Tirpsta Antarktidos ledynas

TEDxVilnius konferencijos metu Lietuvoje viešėjo Danielius Price'as ir Erlendas Moster Knudsenas – klimatologai, tyrinėjantys Arkties ir Antarkties ledynus. Tačiau jie neapsiriboja moksliniu darbu skirdami laiko ir susitikimams su žmonėmis, kuriuose kalba apie klimato kaitos reikšmę. Abu jie skirtingais būdais keliavo į Jungtinių Tautų klimato konferenciją Paryžiuje (COP21) – Danielius numynė dviračiu daugiau nei 10 000 km per 19 valstybių fiksuodamas klimato kaitos poveikį aplinkai ir aiškindamas žmonėms apie šios problemos skubumą, o Erlendas pėsčiomis nubėgo net 2500 km taip pat susitikdamas su vietiniais žmonėmis. Jie mielai papasakojo apie savo tyrimų rezultatus, darbą atšiauriomis sąlygomis ir kelionių patyrimus.

Abu savo tyrimus atlikote gyvendami netoli ašigalių. Ką reiškia būti mokslininku, gyvenančiu ekstremaliomis sąlygomis?

Mokslininkas ir visuomenininkas Danielius Price'as

Danielius: Atlikau tris tyrimus Antarktyje. Pirmus du kartus tyrinėjau jūros, o paskutinį kartą – žemyninį ledą. Pirmuosius du kartus gyvenau mokslininkų bazėje, kurioje labai šilta ir puikus maitinimas. Tačiau paskutinį kartą gyvenome šimtus kilometrų nuo bazės ant Roso šelfinio ledyno. Ten buvo minus dešimt laipsnių palapinėje ir apie minus trisdešimt lauke, o esant stipresniam vėjui temperatūra nukrisdavo net iki minus penkiasdešimties. Taigi vienintelis momentas, kada jausdavausi šiltai, tai pabudęs savo miegmaišyje ryte. Todėl atsikelti ir apsirengti rytais būdavo neįtikėtinai sunkus uždavinys. Laimė, buvau atsakingas kas rytą paskambinti į centrinę bazę pranešti, kad esame gyvi. Kadangi man nepaskambinus būtų siunčiama gelbėjimo komanda, būdavau priverstas atsikelti laiku. Dirbti prie ašigalių yra itin sudėtinga. Nors daugelis mano draugų kartoja, koks aš laimingas, galėdamas ten apsilankyti (ir aš išties toks esu), bet fiziškai tai labai sunku, nes nuolatos šąli ir jautiesi išsekęs. Praleisti ten keletą savaičių iš eilės yra didelės grumtynės su savimi. Tai nėra pasakų vieta, kaip gali pasirodyti iš nuotraukų.

Mokslininkas ir visuomenininkas Erlendas Moster Knudsenas

Erlendas: Dirbdamas Arktyje patyriau savo, kaip žmogaus, pažeidžiamumą. Mes nesame sukurti gyventi Arktyje ar Antarktyje. Tai reiškia, kad, užklupus audrai ir stipriai nukritus temperatūrai, galima smarkiai susirgti ar net numirti. Tai nuostabus priminimas apie mūsų planetos sveikatą, kuri labai prastėja dėl mūsų veiksmų. Planeta karščiuoja, ji serga ir jaučiasi pažeidžiama, panašiai kaip ir aš jaučiuosi būdamas Arktyje.

Danielius: Taip, buvimas ašigalių zonoje yra labai nužeminanti patirtis, nes pasijauti toks pažeidžiamas ir nereikšmingas. Ten esi niekas, palyginti su buvimu civilizacijoje, kur galima pasiduoti visagalybės iliuzijai.

