Pokalbis su urbanistikos žinovu Martynu Marozu ir miesto antropologe dr. Jekaterina Lavrinec.

Lietuvos miestų mikrorajonuose žiojinti pilkuma yra niūrus niveliuojančios socialistinės utopijos priminimas. Tačiau ar jį įmanoma užglaistyti taip, kad kadaise blokinių namų (dažnai vadinamų tiesiog „chruščiovkėmis“) virtuvėse vykęs socialinis gyvenimas persikeltų į tų pačių mikrorajonų viešąsias erdves? Daugiabučių rajonų estetika yra tik viena medalio pusė: ką daryti, kad jie taptų aktyvesnio socialinio, kultūrinio gyvenimo, geros kaimynystės židiniais?

Iliustruodami aptariamą problemą, šiandienos miesto sociologai kalba bent apie dvi Lietuvos miestų dimensijas: vieną reprezentuoja pasiturintieji, gyvenantys miestų centruose, kuriuose verda kultūrinis gyvenimas ir kuriuose gausu (kultūrinio) vartojimo zonų; tuo tarpu miegamuosiuose sovietiniuose mikrorajonuose reziduoja kiek mažesnes pajamas gaunantys, vyresni žmonės. Latvijoje atlikti tyrimai rodo: pastaruosiuose bendrosios erdvės dažniausiai tepanaudojamos automobiliams statyti, kartu nyksta niekieno neprižiūrimas kraštovaizdis. Be to, sovietiniuose daugiabučiuose gyvenantys kaimynai nebendrauja tarpusavyje, kaimyniją apibūdina menki socialinio kapitalo ištekliai.

„Post Scriptum“ redakcija nutarė pakalbinti du urbanistinių problemų žinovus: architektą, urbanistikos ekspertą, Kauno technologijos universiteto dėstytoją Martyną Marozą bei miesto antropologę, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentę dr. Jekateriną Lavrinec. Pašnekovų klausėme, ką daryti, kad tokiuose rajonuose kaip Fabijoniškės gyventi būtų mieliau.

Sovietmečio palikimo šleifas driekiasi iki šių dienų

Anot urbanistikos eksperto Martyno Marozo, vienas mikrorajonų bėdų šaltinių – sovietinio planavimo specifika. Sovietinė valdžia, nusprendusi sukurti 50 mln. naujų butų ir taip išspręsti aprūpinimo socialiniu būstu problemą, ėmėsi technokratinio planavimo: „Idealiu atveju mikrorajone 100 m. spinduliu nuo gyvenamojo namo turėjo būti įkurtos vaikų žaidimų aikštelės, 500 m. spinduliu – skalbyklos ar kavinės, o dar toliau – baldų ar panašios parduotuvės. Rezultatas: turime homogeniškus ir monofunkcinius rajonus, kuriuose labai aiškiai organizuota kiekviena funkcija. Šiandien tokie rajonai yra pilki ir slegiantys. Be to, bandant sureguliuoti miestą remiantis paprasta schema, vėliau atsiranda šokių tokių nenuoseklumų ir nelogiškumų. Pavyzdžiui, kai kurie prekybos centrai gali būti perpildyti, kiti – likti pustuščiai“, – teigė M. Marozas, čia pat primindamas, kad sovietinių statybų mastai lėmė ir tai, kad 7-ajame ar 8-ajame dešimtmečiuose iškilusiuose daugiabučiuose vienam žmogui teko bene dvigubai mažiau vietos nei atitinkamo laikmečio statybos būstuose Vakarų šalyse.

Šią sovietinę modernistinę projektavimo logiką atliepė ir šalies mikrorajonų gatvių struktūra, kuria siekta atskirti pėsčiųjų ir automobilių srautus ir taip pagreitinti susisiekimą. „Gatvės dinamika, ta senamiestinė dinamika, suponuojanti, kad gatvė yra ne arterija nuo taško A iki taško B, o viešoji erdvė, kurioje vyksta gyvenimas, iš esmės buvo sunaikinta. Mūsų rajonas yra tiktai vieta nuo gatvės iki parkingo. Mes neturime gatvių kaip tokių – pas mus yra tik asfaltuoti keliukai iki durų“, – pasakojo pašnekovas. Išskirti galima ir daugiau panašių modernistinio planavimo niuansų. Pavyzdžiui, pirmojo aukšto butų atskyrimas (pakėlimas) nuo žemės lėmė tai, kad atsirado nemažai vadinamųjų „aklųjų zonų“ – tamsių pakampių ir mažai matomų erdvių.

