Raimundas Eimontas

Evgenios Levin nuotrauka

Kiek atsimenu, eksperimentavimo dvasia mane lydėjo nuo vaikystės – niekada neįstengdavau susitapatinti su iš anksto nustatytomis taisyklėmis, normomis, nurodymais. Matyt, toks charakteris, nerami dūšia…“ – sako Kaune gyvenantis kompozitorius ir muzikantas Raimundas Eimontas (g. 1965). Susidomėjęs roko muzika dar paauglystėje, savarankiškai išmoko groti gitara, fortepijono pamokos pravertė stojant į aukštesniąją muzikos mokyklą, o prie kariliono, vos perkopus antrą dešimtmetį, atvedė maestro G. Kuprevičius. Tačiau apie viską – nuo pradžių…

Šiandien esate vienas iš penkių Lietuvos karilionininkų, multiinstrumentalistas, netikėčiausių muzikinių projektų, performansų sumanytojas, muzikos teoretikas ir praktikas. Įdomu, koks buvo Jūsų kelias viso to link?

Savo gyvenime įsitikinau, kad nieko nėra atsitiktinio, o esminiai momentai žmogui yra užfiksuoti ir sudėlioti dar iki jo gimimo. Būtent todėl viskas daugiau ar mažiau subalansuota, harmoninga; juk jei viskas būtų paremta atsitiktinumu, kažkuriuo momentu pasaulis pasvirtų į vieną pusę taip stipriai, kad galiausiai tiesiog „nulūžtų“. Lygiai taip pat ir su žmogumi – jei jis įsiklauso į save, kad ir kokiais klystkeliais klajotų, anksčiau ar vėliau ateis į savo kelią.

Ankstyvaisiais metais apie muziką neturėjau net minties. Mano šeimoje, taip pat ir giminėje, dauguma buvo įvairių technologinių profesijų darbuotojai, tad apie menus nebuvo nė kalbos. Ir vis dėlto, kaip dabar pamenu, nuo mažens mane traukė muzika, tiesa, ne tiek garsas, kiek vienas instrumentas. Vaikystėje dažnai su mama eidavome apsipirkti į buvusią „Girstupio“ parduotuvę. Šalia puodų, batų ir visokių kitokių rakandų buvo ir muzikos instrumentų lentyna. Nežinau, kodėl, tačiau labiausiai mane masino smuikas. Tik atėjus į parduotuvę aš kaipmat „nusiplaudavau“ nuo mamos ir patraukdavau į muzikos skyrių, iš kurio galiausiai mane su ašaromis akyse ir išsivesdavo. Kodėl mane ten traukė, racionaliai paaiškinti negaliu. Gal tai buvo intuityvus žinojimas, gal nuojauta… Aišku, visi mano prašymai nupirkti smuiką buvo palaikyti vaiko kaprizu, todėl teko pasukti kitu keliu – į sportą. Nors visi sakė, kad turėčiau būti krepšininkas, tačiau, išbandęs įvairias sporto rūšis, galiausiai pasekiau tėvo pavyzdžiu, jis buvo futbolininkas. Mane priėmė į pirmąją Lietuvoje spec. klasę, kurioje ruošė būsimus futbolininkus ir lakstydamas paskui kamuolį visiškai pamiršau tą smuiką.

Tačiau paauglystėje muzikos daigas atgimė ne kur kitur, tačiau būtent šioje futbolininkų klasėje, kur drauge su keliais bendraklasiais pradėjome domėtis roko kultūra, klausėmės ir keisdavomės įrašais, žodžiu, išgyvenome tai, ką patyrė nemaža dalis to meto jaunuolių. Galiausia ir patys sumanėme groti: ėmėme konstruotis instrumentus ir repetuoti namuose. Tokia buvo užklasinė mūsų – futbolininkų – veikla… (juokiasi).

Pamažu mane ėmė labiau traukti knygos, menas, filosofija, žodžiu, įvairios intelektualinės, kūrybinės veiklos, o sportas tapo antraeiliu dalyku. Galiausiai kai, matyt, dėl pernelyg staigaus augimo – dar mokykloje pasiekiau 198 cm ūgį – dispanseryje negavau leidimo sportuoti, ir tai buvo svarus argumentas užbaigti futbolininko karjerą. Taigi, be labai didelės graužaties, rodos, aštuntoje klasėje, metęs sportą, stačia galva nėriau į muziką. Kadangi savo tolesnį gyvenimą iškart ėmiau sieti išimtinai su tuo, dariau viską, kas įmanoma, kad užpildyčiau savo neišsilavinimo spragas: praktiškai savarankiškai išmokau natų raštą, iš N. Rimskio-Korsakovo vadovėlio – harmonijos pradmenis, studijavau muzikos teoriją bei įvairių kompozitorių kūrybą. Su kiekvienais metais mano domėjimasis muzika stiprėjo, o vienuoliktoje klasėje jau žinojau, kad po mokyklos stosiu į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą.

