Ketvirtadienį Vilniaus Kirtimų tabore vyko reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ organizuota akcija atkreipti visuomenės dėmesį į narkotikų platinimo problemą Vilniaus romų tabore, kurios metu dalyviai ėjo per taborą persirengę budeliais. Pasikalbėjome su reabilitacijos centro vadovu Marijumi Balčiūnu, koks šios akcijos tikslas ir kodėl pasirinko būtent tokią išraiškos formą.

„Bernardinai.lt“ redakcija gavo pranešimą spaudai apie jūsų jau ne pirmą kartą organizuojamą akciją „Iš mirties į gyvenimą“, kurios metu per Vilniaus Kirtimų taborą žygiavo giltinėmis ir budeliais persirengę žmonės, nešini plakatais „Čia pardavinėjama mirtis!“, „Čigonų taboras – tai vieta, kur turėtų būti kapinės!“ Koks yra šios tęstinės akcijos, vykusios ketvirtadienį, tikslas?

Akcijos tikslas yra paskleisti informaciją apie sveikimo kelio reabilitacijos centre galimybę, nes daugelis net nežino, kad reabilitacijos centras yra veiksmingiausias gydymo metodas ir kaip elgtis su pagalbos nepriimančiais alkoholikais ir narkomanais. Mūsų tikslas – paviešinti šią žinią per visą Lietuvą, kad informaciją gautų ne tik važinėjantieji į taborą, bet kad pasiektume ir Anykščius, Šilutę bei kitus mažesnius miestelius, kuriuose gyvena narkomanai, o mamos verkia kruvinomis ašaromis ir nežino, ką daryti su nuo narkotinių medžiagų priklausomais vaikais. Kitas tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį, kad pastaroji imtųsi aktyvesnių veiksmų. Be to, norime priminti narkotikų prekeiviams, kad prekyba narkotinėmis medžiagomis yra nusikaltimas. Nuoširdžiai sakau, kad nesu nusiteikęs prieš pačius romus, nes mano reabilitacijos centre gydosi ir romų kilmės žmonių. Aš juos priimu ir padedu atsikratyti priklausomybės. Tačiau esame nusiteikę prieš pačią narkotikų prekybą, prieš šią nuodėmę. Esu šeimos tėvas, reabilitacijos centro vadovas ir pastorius, susirūpinęs dėl savo vaikų, savo miesto ir šalies saugumo. Visi žino, kad čigonų taboras yra vieta, kur prekiaujama narkotikais. Romų taboras gyvuoja jau penkiasdešimt metų ir iki šiol nepavyksta susitvarkyti su saujele žmonių, per kuriuos dėl narkotikų perdozavimo žuvo daugybė žmonių. Visuomenė dangsto savo neįgalumą veikti teisindamasi romų vaikais, tačiau ten platinami narkotikai yra XXI amžiaus maras.

Kalbate, jog taboro problema yra įsisenėjusi, ir jos niekas nesiima ryžtingai spręsti. Ar nemanote, jog tokio pobūdžio akciją reikėtų daryti ne prie taboro ar romų centro, bet prie Vilniaus miesto savivaldybės, ministerijų? Juk savivaldybės kompetencijoje yra ieškoti sprendimų, rūpintis žmonių iškeldinimu ir socialiniais būstais? Patys romai po tokios akcijos juk neišsikels, nes tai valdininkų atsakomybė.

Aš dažnai susitinku su Vilniaus vicemeru, su valdžios atstovais ir su jais kalbuosi. Tačiau pirmiausia noriu surinkti problemai neabejingus žmones. Žinoma, jeigu visuomenė ir toliau nieko nedarys, tada tikrai eisime su karstais ir budeliais į savivaldybę prašydami pasiaiškinti ir duoti ataskaitą, ką jie nuveikė per tiek laiko, kodėl problema nesprendžiama.

Iš reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ archyvų

Pranešime spaudai ir feisbuko paskyroje esanti informacija apie renginį yra ties neapykantos kurstymo riba. Ar manote, kad, žinant šios temos jautrumą ir visuomenės nusiteikimą prieš romų mažumą, ši išraiškos forma tinkama? Turint omeny, jog, siekiant, kad tabore gyvenantys žmonės nesiverstų narkotikų prekyba, reikėtų juos integruoti į darbo rinką. Tačiau kai visuomenė yra neigiamai nusiteikusi prieš tuos žmones, niekas nenori nei priimti jų į darbą, nei gyventi jų kaimynystėje. Susiformuoja uždaras ratas. Kaip pagrįstumėte savo pasirinktą formą?

Daugelis užduoda šį klausimą. Žmogui, nesusidūrusiam su ta problema ir sėdinčiam kitoje televizoriaus pusėje lengva mane kritikuoti ir sakyti, kaip tu, Mariau, būdamas bažnyčios pastorius ir tikintis žmogus, rengi tokias agresyvias reakcijas. Netiesa, kad darau tai iš neapykantos romams. Aš tikrai myliu žmones ir nuėję ten pamokslaujame Dievo Žodį, skaitome statistiką. Tačiau aš bendrauju su mamomis, kurios verkia kruvinomis ašaromis ir maldauja padėti ištraukti iš to liūno jų vaikus. Be to, besigydantys vaikinai pasakoja istorijas, kad tabore net vaikai prekiauja narkotikais, kad korumpuota policija iš anksto praneša apie reidus. O taboras gyvuoja 50 metų ir su jais yra nuolatos dirbama, reguliariai atvyksta krikščionių, bet šie žmonės nesiima jokių pokyčių. Jeigu mes tylėsime, jie ir toliau parazituos. Čia tikrai nėra jokios neapykantos, bet esu susirūpinęs narkomanijos statistika, kuri šiuo metu yra tikrai labai liūdna, daug jaunimo miršta nuo narkotikų. Viską darysiu, kad dar kartą priminčiau narkotikų prekeiviams, jog tai yra didelis nusikaltimas.

