Igno Stanio nuotr.

Stebėkite, įsižiūrėkite, gėrėkitės... Kai pajusite, kad verta stabtelti, labiausiai jus veikiantį vaizdą pabandykite užrašyti kelių eilučių impresija, galbūt gims eilėraštis... Tokiais dailininko Arvydo Šaltenio žodžiais prasidėjo viena įsimintiniausių kelionių.



Nežinau, ar mokiniai kuriuo nors kelionės metu ryžosi išsitraukti rašiklį. Aš pati svajojau tai padaryti, bet taip ir nespėjau. Viskas vyko labai intensyviai, įspūdžiai vienas po kito gulė į sąmonės kerteles ir tik dabar leidžiasi būti permąstomi. 

Kartu su Šv. Kristoforo gimnazijos mokiniais bei mokytojais Vytautu Toleikiu ir Dainora Eigminiene, rašytojo Sauliaus Šaltenio ir dailininko Arvydo Šaltenio vedami, leidomės šių dviejų brolių gyvenimo keliais, lankėme kertines jų gyvenimo vietas. Sunku nuosekliai išdėstyti, „apie ką“ buvo ši kelionė. Pasakoti veiksmų seką vienas po kito tarsi atrodo banalu, nes mintys sukosi ne apie vieną ir ne apie du dalykus.



„Sprogimas. Paukščių būrys pakyla, mano širdis daužosi. Suvokimas, kad važiuoju į Lietuvą su Šalteniais ir mokytojais netelpa galvoje. Sukrauta kuprinė ir tolumoje pažįstamų žmonių veidai ir baimė, kad kelionė bus nekokia. Niekada nebuvau tokioje padėtyje, kai po keliones su mokykla neturėčiau žodžių ją aprašyti. Jausmas, kad tas autobusas buvo vienas didelis kūnas, smegenys – broliai Šalteniai, o likusieji kūno varomoji jėga.

Labiausiai įsiminė žmonių veidų išraiškos, kai būrelis vaikų netikėtai, o gal visai lauktai, užklupdavo įvairiausius muziejų darbuotojus, kunigus ar tiesiog paprastus žmones.  

Kai atvykdavome vis į naują gimtinę, ar tai būtų Baranauskas, ar Vienuolis ar Biliūnas, sunkiausia dalis buvo išvykimas. Kaip stipriai širdis susiriša su vieta, kurioje esi pirmą kartą. Bandai suvokti, kad ir ne taip seniai, gal tik daugiau kaip prieš šimtmetį tos pačios namo sienos žiūrėjo į kažką, kas šiandien yra žinoma visų. Miegojimas vienuolyne mane šiurpino iki tada, kai jame atsidūriau, širdis nurimo, siela atsipalaidavo.

Atsikėlusi anksti ryte stebėjau, kaip kyla saulė ir suvokiau, kiek daug iš manęs atima miestas. Per kelionę gimė daug naujų minčių ir idėjų, kaip kuo greičiau sugrįžti į nežinomą vietą ir su ja susijungti tiek emociškai, tiek dvasiškai“, – po kelionės ištarė gimnazistė Ieva Kumpaitė. 





Igno Stanio nuotr.

Gimnazistų meno kuopa ir mokytojo Vytauto Toleikio vadovaujamas Vaikščiotojų po Vilnių klubas turėjo galimybę pabendrauti su gyvais klasikais. Ne daug kam taip per gyvenimą tenka. O ir ne daug kas jauname amžiuje net ir pasitaikiusią tokią progą įvertintų. Galbūt įvertintų po poros dešimtmečių, kai jau pamažu atsirastų laiko perkratyti galvoje jaunystės prisiminimus.  



Kaip sakė viso mūsų žygio įkvėpėjas ir organizatorius mokytojas Vytautas Toleikis, šios kelionės jokiu būdu negalima vadinti ekskursija, mokytojas tiesiog organiškai nemėgsta šio žodžio, jam nepriimtina niekas, kas ugdyme yra formalu. Jam svarbu burti žmones, kurie degtų tomis pačiomis idėjomis. Turbūt svarbu tuos žmones idėjomis ir uždegti. 



„Man labai svarbu mokyti jaunus žmones pajusti, kad nėra kultūroje vakar, yra vienas didysis šiandien, kurį matome per rašytojų, menininkų kartas, per protėvių kovas, darbus ir svajones. Dvi dienas būti su Šalteniais – tai reiškė būti kartu ir su jų tėvu Rapolu Šalteniu, iškiliausiu regiono pedagogu ir rašytoju, būti kartu su jų giminaičiais Antanu Vienuoliu, Antanu Baranausku. Ką reiškia paliesti Utenos gimnazijos laiptų turėklą, kurį lietė Alfonsas Nyka-Niliūnas ar matyti, kaip švelniai paglosto klevus rašytojas Saulius Šaltenis, kuriuos atsimena dar iš mokyklos laikų, būti jo „vežamam“ istorine pašto karieta. Kartu pietauti, vakaroti prie Troškūnų vienuolyno židinio? Viskas gyva, viskas taip neįtikėtinai tarpusavyje susiję, susipynę. Tą gimnazistai tikrai pajuto. Juk buvome ir netiesioginių mokytojų tėviškėse. kaip Arvydas Šaltenis entuziastingai pasakojo Justino Vienožinskio tėviškėje apie savo autoritetą. O dar sužinai, kad jis pats ir buvo vienas iš memorialinės Vienožinskio sodybos iniciatorių, palaikytojų. Man atrodo, kad ugdyme ne taip svarbu „mokyti“, o kurti atmosferą, rodyti pavyzdžius, bendrauti, su visais atsiverti, dalintis: mintimis, džiaugsmu, net maistu“, – po kelionės įspūdžiais dalijosi mokytojas Vytautas Toleikis.





