Pavasaris prie Krūčiaus. 2010 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Vasario 24-oji

Vieversio diena. Vieversio dar nėra, bet vietiniai „špokai“ jau pajuto pavasarį – gyvai šnekučiuojasi parduotuvės priemenėje. Taip ir pasakė Danutė Rameikienė: bus pavasaris, „špokai“ jau sulėkė...

Sveikinuosi iš tolo:

– Sveiki, vyrai, ar nežuvaujat, juk Nemunas jau gyvas?

– Leščiai kimba, man tai čiudna, niekada tokiu laiku leščiai nekibo. Klausyk, kaip buvo: atvažiavo mano švogrius, nuvejo prie Nemuno, vienas metimas – vienas leščius, ale koks leščius – vo! Ir daugiau nieko.

– Tai kiek svėrė?

– Nesvėrėm, ale ovošč leščius, perpjovėm par pusį – pilna didziulė skaurada, nu toks, va, buvo – Algis Šimkonis išskečia rankas ir žiūri padilbom, ar aš tikiu. Jonas Kalpokas kreivai šypteli ir sako:

– Jis gali ir da didesnį parodyt, jam negaila.

Šypsosi ir Rimas Vaitulionis, žvairai pažiūrėjęs, kiek dar liko alaus butely.

Jonas Kalpokas atėjo iš Aušrinės nusipirkti duonos, sutiko čia Rimą ir Algį, ir visi džiaugiasi, kad turi ką paporinti. Aušrinės senbuvis Jonas Kalpokas didelių žuvų nepagauna, jis traukia karosus iš savo balų. Palieka prie namelio lentelę su užrašu: „Aš meškerioju už kalniuko Jonas“, ir žuvauja visą dieną. Norint pamatyti, kaip jis vilioja karosus, reikia pereiti šviesų beržynėlį, augantį ant kalniuko – tuoj ir pakvips karosais. Ta paprasta žuvelė kvepia dumblu, o gero dumblo dvelksmas tikram sodiečiui visada yra geras... Prisimenu, kaip mokė kepti karosų kotletus senasis Vaitulionis, amžiną jam atilsį. Vienuolyno tvenkiniuose, kol jie dar buvo neišvalyti ir senoviškai apmauroję, pritraukti pilną kibirą karosėlių tebuvo juokų darbas, tik nė viena šeimininkė nebūt sutikusi nuskusti jų ir išdarinėti. Todėl Antanas Vaitulionis sykį ir išdavė savo kulinarinę paslaptį: „Nereikia nei skusti, nei išdarinėti, sumalu mėsmale su viskuo, už vuodegos palaikau, tie mėsmalės sraigtai tik suima galvą, patraukia per žiaunas, kauleliai sutreška, tik spėk dėti, vis už vuodegos, už vuodegos. Tada sumušu kiek randu kiaušinių, dar batono, svogūnų ir pipirų negailėdamas – vo, kotletai. Prie tokio stipraus valgio reikia ir degtinėlės, alus jau atrodo per skystas...“

Bandymas stovėti.

Šitokios dvidešimties metų senumo istorijos rodo kaimo žmogaus išradingumą: jis niekada neprapuls, o jeigu reikia ir miestietį paprotins, nors dažniausiai būna atbulai – miestietis auklėja sodietį prie šuns būdos, vis paaiškindamas, kas čia negerai. Atsiranda šitaip kartais ir liūdno gyvenimo galo pranašystės dėl tokio išradingumo, betgi juk nieko nėra be galo. Kai šiandien girdim naująsias poringes apie tai, kad gyvenimas yra linksmas, džiugus ir prasmingas be galo, tai šitokiems jauniems optimistams reikia taip paaiškinti: ir ilgas su galu, ir platus su kraštu, ir gilus su dugnu. Užuot gyvenęs ilgai ir be galo, vis nerimdamas, kaip pripulti prie gatavo, tu geriau tyliai išbūk savo vietoje, pats vienas pasidarydamas viską, kas reikalinga, ir savo bėdų kitam neužkraudamas. Kai nesiseka – pakentėk. Tada niekas neatrodys nei britku, nei mėšlina, nors ir su galu. Gerai prisimenu, kaip sutikau vieną sykį senąjį Vaitulionį miške: viena ranka apmuturiuota ir parišta, o kitoje – didžiausia Maximos pūslė su lepeškomis. Gal prieš savaitę buvo susilaužęs ranką, lėkdamas į pakalnę dviračiu pro Liškiavos kapines, bet kai lepeškos dygsta – grybauti galima ir vieną sveiką ranką teturint. Tai ar gali sakyti, kad gyvenimas blogas? Žebrokas niekada nebankrutuoja, iš jo ir reikia mokytis kantrybės bei išradingumo. Gal čia esama ir šiokio tokio atavizmo, jeigu jau idealizuoju tą sugrįžimą į žmonijos vaikystę, bet šitokių gyvenimo pavyzdžių yra daug. Kai guli pakely geras šernas, tik naktį mašinos nutrenktas, tai, žiūrėk, kai kas ir supranta, kad, nuvijus šalin juodvarnius, galima atpjauti kumpius, užkelti ant dviračio bagažinės ir parvežti namo. Tada užkurti kieme laužą ir susirasti didelį šutintuvą, kuriame moterys kiaulines bulves verda. Žinoma, reikia ir pipirų, ir pipirinės. Lygioj vietoj gali pasidaryti šventę... Buvo taip, tiesa, tada dar negrėsė kiaulių maras.