Maža to, sovietinių gyvenamųjų būstų tapimas privačia nuosavybe po Nepriklausomybės atgavimo lėmė kai kurių bendruomeninių erdvių mikrorajonuose nunykimą. „Kiekvienas apsibrėžia savo gyvenamąją erdvę, kurioje nei sienos, nei išorė daugiabučio gyventojui nebepriklauso. Vienintelis dalykas, kurį jis turi, yra tik oras, esantis tarp buto sienų. Juk daugiabučio namo gyventojai konstrukcijų ar fasado keisti negali, sienų išimti taip pat negali. Kitaip tariant, galima daryti tik labai mažai pakeitimų.“ Be to, liberalios rinkos ekonomikos sąlygomis monofunkciniai rajonai virto smulkaus verslo užuovėjomis – atsirado tai, kas nebuvo planuota, tačiau ko akivaizdžiai reikia. „Visos tos pirmuose daugiabučių aukštuose įsirengusios kirpyklos ir odontologų kabinetai estetiškai atrodo labai prastai, nors jie yra gyvybiškai naudingi urbanistine, funkcine prasme“, – teigė M. Marozas.

Ironiška, kad šiandieninės Lietuvos urbanistinės aplinkos vystymasis kartais netiesiogiai atkartoja kai kurias sovietinio planavimo taisykles. Kaip svarbų veiksnį pašnekovas išskyrė socialinio būsto (kuris galėtų spręsti homogeniškos socialinės kompozicijos kuriamas socialinės integracijos ir kitas problemas) politikos trūkumus. M. Marozas pateikė Nyderlandų pavyzdį: „Lietuvoje socialinis būstas neretai yra visiška landynė. Tokie būstai paprastai tampa socialinių problemų židiniais. O Nyderlanduose socialinio būsto rinka yra nežmoniškai didelė, sudaranti apie 30 proc. visų būstų rinkos. Toje šalyje socialinis būstas yra pats geriausias būstas, kokį teoriškai gali gauti: už mažiausią kainą ir labai geroje vietoje. Tokiu būdu olandai rūpinasi socialinės atskirties problemomis – Amsterdamo centre imigrantų iš Indijos šeima gali gauti būstą už €400 per mėnesį, o gretimais gyvenantis verslininkas už tą patį mokės jau €1000. Tikslas yra teisingas ir socialinių grupių neatribojantis mixas.“

Tuo tarpu „įperkamo būsto“ (angl. affordable housing) koncepcijos trūkumas Lietuvoje lemia tai, kad jaunoms šeimoms dažnai tenka imti ilgalaikę paskolą naujuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie iš esmės yra tokie patys homogeniški kvartalai: „Mes planuojam ir projektuojam dar iki šiol vadovaudamiesi tokiu one size fits all principu. Anksčiau štampuodavom tuos standartinius vienodų planų daugiabučius ir prikišdavom į juos vienodų virtuvių, o dabar štampuojam ekonominės klasės maždaug 42 kv. m. butukus ir orientuojamės į kažkokį vidutinį pirkėją. Dabartiniai nauji gyvenamieji rajonai galbūt yra spalvoti ir gražūs, bet vėlgi juos sudaro homogeniški kvartalai“, – teigė M. Marozas.

Neužtenka sienų apšiltinimo              

Tad kaip spręsti Lietuvos mikrorajonų gaivinimo klausimą? M. Marozas pasiūlė keletą galimų strategijų. Pirma, kalbant kiek abstrakčiau, į daugiabučių rajonus reikia pradėti žiūrėti kaip į organišką miesto dalį, turinčią aiškią socialinių ir kitų funkcijų išdėstymą bei gebančią tenkinti bent jau kasdienius gyventojų poreikius.