Igno Stanio nuotr.

Mokytojas Vytautas Toleikis su savo bendraminčiais gimnazistais nuveikia iš tiesų daug nuostabių dalykų. Vaikščiotojų klubas nuolatos vaikšto po įsimintinas ir mažai žinomas Vilniaus vietas, rengia įvairias keliones, taip pat vasaromis organizuojamos stovyklos. 



Nežinia, kiek liko iš intensyvios kelionės faktinės informacijos, kiek paprasčiausiai bendro jausmo... Bendro jausmo, gal kiek nuvalkiotai pasakius, kas kartą važiuojant Aukštaitijos laukais ir kalvomis, geriant į save jau beprasikalančią pavasario žalumą, gerokai atskiestą pernykštės pilkšvos augmenijos.

Igno Stanio nuotr.

Taip pat visos kelionės metu užtvindžiusį įvairiose vietose priėmusių žmonių svetingumą, gerumą... Turbūt tai ir yra pats tikriausias ugdymas. Kaip kartą profesorius Vytautas Landsbergis yra pasakęs, kad jei mokytojai nori užauginti žmogų, turi bent pusei metų padėti visus vadovėlius:

„Mokytojai, padėkit šalin pusei metų visus vadovėlius. Ministras užmerks vieną akį. Padėkit vadovėlius ir išeikit su mokiniais į lauką. Parodykit jiems dangų, saulę, žvaigždes. Ir plevenantį medžio lapą, ir išsigandusį žiogą. Nes kas iš tų žinių, jeigu žmogaus nėra. (apie 2005)“.



„Dvi dienas dykinėti po Rytų Lietuvos trobesius ir pievas ne žygdarbio vardo verta veikla, bet, manau, gerai padarėm. Gerai pavyko. Ir arkliui aišku. Ir man aišku. Vieną vėlų vakarą, gal net naktį, grįžtant iš meno kuopos palydėjau madam Dainorą Eigminienę Žaliojo tilto link. Savų pėdų nešamas jaučiau žemę po kojom, mąsčiau apie istoriją, protėvius, supratau, kokie jie man artimi – artima žemė, dangus, gamta. Tarp jų užaugau. Beveik juose. Nepaisant kiek žemės per gyvenimėlį privalgiau, dangaus išžiūrėjau ir gamtos patyriau, tai nesustabdo protėvių palikimo ir visos jų užsitarnautos garbės. Pasidarė gaila savęs ir visų, nes kas buvo, užsimiršta, o tai, kas yra ir bus, užmirš“, – mintis dėstė Šv. Kristoforo gimnazijos abiturientas Jurgis Vaiginis. Jis vėliau prasitarė, kad kelionės metu šviesiai liūdėjo, jautė nežymiai pastebimą brolių Šaltenių nostalgiją prie svarbių jiems vietų. Kelionės maršrutą prilygino mūsų kultūrinės atminties eliziejui. 



Igno Stanio nuotr.

Gimnazistei Giedrei Dirgėlaitei įspūdingiausios asmenybės buvo Lionginas Šepka ir Justinas Vienožinskis. Lionginas Šepka nesutiko pastatyti paminklo Stalinui, todėl buvo išvežtas į tremtį. Jo paveikslas mūsų atmintyje, anot gimnazistės, niekada neturėtų išblukti. Jai antrino ir gimnazistė Laima Plėšnytė, kuriai kelionė su gyva patirtimi yra dešimtis kartų geriau, nei keliauti bespalviais faktais. 



„Šalia nėra čežėjimo, gal dėl to, kad čia ramu ir tylu kaip kapuose ne vien dėl to, jog čia kapai, gal dėl to pastebiu obelis, bėgančius takelius, išvirtusias tvoras, dar kartą atgimstančias autoriaus žodžiuose ne vien kaip banalūs vaizdiniai. Asmenys ir asmenybės, kurios iškyla pamokose, kurių gimimo datas ir pavardes išsirašome ant delnų, kad nepamirštume, visa tai čia kalba senomis vygėmis ir apsamanojusiais akmenimis, ant kurių vasaromis prisėsdavo gyvai kalbančios datos, sugebėjusios gyvybę įžvelgti šile ar žemėje. Dabar nugulusių akmenų samanos atsilygina, pasakodamos apie jų buvimą, jų nemirtingumą“, – sako L. Plėšnytė.