Dordrechto (Olandija) Varpų name R. Eimontas demonstruoja gimtadienio dovaną – tikras olandiškas klumpes. Mildos Palilionytės nuotr.

Ar išsvajotas smuikas tapo ir pirmuoju Jūsų instrumentu?

Ne, ne smuikas, o gitara. Kaip ir minėjau, ja pradėjau groti pertraukose tarp futbolo. Didelę įtaką man padarė pusbrolis iš Vilniaus, kuris visada užkrėsdavo naujais muzikiniais vėjais, dalijosi įrašais bei vardais. Beje, kaip tik pas jį pirmą kartą teko laimė ne tik pamatyti elektrinę gitarą, bet ir malonumas ja pagroti. Pusbrolis parodė pirmuosius akordus ir pamokė groti „Deep Purple“ dainą „Smoke on the Water“. Nors tuo metu gyvenome labai sunkiai, iš mamos išprašiau už 27 rublius nupirkti akustinę gitarą. Taip prasidėjo ir savarankiškas gitaros zulinimas…

Savarankiškai mokėtės ne tik groti gitara, kas lyg ir įprasta, tačiau ir muzikos teorijos bei rašto… O tuometinė muzikinė aplinka, kiek ji Jums buvo įdomi?

Nekalbant apie roko muziką, kuri mane pasiekdavo įrašais ir kurios įtaka man buvo be galo svarbi, muzikinė Kauno aplinka iš esmės buvo labai skurdi. Vis dėlto čia spindėjo viena išskirtinė asmenybė – Giedrius Kuprevičius. Sykį apsilankęs vienoje jo paskaitų ciklo „Muzikinis antradienis“ susitikime, kur maestro pasakojo apie kompozitorių George Crumbą, kurio pavardė man nieko nesakė, ir klavišinių instrumentų meistrą Ricką Wakemaną, nuo kurio jau tada plaukai ant galvos šiaušėsi, pajutau tokį didelį įspūdį, kad ėmiau lankytis reguliariai.

Kitas svarbus informacijos šaltinis taip pat buvo susijęs su G. Kuprevičiumi – tai televizijoje jo vedama laida „Kontrapunktas“. Būdamas šešiolikos į šią laidą parašiau didžiulį laišką, kuriame pasidalinau savo muzikos samprata, savotišku muzikos fanatizmu, mat tuomet tikrąją to žodžio prasme buvau apsėstas muzikos, o laišką baigiau prašymu kompozitoriui patarti man, ką daryti, kad galėčiau studijuoti kompoziciją.

Kaip dabar atsimenu, 1981 m. lapkričio 2 dienai gavau kvietimą atvykti į Vilnių ir dalyvauti laidos „Kontrapunktas“ filmavime. Šioje laidoje grojo „Saulės laikrodis“, buvo daug pašnekesių, o pačioje pabaigoje G. Kuprevičius visiems žiūrovams parodė vieną laišką ir pasakė, kad laidą pasiekia daug įvairių laiškų, kuriuose teiraujamasi, kaip tapti estrados žvaigžde ir pan., bet šiame laiške kalbama apie kur kas rimtesnius dalykus… Pasirodo, jis kalbėjo apie mano laišką… (juokiasi). Kompozitorius citavo mano mintis, gyrė požiūrį, o dėl paskutinio klausimo tarė: „Ar po laidos ketinate važiuoti į Kauną? Taip? Tuomet galėsime keliauti kartu…“ Visa tai buvo labai netikėta, man net žadą atėmė… Kelionės traukiniu metu mes išsišnekėjome apie gausybę dalykų ir tarp mūsų užsimezgė savotiška draugystė, gal tiksliau būtų, mokytojo ir mokinio ryšys. Mūsų susitikimai Kompozitorių sąjungoje ar pas maestro namuose tapo reguliarūs. Aš gaudavau labai įvairių pamokų: rodydavau savo muzikinius bandymus, jis komentuodavo, grodavome, kalbėdavomės. Galiausiai G. Kuprevičiaus palydimas įstojau į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą.

Tiesa, kai pačioje pažinties pradžioje maestro pasakė, kad jei po mokyklos norėsiu mokytis muzikos, teks išmokti groti fortepijonu. Tad mama ir vėl per vargus apmokėjo mano pamokas ir šįkart jau su mokytoja ėmiausi fortepijono. Šis instrumentas mane taip sužavėjo, kad aš kuriam laikui net buvau apleidęs gitarą. Šiandien, žinoma, pirmenybę dažniau teikiu ne fortepijonui, bet gitarai, tačiau be fortepijono nebūčiau tapęs ir karilionininku.

Ar gerai suprantu, kad karilionu pradėjote groti sulaukęs vos 23 metų?