Antra, būtina mąstyti apie daugiabučių gyvenamųjų rajonų įvaizdžio gerinimą: „Reikalingas šių vietų rebrandingas, kad pakankamas skaičius žmonių iš, pavyzdžiui, užmiesčio sugrįžtų į tuos rajonus ir jie vėl taptų bent kažkiek madingi. Turėtume kalbėti ne tik apie fasadų apšiltinimą arba energetinės klasės didinimą, bet ir apie tų rajonų unikalų identitetą, labai aiškaus kiekvieno rajono charakterio sukūrimą“, – kalbėjo M. Marozas.

Trečia, svarbu suteikti laisvės gyventojų iniciatyvai bei koncentruotis į aktyviausius vietos gyventojus. „Jeigu suremontuoji fasadą ir sutvarkai vaikų žaidimų aikštelę, o jais niekas vėliau nesirūpina, arba bendruomenės tiesiog nėra ir visiems yra visiškai nusispjauti, kas vyksta jų kieme, tai po 15 metų vėl kalbėsime apie naują jau renovuotų daugiabučių renovacijos programą. Taigi, reikia socialinių bendruomenės stiprinimo iniciatyvų.“ Pasak pašnekovo, svarbu identifikuoti aktyvias bendruomenes ir pradėti nuo konkrečių jų poreikių analizės: „Viename daugiabutyje, tarkime, yra daugiau senyvo amžiaus žmonių, o kitas galbūt yra geresnės kokybės ir jame daugiau jaunų gyventojų, kuriems reikalingos automobilių stovėjimo vietos: akivaizdu, kad atnaujinimo programos šiais atvejais turėtų skirtis. Projektuoti būtina tiek, kiek reikia. Antraip kokia nors plane numatyta bendro naudojimo viešoji erdvė – pavyzdžiui, pieva – realybėje gali tapti niekam nenaudinga bendro nenaudojimo erdve. Taigi reikia kreipti dėmesį į naujas galimas gyvenamųjų rajonų tipologijas, aprėpiančias įvairias socialines grupes, įdomesnes architektūrines koncepcijas ir t. t.“, – teigė urbanistas.

Be to, mikrorajonų vystymo kontekste ypač svarbūs yra, viena vertus, verslumo skatinimas ir, kita vertus, pačių verslininkų iniciatyva – pasak M. Marozo, kiekvienas viešosios erdvės ar kitoks urbanistinis projektas turi turėti ir ekonominę logiką. Deja, įvairūs reikalavimai (būtinas minimalus atstumas iki artimiausio darželio ir pan.) verslininkams dažnai trukdo rajonuose įkurti, pavyzdžiui, klientams patrauklius barus ar viešojo maitinimo įstaigas.

Galiausiai vienas paprasčiausių būdų gerinti gyventojų sąlygas – gatvių apšvietimas: „Šviesa traukia žmones, šviesa traukia naujų veiklų, skatina naudotis viešąja erdve“, – kalbėjo M. Marozas.

Raktas – kaimynijos bendruomenė

Anot miesto antropologės dr. Jekaterinos Lavrinec, siekiant suaktyvinti socialinį ir kultūrinį rajono gyvenimą, verta pradėti nuo vietos kaimynijos. „Mažesnio teritorinio vieneto gyventojams yra paprasčiau susiburti į bendruomenę nei viso rajono gyventojams – iš dalies ir todėl, kad kiekviena kaimynija turi savo specifines problemas ir galimybes, kurios žmones gali suvienyti.“