Igno Stanio nuotr.



Utenoje aplankėme gimnaziją, kurios direktorius buvo ir Šaltenių tėvas – rašytojas Rapolas Šaltenis. Niekam nepranešę paklajojome erdviais seno pastato koridoriais, su mumis maloniai sveikinosi vaikučiai, mokyklos personalas apgailestavo, kad atvykome nieko nepranešę... Bet, kaip dauguma, žinome – smagiausios viešnagės yra netikėtos. Nors šiais laikais tai jau beveik nebetoleruojama.  



Mokiniai džiugiai susėdo į gimnazijos kieme saugomą XIX a. karietą. Lygiai tokią, kuria važiuodamas mokytis A. Baranauskas sukūrė „Kelionę Petaburkan“, iš mūsų tautiečių lūpų neišėjusią nė per vienus trėmimus. Arvydas Šaltenis prisiminė, kaip vaikystėje jo brolis Saulius Šaltenis, kuris už jį yra šiek tiek jaunesnis, prie tokios pat karietos vaidindavo arklį. Taip pat A. Šaltenis prisiminė, kaip vaikystėje pristigę kojinių vaikai į batelius įšokdavo basomis ir ant blauzdų su guašu išsitapydavo įvairiausius raštus, kurie turėjo imituoti kojines. O mergaitės prieš šokius sportinius batukus balindavo dantų milteliais. Aplink kiekvieną mergaitę diskotekoje susitvenkdavo baltas debesis, ir ji atrodydavo tarsi šventoji.  



Utenoje leidomės ir poeto A. Nykos-Niliūno keliais, atpažinome vietas, kur gimė jo garsiausi eilėraščiai, lankėmės ir Vienybės aikštėje, kurioje turėjo įvykti paskutinysis teismas. Arvydas Šaltenis rodė savo jaunystės paveikslus, kuriuose įamžintos to laiko Utenos vietos. 



Prie Vyžuonėlių dvaro, kuriame gyveno dailininkė Marijana Veriovkina, Saulius Šaltenis išsakė tarsi kondensatą savo knygose įlietų minčių – sovietmetis stengėsi viską pažeminti ir subjauroti. Sovietmetis tiesiog nekentė grožio – kažkas iš kartu keliavusios kompanijos jam atitarė. Mokiniai jau negali įsivaizduoti, kas buvo sovietmetis, taip pat ir mes, jau kurį laiką pabaigę mokyklas. Galime regėti tik ženklus. Ir nebūtinai mokėti patys juos perskaityti. Su didžiule širdgėla Saulius Šaltenis kalbėjo apie prie dvarų statytas fermas, taip pat fermas miesto centre, kurių atliekos tiesiog tekėjo į kapines, kur palaidota Karolina Praniauskaitė ir Šaltenių tėvas. 



Turbūt viena įspūdingiausių viešnagių – pas Sauliaus ir Arvydo Šaltenių giminaičius – Antaną Žukauską Vienuolį ir Antaną Baranauską. A. Vienuolio namuose nepaprastai svetingai mus priėmė muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Vienas tų nuostabių ir šiandien labai retai sutinkamų muziejininkų, kurie yra patys tikriausi lobynų raktininkai, kurie lobį sugeba ir išsaugoti, ir padaryti visiems prieinamą, ir netgi plėsti.  



Einant nuo Anykščių autobusų stoties iš karto pasitinantis tiesiog švytintis ant kalvos Antano Vienuolio namas – gyvas. Tokia pat gyvybe dvelkia ir savotiškas muziejus muziejuje – A. Vienuolio išsaugota Antano Baranausko klėtelė, kurioje visą laiką skamba giedama šio kūrėjo poezija. Palaikoma gyvenimo istorijų ir atminties gyvybė, daiktai atrodo tarsi palikti trumpam išėjus šeimininkams. Nieko nuostabaus, A. Vienuolio namas jau buvo atviras jam dar esant gyvam.

Nežinia, kas labiausiai išsaugo atmintį. Turbūt jau visiems aišku, kad ne senus laikus menantys objektai, palikti vienatvei po stiklu. Saugo gyvybė, pojūtis, kad net ir tai, kas atrodo jau virtę paminklu, dar tebeturi tiesioginių ryšių su tuo, kas yra gyva šiandien. 

Sunku į rašinį sudėti visus įspūdžius, arba, kaip A. Baranauskas pasakytų, pajautas. Būtent pajautų, to, kas paprastu tekstu nenupasakojama, ir buvo daugiausia. Kartu su Šalteniais ieškojome įvairiausių iš istorijos išlikusių šviesos pėdsakų. Ir ši kelionė taip pat pėdsakais pasiliko kiekvieno keliavusiojo sąmonėje. Dėl to kiekvienas galėsime net ir praėjus daug laiko leistis tais pačiais pėdsakais, bet jau savo atmintyje.