Evgenios Levin nuotrauka

Balandžio pradžioje į Lietuvą atvyko branduolinės fizikos ekspertas Andrejus Ožarovskis, atkakliai besirūpinantis Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių saugumu ir kovojantis prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Dėl viešai išsakytos kritikos Astravo projektui, jis porą kartų buvo areštuotas Baltarusijoje, apie ką pasakojo dar sausio pradžioje publikuotame tekste. Be to, už moksliškai pagrįstą elektrinės kritiką jis tapo persona non grata Baltarusijoje, jam uždrausta keliauti į šalį 10-čiai metų. A. Ožarovskio kalinimas ir persekiojimas šiuo metu yra vienas iš rimtesnių argumentų skunde, kurį pateikė įvairių šalių visuomenininkai prieš Baltarusiją tarptautiniam Aarhuso konvencijos priežiūros komitetui. Buvo labai malonu pasikviesti Andrejų į Bernardinai.lt redakciją ir pakalbėti apie atominę energetiką.

Paklausiau jo, ar sutinka su Lietuvos mokslų akademijos nario Jono Grigo knygoje „Ateitis jau atėjo“ išsakytu teiginiu, kad vienintelis būdas įveikti klimato kaitą ir padengti augantį energijos poreikį yra branduolinė energetika. „1992 m. pasirašytame Kioto protokole branduolinė energetika nebuvo nei įtraukta, nei paminėta. Nieko nepešė tuometiniame Jungtinių Tautų susitikime dalyvavę branduolinės energetikos lobistai. Jie stengėsi įrodyti, kad branduolinė energetika yra nekenksminga aplinkai, bet jiems nepavyko, – priminė fizikas. – Lygiai tokia pati istorija pasikartojo ir priimant Paryžiaus susitarimą. Tai labai geri įrodymai, jog tarptautiniu mastu nėra konsensuso dėl branduolinės energetikos naudos. Žinoma, jog atominės energetikos pramonės atstovai kalba priešingai, nes stengiasi parduoti savo technologiją. Lygiai kaip ir automobilių gamintojai stengiasi įtikinti, kad jų automobilis yra geresnis nei konkurentų. Jau vien šie politiniai pavyzdžiai rodo, kad esu geroje pusėje. Ne vien aš viešai kalbu, jog branduolinė energetika nėra palanki aplinkai.“

Andrejus įsitikinęs, jog kvaila mėginti išspręsti vieną problemą sukuriant kitą. „Tiesa, kad klimato kaita yra milžiniškas pavojus žmonijai. Tačiau branduolinė energija yra kita milžiniška problema, todėl, net jeigu branduolinė energetika ir būtų nepavojinga aplinkai, vis tiek būtų kvaila bandyti išspręsti vieną problemą sukuriant kitą“, – aiškina A. Ožarovskis. „Žinoma, kad kiekvienas energetikos projektas yra rizikingas, net vėjo turbina gali nuvirsti ant žemės ir ant ko nors užgriūti. Tačiau branduolinis incidentas atominėje elektrinėje paverčia negyvenamais šimtus kvadratinių kilometrų aplinkui. Net darant prielaidą, kad branduolinė energetika gali būti naudinga stabdyti klimato kaitą, tai nepanaikina jos rizikos ir nepateisina šitos energetikos rūšies. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad branduolinė energetika nėra švari CO2 emisijų atžvilgiu. Akivaizdu, kad veikianti elektrinė neišmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tačiau daug emisijų susidaro ruošiant branduolinį kurą: išgaunant iš žemės uraną, jį sodrinant.“

Pasak fiziko, Vokietijos Wuppertalo instituto mokslininkai apskaičiavo, kiek kilogramų anglies dioksido atominės elektrinė išmeta vienai kilovatvalandei elektros pagaminti, vertinant visą elektrinės gyvavimo ciklą, įskaitant branduolinio kuro paruošimą ir pačios elektrinės pastatymą. Jų skaičiavimais, branduolinė energetika emisijomis prilygsta moderniai gamtinėmis dujomis varomai elektrinei.

Negana to, dabar atominėse elektrinėse pagaminama apie 6–7 proc. pasaulio elektros energijos, o norint jose pagaminti 40 ar 50 proc., reikėtų per penkerius metus papildomai pastatyti tūkstančius reaktorių. Pasak Andrejaus, jau vien fiziškai tai neįmanoma. Pastatyti dujomis kūrenamą elektrinę reikia mažiausiai pusės metų, o atominę – nuo penkerių iki dešimties metų. Tuo tarpu norint sustabdyti klimato kaitą veiksmų reikia imtis nedelsiant ir tą padaryti leidžia tik atsinaujinanti energetika.