J. Lavrinec teigimu, Lietuvos miestuose veikiančių namų bendrijų, sprendžiančių komunalines ir infrastruktūros problemas, aktyvumas dar nereiškia, kad vietos gyventojai linkę veikti kartu. „Juk dažnas bendrijos pirmininkas žino, kaip sunku suburti kelių namų gyventojus talkai arba net bendrai šventei: tai reiškia, kad pavieniai gyventojai delegavo komunalinių problemų sprendimo funkciją išrinktam asmeniui, bet bendra veikla jų nedomina. Tiesioginių kontaktų nebuvimas gali apsunkinti bendrų klausimų (pvz., namų renovacija) sprendimą. Tuo tarpu stiprūs ryšiai tarp kaimynijos gyventojų gali tiesiogiai prisidėti ir prie rajono saugumo: pavyzdžiui, daugelyje Europos miestų veikia „saugios kaimynystės“ programos, kai kaimynai skatinami prižiūrėti vieni kitų turtą.“

Pasak miesto antropologės, pirmas žingsnis siekiant sustiprinti bendruomeninius ryšius – suprasti, kaip gyventojai kontaktuoja tarpusavyje. Dažniausiai gyventojai yra pasirengę susipažinti su savo kaimynais, tačiau neturi tam progos. „Didmiesčiuose socialinių ryšių vystymas kaimynijos ir rajono mastu reikalauja bent kelių metų. Per šį laiką įmanoma išvystyti aktyvių kaimynijos kontaktų tinklą, išryškėja kaimynijų lyderiai ir pagalbininkai, kurie gali siekti visai kaimynijai aktualių problemų sprendimo“, – kalbėjo pašnekovė, kurios įkurta miesto studijų ir bendruomeninių iniciatyvų grupė „Laimikis.lt“ naudoja kūrybines gyventojų įtraukimo formas socialiniams ryšiams tarp kaimynų stiprinti. Nuo 2008 m. veikdama kaip neformalaus ugdymo platforma, grupė sudaro sąlygas miestiečių dalyvavimui miesto erdvių vystyme, kaimynų sąveikai ir betarpiškam bendravimui. Grupės veiklas apibūdina atviras, bendras, neįpareigojantis veikimas – „nuo muilo burbulų pūtimo iki kolektyvinės mozaikos kūrimo.“

Tokiomis aplinkybėmis įvykęs susipažinimas bėgant laikui prisideda prie socialinio tinklo formavimosi bei kaimynijos erdvių „prijaukinimo“. Taip, pavyzdžiui, nutiko medinėse Šnipiškėse, kuriose prieš kelerius metus „Laimikio.lt“ grupė ėmė rengti kaimynų iškylas vienoje iš kaimynijos pievų. „Gyventojai joje ilgainiui pradėjo patys organizuoti renginius – tarkime, kino po atviro dangumi peržiūras. Pasiūlėme sugalvoti bevardei pievai vardą, kurį galima būtų nurodyti kvietimuose ir pranešimuose spaudai: gyventojai išrinko „Drakono pievos“ pavadinimą. Dabar tai išvystyta viešoji erdvė su moduliniais miesto baldais, sūpynėmis, knygų mainų inkilu, kurį įrengė ir prižiūri patys gyventojai, taip pat kaimynų lenta“, – pasakojo „Laimikis.lt“ projekto iniciatorė.

Taigi, periodiškai kartojama veikla augina dalyvių pasitikėjimą vienų kitais, kuria socialinius ryšius, formuoja pozityvios elgsenos modelius: „Tas kontaktų tinklas yra pirmas žingsnis socialinio ir kultūrinio kaimynijos gaivinimo link – iš pradžių turi atsirasti pasitikėjimas. Tuomet kaimynai ima prižiūrėti vieni kitų objektus, formuojasi suvokimas, kad tai yra bendras kaimynijos narių turtas, kuriuo tenka rūpintis visiems.“ Anot J. Lavrinec, miesto strategams šis mikro-veiksmų lygmuo gali atrodyti nereikšmingas, tačiau būtent jame formuojamos miesto bendruomenės ir užprogramuojami kaimynijos pokyčiai.

