Tamsią ir ūkanotą popietę, kai, atrodo, visos Škotijos krašto mistiškos galios sukruto ir pasklido prieblandoje ir rūke, mes su Nicola sėdėjome ir gėrėme arbatą jos šiltoje ir jaukioje virtuvėje. Kur geriau galėtų gimti mintys, nei šiame ramiame dviejų moterų pokalbyje, tame seseriškame buvime, kuris iškelia mums vidinį žinojimą. Nicola Goodal jau ne vieną dešimtmetį dirba dula Škotijoje ir Anglijoje bei moko viso pasaulio moteris. Nicola įkūrė „Red Tent“ dulų ruošimo organizaciją, Škotijos dulų asociaciją. Tai moteris, turinti kupiną lobių patirties bagažą ir tvirtai stovinti ant žemės.

Dulos – tai gimdyvių pagalbininkės, kurios ne mediciniškai, bet daugiau psichologiškai, dvasiškai padeda ir palaiko moteris per gimdymą. Jos bendrauja su moterimi nėštumo laikotarpiu, išklauso jos norus ir viltis dėl gimdymo, padeda ištverti nerimą ar kitus sunkius jausmus. Jos būna su moterimi viso gimdymo metu, žino įvairių natūralių būdų sumažinti skausmą, įtampą, baimę. Dulos palaiko moterį dvasiškai, nuramina ir padeda joms pasitikėti savimi sunkiais momentais. Taip pat dulos padeda pirmomis dienomis po gimdymo jaunai šeimai adaptuotis prie naujo žmogučio. „Dulavimas“ populiarėja visame pasaulyje, o praeitą savaitę buvo minima Pasaulinė dulų savaitė. Jos proga – pokalbis su Nicola Goodal.

Nicola, tikriausiai esi apie tai kalbėjusi šimtus kartų, bet papasakok apie savo gyvenimo kelionę, kaip tu atsidūrei čia, kur esi, kaip tapai dula.

Žinai, visai neblogai vis grįžti prie šitos temos, vis atrandu, ką nors naujo. Iš tiesų manau, jog man labai pasisekė. Gyvenau bendruomenėje, kur daug moterų buvo mano amžiaus, atrodė, jog visos gimdė ar gimdo. Tai vykdavo lengvai ir paprastai. Su manimi buvo mano šeima, mano sesuo, kuri jau keliavo šitą kelionę. Taip, kad mano darbo patirtis prasidėjo labai pozityviai, niekada negalvojau, kad tai gali būti gąsdinantis patyrimas.

Vadinasi, išlikai netraumuota?

Tikriausiai taip (juokiasi). Aš buvau apsaugota nuo visų blogybių, jos kažkaip neužsikabindavo už manęs. Net jei kur išgirsdavau kraupių istorijų. Tokia ir likau, niekada nemanau, jog kažkas nutiks blogo. Aišku, aš liūdžiu, kai nutinka kas nors negero. Tačiau dirbant mane labiau liūdina ir pykdo mūsų sveikatos apsaugos sistemos brutalumas. Nebeliko pribuvėjystės valstybinėje sveikatos sistemoje. Akušerės tiesiog stengiasi pažymėti visus punktus, atlikti tyrimus. Jos neklausia jaunos šeimos: „Kaip jūs laikotės?“ Nesako: „Jūs susilaukėt vaikelio, kaip tai nuostabu“, „Kaip jūs dėl to jaučiatės“ ir panašių dalykų, kas turėtų būti po gimdymo.

Kaip manai, ar sveikatos sistemoje yra kokių nors pokyčių šioje srityje?

Deja, manau, kad padėtis blogėja. Taip, gimdyvėms suteikiama daugiau galimybių gimdant, tačiau santykis tarp personalo ir gimdančios moters prastėja. Tai yra sistemos problema, akušerės tiesiog visko nespėja. Kai gimdžiau pirmagimę, turėjau savo akušerę. Ryšys su ja man buvo labai svarbus. Kai ji pagavo mano vaikelį, man pranešė, jog turėsiu eiti į pogimdyminį skyrių viena be vyro. Tai buvo pirma valanda nakties. Tikriausiai ji pamatė mano veidą, kad aš tikrai išsigandau. Tuomet ji pasisiūlė mane palydėti, ir mes su ja drauge gėrėme arbatą dar dvi valandas. To negalėtų sau leisti akušerės dabar, jos yra visiškai persitempusios ir užkrautos darbais. Joms tai būtų tas pat, kaip išeiti iš darbo.