Saugios atominės elektrinės nebūna

Kadangi dalis mokslininkų ir politikų skirsto atomines elektrines į nesaugias rusiškas ir saugias japoniškas, paklausiau pašnekovo, ar, jo nuomone, saugi atominė energetika apskritai egzistuoja. Pavyzdžiui, jau minėtas fizikos profesorius J. Grigas teigia, kad verčiau būtume užbėgę už akių Astravui ir pasistatę Visagine saugų „Hitachi“ reaktorių.

„Tam, kad pastatytumėte atominę elektrinę Lietuvoje, jums reikėtų surengti dar vieną referendumą, – sakė A. Ožarovskis. – Man labai patinka ši europietiška tradicija atsiklausti piliečių nuomonės. Normalu, kad tokius strateginius klausimus sprendžia ne vien politikai, kurie dažnai žvelgia trumparegiškai.“

„Mano asmenine nuomone, saugios atominės energetikos neegzistuoja, – sakė pašnekovas. –„Hitachi“ buvo Fukušimos elektrinės statytojai ir prižiūrėtojai. Nelaimė elektrinėje parodė, kad jų reaktoriai nėra tokie saugūs, kaip manyta. Žinoma, Fukušimos reaktorius buvo pastatytas 1971 m., tačiau pramonė liko ta pati. Nors jų ir rusų „Rosatom“ reaktoriai yra modernizuoti, tačiau fizikiniai pagrindai lieka tie patys: naudojami slėginiai indai, kuriuose urano koncentracija turi būti didesnė, nei reikia elektros gamybai, nes kitu atveju reikėtų pildyti reaktorių kas penkias minutes. Dėl šios priežasties reaktorių galima vadinti atomine bomba, nes jis turi pakankamai urano sprogimui sukelti. Tam nėra inžinerinių sprendimų, todėl nėra prasmės kalbėti ir apie saugų branduolinį reaktorių.“ Daug pasako ir faktas, kad „Hitachi“ Lietuvai siūlė pastatyti šiek tiek patobulintą, bet neišbandytą Fukušimos tipo reaktorių.

Radiacinė tarša, kurią, priklausomai nuo vyraujančio vėjo, gali sukelti Astravo AE įvykusi avarija.

Didžiausią susirūpinimą fizikui kelia tai, jog nei „Hitachi“, nei „Rosatom“ Astrave ir kitur statomi reaktoriai dar niekada nebuvo išbandyti. „Aš suprantu, kad inžinieriai stengiasi preciziškai atlikti savo darbą, tačiau praktika rodo, kad daugeliu atvejų naujai suprojektuoti modeliai tikrovėje nedirba taip, kaip planuota. Kai suprojektuojamas naujas automobilis ar lėktuvas, pirmiausia jo prototipas išbandomas realiomis sąlygomis, ir tik tada, atlikus reikiamus patobulinimus, modelis paleidžiamas į rinką. Mes nesame dievai ir negalime numatyti kiekvienos aplinkybės. Tai paliudijo Fukušimos tragedija, nes projektuotojai nenumatė cunamio galimybės.“

Radiacinė tarša, kurią, priklausomai nuo vyraujančio vėjo, gali sukelti Astravo AE įvykusi avarija.

Andrejus Ožarovskis pasakojo, kad po Fukušimoje įvykusios nelaimės daugelis japonų yra neigiamai nusistatę prieš atominę energetiką ir priešinasi japoniškų reaktorių eksportui į kitas šalis. Jie net surengė pilietinę kampaniją sustabdyti „Hitachi“ reaktorių eksportui. „Lankiausi Japonijoje jau po Lietuvoje įvykusio referendumo ir nustebau sužinojęs, kad „Hitachi“ pateikė Japonijos vyriausybei klaidinančius jo rezultatus. Jie bandė nuteikti vyriausybę, kad referendumas buvo nereikšmingas, teturėjo patariamąjį statusą ir nebuvo gerai organizuotas. Tačiau tai buvo tikras referendumas, kuriame Lietuvos piliečiai išsakė aiškią poziciją. Tačiau ko dar galima tikėtis iš atominės energetikos lobistų? Juk kitu atveju po Fukušimos nelaimės niekas nebepirktų „Hitachi“ reaktorių. Todėl jiems reikia pastatyti bent vieną elektrinę, o ypač Europoje, kad atkurtų sugriautą savo įvaizdį.“

