Evgenios Levin nuotrauka

Kovo mėnesį aplankyti savo brolio Antano atvyko išeivijos lietuvė Marytė Stankus-Saulaitė. Marytė yra anglų kalbos profesorė ir islamo ekspertė. Su ja kalbėjomės apie dabartinę migracijos bangą ir su islamo religija susijusias baimes.

Gimėte kelyje, Antrojo pasaulinio karo metu jūsų šeimai traukiantis į Vokietiją. Pirmuosius vaikystės metus praleidote pabėgėlių stovykloje Augsburge, vėliau persikėlėte gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas ir priklausote vadinamiesiems „dipams“. Negana to, esate islamo žinovė. Taigi su Jumis labai įdomu paliesti dabartinės migracijos temą. Nors yra skeptikų, sakančių, kad nevalia lyginti skirtingų laikotarpių, man regis, vesti paraleles tikrai galime. Tuomet vyko karas ir persekiojimai Europoje, dabar vyksta karas Sirijoje.

Kadangi gimėte šeimai traukiantis į Vakarus, jus tikrai galima vadinti buvusia pabėgėle. Turbūt dėl šios priežasties domitės ir dabartinės migracijos procesu bei jį lydinčiais sprendimais bei vyraujančiu visuomenės požiūriu? Vienas iš pagrindinių kaltinimų prieglobsčio prašytojams yra jų siekis patekti ne kur kitur, o būtent į Vokietiją arba Švediją. Galbūt šią situaciją padėtų geriau suprasti praeities lietuvių situacija. Jeigu pakeistume klausimą „kodėl Vokietija“ į klausimą „kodėl JAV“?

Mano tėvai su kūdikėliu broliu buvo priversti iškeliauti iš Lietuvos, kai tėvelis buvo įspėtas, kad yra tremiamų į Sibirą asmenų sąraše. Tuo metu jis dirbo Raudonajame Kryžiuje, o mama buvo mokytoja ir laukėsi manęs. Per Rytprūsius persikėlėme į Vokietiją. Šis lietuvių išeivių maršrutas išsamiai aprašytas Rūtos Šepetys knygoje „Tarp pilkų debesų“. Aš gimiau trečią dieną po išvykimo, todėl iki 18 metų neturėjau jokios pilietybės, nors mano tėvai ir brolis buvo Lietuvos piliečiai. Kartu su mumis į Vokietiją vyko ir močiutė, mamos mama. Man pačiai net būtų sunku įvardyti priežastis, kodėl vykome į būtent Vokietiją, bet per karą žmonės traukėsi būtent ten. Mano pirmieji atsiminimai yra bombardavimai. Visi, kurie tuo metu buvome vaikai, visą gyvenimą nešiojamės potrauminį sindromą.

Pasibaigus karui atsidūrėme amerikiečių zonoje, iš kurios dauguma pabėgėlių, jei tik buvo sveiki, keliavo į JAV. Mūsų senelė apsisprendė likti Vokietijoje, Augsburge. O JAV jau gyveno XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ten persikėlę lietuviai, kurie buvo pasistatę mokyklų, parapijų, kepyklų. Jie išrašė mums kvietimus atvykti, nors mūsų ir nepažinojo. Anais laikais, kaip ir dabar, buvo emigrantų kvotos. Mums pavyko į jas pakliūti ir dešimt dienų plaukę laivu (pamenu, kad jame buvo ir išsigelbėjusių žydų) pasiekėme JAV. Ten bent jau turėjome kur pernakvoti, nes Vokietijoje badavome, o vienu metu mūsų šeima net buvo visiškai atskirta. Tačiau daugelis prieglobsčio prašiusių persekiojamų žydų jo nebegavo, nes buvo užpildytos kvotos, ir žuvo.

