Nuotraukos autorė Ana Gorban

Balandžio 16–18 d. Sankt Peterburge vyko Rusijoje gyvuojančių lietuvių bendruomenių susitikimas-konferencija. Šio renginio metu Valstybinio dramos teatro „Teatr na Vasiljevskom“ kamerinėje salėje buvo parodytas bendras Lietuvos bei Rusijos kūrėjų darbas, spektaklis „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“.

Šio filosofinio pasakojimo pagrindu tapo ne tik pasaka „Eglė, Žalčių karalienė“, tačiau ir legenda apie kunigaikštį Gediminą ir Vilniaus įkūrimą. Spektaklyje skamba lietuvių liaudies bei kompozitoriaus M. K. Čiurlionio muzika, šiuolaikiškai interpretuoti baltų kultūros simboliai atgyja spalvingoje animacijoje, o dviejų jaunų aktorių kuriamas poetinis pasaulis žiūrovą įtraukia į paralelinę tikrovę, kurioje grėsmingą nūdienos retoriką keičia amžinojo sugrįžimo mitas ir nejučia nelieka ribos tarp skirtingų žmonių ir kultūrų.

Spektaklio idėjos autorius ir iniciatorius – Sankt Peterburge gimęs ir gyvenantis jaunas aktorius bei poetas Ivanas Kutyrkinas, kurio seneliai iki šiol gyvena Vilniuje, o jis pats nuo vaikystės nuolatos lankosi Lietuvoje, pasak jo paties, mitų ir legendų žemėje. Jaunasis kūrėjas ypač domisi istorija ir archeologija, būtent todėl spektaklio „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“ poetinėje bei vaizdinėje „architektūroje“ gausu nuorodų į senąją baltų kultūrą, etnografinius ženklus bei simbolius.

Nuotraukos autorė Ana Gorban

2014 metų pabaigoje pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ sukūręs poemą „Žilvinas“, I. Kutyrkinas drauge su kolegomis iš Lietuvos bei Sankt Peterburgo ėmėsi kurti spektaklį, kurio premjera Sankt Peterburgo Valstybiniame dramos teatre „Teatr na Vasiljevskom“ įvyko šių metų vasario 25 d.

Beje, tai nebuvo šio jaunojo aktoriaus debiutas: būdamas vos vienuolikos už apmąstymų knygą „Mano požiūris į pasaulį“ jis pagerbtas Sankt Peterburgo literatūriniame festivalyje „Nevskij prospekt“, 2014 m. pasirodė jo eilėraščių ir poemų knyga „Mūšis su uoliena“, kurioje publikuota ir poema „Pagrandukas“, tapusi ir pirmuoju menininko teatriniu debiutu – 2015 metais sukurtas monospektaklis-filosofinė pasaka suaugusiems ir vaikams „Pagrandukas“.

I. Kutyrkinas – maksimalistas, o scenos menas jam tėra būdas rasti atsakymų į visų pirma jam pačiam rūpimus klausimus. Savo esme poema bei spektaklis „Žilvinas“ tęsia „Pagranduko“ ieškojimus: tai užsispyrėliškas bandymas atsakyti į klausimą „kas yra Tiesa?“, kas yra tas viską apimantis, niekada nesibaigiantis Principas, kurio dėka viskas aplinkui juda, kvėpuoja, žydi... Pirmojoje poemoje-spektaklyje „Pagrandukas“, sukurtame rusų liaudies pasakos motyvais, šis klausimas keliamas tiesiogiai (Pagrandukas keliauja per įvairių filosofijų, ideologijų bei religijų adeptus klausdamas apie Tiesą), o naujausiame kūrinyje to siekiama per mitologinius simbolius, žodžio bei vaizdo poetiką, galų gale – pačią istoriją.

Nuotraukos autorė Ana Gorban

O istorija, rodos, paprasta, visiems lietuviams gerai žinoma – kunigaikštis Gediminas sumedžioja taurą, šis įvykis pranašauja svarbius pokyčius žmogaus ir tautos gyvenime, iškart po to sekantis „Eglės, žalčių karalienės“ naratyvas remiasi neabejotinai žymiausia lietuvių liaudies pasaka, tad čia nėra ką ir perpasakoti.

Tačiau būtent šis mūsų „žinojimas“ gali pakišti koją „perskaitant“ kūrinį ir atpažįstant jo idėjinę giją, sujungiančią, rodos, nieko bendra neturinčius pasakojimus. I. Kutyrkinas rekonstruoja herojaus mitą, kuriame įvyksta gėrio ir blogio kova, žmogaus susitikimas su Dievu, galiausiai – išdavystė, vėl nubloškianti pasaulį į pradžių pradžią, naują istorijos ciklą, kuriame vis kartojasi tas pats: taip jau buvo, taip yra, taip dar bus... Visas spektaklis – lyg įtrūkis laike ir erdvėje, akimirka, kurioje įvyksta dviejų pasaulių sąlytis, Meilės sąjunga, prisilietimas prie Tiesos, aukščiausias taškas Pasaulio Istorijoje.

