Publikuota žurnalo „Tribūna“ 26 numeryje

Lietuvoje dažnai atrodo, jog kasdienis pasaulio suvokimas, besireiškiantis per įvairių politinių įvykių analizę, apsiriboja daugiausia Vakarų erdve, tačiau retai kada susimąstoma, kokie ryšiai mus sieja su valstybėmis, pasižyminčiomis kardinaliai skirtingais ekonominės bei socialinės raidos ypatumais. Todėl šį kartą dėmesio objektu neatsitiktinai tapo Afrika. Praskleisti ją gaubiantį paslapties šydą padeda Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Tartu universiteto doktorantūros studentas politologas Lukas Pukelis.   

Šiuo metu viena aktualiausių politinių problemų yra migracija į Europą. Ne paslaptis, jog dauguma pabėgėlių į Europą atvyksta iš Afrikos. Kaip reikėtų spręsti neišvengiamai iškylančią moralinę dilemą, kada galimybė padėti materialinį nepriteklių ir politinius neramumus kenčiantiems žmonėms ima kontrastuoti su siekiu išsaugoti savo valstybės kultūrinį ir etninį tapatumą?

Vieno aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra ir negali būti. Viena vertus, kiekviena Europos valstybė turi moralinę pareigą padėti pabėgėliams iš karinio konflikto alinamų valstybių, nes daugumai šalių Europoje teko susidurti su karu, dėl kurio kadaise nemaža dalis europiečių patys buvo tapę migrantais, o jų dalis, beje, bent jau laikinai glaudėsi Afrikoje, ypač Maroke. Kita vertus, nors Europos valstybių pajėgumai priimti ir apgyvendinti pabėgėlius ir dideli, tačiau nėra beribiai, todėl neįmanoma priimti visų norinčiųjų, nekenkiant vietos gyventojų gyvenimo kokybei. Aišku viena – šiuo klausimu reikia bendros ES politikos tiek paskirstant tam tikrą dalį pabėgėlių po bendrijos šalis, tiek skatinant kitas išsivysčiusias valstybes labiau prisidėti prie šios problemos sprendimo.

Svarstant apie minėtą migrantų krizę vis pagrįsčiau skamba tvirtinimai, kad šiandienos globaliame pasaulyje esame susiję net ir su pačiais tolimiausiais kampeliais. Tačiau jeigu sakytume, jog tai ir yra esminė priežastis, kviečianti domėtis tais kraštais ir tuo, kas juose vyksta, toks argumentas, ko gero, skambėtų pernelyg pragmatiškai. Kokie galėtų būti kiti motyvai, kurie sužadintų lietuviams domėjimąsi Afrika?

Tokių priežasčių yra daug. Visų pirma Afrika yra laikoma didžiausią augimo potencialą turinčiu regionu pasaulyje. Dėl didžiulio resursų kiekio bei vis didėjančios ir jaunos žemyno populiacijos per ateinantį dešimtmetį, Afrika turėtų tapti sparčiausiai augančiu ir ekonomiškai dinamiškiausiu regionu pasaulyje. Lėtėjant ekonominiam Rytų Azijos valstybių vystymuisi, būtent Afrikos valstybės, pavyzdžiui, Ruanda ar Etiopija sugeba išlaikyti dviženklius ekonomikos augimo tempus. Netolimoje ateityje šios valstybės taps vienos iš patraukliausių vietų investuoti bei savitais inkubatoriais, kuriuose bus bandomos įvairios inovacijos.

Antra priežastis domėtis Afrika, be abejo, yra tokia: šis žemynas yra visos žmonijos lopšys. Domėjimasis, kaip vystėsi ir veikia Afrikos visuomenės, bet kuriam žmogui suteiks labai vertingų įžvalgų apie visų bendruomenių prigimtį ar veiklos ypatumus. Tik žinodami, kaip šie procesai vyko Afrikoje, galėsime visapusiškai suprasti, kuo ypatingas buvo visuomenės vystymasis Europoje ir kas leido Vakarų valstybėms iškilti ir užimti dabartinę dominuojančią padėtį pasaulyje.

1960-aisiais, vadinamais Afrikos metais, ypač daug žemyno valstybių išsivadavo iš kolonializmo. Šio amžiaus pabaigoje Lietuva taip pat išsilaisvino iš sovietinės priespaudos ir atkūrė nepriklausomybę. Kuo panašūs ir kuo skiriasi politiniai procesai, vykstantys Lietuvoje ir Afrikos valstybėse po minėtų įvykių?

Nors šie procesai vyko ganėtinai panašiu metu, jie buvo neapsakomai skirtingi, ir jų palyginti kone neįmanoma. Afrikos valstybės nepriklausomybę nuo buvusių metropolijų pirmiausia gavo todėl, kad to pageidavo Jungtinės Valstijos. Po Antrojo pasaulinio karo JAV siekė sukurti atviras ir visą pasaulį apimančias laisvos prekybos ir finansų institucijas. Pusiau uždaros Europos imperijos trukdė įgyvendinti šį sumanymą, tad JAV spaudė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją kolonijų atsisakyti, o šios, nusilpusios po karo, negalėjo tam paprieštarauti.