Kaip gerosios praktikos pavyzdį pašnekovė išskyrė „Kaimynijų vadybos“ programą, veikiančią Berlyne. Pastaroji skirta skatinti bendruomeniškumą, įveikti socialinę atskirtį bei vystyti kaimynijų kultūrą. Programos darbuotojai skiria vienai kaimynijai dvejus–trejus metus, o po to perkeliami į naujas kaimynijas. „Kaimynijoje atidaromas nedidelis biuras, kuris tampa vietos gyventojų susitikimo vieta ir leidžia programos darbuotojams fiziškai būti ir veikti tarp vietos gyventojų. Tai labai svarbus momentas: neįmanoma identifikuoti ir spręsti kaimynijos problemų būnant kažkur toli – o ir vietos lyderiai kartais pateikia ne visą informaciją apie kaimynijoje vykstančius procesus. Taigi darbuotojai suburia vietos gyventojus spręsti kaimynijos problemas. Tam pritraukiamos „Regionų vystymo“ ES programos lėšos, tačiau jos skirstomos tikslingai, orientuojantis į konkrečios kaimynijos iššūkius“, – pasakojo dėstytoja.

Pašnekovė pritarė M. Marozo iškeltai konkrečių bendruomenės poreikių analizės idėjai: „Juk galima, kaip kartais buvo daryta Lietuvos miestuose, per vieną dieną visame mieste centralizuotai įrengti 50 vaikų žaidimo aikštelių – net tuose kiemuose, kur vaikų nėra. Bet efektyvesnis būdas yra sudaryti gyventojams sąlygas patiems išsiaiškinti, kokios aikštelės reikia, kiek patys gyventojai pasirengę dalyvauti jos įrengime, ir gauti lėšų vizijai įgyvendinti. Taip veikia Berlyno „Kaimynijų vadybos“ programa, kai gyventojai, padedami programos darbuotojų, išsigrynina savo poreikius ir suskirsto prioritetus. Atkreipkime dėmesį: ši bendruomenės veiklos schema yra priešinga įprastam „gautų lėšų panaudojimui“. Šiuo metu Lietuvos miestuose augant bendrijų ir neformalių vietos bendruomenių aktyvumui, jų atstovams kreipiantis į savivaldybes, analogiškos programos įdiegimas tampa būtinybe.“

„Lietuvos miestuose mes vis dar turime seniūnijų padalinius, kurių darbuotojai yra sukaupę dvidešimties ir daugiau metų patirties, puikiai žino savo rajonų tvarkytinas bėdas ir galimybes. Jų žinios ir išvystyti socialinių ryšių tinklai yra vertingas išteklius“, – kalbėjo dėstytoja. Pasak jos, pasiteisinti gali ir už savo gatves atsakingų seniūnaičių rinkimo idėja. Be to, Lietuvos miestams šiuo metu trūksta išvystyto seniūnijų, seniūnaičių, bendrijų sąveikos ir finansavimo modelio, kuris sustiprintų vietos iniciatyvas: daugelyje Europos miestų, kuriuose vykdomos bendruomeniškumą stiprinančios iniciatyvos, akivaizdus polinkis stiprinti vietos padalinius – seniūnijų ir kaimynijų bendrijų analogus.

„Taigi svarbiausias principas yra „lokalaus žinojimo“ pripažinimas. Vietiniai gyventojai geriau nei kas nors kitas žino savo rajono problemas ir privalumus, ir todėl yra kompetentingi dalyvauti savo rajonų ateities vizijos svarstymuose“, – pasakojimą baigė J. Lavrinec.

***

„Vilniaus pokeryje“ Ričardas Gavelis naujuosius sovietinius kvartalus vadino nėjokiais – bedvasiais konglomeratais, sudarytais iš troleibusų vielų. Rašytojo manymu, juose – „jokių slaptų ženklų, jokios gilesnės prasmės“. Kalbinti urbanistikos žinovai sutaria – tam, kad situacija pagerėtų, būtina vietos bendruomenių iniciatyva. Svarbu, kad mikrorajonai turėtų savo veidą ir atspindėtų tai, kuo ir kaip gyvena kaimynijos. Tam neabejotinai reikia projektuotojų, privataus sektoriaus, valstybinių institucijų bei pačių gyventojų aktyvaus bendravimo ir veikimo kartu. Tiesa, nepakenktų ir naktimis geriau apšviestos gatvės.