Europoje ir visame Vakarų pasaulyje pamažu daugėja šalių, kuriose įteisinamos tos pačios lyties asmenų santuokos. Ko gero, aistringiausio pasipriešinimo ši naujovė sulaukė Prancūzijoje, kur 2013 metais priimant įstatymą, užvadintą „santuoka visiems“, vyko tikrai įdomios, profesionalios ir gyvos diskusijos, o kai kurių politinių jėgų atstovai atvirai sakė, kad tą įstatymą kada nors atšauks ir visus homoseksualus „ištuoks“. Kad ir kaip būtų, leidus tos pačios lyties asmenims sudaryti santuoką, kitas žingsnis, nuosekliai ir logiškai, yra leisti jiems įvaikinti. Lietuvoje tokie įstatymai dar nepriimti, bet diskusijos jau vyksta, jau yra norinčių, kad tokie įstatymai būtų. Anksčiau ar vėliau mums teks apsispręsti šiuo klausimu.

šeima

Argumentų jau yra – ir dar bus – išsakyta daug. Religinių, filosofinių, psichologinių... Deja, tie argumentai dažnai įtikina tik tuos, kas ir taip yra įsitikinę. Neatrodo, kad LGBT aktyvistams tie argumentai darytų įspūdį. Ir tikriausiai ne todėl, kad argumentai silpni, ir net ne todėl, kad jie visais atvejais turėtų stiprių kontrargumentų. Tiesiog neretai tai, kas pristatoma kaip problemiška, jiems visai neatrodo problemiška. Bėda ta, kad gyvename itin ideologizuotame pasaulyje, kuriame daugybė sprendimų ir politinių-ekonominių projektų priimami grynai ideologiškai.

Ideologija – tai mintis be jokio antropologinio pagrindo, turinio ar gylio, o motyvuoja ją nebūtinai tai, kas oficialiai deklaruojama, vadovaujamasi vienpuse, vienareikšme idėja. Tokie ideologiniai projektai neišvengiamai subliūkšta, bet prieš subliūkšdami jie gerokai sujaukia mąstymą. Kartais ideologizavimas pasiekia tokį laipsnį, kad nebelieka pagrindo po kojomis. Vienas iš tokių pagrindų yra kalba.

Visa žmonijos raida: politika, kultūra, mokslas, teisė – neatsiejama nuo kalbos. Be kalbos mes negalėtume nei susikalbėti, nei mąstyti, nei tiesiog būti žmonėmis. Svarbiausias kalbos įrankis – žodžių, terminų įvairovė, leidžianti įvardinti skirtingus asmenis, daiktus ir reiškinius. Dabar gi priimama tokių įstatymų, kuriuos net sunku pavadinti teisingais ar neteisingais, tobulais ar netobulais. Jie paprasčiausiai pačia savo formuluote griauna teisinius pagrindus. Juk teisė, pirmiau nei yra grindžiama papročiais, teisingumo samprata ar dar kuo panašiu, yra pagrįsta kalba. Bet kuris įstatymas galioja tik tiek, kiek jis surašytas žmonėms suvokiama kalba, kiek jame pavartoti aiškią reikšmę turintys terminai ir tikslios formuluotės. Jeigu priimamas toks įstatymas, kurį darosi sunku aiškinti, nes nebežinoma, ką reiškia jame pavartoti žodžiai, tai kam toks įstatymas? Ar nebūtų paprasčiau pripažinti, kad paprasčiausiai leidžiama kiekvienam daryti, ką tik jis nori? Tiesa, tada pasidaro akivaizdu, kad valstybė nebeturi rimto pagrindo užtikrinti vienokias ar kitokias teisines atskirų piliečių ar jų grupių pasirinkimų pasekmes.

