Jų tapatybė nebėra žodis. Jų tapatybė – vaizdas. Jiems nebereikia „daryti“ (mąstyti, skaityti, eiti į lauką), kad sužinotų/patirtų, kažką nauja – daugybė naujų įspūdžių, įvaizdžių, raiškos, gyvenimo būdų juos pasiekia skrolinant – ir dėl to jiems nereikia nieko daryti, tik žiūrėti. Tik būti visada „in“, nes kai/jei atsitrauksi, užgrius tuštuma... Tyla. Nuobodulys. Niekas. O tai šiuolaikiniam žmogui nepakeliama. Informacijos perteklius, kurio vis daugiau (o vaikams – ypač), yra pernelyg reikšmingas. Knygos šiais laikais konkuruoja nebe tik su televizoriumi, bet su daugybe medijų.

Pabandykite įsivaizduoti, kaip gyvenimą regi 12-14 metų paaugliai: pasaulis lekia šuoliais, įvykiai keičiasi astronominiu greičiu (snap chat‘e vieną vaizdą gali matyti 10 sekundžių, ir jei nespėjai per tą laiką pasižiūrėti – viskas, daugiau jau niekada jo neišvysi ir nesužinosi kažko labai „svarbaus“), o knyga, net jei ji ir įdomi, – labai lėta. Tiesa ta, kad nėra vieno būdo, kaip prisijaukinti skaitymą, ir vienos knygos, kuri patiks visiems. Deja, čia nėra jokių taisyklių. Galbūt vienintelė taisyklė galėtų būti ši: neverskite savo vaiko skaityti. Tai žiauriai sunku, nes kartais būname visu šimtu procentų įsitikinę, kad ta knyga paaugliui patiks. Turiu jus nuvilti, bet frazę „paskaityk 20 minučių, tada galėsi pažaisti kompiuteriu“ turite mesti į šiukšlių dėžę. Per 20 min. bus paviršutiniškai perlėkta tekstu, dialogais ir skaitymas iš neįdomaus užsiėmimo tikrai nevirs mėgstamu. Susikoncentruokite ne į „kad“, o „kaip“.

Pradžiai ne taip jau ir nesvarbu, ką konkrečiai vaikas skaito: gal jam patinka enciklopedijos, a la „nevykėlio“ dienoraščių tipo knygiūkštės ar anekdotų rinktinė. Jei vaikas skaito – tai jau gerai. Skaitymui, kaip ir daugeliui kitų naudingų užsiėmimų (sportas, sveika mityba ir pan.), reikalingas įprotis. Per „blogos“ literatūros etapą pereina visi. Kitaip ir negalėtume įvertinti gerų knygų. Jei norite, kad vaikas įprastų sekti siužetą, lauktų atomazgos, galite pabandyti detektyvus: jiems paprastai būdingi dinamiški siužetai, netikėta atomazga, palyginti nesudėtinga kalbinė raiška. Galima pradėti nebūtinai nuo Šerloko Homso. Dar vienas koziris gali būti vaikų mėgstamos žvaigždės ir superherojai – jei jūsų vaikui patinka One direction, Džonas Deppas ar „Žvaigždžių karai“, galbūt jis su malonumu perskaitys apie juos knygą. Šiais laikais vadinamosios jaunimo „žvaigždutės“ leidžia daugybę knygų – ne visos jos prieinamos lietuvių kalba, tačiau paauglys jau pakankamai gerai išmano anglų ar kitą kalbą, tad kodėl nepabandžius atsisiųsti jam įdomios knygos iš užsienio?

Galbūt ir paradoksalu, tačiau manau, kad apie skaitymą paaugliams vis dažniau turėtume kalbėti kitais būdais, o ne vien sakydami „girdėjau, ši knyga gera“ ar „privalai kasdien pusvalandį paskaityti“. Skaitymo prestižą derėtų kelti paauglių kalba: muzikiniais ir videoklipais, per įvairias programėles ir aps‘us, pinterest‘o nuostabiais pin‘ais, citatomis ir, žinoma, asmeniniu pavyzdžiu. Jei tėvai skaitys knygas, vaikams tai užstrigs ir kažkada tikrai taps tapatybės dalimi. Na, ir dar vienas dalykas – dalinkitės įspūdžiais: apie tą, ką perskaitėte. Skamba banaliai? Bet tai labai svarbu. Jei kažkokia knyga jums paliko didelį įspūdį, papasakokite apie tai savo paaugliui, pabandykite perteikti siužetą ar iškelti svarbų klausimą. Kalbėkite su savo paaugliais – tai labai svarbu, jie nori klausytis, ir patys būti išgirsti. Net jei ir tyli.