Iki šios dienos į JAV gali patekti tik sveiki ir darbingi žmonės bei turėti pragyvenimo garantiją. Nors Laisvės statuloje parašyta poetės Emos Lazarus soneto ištrauka: duokite man visus savo pavargusius, savo vargšus, benamius...“ Tačiau iš tiesų, jeigu esi ligonis, negali įvažiuoti į šį kraštą.

Man labai keista, kad Jungtinėse Valstijose, kur visi, išskyrus čiabuvius, vadinamus indėnais, yra emigrantai, kai kurie žmonės taip stipriai nusiteikę prieš kitokios rasės ar religijos žmones. Tai didžiulė ironija, kad iš tos pačios patirties atkeliavę žmonės žemina kitus. Manau, kad dalis gyventojų tiesiog nenori to prisiminti ir neigia savo praeitį. Panaši padėtis yra ir su pabėgėliais iš Sirijos. Jie iš karo bėga ten, kur saugiausia ir kur jiems būtų galimybė gyventi žmogiškomis sąlygomis. Kur gali, ten ir pakliūni. O paskui, jeigu kitoje šalyje jau yra šeimos narys, natūralu, kad siekiama būti kartu su juo. Tačiau žinau tai, jog žmonės bėga ne iš gero gyvenimo.

EPA nuotrauka

Pabėgėliai Graikijos - Makedonijos pasienyje

EPA nuotrauka

Nors užaugote ir išsimokslinote jau JAV, tačiau išlaikėte stiprius saitus su Tėvyne, dalį savo poezijos rašote lietuviškai ir lig šiol išlaikėte tvirtą lietuvišką tapatumą. Ar nuvykusi į JAV galvojote apie integraciją, kaip apie prisitaikymą ir darbą naujos valstybės labui? Ar galime tikėtis ir reikalauti iš atvykstančiųjų, kad jie taptų mūsų valstybių patriotais?

Tėvai visada teigiamai vertino JAV, nes jos mus priglaudė ir jose yra tvirta demokratinė sistema. Visos mūsų kartos gyvenimai buvo dvilypiai, nes tuo pat metu turėjome ir amerikietiškąją, ir lietuviškąją bendruomenę. Su šeima atvykome į JAV gegužę, o rugsėjį jau laisvai kalbėjau angliškai ir buvau klasės pirmūnė. Turėjome ir amerikiečių, ir lietuvių draugų. Su lietuviais kiekvieną šeštadienį lankėme lietuvių mokyklą, namuose kalbėjome lietuviškai, o vasarą dalyvaudavome lietuvių stovyklose ir suvažiavimuose. Man pačiai niekad neatėjo į galvą, kad esu kitokia, atskirties nejautė ir mano brolis Antanas.

Jau vėliau, su vyru Algiu gyvenant Čikagoje, man būdavo keista girdėti, kaip kiti lietuviai labai nepakančiai ir pašaipiai atsiliepdavo apie žydus arba afrikiečius, kuriuos išvadindavo nepagarbiais žodžiais. Supratau, kad žmonės nebūtinai pasimoko iš savo patirties kažko gero, bet priešingai, užsidaro savo bendruomenėje. Juk Čikagoje yra didžiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų.

Paprastai girdime, kad getais vadinamos kitataučių bendruomenės valstybėse vertinamos nepalankiai ir įtariai, laikomos probleminiu reiškiniu. Pati minėjote, kad žmonės natūraliai buriasi prie savų. Nors buvote įsiliejusi į amerikiečių visuomenę, tuo pat metu turėjote ir lietuvių bendruomenę. Ar galima tikėtis, kad atvykę žmonės nesiburtų vieni prie kitų?