Sakysit, kad dar iki to neprieita? Štai Kvebeko civiliniame kodekse yra 539.1 straipsnis (pridėtas 2002 metais): „Kai abu tėvai [parents] yra moteriškos lyties, teisės ir pareigos, kurias įstatymas priskiria tėvui, kai jie skiriasi nuo motinos teisių bei pareigų, priskiriami tai iš dviejų motinų, kuri nėra ta, kuri tą vaiką pagimdė.“ Kaip nesuk, šis įstatymo straipsnis yra suvokiamas ir pritaikomas tik todėl, kad mes vis dar žinome, kas yra tėvas ir kas yra motina, tik todėl, kad prieš akis turime šeimos struktūrą, kokia ji yra iš prigimties ir kokia ji nuo amžių buvo visose visuomenėse. Ir štai ši struktūra ganėtinai arbitraliai, simboliškai perkeliama į trijų asmenų grupę, kurioje santykiai iš tikrųjų yra visai kiti. Kalba net ne apie tai, ar tie santykiai blogesni. Jie visų pirma kitokie. Kodėl norima daiktus vadinti ne savais vardais, jau kita tema. Faktas tai, kad be šeimos, kurioje tėvas yra tėvas, motina yra motina, vaikas yra vaikas, šis įstatymas yra absurdiškas. Kaip interpretuoti įstatymą, kuriame tas pats žodis reiškia ir tai, ką jis reiškia, ir visai ką kita? Tėvo funkcijas atlieka ta motina, kuri nėra motina. Juk žodis „motina“ reiškia „moteris, kuri pagimdė vaiką“.

O kas yra tėvas? Šioje situacijoje tėvo tiesiog nebelieka, yra tik kažkam priskiriamos jo teisės bei pareigos ir genetinis įnašas. To paties kodekso 538.2 straipsnyje sakoma: „Genetinių jėgų įnašas kito asmens tėvystės projekte negali būti pagrindu jokiam giminystės ryšiui tarp to įnašo autoriaus ir iš jo gimusio vaiko.“ Jeigu jūs vis dar ką nors suprantate, tai tik todėl, kad galvojate apie šeimą tokią, kokią ją sukūrė gamta ar Dievas (priklausomai nuo to, kas kuo tiki) ir kokią ją visada pripažino visos visuomenės be išimties. Tiesa, žmonės atranda įdomių etnologinių argumentų. Antai būta genčių, kur nevaisingai moteriai, kai praeidavo menopauzė ir būdavo įsitikinta, kad ji tikrai nevaisinga, kažkas kitas pagimdydavo ir atiduodavo auginti vaiką. Net jeigu nekreipsim dėmesio, kad tai visgi vienetiniai atvejai, ir nesigilinsim į tai, kiek tokia praktika realiai gera (ne viskas, ką žmonės yra darę istoriškai, būtinai yra sektinas pavyzdys), mažų mažiausiai tokios moters niekas nevadino tėvu.

Šita situacija problemiška keliais lygmenimis. Pirmiausia, jeigu įstatymas pats turi suformuluoti ir teisinę normą, ir tos normos formuluotėje vartojamų žodžių reikšmes, darosi painu. Kas kuo remiasi: įstatymas kalba ar kalba įstatymu? Bet yra ir kita, subtilesnė problema. Kalba yra tai, per ką mes pasiekiame tikrovę. Be kalbos nėra mąstymo, o be mąstymo žmogui neįmanoma būti žmogumi ir suvokti save. O tokie žodžiai kaip „tėvas“ ir „motina“ atveria žmogui priėjimą prie jo kilmės, jo atsiradimo. Tai psichologiškai ir dvasiškai svarbu kiekvienam žmogui. Žodžiai nėra tik pavadinimai. Jie paženklina asmenį, per papročius ir įstatymus žodžiais įvardijama kiekvieno asmens tapatybė ir funkcija, ir tokiu būdu suteikiamas socialinis bei juridinis statusas, priemonės integruotis į visuomenę ir į istoriją. Mat kiekvienas žmogus turi savą vietą kartų grandinėje, tai jo pagrindas žmonijoje, leidžiantis jam formuotis kaip visavertei asmenybei, gyvenančiai šiame pasaulyje, laike ir erdvėje, savo kūne. Be šito, be tokių žodžių kaip „tėvas“ ir „motina“ žmogus lieka be šaknų, jis galiausiai tėra grynai socialinis konstruktas, kaip ir jo socialinė vaikystė.

