Evgenios Levin nuotrauka

Ketvirtadienį reabilitacijos centras „Naujas gyvenimas“ jau ne pirmą kartą organizavo eiseną per Vilniaus Kirtimų taborą persirengę giltinėmis. Organizatoriai teigia siekiantys atkreipti visuomenės dėmesį į įsisenėjusią problemą ir priminti narkotikų prekeiviams, kad platinti narkotines medžiagas yra nusikaltimas. Šios akcijos išraiškos forma kelia dviprasmiškų jausmų. Paprašėme ją pakomentuoti kunigą Kęstutį Dvarecką, kuris anksčiau pats sirgo priklausomybe, o dabar yra priklausomų žmonių bendruomenės „Aš esu“ vadovas.

Jau antrą kartą reabilitacijos nuo priklausomybių centras VšĮ „Naujas gyvenimas“ organizuoja eiseną per Vilniuje esantį romų taborą, kurioje dalyviai bus apsirengę budeliais ir nešis plakatus, tokius kaip „Čigonų taboras – tai vieta, kur turėtų būti kapinės!ar „Čia pardavinėjama mirtis! Prie akcijos prisijungs ir kiti reabilitacijos centrai, narkomanų artimieji, bažnytinės bendruomenės. Kadangi pats esate priklausomų žmonių bendruomenės „Aš esu“ vadovas ir kunigas, norėjau paklausti, kaip vertinate tokio pobūdžio akcijas ir bažnytinių grupių dalyvavimą jose?

Labai norint prasmės šiame karnavale įžvelgti galima, bet aš į tokias akcijas žiūriu skeptiškai ir jose nedalyvauju. Tokios akcijos gal ir geriau nei problemų ignoravimas – jos atkreipia visuomenės dėmesį į įsisenėjusias problemas, bet, deja, nepasiūlo jokių sprendimų. Mieliau prisijungiu prie Meilės misionierių – Motinos Teresės seserų darbų taboro bendruomenėje, nes jos ateina ne su smerkiančiais šūkiais, neretai kurstančiais nesantaiką o gal net didinančiais diskriminaciją – o su tikra meile ten gyvenantiems ir ten besilankantiems žmonėms ir jų problemoms. Jos ne tik tvarsto nuo įvairių priklausomybių kenčiančiųjų kūno ir sielos žaizdas, priimdamos gyventi savo namuose, bet ir reguliariai su pagarba ir meile bendrauja su taboro gyventojais: vaikams organizuoja stovyklas, kviečia bendrai maldai, nesibodi užeiti po jų stogu elementariam pokalbiui. Jos eina mėgindamos suprasti, o ne aiškinti, mylėti, o ne smerkti. Tai, mano manymu, nepalyginti svarbiau ir veiksmingiau nei lozungai ar trumpi žygiai.

Be to, jos ateina be televizijos kamerų ir nedaro reklaminių šou, o nuosekliai ir kantriai pagal galimybes dirba su ten gyvenančiais žmonėmis. Tikras rūpestis ir ištikimybė gali pagimdyti taip trokštamas išeitis iš šitų skaudžių aklaviečių – vienkartinės trankios akcijos, deja, labiau, mano nuomone, yra triukšmas, nei mėginimas susikalbėt.

Niekam nėra paslaptis, jog Kirtimų taboras yra vienas iš „taškų“ Vilniuje, kuriame galima nusipirkti narkotinių medžiagų. Policija reguliariai ten daro reidus. Tačiau panašaus pobūdžio akcijos labiau primena neapykantos kurstymą, nei realių pokyčių galimybę. Kaip būtų galima kitaip kalbėti ir spręsti šią problemą, ar čia galėtų galioti krikščioniškasis principas nekęsti nuodėmės, bet ne asmens?