Pirmą kartą pasiūlymą groti karilionu iš G. Kuprevičiaus gavau dar besimokydamas muzikos mokykloje. Tuo metu apie Kauno varpus buvo labai plačiai kalbama, jų paklausyti suvažiuodavo žmonių iš tolimiausių Sovietų Sąjungos kraštų, mat visoje šalyje jie tokie vieninteliai buvo. Tad kompozitoriaus pasiūlymas buvo toks netikėtas, kad tuo metu nepajėgiau jam net atsakyti (juokiasi). Tačiau po metų, kai būdamas ketvirtame kurse mečiau mokslus ir svarsčiau apie tolesnius gyvenimo pasirinkimus, maestro pakartojo pasiūlymą, ir šį kartą aš su džiaugsmu jį priėmiau. Pas Giedriaus tėvą Viktorą Kuprevičių išlaikiau nedidelį fortepijono egzaminą, ir taip prasidėjo mano pažintis su varpais.

Kalbant grynai techniškai, karilionu groti yra praktiškai tas pat, kas groti fortepijonu, tik spaudai klavišus rankomis, pedalus – kojomis, o skamba ne stygos, bet varpai. Taigi savo esme jis atstovauja klavišinių instrumentų kultūrai. Mane karilionas visų pirma sužavėjo kaip senas instrumentas, ir tik žymiai vėliau aš jį atradau kaip ultra modernų instrumentą.

Galiu paminėti kelias kurioziškas situacijas, kurios susijusios su ankstyvuoju mano grojimu karilionu. Atgimimo metu buvo labai populiari televizijos laida „Viltys ir likimai“. Laidos kūrėjai nusprendė padaryti reportažą apie Kauno varpus. Žinoma, pagrindiniu laidos herojumi turėjo būti Viktoras Kuprevičius, kuriam tuo metu buvo 90 metų. Tačiau filmavimo pradžioje jis nualpo ir nors, laimė, netrukus atsigavo, tačiau kalbų apie tolesnį filmavimą jau negalėjo būti… O ką daryti su laida? Žurnalistė ėmė kalbinti mane, o aš – pasakoti – kalbos man niekada netrūko… Taip viskas buvo nufilmuota ir vietoj V. Kuprevičiaus laidos herojumi tapau aš – 25 metų bernas (juokiasi). Tuo metu patekti į televiziją prilygo stebuklui, ir aš tikrąja to žodžio prasme tapau žvaigžde – gatvėje žmonės mane atpažindavo kaip karilionininką. Taigi žvaigždžių valanda mane ištiko ankstyvame amžiuje, o kadangi tai buvo nenuspėjamų permainų laikotarpis, tai truko labai trumpai (juokiasi).

Tačiau iš to turėjau ir naudos, mat tuo metu ne tik dirbau miesto karilionininku, bet kartu ir mokiausi Vytauto Didžiojo universitete. Kartais mokslų ir darbo laikas sutapdavo, tad aš vidury paskaitos turėdavau tykiai išsliūkinti į čia pat esantį karilioną, turistinei grupei vesti paskaitėlę apie instrumentą, sugroti kelis kūrinius, kuriuos puikiai girdėdavo mano kurso draugai ir paskaitą skaitantys dėstytojai, ir vėl lyg niekur nieko tyliai sugrįžti į paskaitą. Niekada dėl to universitete neturėjau problemų, dėstytojai tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką… (juokiasi).

Prie olandų karilionininko Boudewijno Zwarto privataus mobiliojo kariliono klaviatūros autorinės kompaktinės plokštelės „Chime's Changes“ pristatymo metu Dordrechte (Olandija). M. Palilionytės nuotr.

Gal galėtume stabtelėti ties pačiu karilionu bei apskritai varpų reikšme Vakarų kultūroje? Ar galima sakyti, kad varpas visų pirma susijęs ne tiek su muzika, kiek su žinios perdavimu, liturgine praktika?

Nors dabar varpai labai paplitę Vakarų kultūroje, tačiau jie atsirado Rytų kraštuose, greičiausiai Kinijoje arba aplinkinėse šalyse. Veikiausiai 1978 m. Kinijos provincijoje Chubei archeologai padarė amžiaus atradimą: Czen karalystės valdovo, gyvenusio V a. pr. Kr., kape buvo atrasta daugybė daiktų, tarp kurių net 124 muzikos instrumentai. Vertingiausi kolekcijoje, be abejonės, buvo 65 bronziniai varpai, iš kurių 35 – chromatiškai suderinti.