…Vieversio dieną šiemet jau želia kampuotųjų česnakų laiškai. Dabar jie skaniausi, paskui pradeda sukietėti. Geri dabar ir topinambai, peržiemoję dirvoje, ir pastarnokai. Aguročių rūsyje nebėra, norisi kokių šaknų, tegu ir nelabai sultingų. Truputį sprangus sutarkuotas topinambas, bet labai jį pagardina obuolys ir paprika. Ir svogūnas, žinoma, ir česnakas. Tik reikia viską sumušti ir užlieti aliejaus. Būtų geriau alyvuogių aliejus, bet Lietuvoje alyvmedžiai neauga.

Kovo 1-oji

Žydi snieguolės. Kyla rausvi valerijonų lapeliai. Atgijo ir špinatinė rūgštynė, godojama vaistinių augalų darže, ir visada atsibundanti anksčiau už šalia tūnančius šalavijus, juozažoles bei auksines šaknis. Želia jau ir šventagaršvės, bet labai daug šių taurių, iš tolo kvepiančių žolynų suėdė šernai. Jie gerai užuodžia, kas skanu ir ne jiems auginama. Užuodžia net giliai žemėse miegantį pindraką – storą, riebią grambuolio lervą. Išrausė net rudenį pasodintą liepaitę, aišku, kad rado ten tą lervą, nes sodindamas aš visada ant šaknų užkraunu komposto, o gerame komposte lervos ir gyvena. Aš jas, žinoma, išrenku, bet, matyt, viena liko pasislėpusi. Ir atiteko miško kiaulei, bet išknistos liepaitės gaila. Visą laiką čia tenka kovoti su šernais.

Krūčius dar po ledo šarvais. Tarp tų šarvų ir upelio srovės beveik metras, todėl krioklių gaudesys man vėl primena Kivačo vandenų dundėjimą per žiemiškai apledėjusius slenksčius. Seniai tai buvo, o vaizdas išlieka gyvas. Nelabai daug žmogaus gyvenime ir būna tokių tarsi ir efemeriškų, bet neužmirštamų, amžinai gyvų atsitikimų. Apie tai, rodos, yra rašęs filosofas Arvydas Šliogeris. Tokį patirties grynuolį jis vadina nuostaba. Ta nuostaba gali užklupti ir tada, kai tu pamatai Rembrandt‘o amžininko Vermeerio mergaitę, skaitančią laišką. Bet reikia pamatyti, paspoksoti meno galerijoje į tą drobę neužtenka... Genėju vaismedžius, ir girdžiu, kaip po ledu per akmenis dunda Krūčius. Ir lengva prisiminti tolimąjį Kivačą – didžiausią Sunos upės krioklį Karelijos taigoje.