Išskyrus keletą išimčių, tarkime, Senegalą ar Dramblio Kaulo Krantą, Afrikos valstybės neturėjo brandžių ar tvarių politinių institucijų, kurios leistų išlaikyti demokratiją ir suteiktų sąlygas jai įsitvirtinti. Dėl to beveik iškart po nepriklausomybės daugelis Afrikos valstybių paniro į politinę suirutę, kuri dalyje jų tęsiasi iki šiol.

Tuo tarpu Lietuvoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, nepaisant agresyvios Sovietų Sąjungos politikos, visuomenės išlaikė politinį sąmoningumą, sukauptą nuo nacionalinių judėjimų pradžios XIX a., ir beveik be išorės pagalbos sugebėjo atkurti savo valstybingumą, kai tik Sovietų Sąjunga pakankamai nusilpo.

Pastaruoju metu itin išaugo finansinė Lietuvos parama Afrikai. Teigiama, jog, palyginti su 2008-2013 metų laikotarpiu, per 2014–2020 metus Lietuvos indėlis į skurstančioms šalims remti skirtą Europos plėtros fondą padidės nuo 0,12 iki 0,18 proc. Kaip reikėtų vertinti nuomonę, kad pareigą rūpintis Afrikos valstybėmis pirmiausia turi jų buvusios kolonizatorės, o tokios šalys kaip Lietuva neturėtų gausiai švaistyti biudžeto lėšų užsienio šalių paramai?

Atsakant į šį klausimą reikėtų paminėti kelis esminius aspektus. Pirma, šis prieaugis tikrai nėra itin žymus. Lietuva patenka į ekonomiškai išsivysčiusių valstybių tarpą, tad paremti mažiau išsivysčiusius regionus yra valstybės prestižo reikalas. Antra, toli gražu ne visos šios lėšos yra skirtos remti būtent Afrikos valstybes. Europos plėtros fondas taip pat skiria paramą Karibų bei Ramiojo vandenyno valstybėms. Galiausiai pati Lietuva ilgą laiką gaudavo vystymosi paramą iš labiau išsivysčiusių šalių ir pagal tam tikras programas ją gauna ligi šiol. Į Europos plėtros fondą mokamos lėšos šiuo atveju galėtų būti suvokiamos kaip savitas skolos grąžinimas.

Kalbant apie Europos valstybių finansinę pagalbą Afrikai, neįmanoma nepastebėti tam tikrų paradoksų. Pavyzdžiui, Afrikos valstybės teigia, kad norėtų pačios administruoti joms skiriamą paramą, tačiau Europos Sąjunga baiminasi, jog nekontroliuojant piniginių išlaidų dėl nestabilios ekonominės padėties šios gali tiesiog nepasiteisinti. Kita vertus, anot Zambijos ekonomistės Dambisos Moyo, užsienio parama apskritai žalinga Afrikai, nes skatina korupciją ir stabdo ekonominį žemyno augimą, o neretai pasigirsta nuomonių, jog didindamos finansinę paramą užsienio valstybės paprasčiausiai siekia plėsti savo pačių įtaką ir galią. Kokius finansinės paramos Afrikos valstybėms pranašumus ir trūkumus įžvelgiate Jūs?

Po žodžiu „parama“ slepiasi daug labai skirtingų programų ir finansinių instrumentų. Jau seniai pastebėta, jog teikti paskolas ar išmokas Afrikos valstybėms, kad jos jas naudotų savo nuožiūra, nėra efektyvu, nes šie pinigai dažniausiai tiesiog nukeliauja autokratiniams režimams Afrikoje išlaikyti. Todėl tiek ES, tiek Pasaulio bankas perėjo prie sąlyginio paramos skyrimo. Jo esmė tokia: Afrikos valstybės, norinčios gauti tolesnę paramą, turi aiškiai parodyti, kaip panaudojo gautas lėšas, ir įgyvendinti tam tikrus vystymosi ir valdymo kokybės kriterijus. Jokiu būdu negalima teigti, jog parama apskritai žalinga Afrikai. Būtent paramos iš užsienio dėka pavyko sustabdyti ŽIV epidemiją žemyne, paspartinti kovą su maliarija ar milijonams afrikiečių suteikti galimybę naudotis elektra.

Taip pat reikia pripažinti, jog ne visos problemos Afrikoje gali būti išsprendžiamos tiesiog skiriant Afrikos valstybėms daugiau lėšų. Joms dar reikėtų, kad išsivysčiusios valstybės visiškai atvertų savo rinkas afrikietiškoms prekėms. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl iškart po žemyno dekolonizacijos smarkiai susitraukė Afrikos žemės ūkio sektorius, o milijonai afrikiečių prarado pragyvenimo šaltinį, yra ES vykdoma Bendroji žemės ūkio politika, kuri dirbtinai didina Europos ūkininkų konkurencingumą ir apriboja afrikietiškų produktų patekimą į Europą. Šios politikos reforma padėtų nemažai daliai afrikiečių gauti daugiau pajamų, paspartintų ekonomikos augimą žemyne ir sumažintų šių valstybių priklausomybę nuo užsienio paramos.

