Kadras iš filmo

Likus kelioms minutėms iki filmo pradžios, kiek kojos nešė, skubėjau „Skalvijos“ link. Šyptelėjau pamačiusi, kad esu tokia ne viena. Šalia manęs bėgo septyni vaikai (kaip septyni Nykštukai, pagalvojau).

Brazilų animacinis filmas „Berniukas ir pasaulis“, kuriam scenarijų parašė ir režisavo Alê Abreu, dienos šviesą išvydo 2013 metais. Įvairiose šalyse liaupsintas, daugelį pagyrimų gavęs, Oskaru nominuotas filmas šiemet per tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ pasiekė ir Lietuvą.

Šis animacinis filmas vertas ypatingo dėmesio. Visų pirma dėl stulbinamo spalvų spektro, įtraukiančios brazilų muzikos (komp. R. Feffer ir G. Kurlat) ir gilios filmo potekstės, kuri sėkmingai sugebėjo užkalbinti netgi suaugusiuosius.

Kas geriausi kritikai? Ogi vaikai

Centre vaizduojamas mažas, apskrito veiduko ir pailgų akių savininkas, kurio vardas yra Kukas. Jis su mama ir tėčiu gyvena neapsakomo grožio kaime, apsuptame įvairių įvairiausių gyvių, magiško grožio medžių ir gėlių, spalvotų akmenukų ir baltų pūkuotų debesų. Berniukas labai smalsus ir kiekvieną minutę skiria jį supančio pasaulio pažinimui. Vieną dieną tėtė išvažiuoja į miestą ieškoti darbo, ir Kukas su mama lieka vieni. Berniukas labai ilgisi tėčio, todėl nusprendžia pats nuvažiuoti į miestą ir jį surasti. Pasaulis, su kuriuo Kukas susiduria mieste, yra visiška priešingybė tam, kuriame gyveno iki šiol. Aukštų pastatų, milžiniškų mašinų ir vienodų, nuolat kažkur skubančių žmonių vieta atrodo labai baugi ir nesaugi mažam berniukui.

Įdomu pabrėžti, kad filmas yra nebylus, neskaitant kelių trumpų dialogų tarp tėvų. Žinoma, buvo dvejonių, kad ilgainiui mažieji žiūrovai praras susidomėjimą. Bet dvejonės kaipmat išsisklaidė, nes, pasirodo, įgarsintojų turėjome visą kino salę! Į filmą susirinkę vaikai skambiai kvatojo, garsiai išsakydavo numanomas Kuko mintis, o netgi (ir net jeigu nesąmoningai) vertino patį filmą. Iš to turėjau peno ir aš pati. Užrašų knygutėje pieštuku pažymėjau, mano manymu, svarbiausius kino salėje esančių vaikų išsakymus, nustebimus, kuriais pasinaudosiu analizuodama patį filmą.

Filmo kadras. Išėjimas iš namų.

Gamtos idilės ir industrinio miesto perskyra

Jau pati filmo tema leidžia daryti prielaidą, kad bus pasakojama apie berniuko sąlytį su jį supančiu daugialypiu pasauliu. Atskiro pagyrimo vertas režisūrinis sprendimas pažindinti labai mažais žingsniais. Pirmas Kuko sąlytis su užterštumu buvo sukrečiantis, tačiau labai trumpas. Antrą kartą Kukas susidūrė su mechanizuotu pasauliu tuomet, kai tėtis milžinišku geležiniu traukiniu išvažiavo į miestą. Trečiąjį sąlytį išprovokavo pats berniukas, išvykdamas į tėčio paiešką.

Kaime tvyro pilnatvė, džiaugsmas, meditatyvus įsiklausymas į garsus (jie netgi tampa regimi!) ir pulsuojanti gamtos energija, o miestą gaubia nuolatinis kasdienybės ritmas, skubėjimas ir nepakeliamas nuovargis. Čia dominuoja tamsūs, atšiaurūs, pilkšvi pustoniai. Aplink išsidėstę aukšti pastatai ir tamsius dūmus leidžiantys fabrikai. Važiavimo priemonės masyvios ir bauginančios. Bendram miesto vaizdui sudaryti stambiu planu vaizduojamos rėksmingos vitrinos. Tačiau ir jos galop susilieja į vieną pilką, purviną, didžiulę gamybinę sistemą.

Filmo kadras. Namai

Švelni, tik vos vos pastebima didaktika

Pirmas berniuko susidūrimas su miesto aplinka beveik neskausmingas. Jis patenka į didelę medvilnės plantaciją, kurioje vis dar dominuoja rankų darbas. Darbininkų darbas yra sunkus, tačiau jų nuovargį kompensuoja gamtos vaizdai. Tačiau netrukus parodomas pirmas sąlytis su neteisybe, piktumu. Darbe vertinami tik stiprūs, sveiki ir jauni žmonės, o kiti išmetami į gatvę. Taip ilgainiui šioje sistemoje žmogus tampa tik mažu sraigteliu, kurį lengvai galima pakeisti kitu.