Tikėtina, kad pirmieji varpai Europą iš Rytų kraštų pasiekė ankstyvaisiais viduramžiais ir pamažu įaugo į tuometinės visuomenės gyvenimą. Varpai ne tik į pamaldas kviesdavo tikinčiuosius, tačiau ir perspėdavo apie grėsmes, skambėdavo ištikus nelaimei, per svarbiausias religines ar miesto šventes. Taip pat varpų skambesys buvo savotiška tų laikų komunikacijos priemonė: jei mieste prasidėdavo maras, būdavo skambinama tam, kad gretimo miesto gyventojai apie tai žinotų ir laikytųsi atokiau. Teko skaityti mokslininkų hipotezę, kad varpo garso vibracija ore naikina maro bakterijas. Nežinau, kiek čia yra tiesos, tačiau viduramžių žmogaus sąmonėje varpas išties užėmė labai svarbią vietą.

Pirmieji bažnyčios bokšte kabantys varpai lotyniškai buvo vadinami „quadrillion“ – tai keturių varpelių akompanimentas valandas mušančiam didžiajam varpui. Ilgainiui šis žodis virto prancūzišku „carillon“. Šis instrumentas nuo seno reiškė prabangą ir galią. Neatsitiktinai karilionas atsirado Nyderlanduose – galingoje jūrinėje valstybėje, turėjusioje kolonijų visame pasaulyje ir skendėjusioje turtuose. Tokios valstybės gyventojai galėjo sau leisti tokią prabangą kaip karilionas. Iki šiol kiekvienas miestas laiko garbe turėti savo karilioną, instrumentą sudarytą iš 28–80 skirtingo dydžio varpų. Įsivaizduokite, kad ir dabar, nors Olandija savo plotu yra mažesnė už Lietuvą, joje yra apie 200 karilionų.

XVII a. karilionas buvo tiesiogiai susijęs su Bažnyčia ir niekur kitur kaip tik bažnyčių bokštuose jis nebuvo montuojamas. Tai vėlgi yra natūralu, nes tuo metu Bažnyčia buvo ne tik religinė bendruomenė, bet ir politinė galia. Anuomet statytos bažnyčios, rezidencijos ar vienuolynai pasižymi architektūriniu ir meniniu išskirtinumu. Natūralu, kad tas išskirtinumas buvo kuriamas ir varpais.

Po Prancūzų revoliucijos Bažnyčiai praradus turėtą savo įtaką ir Europoje keičiantis muzikos kultūrai, karilionas atsidūrė šešėlyje. Tik XX a. pradžioje belgas Jefas Denynas Europai vėl priminė šį instrumentą ir taip prisidėjo prie jo atgimimo. Galiausiai tai pasiekė tokį populiarumą, kad, muzikantui grojant karilionu Mechelene, geležinkelio bendrovės turėjo skirti papildomų traukinių, kad atvežtų klausytojų iš Antverpeno jo pasiklausyti. Būtent tada šis instrumentas pradėjo pasaulėti – karilionas įrengiamas jau ne tiek bažnyčiose, kiek įvairiuose pasaulietinės paskirties statiniuose – bokštuose, merijose, parkuose, verslo ar politinių organizacijų būstinėse. Tad kaip ir kariliono istorijos pradžioje, taip ir dabar, instrumentas išlieka prestižinis. Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama apie 600 karilionų – dėl savo brangumo jis yra rečiausias modernus instrumentas pasaulyje.

Minėjote, kad sovietmečiu Kauno varpai buvo itin populiarūs. Kodėl?

Kauno karilionas buvo ne tik vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau iš visų Rytų bloko šalių šį instrumentą turėjo tik Lietuva ir Rytų Vokietija. Beje, kalbant apie varpų muzikos kultūrą, įdomu tai, kad stačiatikiai turi „zvonus“, kurie skamba išskirtinai šventovėse, tačiau tai kas kita nei karilionas. Gal todėl tiek rusus, tiek kitų buvusių sovietinių kraštų žmones ir masino į Kauną varpų muzika, kuria gali skambėti „Gulbių ežeras“ ar kokia populiari daina.

Kariliono kultūra yra vakarietiška, o pats instrumentas pasižymi tuo, kad jis nesuponuoja jokio muzikinio žanro, tai yra jis neturi kažkokios išskirtinės grojimo technikos, valdymo, struktūros ar pačios muzikinės estetikos ypatumų kaip, tarkime, minėti „zvonai“. Iš esmės tai yra tiesiog instrumentas, kuriuo galima skambinti beveik viską, kas gimė Vakarų muzikinės kultūros tradicijoje.

Vis dėlto karilionas turi ir savo subtilumų – užgautas varpas vienu metu skleidžia ne vieną garsą, bet minorinį trigarsį. Dėl šios priežasties varpo garsas yra labai gilus ir sodrus. Tad obertoninė vieno varpo struktūra yra daug turtingesnė nei bet kurio kito instrumento. Skambinant karilionu reikia ne kuo greičiau ar daugiau natų vienu taktu sugroti, bet išlaikyti pusiausvyrą. Tam reikia saiko ir subtilumo. Todėl karilionininko meistriškumas matuojamas ne tiek virtuozine technika, kiek varpų skambesio pajautimu. Kariliono menas – tai lyg vaikščiojimas lynu…

Prie Ansi miesto (Prancūzija) Vizitiečių vienuolyno bažnyčios kariliono klaviatūros. Tado Šlajaus nuotr.