Jūs, kaip ir daugelis kitų mokslininkų bei visuomenininkų, vadinote Jungtinių Tautų susitikimą Paryžiuje, dar žinomą kaip COP21, „reikšmingiausiu įvykiu žmonijos istorijoje“. Tačiau visuomenėje tebėra didelis skepticizmas kalbant apie klimato kaitą. Tuo tarpu jūs abu tyrinėjate ledo mėginius Šiaurės ir Pietų ašigaliuose, o ledas leidžia sužinoti buvusią ir esamą atmosferos dujų sudėtį, anglies dioksido koncentraciją prieš tūkstančius metų ir dabar. Ar galite užtikrinti, jog didelė CO2 koncentracija yra žmogiškosios veiklos, o ne natūralių gamtinių procesų pasekmė?

Erlendas: Aš tyrinėjau Arktį netoli Šiaurės ašigalio, ėmiau sausumos ledynų ir jūros ledo mėginius įvairiose Grenlandijos dalyse. Ten matome spartų globalinio atšilimo tempą ir nepaprastai greitą ledynų tirpsmą. Viskas krypsta prie to, kad vasarą Arkties jūroje nebeliks ledo. Taip nėra buvę daugybę tūkstančių metų. Dabartinė klimato kaita yra žmogiškosios veiklos padarinys, nes daugiau nėra priežasčių, kurios galėtų paaiškinti tokį spartų globalinį atšilimą.

Be to, nevadinčiau problemą neigiančių žmonių skeptikais. Jie nėra skeptikai – jie yra problemos neigėjai. Jie net nesvarsto, kas rašoma paviešintuose mokslinių tyrimų rezultatuose. Per pastaruosius porą metų buvo parašyta apie 30 000 mokslinių straipsnių, iš kurių 99.99 proc. sako, kad klimato kaita yra reali ir daugiausia sąlygota žmogaus veiklos. Taigi mokslinių debatų šiuo klausimu nebėra.

Danielius: Žemės klimatas yra veikiamas fizikinių dėsnių. Taigi neigti pamatinį teiginį, kad anglies dioksido dujos sukelia šiltnamio efektą, yra tas pat, kas neigti gravitaciją arba įrodinėti, kad rūkymas nesukelia vėžio. Mes gal ir nesame šimtu procentų tikri tuo, kas gali nutikti, bet tai, jog klimato kaita vyksta, yra taip pat akivaizdu, kaip ir tai, kad šokdamas nuo stogo nukrisi ant žemės. Iš mokslinės perspektyvos atrodo juokingai, kai žmonės pradeda neigti problemą. Tačiau šias dvejones daugiausia provokuoja iškastinio kuro kompanijos, visomis išgalėmis besistengiančios išsaugoti savo pelną. Tai neturi nieko bendra su mokslu, bet su pinigais.

Abu skirtingais būdais keliavote į Klimato kaitos konferenciją Paryžiuje. Danielius numynė dviračiu daugiau nei 10 000 km per 19 valstybių fiksuodamas klimato kaitos poveikį aplinkai ir aiškindamas žmonėms apie šios problemos skubumą, o Erlendas pėsčiomis nubėgo net 2500 km taip pat susitikdamas su vietiniais žmonėmis. Ar galėtumėte pasidalinti įsimintiniausiais klimato kaitos pavyzdžiais, kuriuos stebėjote?

Danielius: Praleidau daugybę laiko besivystančiose šalyse. Vakarų šalyse klimato kaitos pokyčiai išryškės vėliau, nes dėl geresnės ekonominės situacijos šalys gali geriau sušvelninti jos poveikį. Tačiau besivystančiose šalyse vykstantys pokyčiai daug akivaizdesni. Ryškiausias pavyzdys yra Bangladešas, įsikūręs vandenyno pakrantėje. Kadangi skaičiuojama, kad jūros lygis per 80 metų pakils vienu metru, apie 30 mln. žmonių bus priversti migruoti. Tai yra sukrečiantis skaičius, turint omenyje, kad iš Sirijos į Europą atvykstantys trys ar keturi milijonai žmonių jau sukėlė didžiulę krizę ir visiškai destabilizavo politinius šalių santykius Europoje. Kai dešimt kartų padidiname šį skaičių tame pasaulio regione, kuris jau dabar yra nestabilus, išryškėja situacijos dramatiškumas. Tuo labiau kad Bangladešo gyventojai daugiausia judėtų į Indiją, kur jų nekenčia.