Netrukus berniukas patenka į miesto centrą. Pagrindiniai miestiečio požymiai – tai vienodumas, skurdas ir nuovargis. Ryški perskyra tarp turtingųjų ir vargšų. Darbininkai valgo tai, ką gamina, ir tokia situacija tęsiasi ilgai. To įrodymas – po visą butą išmėtytos vienodos skardinės, o ant palangės skardinėse jau žydi gėlės.

Tuo tarpu laisvalaikiu iš pilkos masės žmogus tampa spalvota asmenybe. Tamsumo perėjimas į spalvingumą nurodo į tai, kad žmogus yra individualus, turintis savo pomėgius ir šviesią pasaulėvoką. Reklamos vaizduoja žymių žmonių gyvenimus, kurie yra šokiruojantys, rėksmingi, blizgūs. Tačiau tokie jų gyvenimai berniuką baugina, jis bėga nuo vitrinų ir reklamų, o ramybę bei grožį atranda tarp paprastų, nors ir skurstančių žmonių.

Filmas sužadina vaikų jausmus ir empatiją. Kai Kukas klaidžioja tamsiomis miesto gatvėmis ir susiduria su grėsmę keliančiais žmonėmis, kino salėje sėdintys vaikai pradeda nerimauti ir nuolat klausinėti savo tėvų: „Ar tam berniukui nebaisu?“ Viso filmo metu salėje aidi esmingas klausimas: „Kur tėtis? Noriu pamatyti tėtį. Kur jis nuvažiavo?..“ Vaikai, kaip ir pats Kukas, nuolat reaguoja, kai pamato panašų į tėtį siluetą. Tuomet sušunka: „Tai tėtis!“ ir labai nusivilia, kai eilinį kartą apsirinka. Tad nors Kukas yra nupieštas ir netgi neturi burnos, vis dėlto vaikai su juo susitapatina, o tai reiškia, kad personažas yra tikroviškas.

Filmo kadras. Šeima

Režisierius netiesmukai kreipiasi į žiūrovus pasitelkdamas metaforinių palyginimų, o vaikai greitai juos identifikuoja. Margaspalvio ir juodo paukščio kovoje vaikai sušunka: „Gėris nugalės!“ Nepakartojama akimirka lydėjo po to, kai kovoje nugalėjo juodas paukštis. Visa kino salė nuščiuvo ir ilgą laiką nebuvo girdėti nė vieno balso. Taip subtiliai parodoma, kad kartais blogis nusveria gėrį.

Ilga Kuko kelionė pas tėtį vaikus išmoko kantrybės. Vaikai konstatuoja: „Čia taip ilgai reikia ieškoti tėtės.“ Toks supratimas nurodo į tai, kad ne viskas taip lengvai ir greitai pasiekiama.

Paliečiama ir ekologijos problema. Mieste vis didėja užterštumas, kuris ilgainiui pasiekia ir kaimą. Todėl per trykštančio gyvybe kaimo ir purvino miesto skirtį apeliuojama į aplinkos puoselėjimą.

Išėjimo iš namų motyvas

Motinos palydimas, į miestą galiausiai išvažiuoja ir jau suaugęs sūnus. Nuo šios akimirkos, atrodytų, iki šiol buvęs nuoseklus siužeto plėtojimas nutrūksta. Pasirodo, kad mieste berniuko sutikti du suaugę vyrai yra tas pats, tik jau suaugęs Kukas. Bijojau, kad vaikai nesupras kas atsitiko, bet netrukus išgirdau klausimą: „Ar tas berniukas suaugo?“ Ši laiko inversija nurodo į tai, kad toks sumaterialėjęs, mechanizuotas pasaulis naikina asmenybę ir ardo šeimą. Suaugęs Kukas grįžta namo, tačiau ten jo jau niekas nelaukia...

Tai filmas, kuris turi ką pasakyti visai šeimai. Mažiausi pagauna spalvų žaismą, didesni – įsitraukia į veiksmą ir seka įvykių eigą. O tie didžiausieji gilinasi į filmo potekstę.

Be abejo, tai pažintinis filmas. Jeigu ne man pačiai, tai vaikams jis daug ką atvėrė, su daug kuo nauju supažindino. Tokie filmai vertingi, nes jie ugdo žiūrovą. Pasiteisino ir režisūrinis sprendimas nevartoti žodžių. Juk svarbiausi dalykai pajaučiami. Tą įrodė „Skalvijos“ kino salėje sėdintys vaikai.