Aistė Diržiūtė (gim. 1991 m. spalio 18 d. Vilkaviškyje) – teatro ir kino aktorė, pirmoji lietuvių aktorė, pelnusi „Kylančios Europos žvaigždės“ apdovanojimą. 2005 m. baigė Vilkaviškio meno mokyklos pianino klasę, vėliau Vilkaviškio „Aušros“ gimnaziją. 2011–2014 m. studijavo Muzikos ir teatro akademijoje. Po 2015 m. Alantės Kavaitės filmo „Sangailės vasara“ pelnė tarptautinį pripažinimą Berlyno tarptautiniame kino festivalyje. Tais pačiais metais Lietuvoje apdovanota „Sidabrinės gervės“ nominacija už geriausią aktorės vaidmenį. Šiuo metu filmuojasi šeštoje kino juostoje.                                                                                                                          

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Gimiau tam, kad jusčiau nuolatinį alkį ir skiriu gyvenimą, kad vis mėginčiau tą alkį numalšinti. Kiek tik save prisimenu, nuolat ieškau ir esu panėrusi iš esmės. Mokyklos metais spėjau panardyti po klasikinę muziką, ją skambinau pianinu, domėjausi žurnalistika, politika, šiek tiek fotografija, klasikiniu dainavimu, tuomet vėl sugrįžau prie pianino, tik šįkart buvo patraukęs džiazas, įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, iš jos išėjau po trijų dienų ir pasiryžau pamėginti tai, ko dar nebuvau mėginusi, – aktorystę. Ir visi ieškojimai dėl to „pilnumo“ pojūčio. Melpomenė ir Talija savo kerais apžavėjo, alkį numalšinti sugebėjo, o ar ilgam, – laikas parodys.

           
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Kai buvau kokių vienuolikos ar dvylikos, sugalvojau, kad norint būti asmenybe privalu žinoti savo mėgstamiausią kompozitorių, dailininką, rašytoją, savo autoritetus. Gulėjau prie mamos dailės knygų, klausiau jau muzikos mokykloje girdėtų kompozitorių, skaičiau ir nesuprasdama rinkausi, kas yra „Tie manieji“. Taip, be jokių tvirtų argumentų, grynai empiriškai, mano padangėje įsitvirtino Fredericas Chopinas, Paula Modersohn-Becker, Virginia Woolf, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Marlene Dietrich, Eleonora Duse ir Aung San Suu Kyi. Taip ir gyvenau, paklausta visada atsakydavau, klausdama žinodavau, ką atsakyčiau, kol vieną dieną supratau, kad toks žinojimas nedaro manęs asmenybe, o mano „autoritetai“ tėra tik žodiniai, neturintys man didelės įtakos. Ir kaip visavertė paauglė ėmiau juos visus neigti, kartu neigdama ir „autoriteto“ sąvoką. Ėjo metai, aukštyn stiebėsi perskaitytų knygų bokštai, gilėjo patirtis, o autoritetų būtis iš neigimo būsenos pamažu perėjo į klausiamąją. Kas yra autoritetas, o tiksliau, kas yra autoritetas man? Nežinau. Jei tai aklas sekimo objektas – tuomet aš atsisakau autoriteto, jei tai kartais galvelę paglostantis patyrimas „ir jai/jam taip buvo“ – tuomet leidžiu sau kartais atsiremti į jų patirtį, o jei tai žmonės, jau seniai supratę tai, ko link aš dar tik pakeliui – tuomet atveriu delnus ir stengiuosi išgirsti.

Klausdama ir klausydama pamažu imu suvokti, jog mano autoritetai sezoniniai, varijuojantys nuo jų neigimo iki visiško pasinėrimo filmografijose, diskografijose, bibliografijose ir kitose grafijose. Imu suvokti, jog autoritetas yra siekis tapti autoritetu pačiam sau, aiškiai suvokiant, jog tikslas yra nepasiekiamas, o esmė yra kelyje.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Gyvybę mano įkvepia gyvastis, kuri neleidžia žmonėms nusėsti komforto zonoje, kuri skatina smalsumą, ir neįmanoma paverčia įmanoma.

Gamta, su kuria ilgai tik žvilgsniais apsikeisdavom, o dabar gal bitės, o gal rytai ankstyvi, rasos kupini, pamažu mums susibičiuliauti padeda, taip, kad net kalbos nemokėjimas tik dar geriau susikalbėti padeda.

