Igno Stanio nuotr.

„Šiandien ir vakar lankiau mamą, gulinčią Palangos reabilitacinėje. Kuo toliau, tuo labiau didžiuojuosi ja, stebiu, mokausi ištvermės, gyvenimo ir ne tik... Štai ir dabar – vos atsigaunanti po sunkių sveikatos sukrėtimų, ji jau montuoja filmą – dar vieną (jau ketvirtą) dokumentinį, archyvinį filmą apie 1990-ųjų/1991-ųjų Lietuvą, apie tų dienų įvykius, pergales, jos žmones. Ir apie savo vyrą, mano tėtį, dalyvavusį tuose verpetuose“, – žiemos viduryje socialiniame tinkle facebook perskaičiau Vytauto V. Landsbergio įrašą. Ir pradėjau laukti to filmo.

„Kai pagalvoji ramiai, logiškai, staiga suvoki unikalų šios situacijos daugiaprasmiškumą: mamai 86-eri, po sibirų, širdies operacijų, po labai sunkių ligų... Be to, filmų gyvenime ji niekada nėra kūrusi, šia aistra užsikrėtė visiškai neseniai, kai pradėjo su Agne Marcinkevičiūte tvarkyti ir skaitmeninti senus VHS archyvus, kurių tėvuko lentynose dulka valandų valandos. (Kai kurie jau buvo atsidūrę ant išnykimo, išsimagnetinimo ribos.)“

Anot, Vytauto V. Landsbergio, šia archyvine medžiaga iki šiol nesidomėjo jokia institucija, ja nebandė pasidomėti ir profesionalūs režisieriai. Nerandu kitų minčių pradėti kalbėti apie neseniai pristatytą filmą „Lūžis prie Baltijos: tęsiame darbą“, po kurio su Lietuvos jaunimu pasikalbėti susitiko profesorius Vytautas Landsbergis. Šis renginys yra organizuotas „Ozo kino salės” bei Vilniaus Universiteto komunikacijos studenčių iniciatyva. Tai yra dalis Nepamirštos istorijos renginių ciklo. Po filmo peržiūros vykusią diskusiją moderavo žurnalistas Lukrecijus Tubys.

Pirmas po filmo pristatymo režisierei kilęs klausimas, ar jis dabar yra suprantamas jaunai auditorijai. Pagrindinis filmo siekis, anot režisierės, buvo atskleisti tuometį žmonių idealizmą, kai jie, nustoję rūpintis savimi, tiesiog apsigyveno prie parlamento. Taip pat režisierė pripažino, kad šis filmas yra vienas sunkiausių, bet lengvesne kalba kalbėti tiesiog neįmanoma. 

Turbūt iš tiesų neįmanoma kitokia kalba, nei filmo metu parodyti kadrai, kuriuose matyti tiek apnuogintos žmonių emocijos, tiek neįtikėtinai nuosekliai išdėstyta visų įvykių chronologija. 

Vėliau ir profesorius antrino, kad šį filmą reikia labiau ne žiūrėti, o skaityti, įsiskaityti, įsiklausyti į pasakojimą. Filme labiau vyrauja intelektualinis turinys, vizualinio tiek daug nėra. Bet mintys, kaip belaisvis trokšta išsilaisvinti, tinka ir šiandienai. Nors profesorius ir nusišypso, kad dabartinis žmogus informaciją apie bet kurį įvykį norėtų gauti kaip komiksą, lengvai pateiktą.

Tačiau žiūrovą giliai liečia vaizdinis turinys, surinktas iš archyvinių kadrų, net ir plika akimi matomas tų laikų filmavimo būdas. Net ir ekrane matoma tam tikra filmavimo prasta kokybė, nors žiūrėdamas filmą to nematai, bet pasąmonę tik dar labiau suvirpina, dar labiau priartina tų laikų realybės pojūtį. Realybės, kad viskas vyko tose vietose, pro kurias dažnas vilnietis praeina, prabėga beveik kasdien. Taip pat ne tik žodžių frazės, kaip buvo kalbama diskusijos metu, bet ir kiekvieno kalbančiojo kūno laikysena, intonacija perteikia informaciją, kurios iš jokių archyvinių dokumentų nebūtų galima gauti.

Vizualinis informacijos pateikimas, anot profesoriaus, yra kaip srautas, iš kurio kiekvienas išsineša po kokį nors fragmentą. Tai yra tarsi muzika. Iš simfonijos atsimeni kokį nors įspūdingą motyvą, temą, neatsimeni visų komponentų, bet visumos pojūtis viduje pasilieka.

Buvo daromi sprendimai, kaip ir filme užfiksuota, už kuriuos ano meto profesionalūs politikai visus išdrįsusiuosius kovoti tiesiog apšaukdavo diletantais, nemąstančiais apie pasekmes. Tačiau, kaip kreipdamasi į V. Landsbergį sako A. Marcinkevičiūtė, turbūt tik taip ir buvo įmanoma įgalinti anuo metu prasidėjusį judesį. Tai kilo iš idealistinių paskatų, visas pasaulis buvo nustebęs, šokiruotas, net nežinojo, kaip elgtis. Lietuva tuo metu niekam nebuvo patogi.