Ledonešis Nemune ties Merkine. 2009 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka


Kovo 11-oji

Prieš keletą metų Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras filosofas Romualdas Ozolas rašė: „Jeigu užsieniečiams bus leista pirkti žemę, tai jie tą žemę ir išsiveš.“ Tezė lyg ir nelogiška, bet garbus filosofas ją argumentavo įtikinamai: išsiveš ne žemę, o santykius, tie santykiai iš esmės pasikeis, o mes juk suprantame, kad mūsų kaimas turi būti įvairus ir gyvas. Tos gyvybės nesukurs iš užsienio atvažiavęs latifundijos savininkas, kurio tu čia, Lietuvoje, gali ir nepamatyti... Praėjo labai nedaug laiko, ir matome negerą, nedraugišką ūkių stambėjimo tendenciją. Nereikia nė užsieniečių – santykiai „išeina“. Nuoširdžius kaimynų santykius vis labiau slepia spalvingi visokiausių susivienijimų bei korporacijų ženklai. Žinoma, mes patys, esant tokiai politikai, tą tendenciją kuriame ir skatiname: žmonių kaime mažėja, o stambėjančius prekinius ūkius aptarnauja visokie ekspeditoriai iš miestų, juos vejasi ne lietuviška kalba aprašinėtos mašinos su gervėmis. Kokie čia begali būti santykiai – mokėk pinigus ir skalsu kalbos, nes šitai naujoviškai labai mobiliai ūkininkus aptarnaujančiai technikai irgi yra griežtas grafikas. Ir prie stambaus ūkio, ir prie vidutiniško ūkelio dabar gali pamatyti vyrukų su specialiomis uniformomis ir didžiulių, kažką atvežančių chemijos gamyklų mašinų. O ir patys ūkininkai, patekę į nuožmią konkurenciją, yra priversti pirkti tokius ypatingus specialios paskirties padargus, kurių reikia labai trumpą laiką, kartais tiktai vieną ar dvi dienas per metus.Su naujoviška plačiabare cukrinių runkelių sėjamąja ir per vieną dieną gali apsėti didžiulius plotus, o visas likusias metų dienas turi pagarbiai tą sėjamąją saugoti. Todėl, kad ir kitais metais tik su ja pasėjęs galėsi taip pat greitai tuos cukrinius runkelius apkaupti, įsigijęs brangius kultivatorius, ir nukasti su tobulu kombainu. Šienavimo technika irgi labai specializuota, irgi brangi ir neekonomiška. Neturėdamas apvytintos žolės rinktuvo, negalėsi dirbti su grandioziniu presu, o be galingo krautuvo neįkelsi to supresuoto ir plėvėmis apmuturiuoto šienainio į priekabą ir neparveši į daržinę. Čia yra tokia subtili kabinetuose sugalvota sinchronizacija, tokia žaliausia gatvė kažkur toli esančių fabrikų produkcijai. Taip ir atrodo „santykių išvežimas“, paskutiniųjų kaimiškų ženklų naikinimas. Prapuola tie santykiai ir tada, kai pavargsta smulkesni šeimos ūkiai, o jų žemes superka už šimto kilometrų tūnantys verslininkai. Arba užsieniečiai, susitarę su tarpininkais lietuviais. Prieš keletą metų dalyvavau referendume ir balsavau prieš tai, kad būtų leista užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje. Tada labai nustebau, kad balsavimo apylinkė buvo tuščia, rinkimų lapai irgi tušti, be balsuotojų parašų.

Kas darosi, galvojau tada (ir dabar taip tebegalvoju), ir kas galėtų įkurti stiprią tautininkų partiją, kuriai pirmiausia rūpėtų mūsų teritorijos, mūsų kalbos ir mūsų papročių reikalai. Juk turime gražių istorijos pavyzdžių, prisiminkime didįjį tautininką Vaižgantą, prisiminkime Mykolo Krupavičiaus parengtą ir įgyvendintą žemės reformą, kai visai Europai buvo parodyta, kad mažažemiai lietuviai gali spręsti savo valstybės reikalus, o ne iš Lenkijos ar Prancūzijos atsikėlę dvarininkai, kuriems jaunos valstybės lietuviškumas nė kiek nerūpi. Yra daug liudijimų, kad tokiuose dvaruose buvo tiktai lėbaujama ir garbinama viskas, kas atgabenama iš Vakarų Europos. Net virtuves tokiuose dvaruose sugalvojo iškelti iš rūmų, o pietus gabeno specialiais liftais, kad tiktai joks kvapelis nepatektų į sterilią banketų salę. Nė kiek nerūpėjo jiems ir žemdirbystės kultūros reikalai, viską darė samdyti ūkvedžiai... Žinoma, kalbant apie dabartinę mūsų krašto žemės ūkio viziją, kosmopolitai ir liberalai gali man priminti Kristijono Donelaičio eilutes: „Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti/ Bet prieš vėjus pūsti dar jos niekados nederėjo.“ Bet priešintis vis tiek reikia. Reikia bent mažos alternatyvos. Ir tada labai aršiems globalizacijos šaukliams taip pat galėsime atsakyti poeto žodžiais: „Jok pamažu, žioply, nemušk be reikalo kuino.“