„Knygos – mano akys“, nes „Daugiau žmonių tarp eilučių/ Tos beribės knygos/ Negu mirusiųjų po žeme“. Draugus, pirmąją meilę ir gyvenimo sampratą suradau knygose, ir turbūt gyvenčiau labiau vėjo blaškoma gyvenime, jei nebūčiau tiek istorijų įkvėpta ir neieškočiau jų gyvenime. Pastačiau bokštus iš Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“, Virginios Woolf „Ponios Delovėj“, „Savo kambario“, „Į švyturį“, Johno Dos Passos „Manhatano stoties“, Fiodoro Dostojevskio „Idioto“, Stefano Zweigo apsakymų, Italo Calvino „Ir jeigu keleivis žiemos naktį“, Milano Kunderos „Nepakeliamos būties lengvybės“; Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, Paulio Eluard‘o, Liūnės Sutemos, Arthuro Rimbaud poezijos ir kitų ne mažiau garbingų neįvardytųjų. Slėpiaus nuo gyvenimo realybės, o jai pasirodžius žvelgdavau „knyginės moters“ žvilgsniu. Augau aš ir knygų bokštai, kol vieną dieną pajutau norą „eiti“ ir pažinti kita. Pažinau, pamilau ir sugrįžau supratusi, kad ne slėptis tarp bokštų reikia, o lipti jais aukštyn, nes nuo ten horizontas platesnis atsiveria.

Muzika, kuri būdama „oro poezija“, man pačiai išskleisti sparnus padėjo dar tada, kai nė raidžių pažinus nebuvau. Muzika, kuri pirmiausia į mane pasibeldė mamos ir močiutės balsais ir liaudiškomis harmonijomis, patirties pilnomis. Muzika, kuri pakurstė man siekį ir pačiai jos kalba prabilti. Prabilau, juokaudama kartais sakau, kad pirma išmokau natomis rašyti, o tik po to raidėmis. Rašiau solfedžio pamokose, o pirštais bėgiodavau po klavišus klasiškai, o po to ir džiaziškai, vėliau ir balsu bandžiau išdainuoti savo „oro poeziją“, ir tik ilgainiui supratau, kad mano poezija yra labiau proza, ir gal net ne proza, o eseistika. Muzika, kuri man iki dabar išliko „aukščiausia meno forma“, turinčia visus raktus ir kodus nuo slapčiausių minčių ir jausmų durų. Mano mįsles įminė, o kitas iki šiol mena Ericas Satie, Zbigniewas Fibichas, Zbigniewas Preisneris, Johnas Cage, Johnas Coltrane, Milesas Davisas, Keithas Jarrett‘as, The Beatles, Pink Floyd, The Doors, Nirvana, Davidas Bowie, Tomas Waitsas, Edith Piaf, mano sielos skambesys Nina Simone ir kiti poetai.

24 kadrų per sekundę tiesos klausytis pradėjau palyginti vėlai, bet plačiai atmerktų akių ir iššūkio vedama iškart šokau į stipriausiųjų frontą. Tarkovskį keitė Kieslovskis, Prancūzų Naująją bangą – italų neorealizmas, Bergmano filmografiją – Bergman filmografija ir t.t. Su kiekvienu nėrimu į naują bangą kito mano gyvenimo prasmės ieškojimo trajektorijos, bendravimo maniera, o kai kada ir suknelių stilius. Ir ne kažin ką supratau, nors tada atrodė, kad suprantu beveik viską. Kantriai dėjau ir dedu atrastas ir vis atrandamas tiesas į Kubricko stiliaus dėžutę užrašu „Meistrystės“, kurioje šiandien galima rasti Andrejaus Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“, „Stalkerį“, „Veidrodį“, Ingmaro Bergmano „Personą“, Lars von Triero „Dogvilį“, Krzysztofo Kieslowskio „Dekalogą“, „Dvigubą Veronikos gyvenimą“, Jeano – Luco Godard‘o „Pamišėlį Pjero“, Francoiso Truffaut „Žiulį ir Džimą“, Carlo Dreyerio „Žanos d‘Ark aistrą“, Davido Lyncho „Tvin Pyksą“, Federico Fellini „Kabirijos naktis“; Stepheno Daldry „Valandas“; Blake Edwardso „Pusryčius pas Tifani“ ir kitus vienas už kitą geresnius kūrinius. Teko ir tebetenka meistrų serijas kartoti, kiekvienais metais pridedant vis naujų šviesulių, ir kas kartą „suprantant viską“, taip spėju, iki gyvenimo pabaigos siekiant nepasiekiamo „visko supratimo“, sukant ir sukant meistrystes.

Negaliu pamiršti ir teatro kaip tikro tėvo, buvusio vienu iš palydėjusių į aktorystės kelią. Spektaklių, kažkada laikusių it tie drambliai, mano pasaulį. Gintaro Varno „Nusikaltimas ir bausmė“, Oskaro Koršunovo „Kelias į Damaską“ ir „Hamletas“.

Ir, žinoma, akimirkų grožiai, nekviesti prieš akis išdygstantys. 

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Turbūt dar naiviai tikiuosi, kad aš vis dar ir esu tas šiuolaikinis jaunimas, todėl sau giedoti ditirambus būtų kiek neetiška. O jei ne – jūs perspektyvūs, tik eikit, darykit ir nieko nebijokit!

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais? 

