Šiandien, balandžio 24-ąją, minima Pasaulinė gyvybės diena. Tai – Gyvybės kultūros skleidimo diena, kurią 1991 m.  pasiūlė švęsti Kardinolų konsistorija. Pasaulinės Gyvybės dienos tikslas – paskatinti visuomenę susimąstyti apie žmogaus gyvybės slėpinį, skirti daugiau dėmesio žmogaus gyvybės prasmei ir vertei. Gyvybės diena kalba ir apie vyro ir moters meilę, santuoką, ištikimybę, šeimą, nes šeima yra naujos gyvybės lopšys. Ta proga skaitytojams siūlome balandžio 8-ąją paskelbto popiežiaus Pranciškaus posinodinio apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ (Meilės džiaugsmas) antrojo skyriaus „Šeimos tikrovė ir iššūkiai“ ištrauką.

31. Šeimos gerovė yra esminis dalykas pasaulio ir Bažnyčios ateičiai. Santuoka ir šeima, jų dabartiniai sunkumai bei iššūkiai nesuskaičiuojamai daug kartų analizuoti. Konkrečiai tikrovei pravartu skirti dėmesio, nes „Dvasios reikalavimai bei raginimai aidi ir pačiuose istoriniuose įvykiuose“, per kuriuos „Bažnyčia gali būti skatinama giliau suvokti neišsemiamą santuokos ir šeimos slėpinį“ (8). Nesiekiu čia pateikti visko, ką galima pasakyti įvairiomis temomis, susijusiomis su šeima dabartiniame kontekste. Tačiau kadangi Sinodo tėvai apžvelgė šeimos tikrovę visame pasaulyje, manau būsiant naudinga priminti kai kurias jų pastoracines mintis bei papildyti jas rūpesčiais, kylančiais iš mano paties žvilgsnio.

Dabartinė šeimos padėtis

32. „Likdami ištikimi Kristaus mokymui, apžvelkime šiandienės šeimos sudėtingą tikrovę  – jos šviesias bei tamsias puses. Antropologinė kultūrinė kaita šiandien daro poveikį visiems gyvenimo aspektams ir reikalauja analitinės bei diferencijuotos prieigos“ (9). Prieš kelis dešimtmečius Ispanijos vyskupai jau pastebėjo, kad namie atsirado daugiau laisvės erdvės, lydimos „lygaus naštos, atsakomybės bei užduočių pasidalijimo. Labiau vertinti pradėtas sutuoktinių vieno su kitu asmeninis bendravimas prisidėjo prie viso šeimos bendro gyvenimo humanizavimo. Nei visuomenė, kurioje gyvename, nei tai, ko link žengiame, neleidžia nekritiškai gyvuoti praeities formoms bei modeliams“ (10). Sykiu „aiškiai suvokiame pagrindinę antropologinės-kultūrinės kaitos kryptį, dėl kurios asmeninis emocinis ir šeimyninis gyvenimas sulaukia vis menkesnės nei anksčiau socialinių struktūrų paspirties“ (11).

33. Kita vertus, „atsižvelgtina ir į didėjantį pavojų, kuris pasireiškia sustiprėjusiu individualizmu, iškreipiančiu šeimos saitus ir galop imančiu traktuoti šeimos narius kaip salas, kai kada įsigalint įsivaizdavimui, kad subjektas save statydina vadovaudamasis tik savo troškimais, tarsi būtų absoliutas“ (12). „Įtampa, keliama perdėm individualistinės turėjimo ir mėgavimosi kultūros, šeimose žadina nepakantos ir agresyvumo dinamiką“ (13). Prie to dar norėčiau pridurti dabartinio gyvenimo ritmą, stresą, visuomenės sąrangą ir darbo organizavimą, nes šie kultūriniai veiksniai kelia grėsmę nuolatinių apsisprendimų galimybei. Sykiu susiduriame su dviprasmiškais reiškiniais. Pavyzdžiui, branginame personalizaciją, pabrėžiančią autentiškumą priešingai iš anksto nustatytų elgsenų atkartojimui. Ši vertybė gali skatinti įvairius gebėjimus bei spontaniškumą, tačiau, netikusiai nukreipta, kurstyti nuolatinį įtarumą, baimę įsipareigoti, troškimą užsisklęsti patogiame būvyje, išpuikimą. Laisvė rinktis leidžia projektuoti savo gyvenimą ir geriau save ugdyti, tačiau, jei stokoja taurių tikslų ir asmeninės drausmės, išsigimsta į negebėjimą dosniai save dovanoti. Iš tiesų daugelyje šalių, kur mažėja santuokų, daugėja asmenų, kurie apsisprendžia gyventi vieni ar sugyventi nesteigiant bendro gyvenimo. Pabrėžtinas ir pagirtinas teisingumo jausmas, tačiau, netikusiai suprastas, jis piliečius paverčia klientais, reikalaujančiais vien paslaugų.