Nieko baisaus, kad buriasi, mes taip pat vieni kitų laikėmės. Tačiau buvo ir toks laikotarpis, kai JAV valdžia nutarė naikinti tautines bendruomenes. Mūsų mieste, kur buvo antra pagal senumą lietuvių parapija, jie pastatė greitkelio jungtį, kad sunaikintų bažnyčią. Tas pat įvyko Čikagoje su italų bendruomene. Tokia buvo JAV politika septintame dešimtmetyje. Kai 1970 m. prasidėjo afrikiečių judėjimas, tada ir moterys įgijo daugiau teisių, atsigavo ir kitos tautinės bendruomenės. Dabar toks naikinimas jau niekaip nebūtų įsivaizduojamas.

Kai skaitau apie Prancūziją, kaip etniniai prancūzai nekenčia kitų žmonių, pagalvoju, kaip gali žmonės gerai jaustis, jeigu mato, kad jų neapkenčia. Tai sukelia panašų efektą kaip vaikams – jeigu iš jų šaipaisi, jie ir toliau elgiasi taip pat. Taigi visos problemos kyla iš patiriamos neteisybės.

Koks yra dabartinis amerikiečių požiūris į atvykėlius?

Pastebiu neigiamą nusistatymą prieš tamsiaodžius žmones. Kadangi „baltųjų“ Ameriką įsteigė kalvinistai, kurie prieštaravo britų Anglikonų Bažnyčiai manydami, kad joje yra per daug katalikiškų papročių, įsikūrę JAV rytuose, jie laikė savo bendruomenę tarytum šviesa ant kalno, o visų kitų net nelaikė žmonėmis. Pradžioje ir katalikai buvo žiauriai nepriimami, ypač airiai ir italai. Įspaudą paliko ir gėdingi vergystės laikai, kurių pasekmės egzistuoja iki šiol. Tačiau visi nusistatymai reiškia gryną dvasinį skurdą.

Tarp tų žmonių, kuriuos baltieji supančioję atgabeno laivais iš Afrikos, bent 40 proc. buvo musulmonai, o musulmonai turi mokėti skaityti. Yra išlikusių dokumentų, kad kai kurie vergai savo beraščiams savininkams vesdavo sąskaitas. Tokia yra daugumai nežinoma istorija.

Praėjusiais metais lankiau artimuosius, jau penkiolika metų gyvenančius Lemonte. Man buvo keista girdėti, kaip vienas giminaitis, pats valgantis migranto duoną, labai nepagarbiai atsiliepė apie meksikiečius, laidė pašaipius juokelius.

Manau, kad tai vidinio menkystės jausmo išraiška. Jeigu juoksiesi iš kitų, tuomet nukreipsi dėmesį ir nesijuoks iš tavęs. Girdėjau ir kai kuriuos lietuvius senbuvius negražiai kalbant apie atvykėlius. Jie jau mano, kad yra tos visuomenės dalis ir gali kitus paniekinti.

Ne vien dalis meksikiečių, bet ir dalis lietuvių neturi leidimo gyventi JAV. Jeigu valdžia sužinotų, kad jie čia yra, tą pačią dieną išrūktų iš šalies. Tačiau mes vieni kitus saugojome, niekam nesakėme, o užtektų vieno skambučio telefonu. Tie patys žmonės dabar kritikuoja kitus, kurie irgi ne iš gero gyvenimo ir ne į gerą gyvenimą atvažiuoja. Jie atlieka daug darbų, kurių nedirbtų vietiniai, ir gauna labai neteisingą algą.

Aš pati neturėjau pilietybės iki pat pilnametystės, kai gavau JAV pilietybę. Tad sakau savo studentams: jeigu mane būtų nutarę deportuoti, kur būtų deportavę? Gimiau Rytprūsiuose, kuriuos JAV atidavė Lenkijai. Tyčia apie tai kalbu savo mokiniams ir sakau, kad, girdėdami kalbas apie emigrantus, turėtų pagalvoti apie mane. O aš jiems esu autoritetas, turinti mokslinius laipsnius.

Dabartinis išeivių antplūdis į Europą tiesiogiai siejamas ir su islamu, kadangi daugiausia žmonių atvyksta iš valstybių, kur vyraujanti religija yra būtent islamas. Labai įdomu, kas jus paskatino tyrinėti islamą?