Ką, Jūsų manymu, karilionas davė Vakarų muzikos kultūrai? Ir kaip kariliono kultūra atrodo šiandien?

Kadangi teko daug keliauti po įvairias Europos šalis, jau ne vieną šimtmetį turinčias karilionų kultūrą, mane šiek tik nuvylė dabar egzistuojantis požiūris į šį instrumentą. Neretai jis vertinamas kaip prabangus egzotinis žaislas, kuriuo galima pagroti ir Bachą, ir bitlus, ir populiarią dainušką. Tai tiesiog gatvės instrumentas, vienas iš miesto kasdienybės papildų. Pas mus požiūris į varpą dar yra paženklintas sakralumu ir netgi tam tikra mistika. Tad radikalesnio ar tiesiog įdomesnio muzikinio požiūrio į karilioną Vakaruose pasigendu.

Kai prieš keliolika metų su bičiuliu a. a. Alfu Paurazu įvairiuose Europos miestuose pirmą kartą rengėme koncertus, kuriuose karilioną jungėme su bosine gitara bei elektronika, europiečiai patyrė šoką ir ne kartą prisipažino, kad tokios muzikos jiems neteko girdėti… Tai, matyt, natūralu: kai tam tikroje srityje nusistovi tradicija, viskas daugiau mažiau tampa nuspėjama. Su kariliono muzika nutiko tas pat – išskyrus vieną kitą asmenybę visi groja daugiau mažiau tą patį ir pernelyg nesukdami sau galvų taiko į mainstreamą. Iš esmės kariliono muzika tapo apsamanojusios akademinės struktūros dalimi. Tuo tarpu naujam požiūriui būtinas kitoks žvilgsnis. Anuomet mes tiesiog pabandėme atverti orlaidę ir įleisti šviežio oro gūsį… Atvirai sakant, tai nebuvo kažkokia išskirtinė programa, tiesiog grojome tai, kas mums patiems buvo įdomu, ką Kaune darėme daugelį metų… (juokiasi)

Tad ką Jūs pats atradote grodamas karilionu? Kaip nutiko, kad šis senoviškas instrumentas Jums tapo tinkamas įvairiems performansams, eksperimentams ir net naujam muzikiniam stiliui – bell rock – varpų rokui?

Kiek pamenu, eksperimentavimo dvasia mane lydėjo nuo vaikystės – niekada neįstengdavau susitapatinti su iš anksto nustatytomis taisyklėmis, normomis, nurodymais. Matyt, toks charakteris, nerami dūšia(juokiasi). Viskas, kas susiję su išorine priespauda, diktatu, man yra labai nemalonu, todėl traukė laisvė, improvizacija, noras būti savarankiškam. Daryti kažką savo, o ne ką liepia. Klausytis savo širdies, o ne proto. Dėl to gyvenime stengiausi save laisvai išreikšti. Natūraliai tai atsispindi ir muzikoje.

Didelės įtakos tam turėjo ir muzikinis žurnalas „Tango“, kuriame atradau gausybę vardų ir kolektyvų pavadinimų, kurie kūrė pačią įvairiausią, kreiviausią ir netikėčiausią muziką. Man tai buvo lyg apreiškimas, paskatinęs ir patį ieškoti savo skambesio. Taip žingsnis po žingsnio ir ėmiausi visokiausių eksperimentų. Pradėjau nuo sutartinų, kuriomis visada be galo žavėjausi: pabandžiau karilionu išgauti sutartinių sekundas, disonansą, netikėtą ritmiką ir susipynimus… Tad mano eksperimentai gimė ne iš kažko itin modernaus, bet priešingai – iš archainės muzikinės lietuvių patirties.

Taip pat mane visada traukė įvairi ne akademinė muzika, tai yra gitaros, „fūzai“, būgnai, o ne fortepijonas, arfa ar trimitas. Akademinis mąstymas man atrodė per siauras, jis varžė, todėl niekada jaukiai nesijaučiau šioje srityje. Muzikoje visada pirmenybę teikiau improvizacijai, tad galiausiai viskas susidėliojo tartum savaime. Kadangi turėjau galimybę groti varpais, į įvairius projektus, festivalius, performansus ir programas stengiausi įtraukti ir šį instrumentą. Karilionas skambėjo ir su gitaromis, ir vokalu, ir elektronika, ir būgnais – dabar net sunku viską prisiminti… Varpų muzikai ieškojau įdomesnių, radikalesnių kompozitorių arba tiesiog netikėto skambesio, kviečiau įvairių kartų lietuvių autorius rašyti kūrinius karilionui ir juos su džiaugsmu grojau.