Kaip būtų galima apibūdinti dabartinius Lietuvos prekybos ryšius su Afrikos valstybėmis? Ar Afrikos rinka turi pakankamą potencialą, kad pritrauktų užsienio šalių (tarp jų – ir Lietuvos) verslininkų dėmesį?

Dabar Afrika yra įtraukta į pasaulinį prekybos tinklą, ir daugelis žmonių naudoja daiktus, pagamintus iš Afrikoje išgaunamų žaliavų. Lietuva iš Afrikos tiesiogiai importuoja daugiausia maisto produktus: vyną, kavą, kakavą, vaisius. Netiesiogiai – įvairius mineralus ar metalus. Reikia paminėti, kad Afrika vystosi labai sparčiai ir peršoka tam tikrus vystymosi laiptelius, kurie buvo būdingi Europai. Pavyzdžiui, laidinius telefonus Afrikoje turėjo tik maža dalis žemyno gyventojų, tačiau kur kas didesnė dalis dabar naudojasi mobiliuoju ryšiu. Dėl šios priežasties Afrika sparčiai skaitmenėja, tad šis žemynas yra puiki rinka Lietuvos verslininkams, pardavinėjantiems programinę įrangą ar IT paslaugas. Galiausiai – Šiaurės Afrikoje yra išgaunamos gamtinės dujos ir veikia jų skystinimo terminalai. Tai taip pat gali tapti aktualu Lietuvai.

Kokios apskritai yra Afrikos perspektyvos skatinant ekonomikos augimą bei kovojant su aukštais mirtingumo, ligų ir skurdo rodikliais?

Perspektyvos yra tikrai geros. Tačiau labai svarbu suprasti, kad gyvenimo sąlygos Afrikoje dabar, nepaisant visų pastarojo laikotarpio pasiekimų, yra labai sunkios, todėl ir prireiks daug laiko, kol šis regionas pasivys Pietų Azijos ar Pietų Amerikos lygį, jau nekalbant apie Vakarų valstybes.

Akivaizdu, jog tiek ekonomine, tiek kultūrine prasme Afrikos žemynas yra labai nevienalytis, tačiau turbūt egzistuoja tam tikrų daugeliui Afrikos valstybių būdingų tendencijų, kurios ryškiai skiriasi nuo religinių, moralinių ir estetinių nuostatų, vyraujančių Vakarų pasaulyje?

Kaip pastebėjote, Afrika yra labai heterogeniška ir įvairi, todėl surasti tam tikrus visam žemynui tinkamus bruožus yra labai sunku. Ypač dabar, kai dėl globalizacijos ankstesnės tradicijos ir nuostatos nuolat kinta. Tačiau bendrų požymių yra. Vakarų valstybėms būdingas individualizmas, o Afrikoje labai svarbi bendruomenė. Žmonės skatinami paaukoti savo asmenines ambicijas ar interesus bendruomenės labui. Pavyzdžiui, jei vienas asmuo turi sukaupęs šiek tiek turto, jis mieliau juo pasidalins su skurstančiu kaimynu, negu kaups savo ateičiai. Žmonės Afrikoje yra labiau linkę investuoti į tarpasmeninius ryšius negu į kažką tolimo ir abstraktaus, kaip verslas ar bankai. Vakarų valstybėse, jei vienas asmuo staiga praturtėja, jis dažniausiai išsikelia gyventi į vietą, kuri atspindi jo socioekonominį statusą, o Afrikoje tokie asmenys lieka savo bendruomenėse ir padeda kitiems jos nariams.

Neįmanoma nepaminėti, kad Afrikos žemynas apdovanotas įspūdingu gamtos grožiu, floros ir faunos įvairove bei savitumu. Kaip būtų galima apibūdinti Afrikos šalių suinteresuotumą gyvūnų ir gamtos apsauga? Ar siekis išsaugoti paveldą dažnai kontrastuoja su noru plėtoti infrastruktūrą ir eksploatuoti resursus?

Šios dvi jėgos nebūtinai prieštarauja viena kitai. Afrikiečiai, kaip ir visi žmonės, nori geresnio ir labiau pasiturinčio gyvenimo bei nori jį pasiekti kuo įmanoma paprasčiau. Afrikoje jau seniai yra suvokta, kad gamta bei aplinka taip pat gali atnešti turto vietos bendruomenei ar visai valstybei. Nemaža dalis Afrikos šalių gauna didelę dalį pajamų iš turizmo, tad, savaime suprantama, jog yra suinteresuotos išsaugoti ir puoselėti turimą gamtinį paveldą.