Labai gailiuosi, kad dar senais laikais, kai mano brolis Antanas studijavo pas jėzuitus, nepasinaudojau galimybe išmokti arabų kalbą. Tačiau baigusi anglistikos studijas, į kurias buvau pasinėrusi visa galva, tęsiau mokslus vienoje iš svarbiausių JAV seminarijų, turinčioje krikščionių ir musulmonų centrą bei islamo studijas. Ten studijavau pasaulio religijas ir išmokau arabiškai.

Tuomet pagalvojau: visą gyvenimą kovojau už Lietuvą, o dabar reikės kovoti už teisingą islamo supratimą. Dar viena našta... Tačiau vieną dieną eidama gatve aiškiai supratau, kad tai yra mano kelias. Tai buvo 1990 metai. Baigiau magistrą ir iki šiol mokausi arabų bei tęsiu islamo studijas. Dirbdama universitete dėsčiau anglistams Viduriniųjų Rytų kultūros ir literatūros kursą, supažindindavau studentus su Koranu.

Žinoma, mano pagrindinė duona yra anglistika, tačiau ir privačioje katalikiškoje mokykloje, kurioje dirbu, dėstau islamą, o atsisveikindama su mokiniais nepraleidžiu progos arabiškai pridurti, kad pasimatysime 'in sha' Allah – jei Dievas panorės. Noriu, kad mokiniai tai girdėtų ir susietų islamą su manimi, matydami, kad jis nėra toks baisus.

Šito tikėjimo nėra jokios priežasties bijoti. Žiaurūs veiksmai kyla iš neteisybių, o ne iš tikėjimo. Karai kyla dėl žemės ir teisingumo, o ne dėl tikėjimo, nors juo ir prisidengiama. Net ir kryžiaus karai nebuvo vykdomi dėl tikėjimo.

Gruodžio mėnesį per pasaulį nuaidėjo žinia, jog Kalifornijoje, neįgaliųjų centre, musulmonų pora nušovė 14 ir sužeidė 21 žmogų. Po šios tragedijos kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas paragino neįsileisti musulmonų į šalį. Kaip vertinate šią situaciją?

Kai tik turiu progą, primenu, kad pas mus yra buvęs Oklahomos bombardavimas, per kurį žuvo daugybė darželinukų. Niekas nežino ataką įvykdžiusio žmogaus tikėjimo – jis buvo airis katalikas. Hitleris formaliai buvo katalikas, Stalinas – ortodoksas. Niekas nežiūri į tikėjimus, iki kol nutinka su islamu susijusi tragedija. Tuomet tuoj pat puolama kalbėti apie tikėjimą. Ne apie tai, kokios įvykio priežastys, koks buvo nusikaltimą padariusio žmogaus gyvenimas, kaip su tuo žmogumi buvo elgiamasi, kad galbūt jis buvo prispaustas prie sienos. Žinoma, priežasčių būna visokių. Tačiau iškart žiūrima, kokia pavardė ir iš kur kilęs žmogus.

Kalbant apie kandidatą į JAV prezidentus, kurio senelis buvo emigrantas iš Vokietijos, jis tikrai nepasižymi dideliu inteligentiškumu. Mūsų mokyklos direktorius pastebėjo, kad jis kalba visai kaip Hitleris, o tamsybėse gyvenantys žmonės lygiai taip pat jam ploja ir pritaria.

Po rugsėjo 11-osios įvykių šalyje sustiprėjo nusistatymas prieš musulmonus. Kaimuose matydavau plakatų su užrašais „Amerika: love it or leave it“ – Amerika: arba mylėk, arba išvažiuok. Juk tai yra nelogiška! Sukuriama netikra dilema. Gyvenime nebūna tik dviejų polių, tik juoda ir balta. Gali labai mylėti, bet matyti blogybes ir bandyti jas keisti.

