Evgenios Levin nuotrauka

Praėjusią savaitę teko aplankyti Baltarusijos pasididžiavimą – Lietuvos pasienyje, šalia Astravo miestelio, statomą atominę elektrinę. Lietuvos gyventojams ir valdžios atstovams nerimą kelia tai, jog vos 50 km atstumu nuo Vilniaus statomos AE saugumas yra labai miglotas, nes darbai vykdomi nepabaigus tokiam objektui būtino tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo (PAV), kurio reikalauja ESPO konvencija, ir nesuderinus jo su kaimyninėmis valstybėmis – pirmiausia su Lietuva, nes, įvykus didesnio masto incidentui, jo poveikis Lietuvai būtų didžiausias. Žinoma, Baltarusijos atstovai teigia, jog imamasi visų būtinų saugumo priemonių, kurias pademonstruoti stengėsi ir gyventojams skirtame informaciniame centre bei naujų darbuotojų apmokymo korpuse. Tad pasigilinkime į viską nuo pradžių.

Nepriklausomybės nuo rusiškų dujų siekia rusišku reaktoriumi

„Atominės elektrinės statyba Baltarusijoje objektyviai yra neišvengiama būtinybė, – dėstė Energetikos ministerijos atstovė Žana Zenjkevič. – Mūsų šalis yra energetiškai priklausoma, nes turime tik 15 proc. savo energijos resursų, o likusius 85 proc. importuojame iš Rusijos. Deja, šiuo metu visa mūsų energetika vykdoma deginant importuojamas gamtines dujas. Norėdami užsitikrinti  energetinį saugumą, turime diversifikuoti savo elektros energijos gamybą ir statyti savo atominę elektrinę. Ji padės padidinti mūsų ekonomikos konkurencingumą“, – aiškino ji. Paklausus, kaip galima pasiekti energetinę nepriklausomybę keičiant rusiškas dujas į Rusijos valstybinės įmonės „Rosatom“ statomą atominę elektrinę, moteris tesugebėjo atsakyti, jog, turėdami skaudžią Černobylio avarijos patirtį ir ieškodami saugiausios technologijos bei finansavimo galimybių, jie nerado nieko geriau kaip tik Rusijos siūlomą reaktoriaus modelį. Energetikos ministerijos atstovė negalėjo atsakyti ir į klausimą, kokią dalį statybos kaštų dengia Rusija ir koks yra pačios Baltarusijos indėlis. Moteris tepasakė, kad Rusijos kredito suma yra 10 mlrd. JAV dolerių. Ir nors mus lydėję pareigūnai džiaugiasi, kad 90 proc. darbininkų statybose yra baltarusiai, tačiau atsakingiausias pareigas būsimoje elektrinėje eis patirtį turintys specialistai iš Rusijos.

Pasak Ž. Zenjkevič, Baltarusijos metinis energijos poreikis yra 9500 MW, o statomos AE dviejų reaktorių suminė galia sudarys 2400 MW. Paklausta, ką valdžia planuoja daryti, jeigu Lietuva ir kitos ES šalys nepirks jų atominėje elektrinėje pagamintos elektros, Energetikos ministerijos atstovė atsakė, jog ši elektrinė pirmiausia bus skirta vidiniams šalies energijos poreikiams patenkinti.

Evgenios Levin nuotrauka

Reaktorius saugesnis, tačiau realybėje dar neišbandytas

Informacinio centro direktorius Eduardas Sviridas išsamiai pristatė Baltarusijos AE reaktoriaus struktūrą ir tai, kuo ji skiriasi nuo Černobylio ir Fukušimos elektrinių. Pasak jo, projekte numatytos keturios apsaugos sistemos. Kaip ir kiekvienoje įprastoje AE, urano kuro tabletės yra sudedamos į cirkonio lydinio vamzdžius, iš kurių suformuotos kasetės sudaro reaktoriaus pagrindą. Jeigu radiacija dėl kažkokių priežasčių prasiskverbtų pro tabletės sienas, ji turėtų likti cirkonio vamzdelyje, tačiau, pažeidus vamzdelį, tokiose kaip Ignalinos ar Černobylio elektrinėse, tai jau reikštų radiacijos pasklidimą į išorę, nes papildomos apsaugos priemonių jose nebuvo. „Mes žinome, kad šių dviejų radiacijos barjerų Černobylyje balandžio 26 d. neužteko, todėl Astravo elektrinėje bus trečiasis ir ketvirtasis barjeras“, – aiškino Eduardas. Tie barjerai – tai metalinis korpusas-kapsulė, kurioje įdedamos cirkonio kasetės, o aplink ją pastatomas apsauginis betoninis dvisluoksnis pastatas. Vidinis betono sluoksnis su tinkline armatūra skirtas apsaugoti aplinką nuo reaktoriaus sprogimo, o išorinis – apsaugoti reaktorių nuo išorinių veiksnių. Apačioje įrengta papildoma apsaugos priemonė – geležinis konteineris, kad, išsilydžius kapsulei ir ištekėjus branduoliniam kurui, specialus skystis sumažintų temperatūrą, o radiacija ir radioaktyvūs fragmentai būtų izoliuoti konteineryje ir neprasiskverbtų pro pastato pamatus.

