – tai toks gyvenimo menas, jisai pareikalauja iš žmogaus maksimaliai visko – emociškai, psichologiškai.

Medžiagą minkyti yra daug paprasčiau, nei atlikti veiksmą su kitu žmogumi. Aš visą laiką pavydėjau tiems, kurie visi kartu atlieka veiksmą simfoniniame orkestre. Ne dirigentui. Žinome, kad muzikantai juokiasi iš savo dirigentų, jog jie bevaidindami taip nusidiriguoja į šoną, net į taktą nebepataiko. Aš manau, „Marijos radijuje“ pasitaiko ir man taip. Nors dirigentas ir labai svarbus, bet geriausiu atveju jis gali tik stengtis nesutrukdyti tiems, kurie ką nors daro.

Atsisveikinimo atšvaitai

Taip Liutaurui bekalbant, žodžių ugnį savo gyvenimo prisiminimais bekurstant, ir ateina laikas baigti mūsų susitikimą, palikti jaukią „Marijos radijo“ studiją.

Eidamas žemyn Aušros Vartų gatve bandžiau suprasti, kas svarbiausia iš šių pasakojimo, liudijimo fragmentų. Ir negalėjau įvardyti vienos minties ar tiesos, tiesiog negalėjau, pernelyg daug dalykų… Man atrodo, kiekvienas pasiims savo trupinį – frazę, istoriją, pamąstymą, kiekvienas išsineš savo žariją kaip galimybę susikurti savo prisiminimų liepsną, kuri šildys…

Taip, turbūt svarbiausia buvo pats laužas, ta šildanti, įkurta ugnis… Turbūt tik taip Kūrėjas mūsų gyvenimuose įkuria, kuria… Įsimena ir mena… Menininkas… Ir taip jie susitinka vieno žmogaus širdyje, sieloje, kūne, žodžiuose… Taip, turbūt tai svarbiausia.

Parengė Antanas Šimkus