Kartą viena mano amerikietė mokinė, kurios tėvai dirbo viename iš arabiškų kraštų ir atvežė jai tradicinius to krašto moteriškus rūbus, sugalvojo su drauge apsirengti ta apranga ir išėjo į kiną. Jų patirtis buvo baisi: moterys aiškino savo mažiems vaikams – neikite prie jų, nes jos pavojingos.

Tačiau juk ne tik Vakarų spauda nusikaltimus darančius žmones vadina teroristais ir islamistais, bet patys grupuočių nariai deklaruoja veikiantys Dievo vardu ir išpažįstantys autentišką islamą.

Nesvarbu. Kryžiaus karai taip pat buvo vykdomi neva Jėzaus vardu, o iš tiesų jie vyko grynai dėl žemės ir turto. Nesvarbu, kokiais lozungais švaistosi agresoriai. Irako valdovas Saddamas Husseinas, norėdamas, kad žmonės jam pritartų, į šalies vėliavą įtraukė tikėjimo išpažinimą. Tačiau ar tai ką nors reiškia, kai elgiamasi priešingai tikėjimo nuostatoms? Dabartinėje „Islamo valstybės“ vėliavoje yra įrašytas žodis Dievas, pats brangiausias žodis islame, tačiau tai lygiai tas pats kaip Kristaus kryžius ant kryžiaus karų vėliavos. Jeigu eini ir žudai žmones, tai neturi nieko bendra su tikėjimu.

Tačiau jeigu žmonės mano, kad patiria neteisybę ir dabar yra karo padėtis, čia jau kitas klausimas. Noriu atkreipti dėmesį į terminą „teroristas“. Teroristas, žinoma, apibūdina asmenį, kuris gąsdina žmones. Tačiau politiškai šis terminas reiškia kariuomenę, kuri neturi savo krašto. Nors Palestinos valstybę jau pripažino Vatikanas, tačiau, kol kiti nepripažins Palestinos teisėtu kraštu, visi už jos nepriklausomybę ir žmonių gerovę kovojantys vyrai bus vadinami teroristais, pagal šio žodžio reikšmę. Mums, lietuviams, partizanai yra didžiausi didvyriai, o pagal tuometinę istorinę situaciją, kada Lietuva buvo okupuota ir išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio, partizanus buvo galima vadinti „teroristais“, nes tai buvo armija, formaliai neturėjusi savo krašto.

Niekada nepasitikiu tuo, ką vietinė žiniasklaida rašo apie tuos kraštus, kurie šiuo metu yra JAV priešai. Norėdama gauti patikimesnę informaciją žiūriu „Al Jazeera“ televiziją arba skaitau „The Christian Science Monitor“. Jie pateikia arčiausiai tiesos esančią informaciją, o kituose žiniasklaidos priemonėse naudojama propaganda ir cenzūra.

Jeigu veiksmas yra blogas, jis toks yra visose religinėse tradicijose, nes jų dėsniai yra tokie patys, ypač abraomiškose knygos religijose – judaizme, krikščionybėje ir islame. Abraomas pats buvo pabėgėlis iš savo krašto, o Jėzus taip pat buvo pabėgėlis ir gyveno okupuotame krašte. Visų Dievas yra tas pats. Priešinuosi lietuviškam Korano vertimui, nes jame vietoje žodžio „Dievas“ sakoma „Alachas“. Koks dar Alachas? Juk kalbėdama lietuviškai viduryje sakinio neįterpiu angliško žodžio „God“. Tuo tarpu arabiškai žodis „Dievas“ yra „Allah“. Tą patį žodį vartoja ir arabai katalikai, ir musulmonai. Todėl nereikia aklai pasitikėti žiniasklaida, o žinoti, kad teisingo elgesio dėsniai yra tie patys, skiriasi tik tradicijos.

Kalbino Monika Midverytė OFS