Mes gyvename laikinumo amžiuje. Srautas žinių, žinučių, like‘ų, share‘ų, emoji, sticker‘ių, follow – unfollow ir t. t. kuria sekundinės koncentracijos, ištaškyto dėmesio, greito susižavėjimo ir dar greitesnio pamiršimo atmosferą, bet tai tik viena ir dažniausiai eskaluojama pusė. Yra ir kita – pasaulio tavo kambaryje būsena. Galimybė būti įvykių vyksme, formuoti savo nuomonę, remiantis didžiausiais mąstytojais, galimybė rinktis savo informaciją ir būti bendro tinklo dalimi. Priartėti prie savo įkvėpėjų ir kai kada net jų pačių dėka išnaikinti barjerus, kurie net ne jų, o tavo sukurti buvo.

Internetas mane suvedė su pačia geriausia drauge ir kitaip ypatingais man žmonėmis, paradoksas, bet po to dingau ir trejus metus buvau be facebooko. Su saldumu ant lūpų prisimenu momentus, kai privalėdavau pasakyti tai, ką galvoju, kokia įkvėpta esu, duotąją akimirką, kai su pašnekovu/e apsikeisdavom kontaktais tik, jei pati norėdavau, nes ji/jis manydavo, jog susiras mane ten, kur visi, kai sutiktas žmogus buvo švarus popieriaus lapas, be išscroll‘into vertinimo, kai turėdavau atsiminti artimiausių bičiulių gimtadienius, o tik artimiausieji atsimindavo manąjį. Gyvenimui ėmus virsti aukštyn kojom – grįžau dalintis, džiaugtis, atnaujinti ir palaikyti ryšius, įsikvėpti ir įkvėpti. Ne dėmesio trūkumo gydytis, o sveiku protu ir su saiko jausmu pasiimti ir duoti, nepamirštant išmoktų pamokų iš gyvenimo be to. Ir nenusakomas džiaugsmas aplanko, kai netikėtai iš kažkur už jūrų marių atskrieja trumpa padėkos žinutė už įkvėpimą, kai tu pats gali teigti ir palaikyti idėjas, ne tik tarp draugų, bet ir platesniame kontekste, kai gali būti šalia kolegų, o kartais net ir vaidmenį gauti..

Kartais nostalgiškai atsidarau savo dienoraščių ir laiškų prikrautas dėžes, skaitau ir čiupinėju savo prisiminimus taip, kaip ir pridera piešiant savo sentimentų paveiksliuką, tačiau jusdama esamą momentą suprantu, jog dabar laikas mokytis išsaugoti ir ne tokius apčiuopiamus akimirksnio prisiminimus.         

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tautinė tapatybė – gyvas dalykas, todėl manau, kad ir be dirbtinių pastangų kuriamo „išlaikymo“ ji išliks, kaip ir kalba, jei leisime jai kisti, modernėti, augti. Mano pase įrašyta, jog esu lietuvė, tačiau per daug skirtingų tautų aidų savyje girdžiu, jog galėčiau tiksliai įvardyti vieną tautinę tapatybę, jei tokia vienalytė ji dar egzistuoja. Myliu ir vertinu lietuvių kultūrą, senąsias tradicijas, o ypač kalbą, atpažįstu savyje raštuose apdainuotą lietuvių darbštumą, tačiau šalia to lygiavertėmis teisėmis rikiuojasi ir kitoms tautoms priskiriami bruožai.

Mano namai ir mano Lietuva yra tėvai ir artimieji, o jiems ištikimybė yra nekvestionuojama.                                                                                                         

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Nuoširdumas ir Teisingumas. Negaliu pakęsti prieštarų Temidei ir kaukių sistemos „Nuo Arlekino – iki Brigelos“ bendravime.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Raudonų tulpių pieva vidury laukų – tėčio atrastas stebuklas.

„Keturių staliukas iš kairės“ valgykloje, mokyklos metais buvęs pertraukų, pokalbių ir keturių draugių, viena kitai išlikti padėjusių, vieta.

Aštuntoje klasėje rašytas rašinys „Sutikau save 30-ies“, kuriame kone žodis žodin aprašiau tai, kaip dabar gyvenu, nors tuo metu nei aktorystės, nei Senamiesčio stogų galvoje nebuvo. Užsikerėjau.  

Bjauriai rudos spalvos sienos ir scena, kur pirmą kartą pasijutau „pilna“.

Ir daug visko, bet šie pirmieji dėmesio pareikalavo akimirksiu prieš akis išdygdami.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Tikiu balansu tarp pasirinkimo ir atsitiktinumo. Harmonija yra susiklausymas, o gamta, manau, yra labiausiai susiklausius. Klausytis ir išgirsti dažnam iš mūsų reikia išmokti ne tik vienam kitą, bet ir save, ataidantį iš amžių glūdumos, be dogmų suvaržytos sąmonės ir su siela dainuojančia. O protas pats pagal aplinkybes privers save išgirsti.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tikiu Tikėjimu. Medžiu, aukštesniu už mane, akmeniu – stipresniu, ugnimi – galingesne, vandeniu, valdančiu mane labiau nei bet kas kitas. Tikiu senutėm Moirom ir visais apaštalais. Tikiu išnykstančiais sukinyje sufijais ir besišypsančia Buda. Tikiu Tikėjimu. Mes visi į vienus dievus kreipiamės, tik vardus keičiam. Ir aš, būna, kreipiuos į savo tikėjimą.