Astravo AE reaktoriaus struktūra ir oficialūs saugumo parametrai

Evgenios Levin nuotrauka

Cirkonio vamzdelių kasetės

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau po elektrinę mus vedžioję inžinieriai pripažino, jog šis reaktoriaus projektas dar niekada nebuvo išbandytas realybėje, ir kad, nepaisant visų modernių saugumo priemonių, fizikiniai ir technologiniai pagrindai lieka tie patys. Tai pabrėžė ir neseniai Vilniuje viešėjęs branduolio fizikas Andrejus Ožarovskis: „AE naudojami slėginiai indai, kuriuose urano koncentracija turi būti didesnė, nei reikia elektros gamybai, nes kitu atveju reikėtų pildyti reaktorių kas penkias minutes. Dėl šios priežasties reaktorių galima vadinti atomine bomba, nes jis turi pakankamai urano sprogimui sukelti. Tam nėra inžinerinių sprendimų, todėl nėra prasmės kalbėti ir apie saugų branduolinį reaktorių.“

Dar 2011 m. birželio 23 dieną Baltarusija įsipareigojo atlikti projekto testavimą nepalankiomis sąlygomis pagal ES metodologiją, tačiau jis iki šiol neatliktas. Baltarusijos pareigūnai teigia, jog AE testavimus atlieka rusiškos įmonės.

Paklausus mus lydėjusio inžinieriaus Vladimiro Gorino apie galimą terorizmo grėsmę, jis atsakė tiek, kad Baltarusijos karinės pajėgos stebi ir saugo šalies oro erdvę, o atidarius elektrinę bus uždrausti keleivinių lėktuvų maršrutai 50 km spinduliu. Informaciniame stende nurodoma, kad reaktoriaus apsauginis pastatas gali atlaikyti koncentruotą 20 tonų jėgą, krentančią 200 m/s greičiu, o vidutinis keleivinis lėktuvas sveria penkis ir dešimt kartų daugiau.

Radiacijos poveikis Lietuvai avarijos Baltarusijos AE atveju.

Likvidavimo ir atliekų problema

E. Sviridas pasididžiuodamas teigė, jog visas pasaulis žino apie Černobylio bei Fukušimos tragedijas, tačiau retas yra girdėjęs apie Trijų mylių saloje (JAV) pastatytos AE avariją, įvykusią 1979 m. Pasak jo, taip įvyko būtent todėl, kad toji elektrinė turėjo papildomą apsauginį pastatą, kuris bus įrengtas ir Astravo AE. Tačiau jis paminėjo ne viską. Tiesa, jog antrajame Trijų mylių salos reaktoriaus II bloke įvykusi avarija buvo lokalizuota ir didesnio poveikio gyventojams bei aplinkai nepadarė. Tačiau net ir po ne tokios tragiškos avarijos valymo darbai tęsėsi net keturiolika metų, o stipriai pažeistas reaktorius liko visiškai nebenaudojamas. Net nedidelio masto incidentas atominėse elektrinėse dešimtmečiams sukuria problemų ir milžiniškų likvidavimo išlaidų. Kaip 1993 m. rašė „New York Times“, bloko valymo darbai tuomet kainavo 1 mlrd. JAV dolerių (dabartinis vertės atitikmuo būtų 1 mlrd. 822 mln. dolerių). Tačiau tai buvo tik pradžia. Skaičiuojama, kad galutinai II bloko uždarymas ir radioaktyvių atliekų sutvarkymas kainuos dar apie 918 mln. JAV dolerių.

Beje, šis AE blokas pradėjo veikti 1978 m. gruodžio 30 dieną, o jau 1979-ųjų kovo 28 d. patyrė minėtąjį incidentą. 90 darbo dienų ir daugiau nei 30 metų trunkantys likvidavimo darbai bei tūkstantmečiams liekančios pavojingos radioaktyvios atliekos.

Kad ir kokios būtų AE apsaugos technologijos, radioaktyviosios atliekos lieka neišsprendžiama problema. Panaudoję ir išmontavę kiekvieną atominę elektrinę, paliekame atliekas visoms ateinančioms kartoms. Radioaktyviųjų medžiagų pusėjimo trukmė (laikas, per kurį jų aktyvumas, palyginti su pradiniu, sumažėja per pusę) skaičiuojama tūkstančiais ir milijardais metų. Tarkime, jodo pusėjimo trukmė yra 8 paros, stroncio – 29 metai, cezio-137 – 30 metų, anglies-14 –5700 metų, plutonio – 24 000 metų, o urano-238 – 4,5 mlrd. metų. Maždaug toks yra Žemės planetos amžius. Šiuo metu atliekos laidojamos specialiuose konteineriuose po žeme, tačiau kas 50 metų juos reikia keisti, o toji našta lieka ateinančioms kartoms. Vidutinė AE darbo trukmė yra 30–40 metų, o dalis radioaktyvių atliekų lieka Žemėje iki pasaulio pabaigos.