Jūsų minimas principas, žinoma, ne tik galėtų, bet ir turi galioti, kai einame į žmonių kiemus, kai einame vienas pas kitą. „Kuris iš jūsų be nuodėmės tegul pirmas sviedžia akmenį“, – šiais žodžiais Jėzus numalšino minios teisuolių norą naikinant žmones spręsti problemas. Ir iš tikrųjų, kalbant apie taborą, visi esame šiek tiek kalti ir, kol šios kaltės nepripažinsim, o ateisim iš viską žinančių teisuolių pozicijų, tol ir kitus dešimtmečius stebėsimės, kad problemos, kurias mes garsiai sprendžiame, ne mažėja, o atvirkščiai – sunkėja. Suprantu, kad visi šiandien nori greitų rezultatų, bet nepamirškim, kad taboras su visomis problemomis mūsų mieste susiformavo ne per dieną, tad ir kelias atgal nebus lengvas ir staigus. Turbūt pagrindinis klausimas: ar mums tikrai rūpi, ar tenorim piktintis?

Pavienių gražių iniciatyvų yra: jau mano minėtos Motinos Teresės seserys, kasdienis nelengvas policijos pareigūnų darbas, savivaldybės atstovų pastangos spartinti romų integracijos procesus. Tvirtai tikiu, jei tų, kuriems rūpi, būrelis didės, jei drauge nuosekliai ir vieni kitus palaikydami ieškosime išeičių, jas tikrai, Dievui padedant, surasim.

Pats esate sveikstantis priklausomasis. Ar, jūsų nuomone, tikslinga priklausomų asmenų tėvams kaltinti dėl šios problemos taboro gyventojus?

Taip besielgiančius tėvus suprantu – jiems skauda, kartais beviltiškai skauda ir norisi rasti kaltų. Mes visi kartais norime ką nors apkaltinti, kad mūsų kaltė, kurios nenorim ar nepajėgiam pripažinti, būtų užgožta. Priklausomieji kaltina aplinką, artimieji irgi ieško ką apkaltinti. Bet būkime sąžiningi – ne tabore užaugo mūsų mylimi žmonės, kenčiantys nuo priklausomybių – jie mūsų šeimų nariai, bendraklasiai, kaimynai, bendradarbiai, draugai. Apskritai su kaltinimais toli nenueisim – tik švaistome jėgas ir laiką. Manau, kad geriau koncentruotis į problemos pripažinimą, jos masto atpažinimą ir klausimą, ką vieningai galime padaryti? Aišku, nesinori nutylėti ir narkotikų prekeivių atsakomybės, jie, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, – yra mirties pardavėjai. Tačiau mirtį pardavinėja ne visi taboro gyventojai... ir ne vien tabore...

Remdamasis ilgamete darbo su priklausomais žmonėmis patirtimi ir bendradarbiavimu su Vilniaus priklausomybės ligų centru, įvardykite, kokios priemonės būtų veiksmingesnės padėti tabore narkotines medžiagas perkantiems asmenims?

Vilniaus priklausomybės ligų centras drauge su vienu iš Vilniaus policijos komisariatų buvo pasirašęs sutartį, kad policijos nusiųstas gydytis asmuo gaus gydymo paslaugas be eilių. Šis projektas davė tikrai gražių vaisių. Gydymo prieinamumas yra vienas iš pagrindinių uždavinių, kai kalbame apie priklausomybe sergančius asmenis. Dabar neretai narkotikų vartotojas, pajutęs noro sveikti užuomazgą, susiduria su eilėmis, o tie, kas susidūrė su priklausomais žmonėmis, žino, koks tas noras trapus ir nepastovus. Gauti reikalingą kompleksinę pagalbą turint tik begales užgyventų skolų ir visuomenės atstūmimą šiandien mūsų šalyje, švelniai tariant, nėra lengva. Ir dar – nesame pirmi, kurie susiduria su šiomis problemomis. Kitos šalys turi sukaupusios nemažai patirties – tad galime ja remtis.

Mūsų bendruomenės bičiuliai dirba Vokietijoj, mėgindami padėti sergantiesiems priklausomybe – ten gausybė programų bei galimybių, ir sveikti sutinkantis žmogus gali rinktis, pagal kokią programą ir kur nori gydytis. JAV taip pat apstu gerų pavyzdžių, kai darbdaviai, teisėsauga ir visuomenė, sakytume, verčia žmogų rinktis gyti, o ne atlikti bausmę, ir sudaro tam puikias sąlygas.

Kalbino Monika Midverytė OFS