Dažnai manoma, kad svarbiausia yra tėvų meilė, rūpestis, auklėjimas. Šie dalykai, be abejo, labai svarbūs. Bet dar svarbesni yra pamatiniai, struktūriniai dalykai. Emocinės traumos, meilės ir dėmesio trūkumas, be abejo, labai sužeidžia žmogų. Tačiau daug didesnę žalą atneša struktūrinės traumos: melas, manipuliacijos, vaidmenų supainiojimas šeimoje, vaikui visiškai nepriklausančios atsakomybės primetimas ir įvairūs nesusipratimai ar nutylėjimai dėl vaiko kilmės. Kartais liberalių permainų šalininkai argumentuoja tuo, kad yra labai baisių šeimų, kurios vaikus tik žlugdo, tad ar ne geriau juos atiduoti protingiems, jautriems homoseksualams. Žinoma, tokių šeimų yra ir galbūt netgi daugiau, nei įsivaizduojama. Tačiau taip argumentuojant iškreipiama problema. Jeigu pasirinkimas būtų tarp visiškai degradavusios heteroseksualų šeimos ir dviejų protingų, jautrių, atsakingų tos pačios lyties asmenų, toks argumentas būtų vertas dėmesio. Tačiau moksliškai ir statistiškai reikšmingas yra tik toks palyginimas, kur visos sąlygos vienodos. Be to, taip pamirštamas faktas, kad vaikui reikalinga ne tik meilė (beje, kas gali tiksliai apibrėžti, kas tai yra?), bet ir kilmė.

Šiandienėse visuomenėse, ypač Vakarų pasaulyje, išryškėja dvi stovyklos. Vieni gina sociologinę tėvystės-motinystės koncepciją, kiti – biologinę. Nors antropologiškai ir psichologiškai žiūrint, tėvystės-vaikystės ryšys grindžiamas biologiniu, psichologiniu ir teisiniu dėmenimis. Nesant biologinio ryšio, teisinio ir psichologinio matmenų poveikis tik sustiprėja. Nors teisė negali garantuoti geros tėvystės ar motinystės, jos vaidmuo esminis, ir neretai būtent teisiniai nesklandumai ar neatitikimai tampa asmenybės formavimosi sunkumų ar netgi psichinės patologijos priežastimi. Juk būtent teisė paskirsto vaidmenis, įvardina kiekvieno tapatybę, ir tai būtina, kad psichinė tikrovė galėtų skleistis. Biologinis matmuo reiškia ne tik tai, ką vadiname „kraujo ryšiu“, bet ir vaiko pradėjimą lytiniu aktu. Psichologai kalba apie „pirmykštę sceną“ – tai būtinas etapas vaiko raidoje, kai jis psichiškai integruoja savo paties pradėjimą kaip savo tapatybės dalį. Jis yra esminis kaip tik todėl, kad biologinio ryšio neužtenka, žmogus nėra tik gyvūnas, biologinis, kūniškas matmuo turi tapti asmens dalimi psichologiškai, morališkai ir socialiai.

Įvaikinimo teisė egzistavo jau antikos laikais. Pagal visus papročius įvaikis turėdavo žinoti, kad jis įvaikintas, kodėl įvaikintas ir kokia jo kilmė, tiek, kiek tai įmanoma. Žinoma, visada būdavo žmonių, kurie nuslėpdavo nuo įvaikio jo kilmę ir prisistatydavo jo tikraisiais tėvais. Peripetijos, kylančios tokiam vaikui sužinojus savo tikrąją kilmę, iki šiol tiekia siužetus įvairiems melodramatiškiems serialams. Įdomus faktas, liudijantis romėnų teisės tobulumą ir subtilumą: romėnų teisininkai svarstė, ar galima įvaikinti vyresnį už save žmogų. Jų atsakymas – genialus. Ne, negalima, nes taip sukuriama fikcija yra neįtikinama, todėl negali atlikti simbolinio vaidmens žmogui įsisąmoninant, integruojant savo kilmę, savo vietą žmonijoje.

