Kovo pradžioje Lietuvoje viešėjo misionierė, moterų sielovadininkė  iš Prancūzijos Myriam Fourchaud, kuri  lankė moteris Panevėžio pataisos namuose bei vedė vidinio išgydymo vakarus Klaipėdos LCC tarptautiniame universitete bei Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Interviu Bernardinai.lt Myriam pasakoja apie savo pašaukimą ir veiklą bei tai, kaip atrado savo kelią į Lietuvą. Pašnekovė kalba apie  moters tapatybę bei jos santykį su Dievu ir vaidmenį Bažnyčioje – dalykus, kurie neretai suvokiami per stereotipų prizmę. M. Fourchaud ragina jų nusikratyti ir moteriai tapti tuo, kuo Dievas ją pakvietė būti.

Miela Myriam, kaip galėtume Jus pristatyti „Bernardinai lt.“ skaitytojams? Papasakokite apie save.

Esu ištekėjusi, turiu du sūnus. Mudu su vyru nuo 1994-ųjų esame pasauliečiai misionieriai „visu etatu“ ir priklausome Šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II bendruomenei. Ji vienija kunigus ir pasauliečius. Bendruomenės charizma – naujoji Jono Pauliaus II evangelizacija ypač tų, kuriuos mažiausiai ji pasiekia. Tai – tiesiog Jėzaus, kaip Gerojo Samariečio, skelbimas pasauliui. Ant bendruomenės kryžiaus išgraviruota Šventojo Rašto vieta: „Kaip norėčiau, kad ugnis degtų pasaulyje“. Tai – taip pat ir popiežiaus Pranciškaus kvietimas. Mano vyras yra įkūręs du evangelizacinius internetinius puslapius, kurie labai svarbūs Prancūzijos katalikų bendruomenei. O aš esu labiau vykstanti į misijas, vedanti rekolekcijas, padedanti žmonėms vidinio atstatymo procese. 2010-aisiais man visai netikėtai aš buvau įkvėpta kalbėti būtent apie moteris. Šis mano pašaukimas – tai Pauliaus VI kvietimas moterims. Vatikano II susirinkime popiežius Paulius VI kreipėsi į viso pasaulio moteris – tikinčias ir netikinčias, būtent visų pirma kaip į moteris. Savo kreipimąsi jis baigė fraze: „Jūs turite atnešti ramybę ir  išgelbėti pasaulį“. O popiežius Pranciškus mus kreipia gilintis į moters teologiją. Taip pat aš esu parašiusi knygą „Moterie, tapk kuo tu esi pakviesta būti“.

Kaip atradote kelią į Lietuvą ir kokiam konkrečiam tikslui čia atvykote?

Niekada negalvojau, kad atsidursiu Lietuvoje. Paprastai daug keliauju po įvairias šalis, bet jos yra šiltuose kraštuose. Lietuvą atradau per sielovadininkę Kristiną, tarnaujančią Panevėžio moterų pataisos namuose. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau šiemet, kur vedžiau Naujųjų metų rekolekcijas. Kristina pirmiausia mane nusivežė į minėtus moterų pataisos namus, ir mes drauge su šiomis moterimis išgyvenome stiprų maldos ir mokymo laiką. Ten aš patyriau Dievo gailestingumą – kaip greitai Dievo gailestingumas atliepia šių moterų troškimą pažinti Jį. Mane tai taip palietė, kad aš pagalvojau, jog reikia dar ką nors pasiūlyti Lietuvos  moterims, esančioms pataisos namuose, dirbti su jomis ir joms padėti. Iš tiesų šios moterys turi tam tikrą tikėjimo patirtį, tačiau pataisos namuose ją išlaikyti labai sudėtinga. Taigi mano širdyje kilo mintis, kad reikėtų joms surasti moteris, esančias laisvėje, kurios jas galėtų palaikyti malda iš išorės, ir kad taip gimtų moterų bendrystė, neleidžianti  nuteistųjų moterų širdyse užgesti vilčiai iki jų išėjimo į laisvę. Taigi nusprendžiau vėl atvykti į Lietuvą ir vesti trijų dienų rekolekcijas Panevėžio moterų pataisos  namuose, kur jos per Šv. Kazimiero iškilmę, kovo 4-ąją, ketino pasižadėti  Dievui tapti misionierėmis savo pataisos namuose ir būti „nešamos“ maldoje moterų iš išorinio pasaulio, kurios joms bus kaip motinos. Taip pat atvykau vesti maldos vakarų Panevėžyje pas seseris vienuoles, atvirų vidinio išgydymo vakarų LCC universitete Klaipėdoje bei Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.

Pagrindinė mano rekolekcijų tema – „Moterie, tapk tuo, esi pakviesta būti“. Taip pat aš nuolat kartoju Jono Pauliau II pasakymą: „Moterys, jei norite matyti vyrus bažnyčioje, pradėkite dirbti savo širdimi“. Taigi kalbu ne apie feminizmą, o apie tai, kad moteris Bažnyčioje turi ypatingą pašaukimą.

Papasakokite apie tai plačiau...

