Prie Astravo statoma Baltarusijos AE. Evgenios Levin nuotrauka

Likimo ironija – Nina Rybik gimė Ulasy kaimelyje, 7 km nuo Černobylio atominės elektrinės, o įvykus avarijai gyveno tik 50 km atstumu ir su dviem mažamečiais sūnumis buvo priversta bėgti į Minską, o vėliau, 1989 metais, persikėlė gyventi į Astravo miestelį Lietuvos pasienyje – būtent ten, kur dabar statoma nauja Baltarusijos atominė elektrinė (AE). Negana to, ji ten dirba valstybinio laikraščio „Astravo tiesa“ vyriausiąja redaktore. Su ja susipažinome per tarptautinės žurnalistų grupės apsilankymą Astravo AE statybų aikštelėje.

„Avarijos metu gyvenau Choinikų miestelyje, o tėvai – tame pačiame kaime, – pasakojo Nina. – Tėvui tuo metu buvo 58-eri, o mamai – 57-eri metai. Praėjus savaitei po nelaimės, jie buvo evakuoti be galimybės grįžti, nes žemė ten užteršta ir visa zona aptverta spygliuota viela, veikia specialūs patikros punktai, pro kuriuos praleidžia tik su leidimais. Galima ten nuvykti tik kartą per metus per Vėlines aplankyti kapų.“ Paklausus, kaip ji ir tėvai jaučiasi, negalėdami grįžti į tėviškę, moters akyse susitvenkė ašaros: „Ką galima atsakyti... kai praleidai visą gyvenimą, o negali grįžti...“ Trisdešimt metų, o žaizda neužsitraukianti ir nepraeinanti, visai kaip ir pati radiacija.

„Astravo tiesos“ vyr. redaktorė Nina Rybik

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau labiau nustebino tai, jog ši moteris palaiko naujos atominės elektrinės statybas savo miestelio pašonėje. „Čia buvo labai neperspektyvus rajonas, nebuvo gamyklų, jaunimas išvažiuodavo. Žinau Astravo gyventojų, kurie buvo labai priešiškai nusiteikę elektrinės atžvilgiu, tačiau vėliau įsidarbino AE aptarnavimo sektoriuje ar statybose.“ Nina sakė tikinti, kad du kartus per gyvenimą tokios nelaimės neatsitinkančios, o galų gale nuo likimo nepabėgsi. Kartu su ja gyvenantis tėvas taip pat tiki, kad naujoji elektrinė bus saugi, ir palaiko jos statybas.

Keliaudama po Baltarusiją skaičiau Svetlanos Aleksijevič „Černobylio maldą“. Panašiai kaip Ričardas Kapuscinskis keliavo su Herodotu. Tai buvo kelionė ne tik erdve, bet ir laiku, nuo Černobylio iki Astravo... „Iki Černobylio... iš šimto tūkstančių Baltarusijos gyventojų onkologinėmis ligomis susirgdavo 82. Šiandieną statistika tokia: iš 100 tūkstančių – 6 tūkstančiai ligonių. Beveik 74 kartus daugiau. Po Černobylio Baltarusija neteko 485 kaimų ir gyvenviečių, iš jų 70 jau amžinai palaidotų po žeme. Kas penktas baltarusis gyvena užkrėstoje teritorijoje. Tai 2.1 mln. žmonių, iš jų – 700 tūkst. vaikų.“ Kur visi šie žmonės? Ar jie patenka į oficialiąją valstybinio sociologijos instituto pateikiamą statistiką, kad 60 proc. Baltarusijos gyventojų palaiko Astravo atominės elektrinės statybas? Kur yra visų tų žmonių balsai, kurių liudijimus praėjus dešimt metų po katastrofos užrašė Svetlana? Ar jie visi jau po velėna, ar bijo po ja atsidurti už nelojalumą valdžiai, ar skaitydami „Astravietskaya pravda“ įtikėjo atominės elektrinės „neišvengiama būtinybe“? Kur yra tie Černobylio „hibakuši“ – neliečiamieji – kurių po nelaimės visi pradėjo šalintis bijodami radiacijos ir apsigimimų? Kur yra visi tie, kurie sprogus reaktoriui buvo dar vaikai ir kuriems  tapo nuodėme mylėti bei gimdyti vaikus? „Apklausos duomenimis apie 60 proc. Baltarusijos gyventojų palaiko atominės elektrinės statybas Astrave“ išpoškina su mumis keliavusi Energetikos ministerijos atstovė spaudai Žana Zenjkevič. Nepriklausomų agentūrų statistikos nėra, referendumo atominės elektrinės statybų klausimu valdžia nesurengė, tačiau net ir ši oficiali statistika baltarusiškais standartais atrodo menka – juk įprastai valdžią ir jos sprendimus „palaiko“ net apie 98 ir daugiau procentų rinkėjų. 