Mane gimdymas labai žavi kaip inicijuojantis procesas. Tai labai intensyvus ir kartu labai jautrus patyrimas. Dėl to palaikymas, kitų žmonių buvimas ir santykis su tavimi labai svarbus – jis gali tiek įgalinti tave, tiek labai sužaloti. Kaip apibūdintum dulas?

Neseniai apie tai giliai mąsčiau. Dabar mano atsakymas yra toks: dula – tai vilties ir tikėjimo nešėja. Ji tiki, jog viskas bus gerai. Ir net jei kas nors nutinka blogo, ji tiki, jog ta moteris nukeliaus jai duotą kelią, ir viskas bus gerai. Dula turi būti moteris, stipriai stovinti ant žemės ir gebanti mylėti, nuoširdžiai mylėti.

Atrodo, jog dulos vaidmuo kažkuo siejasi su senosiomis praktikomis. Juk senovėje, jei žmogų kas ištikdavo, jei jis sutrikdavo, eidavo pas išmintingą senolį ar žynį. Jis nuramindavo ir padėdavo suvokti gamtos dėsnius bei procesus. Ir staiga viskas tapdavo aišku ir išgyvenama. Kaip C. G. Jungas sakė: „Kiekviename chaose yra kosmosas.“

Taip, manau, kad nemažai dulų atlieka tą vaidmenį kaip senovėje pribuvėjos ar kaimo senoliai. Jos padeda žmonėms pereiti vieną iš svarbiausių gyvenimo įvykių, nukeliauti savo gimties kelionę ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kaip vienas Amerikos indėnas, bandantis tradiciniais ritualais ir ceremonijomis padėti į nusikalstamą elgesį linkusiems jaunuoliams, sakė: „Aš gydau septynias protėvių kartas ir septynias ateinančias kartas.“ Pribuvėjos, dulos daro tą patį.

Tai man priminė mano pačios gimdymo istoriją, kai visi tikėjosi, jog aš gimdysiu panašiai kaip mano mama ar močiutė. Tačiau nauja patirtis ir galimybė kitaip išgyventi šį procesą, sukurti naują santykį su juo yra labai stiprus dalykas Tai susiję su mano moteriškąja linija ir kartu su kažkokiu nauju patyrimu, kurį aš perduosiu savo dukrai.

O taip, tai labai stiprus gydantis patyrimas, kai gali išeiti už savo giminės modelio, kai gali atsirasti kažką naujo, tai lyg galimybė panaikinti prakeikimą. Globojau vieną moterį, kurios pirmasis vaikelis buvo neįprastai įstrigęs gimdymo metu. Ir paaiškėjo, jog taip pat nutiko ir jos mamai, ir jai pačiai gimstant. Taip, tai gali būti tam tikri fiziologiniai dalykai, tačiau drauge ir savotiškas psichologinis paveldas. Ši moteris turėtų apie tai pasikalbėti su savo dukra, kai tam ateis laikas.

Ar kinta žmonių santykis su gimdymu?

Na, iš esmės ne. Gimdymas vyksta taip, kaip vyksta ir kaip vyko visada. Gal dabar populiarėja bandymai ieškoti natūralesnių būdų gimdyti. Toks jausmas, jog vis daugiau žmonių susiduria su faktu, kad sveikatos sistema daug ko neturi, jog ji tam tikrais aspektais nefunkcionali ir kartais net pavojinga. Kartais sveikatos sistema sukuria tik daugiau rizikos ir streso, kurio neturėtų būti.

Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, santykis su gimdymu keičiasi. Dabar gimdyme neretai dalyvauja tėvas, kas anksčiau atrodė visiškai neįmanoma, o šiandien vyro dalyvavimas gimdyme yra normalus ir netgi skatinamas. Tačiau dulos – visiškai naujas reiškinys. Kartais girdžiu klausimus, kam reikalinga dar viena moteris, jei vyras yra šalia ir gali palaikyti savo žmoną?