Tačiau kariliono neišskiriu iš visų kitų projektų, tai tiesiog dalis manęs. Sujungiant savo muzikinius interesus su bičiulių, kolegų interesais, pavykdavo visokiausių įdomybių. Tad eksperimentuoti man – lyg kvėpuoti…

Prieš koncertą Selonžė mieste (Prancūzija) su kolega iš grupės „TylaJunta“ Mindaugu Valiuku. T. Šlajaus nuotr.

Kažkada esate sakęs, kad muzika – ne pramoga, bet dvasingumo siekis, tam tikra meditacija…

Muzika ir turėtų būti sakralus reiškinys, o dabar ja pavadinama praktiškai bet kas – nuo pigių popdainų iki choralo. Pavyzdžiui, Amerikoje yra išskiriama muzika ir muzakas. Daugelis dalykų, kurie grojami televizijoje ar komercinėse radijo stotyse, yra muzakas, tuo tarpu kai žmonės kūryba siekia ne šlovės, pinigų ar įtakos, bet didesnės harmonijos savo aplinkai bei pasauliui, tai jau galima vadinti muzika. Kompozitorius V. Martynovas tai įvardijo kaip „koreliaciją su kosmosu“ – žmogiškosios būties suderinimą su dangiškąja harmonija.

Gaila, tačiau toks požiūris į muziką šiandien tapo itin retas. Net ir akademinėje muzikoje įsivyravusi stagnacija verčia kalbėti apie muzikos industriją, besaikį jos tiražavimą ir vartojimą. Šviesos ir skaidrumo gatvės performanse ar džiazmeno improvizacijoje purviname rūsyje matau daugiau nei pompastiškame simfoninio orkestro koncerte ištaigingoje salėje. Aš abejoju klasikine muzikos tradicija sekančiu menu, kuris yra savaime priimamas kaip Vakarų civilizacijos muzikinė viršūnė. Išankstinis susitarimas, kuris yra nekvestionuojamas, mano galva, yra visiškas nesusipratimas. Žmonės ima vertinti ne muziką, bet socialinį kontekstą, tam tikrą ideologiją – jei jau filharmonija, vadinasi, aukštas lygis, dvasinga ir labai kokybiška, o jei roko klubas – pavojinga ir nieko verta. Iš tokios inercijos kyla klaidingos vertybės ir suvokimas. Todėl žmogus turi pats klausyti, ieškoti, tirti ir spręsti, pasikliaudamas ne kultūrine ideologija, bet asmenine patirtimi.

O kuo Jums užkliūva klasikinės muzikos koncepcija?

Viskas prasidėjo nuo benediktinų vienuolio Gvido Areciečio, XI a. sukūrusio natų raštą – tai jis pirmasis sudaiktino muziką. Beje, tai buvo gan dėsninga, nes mūsų kultūroje prisirišimas prie materijos yra labai akivaizdus, todėl daug kas paverčiama tiesiog instrumentu materialiems siekiams įgyvendinti. Nuo tada muzika tapo logine sistema, skaičių įkaite, o pirmenybę imta teikti ne turiniui, o formai.

Dar toliau žengė „didysis“ J. S. Bachas, kuris savo kūrinius pradėjo preciziškai tiksliai užrašinėti natomis. Tuomet atsirado tokių, kurie ėmė labai tiksliai jį kopijuoti… Taip per Vakarų Europos muzikos tradiciją nusirito nauja muzikos sampratos banga, kuri ir šiandien dar neatslūgo. Iki J. S. Bacho nebuvo perskyros tarp kompozitoriaus, atlikėjo ir klausytojo. Niekas nebuvo užsikrėtęs tikslumo bacila, priešingai, kaskart buvo įdomu tą patį kūrinį sugroti ir išgirsti šiek tiek kitaip. Kiekvienas atlikėjas kartu buvo ir kūrėjas.

Tokiu būdu europinė muzikos tradicija virto „muziejine“ – prieš šimtą ar daugiau metų parašytas kūrinys tiksliai nata į natą gali būti atkartotas ir šiandien. Liūdniausia tai, kad būtent tokia samprata tapo etalonu – daugybė žmonių visą savo gyvenimą mokosi muzikos tik tam, kad kuo tiksliau atkartotų kito „genijaus“ kūrinį iš natų, o ne kurtų savąjį…

Tuo tarpu kitose ne europinėse kultūrose, ypač Tolimųjų Rytų, muzikos samprata paremta modeliu – tai yra tam tikras principas, kurį kiekvieną kartą žmogus gali interpretuoti savaip. Čia muzikantas nėra priverstas atkartoti teksto, jis laisvas būti muzikoje lyg tėkmėje. Tokio muzikavimo esmė – improvizacija.