Dar vienas dalykas – tėvams. Jūs patys turite suvokti, kodėl svarbu skaityti, ir kodėl skaitymas, knygos niekada nepakeis kompiuterio, televizoriaus ar išmaniojo – jais perduodama informacija daug įdomesnė ir pateikiama lengvesne forma nei knygoje, tačiau tik skaitymas suformuoja itin reikšmingus protinius, žinių ir gebėjimų įgūdžius. Štai bent ketvertas svarbių skaitymo „pliusų“:

1. Skaitymas turtina vaiko kalbą ir žodyną apskritai.

2. Vaikai, kurie daug skaito, daro mažiau gramatinių, sintaksės ir kitų kalbos klaidų.

3. Greitasis skaitymas ir gebėjimas rasti atsakymus knygoje padeda vaikui išmokti mokytis savarankiškai.

4. Knygos moko suprasti kitus ir kantriai priimti tuos, kurie yra šalia.

Jei vaikas nuo mažumės nepamėgo skaityti, nenuleiskim rankų. Net paauglį realu sudominti knygomis. Kad ir pradedant netiesiogiai: nuo stalo žaidimų (populiarusis žodžių žaidimas „Scrabble“), kryžiažodžių sprendimo, rungtyniaukite, kas pasakys daugiau žodžių iš tos pačios raidės ir pan. Dar viena išeitis, jei jūsų paauglys ultra modernus – elektroninė knygų skaityklė.

O čia – keletas „ne“, kurių tėvams reikėtų vengti:

NElyginkite savo vaiko su kitais, daug skaitančiais vaikais. Gausite atvirkščią efektą nei tikėjotės.

NEspauskite savo vaiko skaityti tik tas knygas, kurias reikia. Tai ilgam atgrasys nuo skaitymo. Tegu skaito bent žurnalus ar straipsnius.

NEverskite skaityti knygų, kuriose daug jūsų paaugliui nesuprantamų žodžių.

Draugystė su knyga gali padovanoti aibę nuostabių momentų – štai svarbiausia žinutė, kurią turime perduoti savo paaugliui. Versdami nieko nepasieksite. Tik stengdamiesi įtikinti bei dalindamiesi savo įspūdžiais. Ir pavyzdžiu.

Ir pabaigai – keletas NAUJŲ, ką tik lietuviškai išleistų knygų paaugliams.

A. Maleszka. Stebuklingas medis. Raudonoji kėdė/ vertė R. Janauskaitė. – Vilnius: Gelmės, 2016. 272 p.

Apie ką derėtų pagalvoti leidėjai, leisdami knygas paaugliams – tai knygos vizualika. Šios knygos knygyne nepaimčiau į rankas, viršelis pernelyg kičinis, pigus. Ir labai gaila, nes gali atbaidyti nuo tikrai įdomios knygos.

Tai pasakojimas apie šeimą, kuri atsiduria finansinėje krizėje: tėtis ir mama yra muzikantai ir šeima nebesugeba išgyventi, tad natūralu, kad vaikai svajoja apie idealų darbą tėvams ir daug pinigų. Netyčia svajonė visai neapgalvotai ima ir išsipildo, kai jauniausias vaikas, turintis pernelyg lakią fantaziją, iš upės ištraukia keistą raudoną daiktą – paaiškėja, kad tai stebuklinga kėdė: kas ant jos atsisėda, to noras iškart išpildomas. Kai vaikai suvokia (iš pradžių vyksta daug juokingos painiavos, nes keisti norai pildosi ir niekas nesupranta, kodėl), jog norus pildo kėdė, būna per vėlu – noras, kad tėvai uždirbtų daug pinigų jau išsipildęs pačia blogiausia prasme: vaikai tėvams tampa nebesvarbūs, jiems parūpsta tik pinigai ir jie metams vaikus palieka pas nykiąją kontroliuotoją tetą, o patys išvyksta į kruizą laivu. Viską supratę vaikai imasi misijos išgelbėti tėvus – tik kėdė labai įnoringa, be to apie jos stebuklingas galias sužino smulkus niekšelis ir nuolatos persekioja vaikus.

Knyga patraukia įdomiais ir netikėtais siužeto vingiais, nuotykiais, kurie virsta didžiuliais išbandymais, šmaikščiais dialogais, kuriuose atsiskleidžia vaikiškas pasaulio matymas, daug chaoso ir šiek tiek stebuklų. Daug dialogų. Bonusų galėtų duoti ir tai, jog už išskirtinę knygų ir televizijos filmų seriją „Stebuklingas medis“ autorius pelnęs Emmy ir daugybę kitų apdovanojimų.