Darbuotojas viešai prabilo apie pažeidimus

Astrave statomas to paties tipo VVER-1200 reaktorius kaip ir Sankt Peterburge bei Novovoroneže. Pastarasis turėjo būti paleistas jau šią žiemą, tačiau A. Ožarovskis pasakojo, kad jis nėra paleistas iki šiol. Sankt Peterburge to paties tipo reaktoriaus statybos taip pat stringa. Negana to, ten dirbęs suvirintojas Viktoras Aleinikovas, turintis ilgametę darbo branduolinės energetikos pramonėje patirtį, matydamas statybose daromus pažeidimus, nusprendė tai paviešinti ir dėl to buvo priverstas bėgti iš šalies. Jis matė, kad nesilaikoma nei reaktoriaus metalinės konstrukcijos suvirinimo, nei aušinimo taisyklių. Jo liudijimas prieinamas internete.  „Aš laikausi pozicijos, kad net jeigu elektrinė būtų pastatyta tiksliai laikantis projekto reikalavimų, ji yra iš esmės pavojinga. Černobylis sprogo ne todėl, kad buvo padaryta konstrukcinių klaidų, o todėl, jog pats reaktorius yra pavojingas. Tuo labiau kad „Rosatom“ demonstruoja, jog net nesugeba pastatyti pagal savo nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu vietinė aplinkosaugos organizacija „Green World“, paviešinusi V. Aleinikovo pareiškimą ir kritikuojanti Sankt Peterburgo atominės elektrinės projektą, yra įrašyta į „užsienio agentų“ sąrašą. Jie ir kitos aplinkosaugininkų grupės yra atakuojamos Rusijos saugumo tarnybų“, – pasakojo Aleksejus. Blogai nuteikia ir tai, jog tokiais pačiais principais „Rosatom“ stato elektrinę ir Astrave. Be to, fizikų skaičiavimais, atsitikus nelaimei Sankt Peterburgo AE ir esant nepalankiam vėjui, radiacinė tarša pasiektų ir Baltijos valstybes. Todėl grėsmė Lietuvai neapsiriboja vien Astravo AE.

Astrave elektrinę stato ne Baltarusija, o Rusija

Pasak pašnekovo, ar Astravo elektrinė bus užbaigta ir paleista, priklauso nuo Rusijos. „Hitachi“ būtų padengusi penktadalį atominės elektrinės Lietuvoje kaštų, o „Rosatom“ dengia visas Astravo elektrinės statybų išlaidas, todėl tai yra ne Baltarusijos pirkinys, o grynai Rusijos projektas“, – sakė A. Ožarovskis. Jis pasidžiaugė tuo, jog „Rosatom“ yra valstybinė įmonė, priklausanti nuo valdžios teikiamo finansavimo, o ekonominė padėtis šalyje šiuo metu stipriai pablogėjusi.

„Aš esu branduolinės energetikos inžinierius iš Rusijos, ir man nepriimtina atominė energetika. Kai išgirdau, kad mano valdžia nori statyti naują atominę elektrinę Baltarusijoje, buvau šokiruotas, nes Baltarusija visai neseniai patyrė tragiškas Černobylio pasekmes. Net labai maža papildoma radiacinė tarša Baltarusijos populiacijai (dėl genetinių pasekmių) bus daug žalingesnė nei sveikiems žmonėms. Todėl porą kartų ir vykau į Baltarusiją aiškinti, kad nėra naujų gerų reaktorių“, – aiškino fizikas. Pasak jo, Baltarusija nesilaikė tarptautinių JT konvencijų pirmiausiai todėl, kad darant tikrą ir išsamų projekto vertinimą bei viešus klausymus visuomenei, kiekvienas branduolinis projektas pasirodytų esantis nesaugus ir neapsimokantis.  Todėl ir vieši klausymai Astrave buvo suklastoti, į juos autobusais privežta iš anksto numatytų žmonių, kad į salę nebepatektų visuomenininkai ir aplinkosaugos aktyvistai. Nors buvo oficialiai užsiregistravęs dalyvauti renginyje, už kritiką elektrinės poveikio aplinkai vertinimui Andrejus septynias paras praleido Astravo kalėjime. „Labai jį rekomenduoju, tai visiškai naujas pastatas – sąlygos kalėti daug geresnės nei kitur Baltarusijoje“, – šaipėsi fizikas.

Kalbėdamas apie pasipriešinimą Astravo projektui, Andrejus Ožarovskis patarė Lietuvai greičiau susijungti su kontinentiniu Europos elektros tinklu ir atsisakyti pirkti Astrave pagamintą elektrą. Tokie ryžtingi politikų žingsniai galėtų įšaldyti statybas ir atitolinti projekto įgyvendinimą. Šiuo atveju reikėtų, kad Lietuvos saugumu taip pat stipriai kaip šis Rusijos pilietis fizikas rūpintųsi ir aukščiausi Lietuvos pareigūnai.

Parengė Monika Midverytė OFS