Vidas Poškus. Vaivos Lanskoronskytės nuotr.

Su dailininku, menotyrininku Vidu Poškumi kalbamės apie neseniai pasirodžiusią jo knygą „Nedingęs Vilnius“. Nors iš pirmo žvilgsnio šio veikalo pavadinimas gali nuskambėti kaip garsios Vlado Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“ antitezė, tačiau tyrinėtojas dar knygos įvade patikina, kad savo kūriniu neturi pretenzijos oponuoti. Tai yra kaip dar vienas balsas kitų apie Vilnių kalbančių balsų polifonijoje, dar vienas sluoksnis.

Knyga gimė iš ilgų vaikščiojimų po senąjį Vilnių, įsimąstymo, pamažu atsiveriančių istorinių klodų stebėjimo. Autoriui Vilnius yra tarsi didžiulis kūnas, į kurio skirtingas vietas vis bedamos įvairiausio ilgio adatėlės ir taip išgirstamas įvairiausių laikmečių balsas.

Kalbėdamas apie nedingusį Vilnių, minite istorinius klodus, kurie nematomi plika akimi, daug kas būtent tai laikytų dingusiu Vilniumi, bet Jūs pabrėžiate, kad istoriškai svarbūs dalykai niekur nedingsta, tereikia mokėti juos atrasti...

Iš tiesų, taip ir yra, bet konkuruoti su Vlado Drėmos „Dingusiu Vilniumi“ ar jam oponuoti niekada neturėjau pretenzijos. Nesu toks savimi pasitikintis. Tą patį akcentuotu ir knygos įvade. Susisluoksniavimas, kai viena knyga gimdo kitą, yra natūralus. Prieš mus apie Vilnių rašė tikrai ne viena karta. Tarp rašiusiųjų buvo ir labai rimtų tyrinėtojų, ir grožinės literatūros atstovų. Taip pat natūralu, kad rašoma bus ir ateityje. Prasmės ir sluoksniai kuriasi vienas po kito, sąveikauja tarpusavyje.

Viena iš mano knygos misijų ir buvo tų sluoksnių atvėrimas. Vieni jų labai gerai matosi, kiti – labiau paslėpti.

Savo knygoje Vilnių prilyginate didžiuliam kūnui, į kurio skirtingas vietas bedamos adatėlės. Tai yra atsidengiančių klodų vietos. Ar tai kyla iš žinojimo, kad ta vieta kažkuo ypatinga, ar iš pradžių ji yra pajaučiama, o žinojimas ateina besiaiškinant?

Manau, kad būna ir taip, ir taip. Ne vieną temą pagimdė tai, kad aš gyvenu Vilniuje, aprašomus objektus matau nuolatos. Mintys kyla ne iš vienkartinių pastebėjimų. Daugumą objektų matau kiekvieną dieną, anksčiau ar vėliau gimsta tam tikros įžvalgos. Jos galbūt neatsirastų, jei katedrą ar Šv. Onos bažnyčią būčiau matęs tik vieną kartą, turisto žvilgsniu. Taip pat kai kurios įžvalgos gimė rašymo metu, bet didesnė dalis įžvalgų gimė iš stebėjimų.

Rašydamas tekstą, daugiau ar mažiau nujaučiu, kiek giliai bus bedama adatėlė. Net ir skaitant tekstus turbūt matyti, kad kiekvieno jų gylis yra skirtingas.

Pats esate kilęs ne iš Vilniaus... 

Manau, kad tai didelės specifikos nesuteikia. Ne vienas Vilniaus tyrinėtojas yra kilęs iš kitur. Net ir pats Vladas Drėma gimė Rygoje. Vilniaus senamiestis yra viena iš tų vietų, kurios įtraukia. Aš pats esu gana empatiškas žmogus. Tikrai nelaikau savęs Vilniaus dainiumi, tiesiog esu savo gyvenamos vietos tyrinėtojas.

Jei būčiau dvidešimt metų pragyvenęs kitoje vietoje, manau, kad jos įkvėptas rašyčiau apie ją. Jaučiu labai didelius sentimentus Vilniui, esu prie jo prisirišęs, bet tai galėtų kilti ir kitoje vietoje.

Kiek laiko reikia susigyvenimui su vieta, kad jos objektai pradėtų kalbėti? Iš pradžių turbūt būna netikėtumas, paskiri objektai gali paskęsti daugybės naujų dalykų tirštumoje, vėliau gali ateiti apsipratimas, kai nieko nebematai...

Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, keleri pirmieji metai buvo pilni atradimų, nors galiu sakyti, kad Vilnių vis atrandu ir dabar. Būtent tie kasdienybės atradimai paskatino rašyti knygą. Vilnius man yra prijaukintas labai seniai. Taip pat man jau seniai nebe aštuoniolika metų. Tekstų atsiradimą sąlygojo ne tiek gyvenimo Vilniuje, o rašymo patirtis. Galbūt ta pati nuostaba mane lydėjo ir prieš dvidešimt metų vaikščiojant po Vilnių, bet tada dar nesugebėjau to artikuliuoti.

Didelį impulsą rašymams suteikė dailės ir architektūros istorijos dėstymas. Tai skatina mąstyti, kaip tam tikrą medžiagą pateikti kitam žmogui. Tampa nebeįdomu pačiam kaip papūgai kartoti nuolat tuos pačius tekstus, tuos pačius monologus. Dažnai norisi į dalykus, kurie jau atrodo banalūs ar nuvalkioti, pasižiūrėti nauju kampu.

Jūsų tekstuose dažnai minima ir Mircea Eliade sąvoka hierofanija...

Potyris buvimo mieste, kuris yra tiesiog nusagstytas šventyklomis, įvairių konfesijų maldos namais... Taip pat iki šiol mano vaizduotę žadina kadaise Lukiškių aikštėje stovėjusi mečetė. Taip pat buvęs pagoniškas miestas gali būti jaučiamas kaip šventa vieta.

Vilnius tuo ir ypatingas, kad visas miestas yra kaip šventovė, tam tikra šventa erdvė. Pats, vaikščiodamas po Vilniaus senamiestį, tai jaučiu. Jeigu kur nors yra kasamos tranšėjos elektros laidams arba kanalizacijos vamzdžiams, nuolat išverčiami kaulai priverčia pajausti, kad tu visą laiką vaikštai šventykloje. Šis jausmas iš tikrųjų veikia.

Kurie atradimai Jums labiausiai netikėti ir kas Jus labiausiai stebina?

Kad ir kaip keistai tai nuskambės, pats didžiausias atradimas man buvo Vilniaus Katedra. Atrodytų, kad nėra banalesnio dalyko, apie ją tiek prirašyta, prikalbėta... Pradedant tiek Katedros kaip statinio, tiek kaip maldos namų istorikais, baigiant Justino Marcinkevičiaus kūriniu... Rašydamas apie Katedrą, pajaučiau, kiek daug sluoksnių yra užpudruota klasicistiniu Lauryno Gucevičiaus rūbu. Buvo labai daug netikėtos informacijos, sutapimų, kurie gali gimdyti legendas.

O Jums įdomūs tik seniausių vietų klodai, kurie siekia šimtmečių istoriją, ar ir besikuriantys naujų vietų klodai?

Abu šie momentai yra įdomūs. Geografiškai mano vaikščiojimo arealas buvo senasis Vilnius su istoriškai susiklosčiusiais priemiesčiais, bet ir senajame Vilniuje yra pokarinių arba tarpukarinių architektūros bei dailės kūrinių, kurie taip pat pakliuvo į mano akiratį. Jei tai yra vykę meno kūriniai, jų tikrai neignoruoju, bet esu pakankamai konservatyvus ir visų pirma žvelgiu į seniausius Vilniaus klodus.

Bet pačių naujausių sluoksnių nebijau, tik dažnai jie būna pakankamai neįdomūs. Pradedant standartizuotais langų paketais, kuriais keičiami unikalūs mediniai langų rėmai, baigiant medinių drožinėtų durų pakeitimu standartinėmis. Šis momentas mano pasivaikščiojimuose yra vienas skaudžiausių. Kartais taip nutinka dėl žmonių kvailumo, kartais dėl ribotų finansinių galimybių.

Kalbant apie paveldą, požiūris į jį, atrankos momentas įvairiais amžiais buvo skirtingas. Šiais laikais tam tikrus objektus apsisprendžiama saugoti, bet vis tiek vyksta kasdienis gyvenimas, visuomenės vystymosi raida. Taip buvo visais laikais – klojosi klodai, keitėsi architektūra, vienus namus keitė kiti. Kartais kyla pagunda, kad absoliučiai viską norėtųsi užkonservuoti, išsaugoti, nors akivaizdu, kad tai neįmanoma...

Be abejo, tai neįmanoma. Seniau daug kas išlikdavo, nes nebuvo galimybių griauti. Dabar kai kurie statiniai labai ramiai nugriaunami, nes yra techninės galimybės. Daug ką sąlygoja buitiniai, merkantilūs dalykai. Taip pat paminklosauginis aspektas anksčiau žmonėms nebuvo svarbus. Pats geriausias to pavyzdys būtų Aukštutinė ir Žemutinė pilis. Jų nugriovimui nereikia ieškoti antipatriotinių motyvų, kaip dažnai yra įprasta daryti. Akivaizdu, kad Žemutinė pilis buvo nugriauta ir dėl avarinės jos būklės, antisanitarijos. Gyvenimas visada diktuoja tam tikras savo normas.