Veikia darbuotojų mokymo centras

Šalia elektrinės statybų aikštelės jau veikia būsimų darbuotojų mokymo centras. Centro vedėjo pavaduotojas ir vyr. inžinierius Vladimiras Gorinas aiškino, jog čia ketveriems metams mokytis priimami universitetų absolventai, todėl elektrinėje galės dirbti mažiausiai 9 metus fiziką studijavę žmonės. Pasak jo, būsimus darbuotojus apmoko apie 70 ekspertų iš Rusijos, Lietuvos ir Ukrainos. Centre yra įrengta autentiška reaktoriaus valdymo pulto kopija, kurią valdydami studentai imituoja elektrinės darbą. Pasak V. Gorino, būsimi darbuotojai turi išmokti reaguoti į maždaug 1000 skirtingų avarinių situacijų, kad įvykus incidentui žinotų būtinų veiksmų eigą. Per pratybas atliktus veiksmus vėliau studentai peržiūri vaizdo įrašuose. Baigę mokymus būsimi darbuotojai turi išlaikyti kvalifikacijos egzaminą.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Neaiškus galimas poveikis Neriai

Šalia Neries upės yra įsikūrę du didžiausi Lietuvos miestai, kuriuose gyvena beveik milijonas žmonių. Tačiau kalbintas Baltarusijos poveikio aplinkai vertinimo vyr. specialistas  Andrejus Orinovičius nesugebėjo aiškiai išdėstyti, kaip Neries vandens naudojimas reaktoriams aušinti gali paveikti upę ir jos baseiną. Jis teigė, kad elektrinėje būtų panaudojamas dešimtadalis upės vandens ir atgal jis būtų išleidžiamas 20 laipsnių temperatūros. Kaip tai galėtų paveikti bendrą upės temperatūrą žiemą? Drūkšių ežero vandens, kuriuo buvo aušinama Ignalinos atominė elektrinė, temperatūra pakilo 3 laipsniais, ir jame išnyko tokiam pokyčiui jautrios žuvys. Neries baseine ir upės aukštupyje neršia saugomos ir itin vertingos Baltijos (Atlanto) lašišos. Šios žuvys labai jautrios cheminiam vandens užterštumui, todėl jų nerštas upėse yra ir pastarųjų švarumo ženklas. Lašišos neršia vėlai rudenį (spalio – lapkričio mėnesiais), kai vandens temperatūra nukrenta iki 6-8 °C. Kaip išleidžiamas aušinimo vanduo gali paveikti jų nerštą, poveikio aplinkai specialistas paaiškinti negalėjo. Jis teigė, kad „Rosatom“ parengė daugiau nei 100 psl. apimties rizikų vertinimo analizę, tačiau paprašius su ja susipažinti atsakė, jog šis dokumentas yra konfidenciali įmonės nuosavybė. Tokie atsakymai nestebina, kadangi ir Baltarusijos pateiktame projekto poveikio aplinkai vertinime (PAV) (kuris į lietuvių kalbą buvo išverstas google-vertėjo lygiu) nėra aiškiai išdėstyta, kokiomis priemonėmis bus vengiama Neries užteršimo.

Pragyvenimas svarbiau už galimas grėsmes

Visgi kasdienio pragyvenimo galimybė žmonėms pasirodo esanti svarbesnė už patiriamą riziką bei galimą grėsmę sveikatai ir gyvybei. Šiuo atveju Visagino ir  Astravo gyventojai situaciją mato panašiai – elektrinė suteikia miestui gyvybę, vystymosi galimybes, darbo vietas. Visi Visagine sutikti ir pakalbinti gyventojai vienbalsiai aiškino, jog Ignalinos AE galėjo dirbti dar bent dešimt metų, kad jai veikiant miestelis klestėjo, jame buvo daug jaunimo, o dabar didžioji dalis jaunų žmonių emigravo, persiorientuoti nesugebėję gyventojai prasigėrė, o Visaginas tapo pensininkų miestu. Nei pakalbinta Nina, nei Ivanas, nei Liudmila sakė nebijoję gyventi šalia elektrinės. Panašiai veikiausiai yra ir su Astravo gyventojais – retas žmogus galvoja apie ateitį, kai gauna pinigus į rankas. Čia atminty iškilo Svetlanos Aleksijevič užrašytas Černobylio likviduotojo Arkadijaus Filino palyginimas: „Yra to paties Leonido Andrejevo apsakymas: vienas Jeruzalės gyventojas, pro kurio namą vedė Kristų, viską matė ir viską girdėjo, bet jam tuo metu skaudėjo dantį. Jo akyse Kristus pargriuvo po kryžium, parpuolė ir ėmė šaukti, jis visa tai matė, bet jam skaudėjo dantį ir jis neišbėgo gatvėn. Po dviejų dienų, kai dantį nustojo skaudėti, jam papasakojo, kaip Kristus prisikėlė, tada jis pagalvojo: „O juk galėjau būti šito liudininkas, bet man skaudėjo dantį.“

Parengė Monika Midverytė OFS