Moterys nuo senų senovės padėjo viena kitai gimdymo metu. Ir tai buvo visiškai natūralu. Tik visai neseniai gimdyvei artimos moterys buvo išprašytos laukan dėl įvairių priežasčių. Tačiau tai nėra natūralu. Mes turime tūkstantmečių patyrimą, kad moterys padeda viena kitai, ir jos dabar grįžta į gimdymus.

Esu skaičius tyrimus, kurių rezultatai rodo, jog dulos dalyvavimas ne tik sumažina nejautros panaudojimo atvejų, Cezario pjūvių ir gimdymo komplikacijų dažnį, bet ir leidžia tėvams labiau atsipalaiduoti ir kartu aktyviau įsitraukti į gimdymą. Ką manai apie tai?

Manau, svarbu prisiminti, kaip tėvai iš viso pateko į gimdymus. Jie pradėjo dalyvauti gimdymuose, nes su moterimis buvo elgiamasi labai žiauriai. Jie turėjo padėti apsaugoti savo antras puses. Ir bent jau savo šalyje mes tą labai skatinome. Tik vėliau atsirado tokių niuansų, kad dalyvavimas gimdyme leidžia vyrui patirti artimesnį ryšį su savo moterimi, su savo vaikeliu, pamatyti tą ypatingą momentą, kai vaikelis atkeliauja į šį pasaulį. Tačiau gimdymo metu vyras patiria labai daug streso. Visų pirma visa ligoninės aplinka yra sukurta tam, „jei kažkas atsitiks“. Įvairūs tyrimai – tonų klausymasis, pulso, spaudimo matavimai sukuria jausmą, jog kažkas tikrai įvyks negero. Vyrui labai sunku išlaikyti ryšį su savo gimdančia moterimi, nes jis daugiau klausosi ne jos, o personalo, iš  kurio gauna netiesioginę žinutę, kad, jei nedarysite, kaip sakėme, kils grėsmė moters ir vaikelio sveikatai. Vyro reakcija yra labai natūrali ir sveika. Bet tam ir reikalinga tokia moteris kaip dula, kuri gali suteikti saugumo jausmą, sumažinti nerimą, suteikti vilties, jog viskas bus gerai. Labai dažnai, pavyzdžiui,  moteris  pradeda vemti arba „nuplaukti“, vyras žiūri į mane. Jei aš savo buvimu jam rodau, kad tai normalu, jis taip pat nusiramina.

Dula ar kita artima moteris gali suteikti ypatingą patyrimą ir ryšį, egzistuoja tam tikros giluminės patirtys, kurias gali pajausti tik kita moteris. Tokia seseriška bendrystė tikriausiai svarbi ne tik gimdant, bet ir gyvenime. Man susidarė įspūdis, jog vis daugiau moterų buriasi, dalinasi, vertina moterišką ryšį.

Aš manau, kad tai labai natūrali mūsų būsena. Problema ta, kad mes sugriovėme natūralią bendruomenę. Mes persikraustėme iš kaimų į miestus ir praradome tą ryšį su kitais žmonėmis. Žmogui būti ne bendruomenėje yra labai nenatūralu. Iš to kyla daug problemų: depresija, priklausomybė nuo antidepresantų ir kitų psichotropinių vaistų –  vienos iš jų. Man pačiai teko matyti, kaip mano mama vartojo įvairiausių vaistų, kad ištvertų savo vienatvę. Kaip  mes elgiamės su senomis moterimis?  Mes jas išvarome iš proto ir po to uždarome į slaugos namus. Tai iš tiesų baisu. Mes turime būti bendruomenėje.

Noriu tavęs paklausti apie pogimdyminį periodą. Mes jau pradedame vis rimčiau ruoštis gimdymui, vis daugiau moterų sąmoningai įsitraukia į pasiruošimą. Tačiau pogimdyminis laikotarpis atrodo vis dar labai pamirštas.

Ir jis yra tiek pat svarbus kaip ir gimdymas. Mes turime prisiliesti prie pagrindų ir užmiršti įvairius dalykus, kurių mus mokė. Pavyzdžiui, kad buteliukas yra lengviau, patogiau, sveikiau ir panašiai. Mums reikia kalbėti apie tai, kad labai svarbus poilsio laikas po gimdymo. Jei šeimai pavyksta bent pirmą mėnesį išbūti drauge, tai jau labai daug. Tai padeda ne tik fiziškai atsigauti, bet ir iš naujo atrasti vienam kitą, užmegzti ryšį su nauju žmogučiu, susidėlioti savo gimdymo patyrimą ir ramiai grįžti į bendruomenę. Be šito laiko šeima praranda labai daug ir susiduria sau gausybe problemų – nuovargiu, ginčais, neramiu kūdikiu.

Atrodo, dauguma tradicinių kultūrų turi šventę, kada gimdyvė grįžta į gyvenimą. Lietuvoje taip pat moteris būdavo vedama į pirtį, ir po to švenčiama. Koks mūsų santykis su visu šiuo etapu?

Manau, praradome savo gebėjimą padėti žmogui pereiti kritinius jo gyvenimo etapus. Mes nieko nedarome su paaugliais, su moterimis menopauzės metu ir labai mažai darome tėvams. Tik dabar pradeda rastis iniciatyvos atkurti tą šventę. Neseniai gavau vieną laišką iš jauno tėčio, kuris labai prašo surengti savo žmonai pogimdymdyminio etapo užbaigimo šventę. Ir tai vyras prašo! Labai gražus ženklas.

Kas svarbiausia tau, kaip dulai, padedant šeimai pogimdyminiu periodu?

Vienintelis praktiškas dalykas, kurį dabar darau, tai maisto ruošimas. Anksčiau užsiimdavau ir kitais darbais. Maistas ne tik gydo kūną, bet ir sielą. Be to, tai sukuria tam tikrą aplinką, kurioje gera kalbėtis ir būti.

Iš tiesų esu pastebėjusi, jog ravint, mezgant, gaminant pokalbis dažnai vyksta ramiai ir giliai.

Taip, manau tai susiję su kitokia smegenų veikla. Tai kaip meditacija. Mums iš tiesų reikėtų daugiau tokių veiklų. Tai, kas dar svarbu be kalbėjimo, yra klausymasis. Besiruošiančioms tapti dulomis aš visada sakau, kad jos turi būti kaip geriausios mamos, kokias tik ta šeima gali turėti. Tai yra gebėjimas priimti, išklausyti, nesmerkti, padrąsinti, paskatinti. Aišku, jei norisi, galima elgtis ir griežčiau, kartais to reikia. Tačiau iš esmės svarbiausia gili meilė tai šeimai. Dažniausiai tai vyksta taip: „Kaip tu jautiesi?“, „Aš paimsiu kūdikį, tu eik išsimaudyk“, „Aš tau išplausiu galvą, ir mes pakalbėsim“, „Pagulėk, o aš išvirsiu sriubos“ ir panašiai.

Kokie laimingiausi tavo „dulavimo“ momentai?

Laimingiausia būnu tada, kai matau laimingą šeimą lovoje su savo kūdikiu, patyrusią gimdymą tokį, kokio norėjo. Tai labai svarbi pradžia. Ir man patys brangiausi gimdymai – tai gimdymai po prieš tai buvusios Cezario operacijos. Neretai moteris šią operaciją patiria kaip traumą, jai sakoma, jog jos kūnas negali pagimdyti, kad ji yra nesutverta gimdyti. Ir tada, kai moteris pasiruošia antramjam gimdymui, kai ji yra mylima, padrąsinama ir sugeba pagimdyti, ji viduje pasako visiems tiems, kurie bando ją nuvertinti: „Eikit velniop, aš GALIU!“ Tai tikrai labai stiprus patyrimas.

Tai toks stiprus gijimo patyrimas, kurį tikriausiai galima perkelti ir į kitas gyvenimo sferas?

Taip, tai padeda mums patikėti savimi, savo kūnu, tuo, kad mes labai daug ką galime nuveikti savo gyvenime. Tai labai tikra ir stipru. Gimdymas suteikia moterims labai daug jėgos ir ryšio su kitomis, su pasauliu.

Sigita Valevičienė