Pats turėjau priklausomybę ir važinėdavau į taborą nusipirkti narkotikų, todėl galiu iš patirties pasakyti, kad jiems ant visko yra visiškai nusispjauti. Jie nieko nenori keisti. Žinoma, yra ir tokių, kurie nepardavinėtų narkotikų turėdami alternatyvą.

Akcijoje dalyvauja ir priklausomų asmenų tėvai. Ar tai nėra tam tikras širdgėlos ir pykčio išliejimo būdas?

Jei norėčiau išlieti savo pyktį, rasčiau kitų būdų. Mes dirbame ne tik su vaikinais, atliekančiais reabilitaciją, bet ir rengiame seminarus jų artimiesiems. Kai žmonės patiria sielos išgydymą, jie nori pasidalinti tuo džiaugsmu. Taigi mama, pasakodama savo gyvenimo istoriją kitai mamai, esančiai neviltyje, gali jai sugrąžinti viltį.

Daug kas mano, kad ši teatralizuota akcija skirta atkeršyti ar užpulti romus. Tačiau tai tik priminimas narkotikų prekeiviams, kad daro nusikaltimą.

Kadangi pats esate buvęs priklausomas nuo narkotikų ir lankydavotės Kirtimų tabore, pasidalinkite, kas jums padėjo pakilti iki to, kad dabar jau galite padėti ir kitiems panašaus likimo žmonėms?

Aštuonerius metus buvau priklausomas nuo narkotikų, ir tie metai buvo didžiausias pragaras. Buvau pasiekęs dugną ir galiausiai nuo manęs nusisuko visi žmonės. Supratau, kad reikia kažką daryti, taip patekau į reabilitacijos centrą. Mano paties sveikimo kelias buvo labai sunkus, pavyko tik iš septinto karto, bet įtikėjus Dievą gyvenimas pradėjo kilti į viršų. Gavau Dievo vaiko laisvę ir norą padėti panašaus likimo kenčiantiems žmonėms. Širdyje atsirado meilė tiems žmonėms ir skausmas dėl vaikinų ir merginų, kurie kenčia nuo priklausomybės. Dėl to ir įkūriau reabilitacijos centrą. Taip bandau atkurti sugriautus žmonių gyvenimus, ką darau kartu su savo žmona.

Kadangi, kaip minėjote, siekiate žinomumo, papasakokite apie reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ veiklą. Kokias paslaugas teikiate?

Esu įsteigęs keletą reabilitacijos centrų, ir po tokių akcijos prasideda masiniai skambučiai, suteikiu konsultacijas mamoms ir vilties praradusiems artimiesiems. Po šių akcijų daugiau žmonių atvyksta gydytis į reabilitacijos centrą.

Mes rengiame seminarus artimiesiems, kurie turi priklausomų vaikų ar giminaičių, vaikštome į landynes, į Naujininkus ir kitas vietas, kuriose renkasi narkomanai, bei motyvuojame juos važiuoti gydytis. Užsiimame švietimu, važinėjame po mokyklas ir kalbame jaunimui. Net didžiausioje duobėje esantis žmogus turi šansą pradėti gyvenimą iš naujo.

Kursas pas mus trunka vienus metus, ir tai yra krikščioniškas reabilitacijos centras, kuriame nerūkoma. Žmonės gyvena pagal griežtą dienotvarkę, eina į užsiėmimus, darbo terapiją, sportą. Organizuojame bendrą laisvalaikį, rengiame įvairias išvykas. Gyvenimas centre žmogui kainuoja 100 eurų per mėnesį. Mes arba padedame žmogui susitvarkyti socialinę pašalpą, kurios dalis skiriama gydymui, arba vis tiek stengiamės priimti neišgalinčius susimokėti. Žiūriu į kiekvieną atvejį individualiai. Nors ir negauname paramos iš valstybės, stengiamės padėti kiekvienam prašančiajam. Tačiau visgi kartais pinigų trūkumas priverčia apriboti žmonių skaičių.

Prieš šešerius metus Vilniaus priklausomybės ligų centras kartu su antruoju policijos komisariatu vykdė sėkmingą projektą, kurio metu visiems pagautiems tabore narkotikus perkantiems žmonėms duodavo siuntimus į Vilniaus priklausomybės ligų centrą sakydami, kad juos be eilės priims gydytis. Iniciatyva pasirodė esanti labai sėkminga – iš 124 žmonių, kurie gavo siuntimus, gydytis atėjo net 122. Ar galvojate apie tokią nuolatinio informavimo formą, kuri nebūtų tokia vieša, bet per policijos pareigūnus galėtų pasiekti žmones, kuriems reikia pagalbos?

Tai mes ir darome bendradarbiaudami su Vievio policijos pareigūnais, kurie nuolatos siunčia priklausomus asmenis į mūsų reabilitacijos centrą. Be to, prieš porą savaičių buvau susitikęs su Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato vadovu, su kuriuo aptarėme šią akciją. Pareigūnai pažadėjo mus saugoti jos metu ir man pasiūlė susitikti pasikalbėti su per reidus suimtais narkomanais, kad juos konsultuočiau ir norinčiuosius priimčiau į reabilitacijos centrą. Aš tikrai esu už bendradarbiavimą su pareigūnais, o ši akcija yra tik vienas iš mūsų taikomų metodų.

Norintieji kreiptis pagalbos, daugiau informacijos gali rasti interneto puslapyje arba Facebook paskyroje.

Kalbino Monika Midverytė OFS