Verbų sekmadienio džiaugsmas. 2010 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Skaitau Ivano Bunino „Dienoraščius“. Rusijos provincija, 1917-ieji metai: „Rugsėjo 26. Buvau malūne. Valstiečiai pilni sunkiai slepiamo pykčio, kalbėtis beprasmiška. (…) Dvarininko mišką kerta kaip savo.(...) Spalio 3. Dvarininko tvenkiny iššaudė antis. (...) Jauni vyrai kalba, kad apie naująją valdžią nelabai ką žino. Ir ką jie gali žinoti. Visą gyvenimą matė tik Osynovyje Dvory. Jie negali žinoti nei apie savo, nei apie kitas valstybes. Kokia gali būti liaudies valdžia, jei jie nežino savo šalies istorijos, nejaučia savo žemės, mato tiktai savo dešimtinę.(...) Spalio 30. Valstiečiai dvaruose degina duoną, gyvulius, o kiaules kepa ir geria samanę.“ Šios Ivano Bunino mintys susisieja su devynioliktojo amžiaus pabaigos sociologo Gerberto Spenserio mokymu, kuris teigia, kad darbininkai ir valstiečiai, žinantys tik savo fiziologinius poreikius, negali vadovauti valstybei. Vergų visuomenė negali egzistuoti pati, nes tai būtų universalaus evoliucijos dėsnio paneigimas. Lyderis visuomenėje gali būti tik tas, kuris yra ir protingas, ir geras. Laimėti lyderystę turi stipriausieji, bet ne merkantilistai... Gerbertas Spenseris kūrė savo įsivaizduojamą evoliucijos teoriją, remdamasis garsiuoju Čarlzo Darvino veikalu „Rūšių kilmė“. Tai buvo sociologo idealizmas. Ir vis dėlto esama gyvosios gamtos ir visuomenės vystymosi paralelių. Augalų bendrijose, pavyzdžiui, yra ne tiktai konkurencija, bet ir palaikymas, pagalba. Skruzdėlių ir bičių bendruomenėse nėra antagonizmo tarp lyderių ir darbininkių... Blogiausia turbūt yra tai, kad socializmo idėją pirmiausia pasigavo būtent Rusija. Jau vien tai, kad rusas Ivanas Buninas, 1933 metais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją Stokholme, iškilmių salėje nepamatė savo šalies vėliavos, daug ką pasako. Beje, Ivanas Buninas buvo pirmas rusas, kuriam teko toks aukštas tarptautinis apdovanojimas... Šios šventės ritualas aprašytas Ivano Bunino prisiminimuose „Nobelio dienos“. O 1917-uosius metus šis būsimasis Nobelio premijos laureatas yra pavadinęs gana ironiškai: „Demokratijos rojus“.Tada buvo aišku, kad Laikinoji vyriausybė ilgai neišsilaikys, kad abiejuose barikadų pusėse telkiamos jėgos, todėl Rusijos kaimas tą vasarą gyveno „karališkai“: viską plėšė, vogė, virė samagoną ir puotavo. Moterys, kaip rašo Ivanas Buninas, virė, kepė ir šutino su kažkokiu piktu azartu, tarsi jau niekada nebereikės jokių atsargų, tarsi nebebus žiemos, ir viską reikia dabar suvalgyti ir išgerti.... Labai pesimistiškas Ivano Bunino dienoraštis. Beatodairiškai čia kritikuojami net Nikolajus Leskovas ir Ivanas Šmeliovas, kurie savo kūriniuose parodė kaimo žmonių išmintį ir dvasinę pusiausvyrą. Revoliucijos metais viso šito tarsi neliko. Bet vėlgi: nereikia pamiršti, kad Ivanas Buninas buvo dvarininko sūnus.