Energetikos ministerijos atstovė spaudai Žana Zenjkevič

Evgenios Levin nuotrauka

Paklausiau Ninos, ar tiki oficialiąja statistika, jog 60 proc. gyventojų palaiko AE statybas. Ji truputėlį pamąstė ir atsakė, kad taip, o pačiam Astrave statybas palaikančių žmonių procentas gali būti dar didesnis. „Žmonių nuomonė keitėsi nuo visiško priešiškumo iki suvokimo, kad mums tai yra būtina, ir lai būna. O kalbant apie Astravo gyventojus, gali būti dar didesnis procentas dėl to, kad elektrinė suteikia papildomų vystymosi galimybių miestui, kuria darbo vietas, galimybę gauti didesnius atlyginimus“, – sakė ji ir pridėjo, kad jiems gyvenant prie Černobylio iki avarijos viskas buvo nuostabu, žmonės važinėdavo į elektrinę dirbti, apsipirkti vietinėse parduotuvėse, niekas nesirgo vėžiu.

Pateikiama statistika gali būti artima tiesai ir dėl visoje šalyje skleidžiamos propagandos apie statomos AE saugumą. Pati Nina pripažino, kad būdama valstybinio laikraščio vyr. redaktore ji negalėtų išspausdinti neigiamo straipsnio apie atominę energetiką, kuriame būtų surašyta projekto kritika ar bent keliami probleminiai klausimai. Atominės elektrinės trūkumų Baltarusijoje nėra. Nėra ir garsiai atominės elektrinės statybas kritikuojančių balsų – dalis jų jau po velėna. Tyli kaip žemė. Net ir komerciniame laikraštyje dirbanti žurnalistė Marina, kritiškai vertinanti elektrinės statybas, pripažino, kad negalės parašyti perdėm neigiamo straipsnio, nes tai gali baigtis laikraščio uždarymu. Ne per seniausiai po vieno valdžiai nepatikusio straipsnio redakcijoje pasirodė sanitarinė tarnyba ir porai savaičių juos uždarė.

Tuo tarpu į Astrave pastatytą naujutėlį informacinį centrą autobusais vežami žmonės ir moksleiviai, jiems iš stendų šypsosi draugiški atomai, o į atominę energetiką atsivertęs žurnalistas Eduardas, dirbantis gidu informaciniame centre, pasakoja, kad Baltarusijos atominė elektrinė bus visiškai kitokia nei Černobylyje ir Fukušimoje, todėl nėra jokio reikalo būgštauti. Toks pat informacinis centras pernai buvo atidarytas ir Minsko centre. Baltarusijos valdžia turi savo tiesą apie atomą – „Astravo tiesą“ – ir toji tiesa nori kuo greičiau pamiršti praeitį.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Kad ir kaip ten būtų su tikrąja baltarusių nuomone apie Astravo AE, ji kyla kaip ant mielių. Čia tenka nuvilti dalį lietuvių, maniusių, kad tai tėra politinis žaidimas. Nepaisant Lietuvos protestų ir kreipimųsi į tarptautinę bendruomenę dėl ESPO konvencijos pažeidimų, baltarusiai (o tiksliau – rusų bendrovė „Rosatom“) nieko nelaukdami juda į priekį. Buvusi niekam nežinoma Astravo gyvenvietė sparčiai plečiasi, joje dygsta nauji daugiabučiai ir mokymo įstaigos, į elektrinę jau nutiestas geležinkelis ir baigiamas statyti pirmasis elektrinės blokas. Pasak po statybas mus vedžiojusių inžinierių, šių metų pabaigoje pirmajam reaktoriui turėtų būti atvežtas branduolinis kuras. Ar taip ir bus, ar ne, pamatysime, tačiau apsilankymo metu tai vienur, tai kitur šmėžavo darbininkai, o aukštai į dangų iškilęs jau stovėjo pirmasis aušinimo bokštas.

Astravo miestelis. Evgenios Levin nuotrauka

Astravo miestelis. Evgenios Levin nuotrauka

Žurnalistė Monika Midverytė Astravo AE statybų aikštelėje

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Verta pridėti, kad daugumai su mumis važiavusių baltarusių žurnalistų Astravo AE sukėlė susižavėjimą ir pasididžiavimą. Jie, baltarusiai, stato tokią modernią elektrinę! Daug geresnę, nei toji nutriušusi Ignalinoje (po apsilankymo ten jie nuolat tą pabrėždavo, nepaisant to, kad toji elektrinė jau uždaryta). Taigi tikėtina, kad po šio vizito Baltarusijos spaudoje pasirodys šūsnis naujų palankių straipsnių ir reportažų apie atominę energetiką.

Pabaigai labai tinka „Černobylio maldoje“ užrašyti likviduotojo Arkadijaus Filino atsiminimai: „Šmėstelėjo atmintyje nuotrupos iš laikraščių: mūsų atominės elektrinės absoliučiai saugios, galima statyti Raudonojoje aikštėje. Saugesnės už virdulį.“

Monika Midverytė OFS