Taigi, klausimas: kur daugiau kūrybos? Ar aklame siekime tiksliai atkartoti partitūrą, kur kiekvienas netikslumas laikomas klaida, ar laisvoje improvizacijoje, paremtoje tam tikra muzikos samprata, kurioje net negali būti kalbos apie klaidą, mat viskas kuriama čia ir dabar. Pavyzdys galėtų būti ir teatras. Štai skirtingi scenarijai: dviem aktoriams režisierius duoda paruoštą tekstą ir paprašo suvaidinti dviejų įsimylėjėlių pokalbį. Kitas variantas – jis pasako temą – meilė – ir leidžia aktoriams atsiskleisti patiems, atskleisti temą ir vienam kitą… Pastarasis variantas, mano supratimu, ir yra tikroji kūryba – laisvė atsiduoti tikrovei ir tapti jos dalimi.

Rytuose iki šiol nėra atskirtas kompozitorius ir atlikėjas. Pavyzdžiui, kai Ravi Shankaras sitara atlieka raga, jis vienu metu yra ir atlikėjas, kuris pagarbiai remiasi ragos grojimo principais, o kartu – ir kompozitorius – šią akimirką kuriantis savo autentišką kūrinį. Klausantis tokios muzikos susidaro įspūdis, kad kartojasi tas pat, bet, paradoksalu, vis kitaip. Tai lyg nuolatinė kaita vienovėje. Tuo tarpu mūsų kultūroje pagrindinis kompozitoriaus siekis – padaryti kuo originaliau, tačiau kai kūrinys atliekamas, jis visada skamba vienodai…

R. Eimontas paties organizuoto vakarų ciklo „Sunkieji pirmadieniai“ koncerto metu

Tačiau šalia eksperimentų Jūs taip pat karilionu grojate, kaip pats įvardijate, „muziejinę“ muziką.

Taip, mūsų kultūroje to išvengti yra sunku. Tad ir aš lyg muziejininkas kartais karilioną naudoju kaip priemonę, leidžiančią tam tikrai muzikai suskambėti. Klausytojams – tai galimybė susipažinti su specifine europinės kultūros dalimi. Štai ir viskas.

Bėda ta, kad XX a. kūrinių užrašymas natomis taip išsigimė, kad kartais pamatęs šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinį pagalvoju: kas savo noru galėtų tai groti? Susidaro įspūdis, kad kompozitorius, norėdamas pasijusti didis kūrėjas, sugalvoja techniškai sudėtingų kūrinių vien tam, kad pradžiai kaip reikiant pakankintų atlikėją, kuris daug prakaito išlieja, kol jam pavyksta natas popieriuje paversti garsais, o tada kankina klausytoją, kuris sustingęs sėdi salėje, nedrįsdamas atsistoti koncerto viduryje ir išeiti, nors nuo tokios „muzikos“ jį jau pykina… Šiuolaikinėje akademinėje muzikoje svarbiausiu dalyku tapo technika, o emocija pasitraukė į nuošalę. Tačiau argi muzika yra vien natų rinkinys, kurį svarbu tiksliai atkartoti? Akademikai man paprieštarautų, sakydami, kad daugiausia kūrinio skambesys priklauso nuo atlikėjo interpretacijos, kaip jis atlieka. Tačiau šiuo atveju skiriasi tik intonacija, bet ne pats muzikinis tekstas…

Bet juk kompozitorius atlikėjui suteikia galimybę tobulėti – argi tai blogai?

Jei į muziką žiūrime kaip į mankštą, tuomet nieko blogo. Bet jei tik tobuliname savo techninius įgūdžius ir pamirštame, dėl ko tai darome…

Šiandien mes labai dažnai veiksmą atskiriame nuo turinio ir prasmės. Kompozitorius kuria tam, kad įgyvendintų užsakymą, užsidirbtų pinigų ar pratęstų sutartį su leidėjais. Tad svarbiausias klausimas lieka atviras – kokia intencija kuriama muzika, kiek emocijos į ją įkraunama? Veiksmas be emocijos – plepėjimas be prasmės… Muzikos raštas davė nepaprastų galimybių manipuliuoti formomis, o kartu ir didelę pagundą ties jomis ir pasilikti…

Beje, Rytuose iki šiol neleidžiama užrašinėti muzikos. Pavyzdžiui, Indijoje yra tokia muzikos pedagogikos sistema, vadinama šišja parampara, kurioje mokytojas savo žinias perduoda mokiniui tiesiogiai su juo bendraudamas. Neseniai teko girdėti tokią istoriją: į Pietų Korėjoszen vienuolyną atvyksta jaunuolis iš Europos, kuris išgirdęs vyresniojo vienuolio mokymą apsidžiaugia jo išmintimi ir pasisiūlo mokytojo žodžius užrašyti, išleisti knygą ir kuo plačiau paskleisti šį mokymą visoje Europoje. Mokytojas sudraudžia jį sakydamas: tu pasilik čia 10 metų, medituok, mokykis, įgauk išminties, tapk tokiu pat mokytoju, o tada važiuok ir mokyk pats… Tai visiškai skirtingi pasaulio matymai. Gyvą patirtį ir autentišką būvį mes labai lengvai iškeitėme į vergystę daiktams, raštui ir svetimai patirčiai…

Bet tai tinka kalbant ne tik apie muziką, bet ir apskritai mūsų savivoką. Kažkas yra pasakęs, kad mes gimstame kaip originalai, bet mirštame kaip kopijos…

Festivalio „Gitaros E-XPANSIJA“ metu su grupės „Rebelheart“ lyderiu Dainiumi Urbanavičiumi. Vitenio Šlajaus nuotr.

Taip, mes pamiršome pirmapradę savo pačių prigimtį… Pasiklydome ir pametėme kelią. Judame pagal instrukcijas, kelio ženklus, nurodymus iš aukščiau, nors niekas jau neprisimena, kur link ėjome. Šiaip klaidžiojame aplinkui ir net bandome įžvelgti to prasmę. Neseniai mačiau tokią reklamą: „Nieko asmeniško, tai tik verslas“. Tai labai daug pasako apie mus: patogu nusimesti atsakomybę ir ją perduoti kitam – sistemai, darbdaviui, sutarčiai. Aš nekaltas, tik vykdau instrukciją… Toks požiūris jau pagimdė biurokratinių robotų rūšį, kuriems svarbiausia ne žmogiškumas, bet taisyklės ir jų laikymasis. Iš mūsų gyvenimo nyksta emocionalumas, daug kas, net žmogus, paverčiamas mechanizmu, kuriam pasakė ir jis net nesusimąstydamas vykdo… Taisyklėms paklūstantį protą lengva kontroliuoti, o maištaujantį, klausiantį, abejojantį – ne.

Kalbant apie muziką, pastebiu tendenciją, kad gyvo kūrybinio bendravimo žmonėms reikia vis mažiau, dauguma pasitenkina kultūros vartojimu. Juk ir mūsų muzikos mokyklose nuo pat mažens vaikai yra mokomi groti tik iš natų, vadinasi, jų kūrybinis potencialas susiaurinimas iki muzikinių treniruočių sampratos. Vaikas, aklai sekdamas kažkada suformuluotu svetimu tekstu, išmoksta gerai atlikti tai, kas jam liepiama. Bet juk mokytojo uždavinys yra mokyti taip, kad mokinys siektų dalintis savo asmenine patirtimi, o ne mėgdžiotų svetimą. Dabar mes stengiamės išbaigti pasaulį, jį patobulinti pagal šiandienius mūsų poreikius, kai užtektų tik žiūrėti ir grožėtis kiekviena mums skirta akimirka…

Bet juk šalia akademinės muzikos sampratos ar populiarių hitų industrijos visada egzistavo ir undergroundas

Išties kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kai XIX a. Vakarų muzikinėje kultūroje įsigalėjo itin preciziškas natų užrašymas ir jų atkartojimas, XX a. gimė amerikietiškas džiazas – gyva muzika be jokio rašto. Girdėdami tokią muziką, žmonės atsipalaidavo, išlaisvino savo emocijas, todėl ji tapo tokia populiari. Tai buvo gyva, nuo gyvenimo neatsiejama muzika, kuri skambėjo ir šokiuose, ir laidotuvėse. Lygiai tas pat tinka ir kalbant apie vėliau gimusią roko muziką: iš vyresniųjų išmokę kelis akordus, jaunuoliai be jokio muzikinio rašto ėmė kurti savo dainas – modernų folklorą. Visa tai buvo reakcija į muzikinės kultūros, o žvelgiant plačiau – visuomenės sustabarėjimą. Kaip dainavo „Rolling Stones“ – „tai tik rokenrolas, bet mums tai patinka“… (juokiasi).

Šiandieninėje muzikoje improvizacinis pradmuo išlieka labai stiprus tiek moderniame džiaze, tiek elektroninėje, jau nekalbant apie laisvą improvizacinę muziką. Dabar, kaip reakcija į įsigalėjusį muzaką, improvizacija grįžo labai radikaliu variantu –improvizuojama be jokių taisyklių, išsilaisvinus net iš partitūros tinklelio, kur nata būtinai turi būti tam tikro aukščio ir ritmo. Tai vis mėginimai sugrįžti prie savo asmeninės patirties ir laisvės augti muzikoje. Žinoma, tuo domisi ir daro labai mažai žmonių. Tačiau jei tai yra, vadinasi, kam nors to reikia, taigi – ne viskas prarasta… (juokiasi).

Kalbino Gediminas Kajėnas