Nuotraukos autorė Ana Gorban

Visa tai, kas vyksta scenoje – tai ritualinis mito sugrąžinimas, atkartojimas. Neatsitiktinai tiek senovės Rytuose, tiek Europoje ir kitur, anot religijotyrininko Mircea Eliade, koks nors vaistas pasidaro veiksmingas tik tada, kai sužinoma jo kilmė ir kai jo taikymas nukeliamas į mitinį jo atradimo momentą. Šis pasakojimas – užuomina, kuri „gelbsti ir guodžia“, o aktoriai pirštu rodo į nuolat besikartojančią Tikrovę ir viliasi, kad šis pirštas – spektaklis – žiūrovui netaps dar vienu Tikrovės simuliakru.

Gal būtent todėl spektaklio scenografija, kostiumai, choreografija yra minimalistiniai ir tokiu būdu jie padeda pasakojimui vystytis jo neužgoždami. Puikiai sukurta animacija, įspūdingas mitologinių lietuvių simbolių panaudojimas, pavyzdžiui, tautinės juostos, virstančios žalčiais, papildo ir vizualizuoja pasakojimą, gimstantį, atkuriamą čia pat, žiūrovų akyse.

Nuotraukos autorė Ana Gorban

Paties spektaklio struktūroje yra labai aiškus pradžios ir pabaigos sutapimas – jis pradedamas ir baigiamas žalčio „užkalbėjimu“, taip pat baltų kultūroje įvairiomis formomis besikartojančiu keturių susipynusių žalčių jungtimi – ratu. Šis garsinis bei vaizdinis pradžios ir pabaigos susijungimas – simbolinis spektaklio žiūrovų perkėlimas iš žemiškojo laiko į pirmapradžio Laiko pilnatvę; žiūrovas panardinamas į pasaulio pradžią ir pats dalyvauja mitiniuose įvykiuose...

Vienas stipriausių šio spektaklio elementų, be jokios abejonės, yra poetinis tekstas. Būtent jis yra kūrinio pagrindas, kuriantis patį pasakojimą. Aktoriai, lyg kokie viduramžių gatvės menininkai ar senovės keltų dainiai, rečituoja tekstą ir taip įtraukia žiūrovą į savo kuriamą tikrovę už laiko ir vietos ribų – į mitinį arba sapno pasaulėvaizdį, kuriame viskas įmanoma.

Nuotraukos autorė Ana Gorban

Legenda apie Gediminą, Vilniaus įkūrimas, Eglės ir Žilvino istorija, Trakai, kuriuose gyvena Eglės šeima, galiausiai Lietuvos krantai, į kuriuos žada sugrįžti Žilvinas – visa tai mums, lietuviams, atpažįstama ir sava, todėl, žinoma, džiugina, jog rusų autoriui tai pasirodė įdomi medžiaga visam spektakliui. Tačiau šiame kūrinyje, kaip ir priklauso mitiniam pasakojimui, visi vardai, pavadinimai, vietovardžiai yra simboliniai. Lietuvos krantai čia tampa ta pačia žydų Amžinąja Jeruzale, krikščionių Rojumi ar tibetiečių Šambala – realiomis tikrovėmis homo religiosus, kuriose įmanomas galutinis žmogaus išsipildymas.

Žinoma, kiekvieno mito pasakojimas yra daugiaplanis, tad ir šį kūrinį galima skaityti kaip vieno žmogaus kovą su savo vidiniais demonais, taip pat herojaus, jo asmeninės pergalės dėka atvertą pažadą tautos Gerovei, Laimei ir Tiesai, galiausiai kaip žmonijos susitikimą su Visagaliu ir tapimą Vieniu.

Nuotraukos autorė Ana Gorban

Joks mitas neįmanomas be sacrum ir profanum susidūrimas, lygiai kaip ir homo religiosus pasaulį gali suprasti tik per dievybės apraišką ir jos pažinimą. Tokiam žmogui pasaulis gali būti suvoktas tik todėl, kad jis yra paaiškintas, atvertas Aukščiausiojo Prado. Savo esme šis spektaklis – apie dramatišką šventenybės įsiveržimą į pasaulį ir laikiną pasitraukimą iš jo.

Ratas sukasi ir užsisuka, ir vėl viskas kartojasi iš naujo, sapnas virsta tikrove, o tikrovė – sapnu...

Gegužės 20 ir 21 dienomis Vilniaus Rusų dramos teatre Lietuvos žiūrovai turės galimybę pamatyti I. Kutyrkino monospektaklį „Pagrandukas“, taip pat ir bendrą Lietuvos ir Sankt Peterburgo menininkų darbą, spektaklį „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“. Spektaklio choreografiją kūrė Audrius Jakovlevas, kostiumus – Kaune gimusi teatro dailininkė Stefanija Graurogkaitė, Lietuvos istorijos klausimais kūrėjus konsultavo Elena Aleksejeva. Spektaklio scenarijų kūrė bei vaidino Ivanas Kutyrkinas, režisierė ir aktorė Olga Zarubina, garso režisierius Dmitrijus Maichailinas, animacijas kūrė Vera Svetlova ir Jurijus Elikas.