Dar galima pastebėti, kad šiais laikais visose gyvenimo srityse vyksta didžiulė infliacija. Visko labai stipriai daugėja, tačiau žvelgiant į pavienį objektą, jis yra absoliučiai nuvertėjęs. Niekas nebestato namų ilgam laikui, neįdeda į paskirą statinį didelių pastangų...

Šis momentas yra, bet architektūroje yra įvairių siekių. Architektas šiandien gal ir nebegalvoja apie statymą amžinybei, kaip mąstė barokinės bažnyčios statytojas. Greitų statybų praktika yra visiškai normali. Vakarų pasaulyje nesijaudinama, jei koks dangoraižis yra pastatomas dešimtmečiui, o paskui be jokių skrupulų nugriaunamas. XX-XXI amžiaus architektūra sensta daugiau ne moraliai, o fiziškai. Tai yra tam tikro proceso pavyzdys. Iki mūrinės architektūros Vilniuje buvo statomi paprasti mediniai rentininiai pastatėliai be pamatų, kurie supūdavo per kelerius metus, ir juos reikėdavo keisti naujais.

Tačiau negalime sakyti, kad visa šiandienė architektūra yra vienadienė ar tiražuota. Yra įvairių atvejų. Sovietinėje architektūroje, kuriai didelės meilės pats nejaučiu, besigilindamas supratau, kad yra labai vykusių Vytauto Čechanausko pavyzdžių – Šiuolaikinio meno centras, Kompozitorių sąjungos pastatas. Kiekvienai epochai yra svarbu, kad architektūra perteiktų dabar gyvenančios kartos kalbą.

Tačiau to, kas vyksta dabar, gausa sukuria didelį triukšmą. Jei žvelgtume per istorinius sluoksnius, sunku net suvokti, kas liks iš mūsų amžiaus. Ar bus įmanoma išskirti kažką vertingo? Sena mintis, kad mūsų sluoksnyje per ateities archeologinius kasinėjimus bus plastikinių butelių kalnas...

Taip jau yra. Daiktų yra per daug, o meno kartais per mažai. Sluoksnių Vilniuje yra pakankamai daug, bet tam tikrą vertybių perkratymą patyriau pabuvęs Romoje. Suvokiau, kad Vilniuje buvo sukurta labai daug nuostabių dailės ir architektūros kūrinių, bet daug kas buvo sunaikinta.

Kyla klausimas, kaip atskirti natūralius procesus ir naikinimą. Galime pažvelgti į Vilniaus mikrorajoną Žvėryną, kuris naujomis statybomis yra naikinamas tiesiog akyse.

Žvėrynas yra atskira tema. Nors jis yra kaip pavyzdys, kaip tam tikras simptomas to, kas šiuo metu vyksta visuomenėje. Žvėryną matau pro savo namų langą. Kiekvieną pavasarį, kai praveriu stoglangius, pamatau, kad kaskart yra pridygę vis naujų pastatų. Jaučiasi senosios žvėryno architektūros, kuri yra labai kontekstuali, urbanistiniame peizaže neišsišoka, yra į jį įaugusi. Naujoji architektūra savo negrabiomis formomis su tuo peizažu visai nedera. Kartais galima manyti, kad ji turėtų įsilieti per laiką, bet yra daug pavyzdžių Žvėryne, kur nauja architektūra neįsilieja net per keletą dešimtmečių.

Taip pat lietuviško mentaliteto dalis yra ir trumpa istorinė atmintis. Tai kyla iš to, kad mūsų visuomenės mentalitetas yra valstietiškas. Valstietis paprastai vertina naujumą. Lietuvos kaime naujas daiktas simbolizuoja tam tikrą patvarumą ir technologinį progresą. Žmonės linkę atsiduoti naujovės ir technologijoms, bet dažnai būna, kad žmogus atsikraustęs į tokią vietą kaip Žvėrynas, bet neturintis su ja jokių asmeninių ryšių, jos nesuvoks. Be abejo, yra žmonių, kurie saugo paveldą, negaili tam pinigų, namus restauruoja. Bet tai yra mažesnė dalis, daugiau yra žmonių, kurie agresyviai įsiskverbia į aplinką. Tai yra ir kultūrinio mentaliteto rezultatas, ir tam tikro neišsilavinimo, neišsiauklėjimo pavyzdys. Žmonėms trūksta istorinio mąstymo. Jis gali būti ne tik natūralus, bet ir ugdomas. Manau, kad išsilavinimas žmogui suteikia ir tam tikrų empatinių, jausminių dalykų. Nors be abejo, tarp apsiskaitymo ir gyvenimiškos išminties yra skirtumas.

Projektą Renkuosi skaityti remia: