Redakciją pasiekė rašytojos Janinos Survilaitės, aktyvios Šveicarijos lietuvių veikėjos laiškas. Skelbiame netaisytą jo versiją.

Lietuvių emigrantų pasaulyje skaičiui didėjant, kasdieną ryškėja ir graži jų veikla. Tik apie Šveicarijoje įsikūrusių naujųjų emigrantų veiklos neaiškius ketinimus pakeisti istorinę tiesą  pokalbiai niekaip neužsibaigia.

Kovo pradžioje gavau ŠLB valdybos PAREIŠKIMĄ-KALTINIMĄ, kad dalyvavę 2016.02.27d. ŠLB susirinkime 38 emigrantai (iš apie 150 esančių LB sąraše, o  Šveicarijoje - bemaž 2000 lietuvių) labai keistai nubalsavo:

...aptarė iškilusią diskusiją tarp J. Survilaitės Vaitkevičius ir bendruomenės pirmininkės J. Caspersen dėl ŠLB įsteigimo datos. Susirinkimas vienbalsiai nutarė, kad kaltinimai valdybai ir ŠLB pirmininkei yra nepagrįsti ir šmeižikiški. Bendruomenės nariai nuo šių kaltinimų ne tik atsiriboja, bet remia ir palaiko ŠLB pirmininkę. Reikalaujama, kad padorumo  ribas peržengiantis, nepasitikėjimą kurstantis šmeižtas liautųsi.“

Diskusiją dėl ŠLB įkūrimo datos ištaisymo vadinti tik Survilaitės ir Caspersen, ginču netinka, nes tai nėra dviejų asmenų, o apima Lietuvos-Šveicarijos valstybinius istorinius praeities/dabarties  santykius: LB buvo įkurta Šveicarijoje, įkūrimo dokumentai yra saugomi ne tik Lietuvos, Ženevos/Berno archyvuose, bet ir Lietuvos diplomatinėse institucijose Vašingtone, Toronte, daug yra privačiuose išeivijos veikėjų archyvuose, todėl juos perdirbinėti niekas neturi teisės.

Mano, kaip buvusios 1999-2006 m. ŠLB pirmininkės ir  padėjusios išeivijai sutvarkyti archyvus geranoriškas SIEKIMAS,  kad apie pokaryje įkurtos Bendruomenės skaudžias problemas lietuviai skaitytojai daugiau sužinotų yra pozityviai reikalingas, o ne vadintinas padorumą peržengiančiu ir nesantaiką kurstančiu šmeižtu. Toks apibūdinimas rodo akivaizdų norą man, kaip pažintinių istorinių/politinių rašinių autorei, siekiančiai užkirsti kelią netiesai, žodžio laisvės apribojimą...

1880 m. savo dienoraštyje L. Tolstojus parašė auksinę mintį, kad piktai  kaltindami kitus istorijos kenkėjai lyg nusiima nuo savęs savo klaidų atsakomybę. Ar būtina emigrantams griebtis „metodo“ smerkti autorę, kuri išeivių istoriją išstudijavo  giliau ir geriau žino faktus, nes porą dešimtmečių už dabartinius atvyko anksčiau, ir kurios vyras buvo tos pačios  išeivių kartos, kūręs LB Šveicarijoje aktyvistas.  Esu vienintelė gyva liudininkė, kurios pareiga liudyti yra teisinga ir šventa.

Niekada nekeliu savo asmeninių reikalų ( kaip susirinkime mėgino tvirtinti p. R. Žiedaitė) aukščiau už tautinius-pilietinius, o nauji ŠLB Valdybos nariai privalo žinoti išeivijos istoriją, kurios oficialią įkūrimo datą dar kartą patvirtina: LR Istorijos instituto mokslininkų dokumentas (paskelbtas tiesos.lt 2016.01.16.) ir VDU Išeivijos instituto mokslininkų istorinio tyrimo  Raštas (2014.12.03 ), pasirašytas prof. dr. p. E. Aleksandravičiaus. Rašto 6. punktas aiškiai pabrėžia, kad „ŠLB įstatai visuotino susirinkimo patvirtinti 1952 m. vasario 17 d.“, tai reiškia oficialų ŠLB įkūrimo įteisinimą. Tuo tarpu 1950.8.20 d. susirinkimo protokole  (kuriuo vadovaujantis taisoma Bendruomenės įkūrimo data) rašoma: „Narių teisės ir pareigos bus nustatytos Bendruomenės įstatuose, kurie šiuo metu rengiami ir bus pateikti patvirtinti būsimam visuotinam susirinkime.“