Tai daug svarbiau, nei gali atrodyti. Patys fundamentaliausi dalykai yra kaip tik tie, apie kuriuos mažiausiai susimąstome. Ypač, kai viskas gerai. Tačiau tie, kas asmeniškai susiduria su šiomis problemomis, – ar kaip nukentėjusieji, ar kaip terapeutai, – žino, kokios gilios yra pasekmės. Yra toks terminas – „nebūties žaizda“. Tai tokia psichologinė ir netgi dvasinė būklė, kai žmogui atrodo, kad visa jo esybė, visas gyvenimas statomas tartum ant skylės, po kuria žioji bedugnė. Kad ir ko jis imtųsi, kad ir ką bandytų sukurti, jausmas toks, kad viskas subyra į tą bedugnę, kad jis niekada niekam negali padėti stabilaus pamato. Tokiam žmogui būna sunku kurti santykius, sunku nuosekliai tęsti pradėtus darbus, jis dažnai blaškosi tarp įvairių pasirinkimo galimybių niekaip negalėdamas apsispręsti. Šios būklės priežastys yra susijusios su to žmogaus pradėjimu ir gimimu. Arba motina jo nenorėjo, nepriėmė. Arba motina iš jo buvo atimta. Arba jo kilmė susijusi su kokia nors „nešvaria istorija“, bet apie tai nutylima (pavyzdžiui, kraujomaiša, santuokinė neištikimybė).

Prisimenant, kad kilmė yra asmens tapatybės dalis, galima tik spėlioti, kaip turi formuotis vaikas, kurio tėvas tėra „genetinio įnašo autorius“ arba kurio motina, surogatinės motinystės atveju, savotiška mašina kūdikiui pagaminti... Beje, čia išryškėja dar viena teisinė ir moralinė problema. Kai homoseksuali pora paima auginti vaiką, kuris yra našlaitis, arba tai yra vieno iš jų vaikas iš ankstesnės heteroseksualios santuokos, kuri suiro, arba to vaiko tėvas ar motina jo atsisakė, tokiame įvaikinime dar yra logikos. Problemos prasideda, kai du vyrai ar dvi moterys, nusprendę įvaikinti, suorganizuoja vaiko pradėjimą iš anksto planuodami atimti iš jo gimdytojus ar vieną iš jų.

Teisė turėti vaiką neegzistuoja. Tėvystė ar motinystė yra dovana ir pareiga, mažų mažiausiai – biologinė duotybė. Įvaikinimo teisės pagrindinis subjektas yra vaikas. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių gimdytojų netekęs vaikas įvaikinamas, nes jam reikalingi suaugę globėjai, maitintojai, auklėtojai. Įvaikinimas yra visų pirma vaiko teisių ir interesų gynimas. Ir štai dar pora kalbinių ir teisinių problemų. Jeigu pripažinsim, kad egzistuoja teisė į vaiką, kam tada visa procedūra tikrinant įvaikintojų poros tinkamumą? Ar vienos poros turi būti tikrinamos, o kitos, kurios sakosi turinčios teisę, ne? Tai jau diskriminacija.

Galų gale, pripažinus teisę į vaiką, reikėtų išmesti į šiukšlių dėžę žmogaus teisių deklaraciją ar bent išbraukti iš jos pavadinimo žodį „visuotinė“. Juk nuo tos dienos, kai vienas žmogus turi teisę į kitą žmogų, dalis žmonių savo teisių netenka. Ir nesvarbu, ar jų daug. Svarbiausia, kad sukuriamas precedentas. Tačiau tuomet ir patys tokių teisių reikalautojai netenka garantijų.

Tai primena vieną epizodą iš R. Bolto pjesės apie Tomą Morą „Žmogus visiems metų laikams“ („A man for all seasons“). Vienas radikaliai nusiteikęs jaunuolis teigė, kad jeigu norint pričiupti velnią reikėtų paneigti teisę, sulaužyti įstatymą, jis nedvejodamas tai padarytų, kad tik pasiektų savo kilnų ir teisingą tikslą. Tuomet Tomas Moras jo paklausė: „O kai įstatymas būtų sunaikintas ir velnias atsigręžtų prieš tave, kur tu slėptumeisi, Roperi, nelikus nė vieno įstatymo? Šita šalis tvirtai stovi, nuo vieno kranto iki kito išgrįsta įstatymais – žmogaus, ne Dievo įstatymais. Ir jeigu tu juos panaikinsi, – tu esi žmogus, kuris gali tai padaryti, – negi tikrai manai, kad pajėgsi atlaikyti audras, kurios tuomet pradės siausti? Taip, aš leisčiau velniui pasinaudoti įstatymu – dėl savo paties saugumo.“