Kai prof. V. Landsberio buvo paklausta, ar dar kas nors širdyje suvirpa prisimenant šį laiką, jis daug žodžių neturėjo... Tik pripažino, kad gerokai sudreba. „Nežinau, kaip dabar jaučiasi jauni žmonės, žiūrėdami šį filmą, bet aš pats žiūriu ir stebiuosi.“ Profesorius pasakojo, kad tuo metu jiems nekėlė nerimo blogos naujienos, abejonės, kur link einama, vedė tikėjimas ir džiaugsmas. „Mes visi tuo metu buvome jaunimas, mūsų kraujyje tekėjo jauna dvasia. Jautėme, kad norime kitaip gyventi. Norėjome atsikratyti tuo šlamštu, melu, apgavyste, prievarta. Bet visa tai vyko be pykčio. Nejautėme, kad kažko nekenčiame. Tiesiog supratome, kad reikia sudeginti viską su visomis kandimis, šiukšlėmis ir pradėti gyventi iš naujo.“

Tai buvo visiškai neordinari situacija, reikėjo kitokių veiksmų. Diletantais sąjūdininkus vadino ne tik senoji vietos valdžia, bet ir nemažai Vakarų žmonių. Anot profesoriaus, buvo baiminamasi, kad ši kova tik pridarys pasauliui papildomų problemų. Kaip ir visada sočiam pasauliui atrodė, kad viskas važiuoja numatytomis vėžėmis, taip, kaip visiems būtų geriausia. Pasauliui įprasta manyti, kad kai didžiosios valstybės pykstasi, visiems kyla nerimas, kai jos gyvena taikiai, visi gali gyventi ramiai. Tačiau Lietuva, anot profesoriaus, tuo metu suvokė, kad jos žmonės nėra tie mažiukai, kurie nori taikytis prie nusistovėjusio pulso.  Jie suprato, kad ir kaip tai visiems nepatiktų, jie yra laisvi žmonės.

Kai po filmo peržiūros buvo paklausta, ar yra norinčiųjų šiandien išeiti į gatves ir kaip tuomet skanduoti „Lietuva“, profesorius V. Landsbergis retoriškai paklausė, ar kas nors šiandien trukdo tai daryti. Sąjūdžio dvasia kažkur rusena, yra kartkartėmis prisimena, bet nėra aktualizuojama. „Gal nereikia nelaimės, karo, kad ji būtų aktualizuota... Nereikia to norėti. Tereikia tai suprasti. Mes ėjome užbaigti karą. Išgyvenome tą baisų laikotarpį kaip naštą. Kai yra blogio imperija, iš kurios viliesi galbūt išeiti, tai eini į nieką nežiūrėdamas. Tokiomis aplinkybėmis turi jėgų. Dabar viskas nebeatrodo taip pavojinga, nors iš tiesų turbūt yra pavojingiau nei tada.

Šiandien sunku diskutuoti, ar dabar būtų taip kaip anuomet, bet, anot profesoriaus, svarbu, kad viskas liktų atmintyje. Net ir tiems, kurie tada dar nebuvo gimę, gali likti ilgesys. Supratimas, kad tada žmonėms, tokiems kaip jie dabar, buvo kilęs pasišlykštėjimas blogiu, laukimas teisingumo. V. Landsbergis kėlė klausimą, ar dabar yra toks didelis laukimas teisingumo, ar yra toks didelis pasibjaurėjimas korupcija, melu.

Tuomet atrodė, kad, nuvertus senąją santvarką, iš karto pavyks gyventi kitaip. Bet savęs žmogus negali taip lengvai pakeisti. Žmogus ateina su savo įgytu ir iki jo kraujagyslių įsiliejusi bagažu, jis tiesiog nori būti kitoks. Bet vien trumpalaikio noro neužtenka. Noras turi tęstis kelis dešimtečius, išverti išbandymus, taip pat galingąją patyčių jėgą. Kitų kalbas, kad tam, kuris vis dar tebekovoja, kažkas pasivaideno... Tačiau V. Landsbergis galiausiai pasako, kad tas stebuklas yra galimas, jei atsiranda dar bent vienas žmogus, kuriam pasivaideno tas pats dalykas.

Diskutuojant apie šiandieną, jog gaila žmogaus, kuriam, nusivylusiam po skaudulių, tereikia butelio alaus, buvo prisimintas neseniai visuomenėje nuskambėjęs skatinimas, kad krikščionis turėtų įsitraukti į politiką, kad jis negali likti kaip Pilotas, nusiplovęs rankas, nes politika yra viena aukščiausių meilės išraiškų.