Studijuodama VU RS esančius archyvus, o taip pat ir dr. A. Geručio, dr. V. Dargužo, prof. J. Juraičio, V. Gegecko privačius ŠLB veiklos dokumentus,  mačiau kaip nuosekliai ir dėsningai buvo laikomasi Bendruomenės įkūrimo teisinių aktų, kad sekančiame steigiamajame visuotiname susirinkime 1952 02 17 ŠLB būtų įteisinta juridiškai teisėtai, o vėliau paskelbta visuose Pasaulio lietuvių dokumentuose ir mokslininkų knygose. Porą kartų pasiūlius priimti laikinus įstatus – nė kato prieš tai nebuvo ryžtasi jų balsavimu patvirtinti. Tokioje tikslingoje sekoje  net iš mėnulio matyti, kad „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraštis, 1951; – yra vietinė nelegalios (žydų žudikų  ir Vermachto karininkų!!!) „Sąjungos“  propaganda. Todėl laikraštis buvo iš visų archyvų pašalintas kaip dezinformacija. Tik atsitiktinai vienas egzempliorius, likęs Romoje S. Lozoraičio bibliotekoje  (2007 m. atvežtas į Mažvydo biblioteką) sujudino nežinančių (ar nenorinčių žinoti!) Šveicarijos pokario padėties naujųjų emigrantų smegenis, paskatindamas  klaidingam sprendimui – imti ir pakeisti įkūrimo datą.

Nebijokime prisipažinti, kad toks archyvų pakeitimas, kokį dabar sugalvojo ŠLB valdyba visoje pasaulio lietuvių istorijoje negirdėtas atvejis.  Giliau susipažįstant su ŠLB kūrimo sąlygomis turime labai džiaugtis protėvių istoriniu įžvalgumu atsispirti, išsisukant nuo  susiplakimo su pokario politiniais nusikaltėliais...

Tad nuolat girdint naivų klausimą: “Ką reiškia bendruomenės istoriniam įkūrimui tas dviejų metų ( 1950 ir 1952) skirtumas? –Atsakymas vienareikšmis: išreiškia visišką pokario lietuvių pabėgėlių padėties nesuvokimą, leidžiant juos  suniekinti, melagingai paskelbiant Bendruomenę dviem metais anksčiau ir neleistinai nelegaliai įsikūrus.

Penkiolika metų  (1991-2006) užrašinėdama senųjų išeivių prisiminimus,  (kurių dalis bus spaudai parengtoje knygoje J.Survilaitė „Išblukusių likimų liudytojai“ ),  pergyvenau, koką skaudžią laiko  dramą jiems teko pergyventi Alpių šalies pokaryje, apsuptiems nežinomybės, laikinumo prieštaravimų, nepasitikėjimo ne tik svetimais, bet ir saviškiais…

Š.m. susirinkime dalyvavusi Lietuvos ambasadorė p. Valentina Zeitler visus labai nuvylė. Ponia Ambasadorė pritarė valdybai suniekinti  tarpvalstybinius Lietuvos-Šveicarijos prieš 60 metų senosios išeivijos istorijoje įtvirtintus  draugiškus teisinius santykius. Istorinis palikimas, priklausantis lietuvių Tautos ir Valstybės istorijai, ir jau mirusių išeivių Garbė turi būti apginta. Ypač įsigilinus į faktą, jog pokario Šveicarijos atvejis išskirtinis ir taisyti neleistinas.

Mūsų Tautos istorijos sergėtojas S. Daukantas rašė, kad Tauta tol gyva, kol  atmena savo praeitį. Emigrantų pareiga yra  branginti tikrą išeivijos istoriją, nes ja remsis mūsų vaikai ir anūkai.   

ŠLB įkūrimo datos pakeitimas vienas blogiausių NEMEILĖS ir NEPAGARBOS variantų parodytų visai senajai pasaulio lietuvių išeivijai. Nepateisinamas yra  Lietuvos vyriausybės ir PLB požiūris į tai nekreipti dėmesio ir leisti nežinia dėl kokių tikslų „sėkmingai“  vykdyti tokius neprotingus ir nereikalingus „projektus“. 

Pilietiškai mąstantys pasaulio lietuviai priblokšti stebi, kaip ilgai ŠLB valdybai seksis propaguoti pavojingai politiškai perrašytą ŠLB įkūrimo datą, o PLB valdyba manys, kad naujiesiems emigrantams neprivaloma jausti jokios moralinės atsakomybės prieš jau mirusius  išeivius.

Ar istorinių dokumentų taisymui yra pašaukti 21 amžiaus  emigrantai?