Esu kilusi iš labai katalikiškos šeimos. Dažnai dalyvaudavau rekolekcijose ir vesdavau jas pati, ir moters vaidmens Bažnyčioje samprata mane tiesiog šiurpindavo. Bent jau Prancūzijoje moteris katalikė yra įkalinta stereotipų. Vesdama rekolekcijas būdavau pasipuošusi kukliais papuošalais, tačiau gaudavau pasipiktinusių moterų laiškų, kurios rašydavo, jog tai skandalas, kad aš taip „išsipusčiusi“. Mane ypač liūdindavo tai, kad moteris Bažnyčioje būdavo suvokiama tik ekonominiu, gėrybių padaugintojos lygmeniu. Dar vienas stereotipas – Marija kaip moters modelis. Viena vertus, tai yra gerai, tačiau juk mes nesame nekaltai pradėtos! Ir kai bandome imituoti tai, kas nėra imituojama, mes suklumpame ir Mariją paverčiame stabu. Marijos nereikia imituoti. Ji yra malonių teikėja. Tai – skirtingas santykis su Marija. Aš turiu iš jos tik priimti. Tačiau dažnai katalikės moterys atrodo tarsi nukryžiuotos, jos  jaučiasi visiškos vargšės arba, priešingai, yra perfekcionistės, superkatalikės. Tačiau nei vienas, nei kitas šių kraštutinumų nėra pagal Dievo valią. Tai tik įsivaizdavimai, stereotipai, iš kurių reikia išeiti. Apskritai labai įdomu pažvelgti į moters vietą Bažnyčios istorijoje. Štai dykumų tėvas šv. Petras Auksažodis sakė: „Moterie, tavo lūpos yra pragaro vartai.“ Galėčiau išvardyti ir kitus Bažnyčios tėvus, kurie keikė moteris. Bet moterims reikia nusimesti visus šiuos „sluoksnius“.

Taigi, apie visa tai apie daug mąsčiau. Po to buvo Jono Pauliaus II laiškas moterims ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus kvietimas dirbti su moterimis, dėl jų. Svarsčiau: gali būti žmona, motina, vienuole, tačiau ką iš tiesų reiškia būti moterimi? Verčiant iš hebrajų kalbos, moteris yra indas, kuris turi gauti, priimti. Todėl moteris ieško, kad galėtų būti pripildyta. Visa tai jaučiau dirbdama vidinio išgydymo srityje. Tačiau kaip atsiliepti  į šį moters troškimą? Taigi mano pagrindine veiklos sritimi tapo  moters tapatybės klausimas.

Kita vertus, greta moters katalikės stereotipo Prancūzijoje labai įsigalėjusi genderizmo ideologija. Tačiau mes jai galime duoti puikų atkirtį – tapti tuo, kas esame iš tikrųjų, leisti, kad visa tai, kas gražu ir gera manyje, paimtų viršų. Moteris yra labai dvasinga. Būtent per ją skleidžiasi Dievo grožis. Savo buvimu ji byloja apie Dievą. Todėl reikia, kad moterys taptų pripildytos Dievo buvimo, jų santykis su Dievu pasidarytų labai artimas, intymus. Jonas Paulius II sakė, kad Marijos dorybės yra pasyvios. Tai – tikėjimas, viltis ir meilė. Tačiau Marija, iš pažiūros būdama pasyvi, iš tiesų yra labai aktyvi. Marija, pradėjusi lauktis Jėzaus, tuoj pat nebėga pas Juozapą ir neaiškina jam, kad ji jo tikrai neišdavė. Marijos santykis su Dievu yra  labai intymus, tad Dievas ja pasirūpina, siųsdamas angelą. Tai – malonė duota būtent moteriai.

Moters širdyje yra jėga Dievo širdžiai. Hebrajiškai „motina“ reiškia „kelrodį, sankryžą“. Taigi moteris visada yra priekyje, kad galėtų duoti vaisių, taip pat ir kalbant apie susitaikymą. Popiežius Pranciškus sako, kad moterys yra tokios pat svarbios, kaip kunigai ir vyskupai. Tačiau ne hierarchine, bet pranašiškąja, išgelbėjimo prasme. Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, kad Dievas moteriai per vyrą paveda pasaulio ateitį ir tai „išjudina“ daugelį kelių. Tačiau tam, kad galėtume tai patirti,  turime žinoti, kas mes esame, o tą sužinoti galime tik supratusios, ką Dievas sako apie mus. Buvau sutikusi popiežiaus Jono XIII, kuris atidarė Vatikano II susirinkimą, asmeninį sekretorių. Jam jau per 90 metų, ir jis kupinas išminties. Taigi jis man  pasakė, kad kalbėčiau moterims apie apdairumą ir paprastumą. Kodėl toks svarbus apdairumas? – todėl, kad žaltys, kuris nori pagrobti gyvenimą, gyvybę, visuomet ieško moters. Tačiau kai moteris tampa tuo, kas yra iš tikrųjų, ji tampa tarpininke, mokytoja, gyvybės davėja. Apie tai galima kalbėti labai daug, taip pat paliesti ir Dievo moteriškumą. Moteriai nereikia būti kunigu. Per savo prigimtį, tapatybę ji atlieka tai, ką ir Kristus. Moteris žino, kaip reikia atsiduoti ir pamatyti kitus. Ji gauna ir išdalina. Apie tai kalba ir tėvas R. Cantalamessa – kad moteris turi leistis būti išgelbėta ir taip ji dalyvaus išgelbėjime. Ir mes tą matome per rekolekcijas. Kai moteris atpažįsta, kas ji yra iš tiesų, ir  suvokia, kad pirmasis jos sužadėtinis yra Kristus, daug kas atsistoja į teisingas vietas ir pasikeičia daugelis dalykų.

Ką patartumėte tikinčioms moterims, kurių vyrai yra netikintys?

Jau dvidešimtį metų tęsiasi mano išklausymo telefonu ir maldos tarnystė. Taigi į šį klausimą norėčiau atsakyti anksčiau minėtu Marijos ir Juozapo santykio pavyzdžiu. Galėčiau pateikti daugybės  moterų liudijimų, kurios bandė atversti savo vyrus. Ir kuo daugiau jos juos spaudė, tuo labiau tai neveikė. Taip pat turiu daugybę pavyzdžių, kai moterys pasakydavo sau: „Aš netarnausiu religingumui, aš tarnausiu Dievo meilei.“ Taigi jos paleisdavo savo norą atversti vyrus ir jų nebespausdavo, nebekeldavo jiems kartelės. Šios moterys darbuodavosi dėl savo išganymo, dėl savo santykio su Dievu, ypač tose situacijose, kurios šeimoje yra „nukryžiavimo“ situacijos. Nors moteriai tai sunku, tai –  mirimas savo pačios išsikeltai kartelei, nuostatoms, tačiau tai –  prisikėlimo kelias. Taigi moterys, gyvendamos su Kristumi, kaip su pirmuoju sutuoktiniu, taip pakeičia savo šeimos gyvenimą, kad vyrai labai nustemba. Moteris, išgyvenanti intymų sužadėtinės santykį su Dievu, skleidžia tokį gerumą, meilę, kad vyras klausia: „Kas jai atsitiko?“ Todėl kviečiu ne bandyti pakeisti savo šeimos narius, bet keisti savo poziciją, kad santykis su Dievu būtų svarbiausias.

Vedate vidinio išgydymo rekolekcijas. Tad kas gi tas vidinis išgydymas ir kam jis reikalingas?

Esama žmonių, kenčiančių nuo depresijos, ir niekaip su tuo nesusidorojančių. Savaime aišku, kad ši depresija apie kažką liudija. Visi savo širdyse  turime vietų, kur buvome sužeisti, kur buvo sulaužytas mūsų pasitikėjimas meile. Dėl savo žaizdų gyvenime vis kartojame tuos pačius dalykus. Prisiminkime Naujojo Testamento istoriją apie moterį, kuri turėjo šešis vyrus. Šeši – tai biblinis skaičius, reiškiantis, kad situacija užblokuota. Tačiau Jėzus jai pažada duoti vandens, kuris ją išlaisvins. Evangelijoje Jėzus taip pat kalba apie vaikus. Jis sako, kad jei netapsite tokie kaip vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę. „Netapsite“ yra labai stiprus graikiškas žodis. Tai reiškia būti tokio pat lygmens. To paties skyriaus pabaigoje Jėzus įspėja tuos, kurie papiktins mažutėlius. Taigi mūsų vidinis išgydymas reiškia leidimą Jėzui, Dievo malonei nusileisti iki mano lygmens ir prisiliesti prie mano kančių. Juk visada Jėzus, Dievas yra būtent šalia kenčiančiojo. Jis turi palankią širdį. Vidinis išgydymas turi tą pačią prasmę kaip saugumo jausmo patyrimas, jautimasis saugiam. Vidinis išgydymas yra  susitaikymas su meile. Šiuo metu globoju vieną merginą, kuri būdama keturiolikos buvo išprievartauta. Ar jai suaugus jos santykis su vyru gali būti normalus? Ne. Todėl jai reikia pagalbos, vidinio išgydymo. Vidinis išgydymas ateina per Sakramentą, tačiau, kad iki to prieitum, reikia turėti žmogų, kuris tave palydėtų.  Tai – didelis darbas. Palydėtojas padeda žmogui įsiklausyti į tai, kas vykta jo gelmėse, atskirti  dalykus, kuriuos žmogus stengiasi užmiršti, išbraukti iš savo atminties. Tai – mūsų ligos, įvairios baimės, gėdos, neteisybės, atmetimai – galbūt jau nuo pat motinos įsčių. Visi šie sužeidimai, žaizdos turi savo pasekmes, kurioms reikia vidinio išgydymo. Kuo vidinis išgydymas skiriasi nuo kitų, pvz., „New age“ praktikų? „New age“ judėjimas kaip svarbiausią dalyką  žmogui siūlo gerą savijautą. O vidinis išgijimas yra susitaikymas su savimi ir Dievu.