Šiek tiek atsitiktinai šios mintys ant popieriaus lapo gula tuomet, kai velykinis šurmulys vėl pritilęs, kai šventovės, kurios prieš gerą savaitę turėjo gerokai išsiplėsti ir pasitempti, kad apglėbtų, priimtų visus, kurie dar laiko save katalikais, vėl „grįžta“ į savo įprastą tuštėjančių šventovių lygmenį, kada su tam tikru nerimu reikia konstatuoti, jog paprastomis dienomis bažnyčios virsta tik močiučių reikalu. Tų gerųjų, baltomis skarelėmis apsigobusių, nepamiršusių Rožinio ir škaplieriaus. Tų, kurių lūpos, rodos, dieną – naktį kalba maldą už vaikus ir anūkus. Tuos, kurie, šalia svarbių darbų ir reikalų, dar nepamiršo ir Velykų, ir Prisikėlimo procesijos grožio...

Sakytume, kad atsitiktinių dalykų nebūna. Greičiausiai ir šios mintys, kurias šiandieną rašau kaip dienoraštį, nėra atsitiktinės.

Jau kelerius pastaruosius metus atkreipiu dėmesį į mūsų religingumą. Nesakyčiau, kad kasdienį, kvepiantį viduramžiais, apipelėjusį, senamadišką. Tam nuostabiam fenomenui tikrai netinka nė vienas iš šių žodžių. Tiesiog pasitikėjimo praktikai.

Atkreipiu dėmesį, kad mūsų šventovės gerokai papilnėja, kai kas nors laiminama. Per Velyknaktį, matydamas eiles ir tam tikrus mūšius prie švęsto vandens, mintyse klausiau, ko šie žmonės kartą per metus čia susirinko: klausytis Dievo Žodžio, švęsti didžius Išganymo įvykius, švęsti Krikšto sakramentą, atnaujinti per Krikštą duotus pažadus ar pasistumdyti eilėse, kad įsipiltų porą litrų vandens, kuris kažin kur naudojamas (kaip maisto papildas, koks nors reliktas ar panašiai)? O juk tas vanduo yra skirtas pirmiausia Krikštui atnaujinti, prisiminti, kad su Jėzumi esame perėję iš mirties į gyvenimą, kad savo gyvenimą, kasdienybės rūpesčius turime statyti ant Jėzaus pamato? Tai maldos ir vienybės ženklas. Arba vėl – vasario mėnesį, kai švenčiame šventosios Agotos dieną – kaip nuostabiai bažnyčios pakvimpa duonos kvapu. Tačiau keista matyti rankose ne vieną kepalą duonos: sau, kaimynui, dar kam nors. Prisipažinsiu, bent jau man keistokai atrodo faktas, kad žmogus, kuris pats nenori praktikuoti tikėjimo, pamaldesniam kaimynui įduoda kepalą duonos, kad tas nuneštų į bažnyčią, ir palaimintą atneštų atgal. Lyg tai nuo gaisro turėtų saugoti duona, bet ne malda, tikėjimas Dievu, šventosios Agotos užtarimas. Visada klausiu savęs: ar tie daiktai nelieka lyg tam tikra magija? Be abejo, jie labai svarbūs, bet jie turėtų mums tiktai pagelbėti žvelgti į Dievą, prašyti pagalbos To, kurio vardu viskas laiminama ir kuris pažįsta visas gyvenimo audras, išbandymus.

Kiekvienas daiktas, nors ir labai brangus, mielas, šventas, jis neturi būti statomas Dievo vieton. Juk nuo nelaimių saugo ne Rožinio karoliukai, kuriuos kažkada buvo madinga nešioti vietoj karolių ar vežiotis automobilyje kaip amuletą, bet malda, sakramentų praktikavimas, nuoširdus pasitikėjimas Dievu, savikontrolė, kasdienio gyvenimo orientavimas vis labiau vertybių, dekalogo link. Taip sakant, Dievop. Šiose eilutėse nenoriu kažko konstatuoti ar diagnozuoti. Tiesiog tokios mintys užplūdo švenčiant Velyknaktį.

Tegul šių eilučių tikslas ir palinkėjimas kiekvienam jas skaitančiam, be abejo – ir man pačiam – šiais žodžiais besidalijančiam, turėti drąsos neapsiriboti daiktais, bet kasdien atrasti, jog su manimi yra pats Dievas, davęs daugybę ženklų, per kuriuos galiu matyti ir jausti Jo begalinę globą. Jėzau, pasitikiu Tavimi!