W. Herrndorf. Čikas/vertė R. Kičaitė-Petraitienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 256 p.

Na, ši knyga turėtų patikti maištaujantiems paaugliams. Ir šiek tiek gąsdinti konservatyvius jų tėvus. Tad šiek tiek sunku skatinti šią knygą perskaityti, kad tiesiogine prasme nesuprastumėte, jog taip skatinamas paauglių maištas. Kaip savo laiku Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ buvo tapusi tam tikros kartos maišto išraiška, taip ši knyga irgi atrodo maištinga mūsų laikams: pagrindiniai jos veikėjai yra du abejotino socialinio statuso septyniolikmečiai, kurie vogta LADA išvyksta atostogauti į „Valakiją“, žinodami, jog ten gyvena vieno iš jų senelis, tačiau kaip Valakiją pasiekti ir kur ji yra (ar išvis – yra?), ne esmė. Tačiau daug svarbiau yra tai, kad pasakodamas jų patiriamus nuotykius, autorius atveria daugybę šiuolaikinės visuomenės žaizdų: skyrybų ir tėvų neištikimybės poveikį vaikams, patyčias, konkurenciją ir nuolatinę kovą tarp „svarbių“ ir „nesvarbių“ paauglių, santykį su mokykla, alkoholizmo, imigracijos pūlinius... Knyga daugiasluoksnė, labai subtiliai atskleidžiama, kaip natūralus ir paprastas bendravimas yra išnykęs iš šiuolaikinių vaikų gyvenimo, kaip sudėtinga jiems atrasti save bei savo kelią. Neskubėkite knygos smerkti dėl drastiško žargono ar manyti, jog tai knyga vien apie maištą. Čia rasite žymiai daugiau. Tik būkite atviri.

J. Kliebenstein. Naktis, kai aš tapau superkietas/ vertė T. Četrauskas – Vilnius: Alma littera, 2016. 272 p.

Ši knyga skirta jauniesiems paaugliams: pagrindiniai jos veikėjai yra septintokai, tad akivaizdu, kad panašaus amžiaus paaugliams ji ir skirta. Tai jau antroji serijos knyga – pirma išleista 2015-ųjų rudenį. Priminsiu, jog pirmojoje dalyje pasakojama apie Martiną ir Karlį, kurie nori būti kieti. Tokie kaip Lukas ir nuostabioji penkiukė. O šiai atrodo, kad Martinas ir Karlis visiškai nekieti, ir stengiasi jiems apkartinti gyvenimą, krėsdami visokias kiaulystes. Galiausiai Karliui ir Martinui pavyksta sutramdyti niekšelius ir šie atstoja, prasideda vasaros atostogos. Tačiau nejaugi naujais mokslo metais viskas vėl prasidės iš naujo? Apie tai ir pasakojama naujoje dalyje: bjaurieji nuostabuoliai vis dar neduoda jiems ramiai gyventi. Bet Martinas ir Karlis nepasiduoda. Jie ryžtasi dalyvauti konkurse, kuriame renkama geriausia mokyklos grupė. O kas gali būti kiečiau, negu tapti roko žvaigžde? Jie nori užkariauti sceną su gitara ir būgnais. Tačiau ne tik jie...

Be abejonės, knyga labiausiai patiks berniukams. Knyga nestokoja humoro ir šmaikščių pasakojimų, papildyta iliustracijomis. Pasakojama pirmuoju asmeniu, tad nestinga vaikiškų pamąstymų apie gyvenimą, jo „sunkumus“. Vis dėlto tai ir knyga apie draugystę – juk kai turi bent vieną draugą ir jis tikras, net penki „kietuoliai“ nustoja būti pasaulio centru.

P. Ness (pagal S. Dowd mintis). Septynios minutės po vidurnakčio/ vertė R. Razmaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 216 p.

Pagrindinis knygos veikėjas – vėl berniukas. Tai trylikametis Konoras, susidūręs su sunkia mamos liga ir negaunantis iš močiutės atsakymo, ar mama išgyvens (su vaikais per sunku apie tai kalbėtis, ar ne?). Vieną naktį Konorą aplanko keistas padaras – kaip vaikas vėliau sužino, siaubūnas Kukmedis ateina pas tuos žmones, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Neišsigąskite sunkios temos. Tai – jautrus, subtilus ir, jei taip galima sakyti, gydantis pasakojimas. Knyga sudaryta iš trijų Kukmedžio pasakojamų istorijų, kurios padeda, moko Konorą atpažinti ir suprasti painius bei sudėtingus savo jausmus. Tos istorijos turi paskatinti Konorą papasakoti savo paties – ketvirtąją – istoriją. Konoras niekaip nenori pripažinti savo jausmų, jie jį gniuždo ir lydi nuolatiniai prieštaravimai, tad kaip suprasti, kas teisinga. Nors tai knyga apie praradimą, tuo pačiu ir apie baimę prarasti. Baimė, kad tave paliks tavo mylimiausieji, yra naikinanti, bet tuo pačiu ir labai žmogiška.

Žinoma, knyga nėra lengva. Turbūt ir viršelis bei iliustracijos tai byloja. Tačiau turbūt tik giliausia tamsa ir tegali atskleisti kad ir gležną, bet patį tikriausią vilties, gyvenimo daigelį.