Erlendas: Aš keliavau per išsivysčiusias Vakarų valstybes Europoje, tačiau net ir čia yra labai akivaizdžių klimato kaitos ženklų. Bendravau su žmonėmis, kurie pasakojo apie pakilusį potvynių lygį Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Ateityje žalingi potvyniai vyks vis dažniau ir dažniau, situacija tik blogės. Kadangi kyla jūros lygis ir vidutinė Žemės temperatūra, ore daugėja drėgmės, kuri iškrinta gausesniu nei įprasta lietumi. Tai sukelia stiprių potvynių kai kuriose vietovėse ir didėjančių sausrų bei karščių kitose vietose, pavyzdžiui, Pietų Prancūzijoje.

Bėgimas į Jungtinių Tautų klimato konferenciją Paryžiuje
Danielius Price'as, TEDxVilnius 2016

Esate atsidavę ne vien moksliniams tyrimams, tačiau aukojate savo laisvalaikį organizuodami klimato kampanijas, kalbėdami apie problemą. Kodėl jums negana mokslinio darbo?

Danielius: Turbūt pirmiausia todėl, kad mes suprantame problemos mastą, o dauguma žmonių – ne. Nemanau, kad galime tiesiog stovėti nuošalyje ir nieko nedaryti stebėdami, kas vyksta. Jaučiu moralinę pareigą perduoti žmonėms klimato kaitos ekstremalumą, nes dabartinis iššūkis yra padėti pakankamam žmonių skaičiui suprasti situaciją, kad galėtume pasiekti politinių ir ekonominių pokyčių, kurių reikia nedelsiant. Vienintelis būdas tą pasiekti yra kalbėtis su žmonėmis, nes jeigu jie nesupras problemos masto, pokyčiai gali būti pavėluoti. Mano nuomone, šis reikalas priklauso nuo komunikacijos, nes mokslas jau pasakė mums viską, ką turime žinoti, kad imtumės veiksmų. Nors ir tęsiame tyrimus, jau žinome pakankamai, kad prisiimtume atsakomybę.

Erlendas: Pritarčiau Danieliui, kad kalbėti apie problemą mums yra moralinis įpareigojimas. Pradėjome veikti, nes pajutome, kad nebegalime ramiai sėdėti savo kabinetuose, turime bendrauti su visuomene. Joje veikia tiek daug interesų grupių, kurios bando paneigti problemą, kad jautėme, jog tiesiog privalome kažką daryti, grąžinti visuomenei tam tikrą skolą. Juk dešimt metų studijavome gamtos mokslus ir atlikome tyrimus, kuriuos iš dalies per mokesčius finansavo visuomenė, tad jaučiame pareigą duoti kažką grąžos.

Įsivaizduokite, kad du keleiviniai traukiniai lekia vienas į kitą ir netrukus susidurs. Jeigu esate žmogus, žinantis, jog greitai įvyks nelaimė, o keleiviai ir mašinistai nežino, jums nelieka nieko kito, kaip tik visais įmanomais būdais pranešti apie artėjančią katastrofą. Būtent tai ir stengiamės padaryti. Deja, dabartinės tendencijos ir kryptis veda į sunkią ir niūrią ateitį, o mes stengiamės ją pakreipti šviesos link.

Europos valstybės, taip pat ir Lietuva yra išsidėsčiusios palankioje geografinėje platumoje ir iki šiol nelabai jaučia klimato kaitos padarinius. Kodėl europiečiams vertėtų susirūpinti klimato pokyčiais?

