Kažkur teko skaityti, jog yra atlikti statistiniai tyrimai, kurie teigia, kad asmuo geriausią poetinę formą pasiekia apie 27 savo gyvenimo metus. Šią amžiaus kartelę aš jau sėkmingai peršokau. Ir liudiju, kad tai veik tiesa, bet ne aksioma. Mat su amžiumi poetiniai nušvitimai ištinka vis rečiau, bet dėl to jie yra malonesni ir subtilesni. O pati poezija darosi vis labiau koncentruota ir lakoniškesnė.


rudeninio dangaus architektūra 

čia

yra

trikampis

 

kuris ataidi

        pirmą ir paskutinį

paukščių  skrydį

 

ir

platėjantį

rudens apsiaustą 

 

pasivaikščiojimas po vakarinę žiemą

I

žiemą šešėliai

lengvi kaip oras

bet rūstūs

kaip antkapiai

 

II

duria iki sielos

nendrių virbalai

juodi baltą

sniego drobulę

pradūrę

 

III

paupio balsai

sutupia į medį

tyla didesnė

už pasaulį

 

IV

sniego dykuma

kiškis pasišvietęs

menuliu nubėga

į kitą dieną


meilė 

aš tau

atviras

kaip vienišas

laukymės

medis

pavasario

lietui