Danielius: Globali ekonominė ir politinė sistema mus taip stipriai sujungė vienus su kitais, kad negalime ignoruoti to, kas dedasi kitame pasaulio gale, nes anksčiau ar vėliau tai atsisuks prieš mus. Neįmanoma leisti pietiniam pusrutuliui išsibalansuoti nesulaukiant pasekmių Europos Sąjungoje ar Šiaurės Amerikoje. Turime žiūrėti į globalų kontekstą.

Erlendas: Galėtume į šias pasižiūrėti iš teigiamos perspektyvos. Iškastinis kuras – anglis, nafta ir dujos – yra ribotas ir tuo pat metu jo deginimas sukelia nepageidaujamų klimato pokyčių. Bet kuriuo atveju reikia galvoti apie alternatyvas, nes šis kuras sukelia oro taršą kietosiomis dalelėmis, sveikatos problemų. Kodėl tad nepradėjus naudoti atsinaujinančios energetikos? Turime neišsenkančią saulės ir vėjo energiją, galime statyti „žalius“ miestus, kurių gyventojų sveikata būtų geresnė, ir jie kvėpuotų švaresniu oru. Taigi yra daugelis privalumų pereiti prie kitokios energetikos sistemos ir kurti darnią ateitį. Todėl Paryžiaus susitikime labai stengėmės atkreipti dėmesį į teigiamus aspektus ir įtikinti, kad įmanoma pakeisti tai, kas vyksta aplinkui.

Danielius: Žmonėms nėra lengva keisti įpročius. Prieš prasidedant industrinei revoliucijai, žmonės jodinėjo žirgais ir, išradus automobilius, daugelis jų sakė, kad nenori jokių automobilių, nes jiems patinka žirgai, kuriais keliavo visą gyvenimą. Tik po kurio laiko važinėti automobiliu tapo patrauklia praktika ir norma.

Dabar mes vėl susiduriame su panašiu iššūkiu. Norime atsisakyti purvino iškastinio kuro, kuris mums suteikė daug naudos, tačiau dabar suprantame, jog jis pavojingas. Moderniame XXI amžiaus pasaulyje atsinaujinanti energetika yra tiesiog protingesnis būdas judėti į priekį. Per artimiausius penkerius ar dešimt metų reikia įveikti tą įpročio ir pasipriešinimo sieną.

Ar jaučiate, kad politikų ir piliečių požiūris ima keistis? Kaip vertinate Paryžiuje pasiektą susitarimą?

Erlendas: Manau, jog Paryžiaus susitarimas buvo geresnis, nei galėjome tikėtis. Jis puikus pats, tačiau dabar jau prabėgo keletas mėnesių po susitarimo ir iki šiol nematome jokių ryškesnių pokyčių. Taigi kol susitarimas liks tik popieriuje, jis nieko nereiškia. Žemei nesvarbu, kas parašyta dokumente, jai svarbu, kad kuo greičiau pradėtume mažinti šiltnamio dujų emisijas.

Danielius: Galime kalbėti apie skirtingo lygio sėkmę: žvelgiant iš politinės perspektyvos tai tikrai buvo didžiulė sėkmė, kadangi pavyko įgyvendinti tai, ko nepavyko dvidešimt metų (95 valstybės sutiko kai ką daryti), tačiau mokslas yra gerokai toliau pažengęs nei politika ir, žiūrint iš mokslinės perspektyvos, Paryžiaus susitarimą galima vadinti anekdotu. Jeigu toks susitarimas būtų priimtas prieš 20 metų, galbūt jis būtų buvęs gana veiksmingas išspręsti problemą. Tačiau dabar jau reikia veikti labai sparčiai, ir Paryžiaus susitarimas nėra pakankamas, norint pasiekti tikslą. Dėl to per artimiausius dešimt metų būtina masiškai padidinti tempą.

Taip pat esate ir alpinistai, mėgstate kopti į kalnus. Kaip klimato kaita gali paveikti kalnų turizmą?

Danielius: Aukštose platumose ir didelio aukščio regionuose pirmiausia išryškėja globalinis atšilimas. Matome, kaip sparčiai traukiasi ledynai visoje planetoje, ne tik Arktyje ir Antarktyje, bet ir kalnuose. Pats daug laiko praleidau kopinėdamas Naujojoje Zelandijoje, kur kalnai jau dabar yra netvirti, o šylant klimatui nestabilumas ir pavojingumas vis didės. Per artimiausius penkiasdešimt metų kopti į kalnus gali tapti labai pavojinga.

Erlendas: Bėgant laikui dėl svyruojančių temperatūrų didės lavinų pavojus, sniegas taps nestabilus. Keletą metų studijavau Himalajų ledynus ir sniego dangą. Ten jau dabar kyla pavojus turizmo industrijai, nes daugėja lavinų. Atsiranda ir ledyninių ežerų potvynių pavojus. Įprastai ledynų papėdėje tyvuliuoja ežerai, sudaryti iš ledyno tirpsmo vandens. Stipriai padidėjus atitekančio vandens kiekiui, ežerai pralaužia natūralias gamtines akmenų užtvaras ir išsilieja į slėnius apačioje. Be to, į šiaurines platumas bei didesnį aukštį nukeliauja ir ligas pernešantys vabzdžiai, pavyzdžiui, maliariniai uodai.

Kiek man žinoma, ištirpus ledynams aplink ašigalius, išsilaisvintų ir į atmosferą patektų amžinajame įšale glūdinčios šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Taip pat ištirpus Arkties vandenyno ledui atviras tamsios spalvos vanduo sugertų dar daugiau saulės spindulių. Kokių pasekmių tai gali turėti?

Erlendas: Pastaruosius penkerius metus Arktyje amžinasis įšalas ir vandenyno ledas sparčiai tirpsta. Amžinojo įšalo žemėje, kurioje ištisus metus laikosi neigiama temperatūra, glūdi didžiuliai metano dujų kiekiai, o pastarosios yra labai agresyvios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, daug stipriau šildančios klimatą nei anglies dioksidas. Ištirpus daliai amžinojo įšalo, atsilaisvins šios dujos, kurios dar labiau įšildys atmosferą, todėl ištirps dar daugiau įšalo ir į orą pateks dar daugiau dujų. Taip užsisuka ydingas ratas.

Paminėjote ir antrąją pasekmę, taip pat stiprinančią globalinį atšilimą. Ištirpus vandenyno ledui, atsiveria tamsaus vandens paviršiaus plotai, kurie sugeria daugiau saulės spindulių nei juos atspindintis ledas. Tai dar labiau sušildys vandenyną, todėl ištirps dar daugiau ledo ir vanduo sugers dar daugiau saulės šilumos. Taigi ir vėl užsisuka pats save stiprinantis procesas.

Danielius: Tai yra vienas iš fundamentalių klimato mokslo konceptų. Pasiektus tam tikrą temperatūrą, ji išjudina kokį nors kitą procesą, ir klimato būklė pradeda sparčiai keistis. Panašiai yra ir su Antarktį bei Grenlandiją dengiančiais ledynais. Pasieksime tokią ribą, kai sušildysime vandenynus ir atmosferą taip stipriai, kad prasidės negrįžtami procesai, kai nebegalėsime nieko padaryti. Turime būti apdairūs, kad neperžengtume šios ribos, štai kodėl turime veikti taip sparčiai, kaip tik įmanoma. Todėl ir stengiamės paskleisti žinią apie šią ekstremalią padėtį. Negrįžtami procesai gali sukelti žmonijai labai prastą būklę. Tai ne mokslinė fantastika, o realūs mokslo patvirtinti procesai. Tačiau mūsų tikslas yra ne gąsdinti žmones, o nukreipti šią energiją teigiama kryptimi. Dar turime laiko suvaldyti šiuos procesus.

Kalbino Monika Midverytė OFS