34. Jei šios grėsmės paveikia šeimos sampratą, šeima gali virsti laikina vieta, kurion ateinama, kai atrodo naudinga, arba reikalauti teisių, žmogiškuosius ryšius paliekant netvariems, trumpalaikiams troškimams bei aplinkybėms. Iš esmės šiandien nesunku tikrąją laisvę painioti su įsivaizdavimu, kad kiekvienas gali spręsti taip, kaip jam atrodo, tarsi už asmens ribų nebūtų gaires mums teikiančių tiesų, vertybių, principų, tarsi visa būtų lygiavertiška ir leistina. Tokiame kontekste santuokos idealas, ženklinamas įsipareigojimo išskirtinumui bei tvarumui, galiausiai sugriaunamas, kai pasirodo nepatogus ar varginantis. Baiminamasi vienatvės, trokštama saugumo ir ištikimybės, tačiau sykiu auga baimė būti sukaustytam santykio, galinčio trukdyti tenkinti asmeninius siekius.

35. Būdami krikščionys, negalime atsisakyti skelbti santuokos dėl to, kad tai prieštarauja šiandienei pasaulėjautai, kad trokštame būti madingi arba jaučiamės nevisaverčiai moralinio ir žmogiškojo nuosmukio akivaizdoje. Tada atimtume iš pasaulio vertybes, kurias galime ir privalome siūlyti. Tiesa, neprasminga apsiriboti dabartinių blogybių retoriniu smerkimu, tarsi taip galėtume ką nors pakeisti. Tačiau nenaudinga stengtis primetinėti taisykles valdžios jėga. Iš mūsų reikalaujama atsakingesnių ir dosnesnių pastangų – pateikti priežastis ir motyvus, skatinančius apsispręsti santuokos ir šeimos naudai, kad žmonės labiau linktų atsiliepti į Dievo jiems siūlomas malones.

36. Sykiu turėtume nuolankiai ir realistiškai pripažinti, jog būdai, kuriais pateikiame krikščioniškuosius įsitikinimus, ir mūsų elgesys su žmonėmis kartais prisidėdavo prie atsiradimo to, dėl ko šiandien dejuojame, todėl mums būtų naudinga sveika savikritika. Kita vertus, santuoką dažnai pristatydavome taip, kad jos vienijamasis tikslas, kvietimas augti meile ir abipusės pagalbos idealas buvo nustelbiami kone išskirtinio pareigos daugintis akcentavimo. Tinkamai nelydėdavome nė sutuoktinių pirmaisiais jų santuokos metais prie jų darbotvarkės, kalbėsenos bei konkrečių rūpesčių pritaikyta pasiūla. Kitais kartais teologinį santuokos idealą pateikdavome pernelyg abstraktų, tartum dirbtinai suręstą, tolimą konkrečioms situacijoms ir realios šeimos faktinėms galimybėms. Tokia perdėta idealizacija, ypač tada, kai nepažadindavome pasitikėjimo Dievu malonės, santuoką padarė ne trokštamesnę ir patrauklesnę, bet priešingai.

37. Ilgai manėme, kad, vien primygtinai pabrėždami dogminius, bioetinius ir moralinius klausimus ir neskatindami atsiverti malonei, jau pakankamai remiame šeimas, stipriname sutuoktinių saitus ir įprasminame jų bendrą gyvenimą. Mums būdavo sunku pateikti santuoką veikiau kaip dinaminį augimo ir savęs įgyvendinimo kelią, o ne kaip visą gyvenimą vilksimą naštą. Taip pat nebūdavo lengva suteikti erdvės tikinčiųjų sąžinėms, o juk jie dažnai, kiek leidžia jų ribotumas, tinkamiausiai atsiliepia į Evangeliją ir geba patys perprasti situacijas, neišsitenkančias jokiose schemose. Esame pašaukti sąžines ugdyti, o ne stengtis jas pakeisti.

38. Turime būti dėkingi, jog dauguma žmonių vertina laiko išbandymą atlaikančius šeimos santykius, kupinus tarpusavio pagarbos. Todėl sveikintina, kad Bažnyčia siūlo dvasinį palydėjimą ir pagalbą srityse, susijusiose su meilės ugdymu, konfliktų įveikimu ir vaikų auklėjimu. Daugelį paliečia malonės galia, patiriama per sakramentinį Sutaikinimą ir Eucharistiją ir įgalinanti pakelti santuokos ir šeimos iššūkius. Kai kuriose šalyse, ypač įvairiose Afrikos dalyse, sekuliarizmui nepavyko susilpninti kai kurių tradicinių vertybių, ir ten per santuokos sudarymą tvirtai suvienijamos dvi išplėstinės šeimos, kuriose tebegyvuoja tvirtai apibrėžta konfliktų ir sunkumų sprendimo sistema. Šiandien mes taip pat dėkojame už liudijimą santuokų, kurios ne tik patvarios, bet ir tęsia gyvenimo planą ir išlaiko tarpusavio meilės ryšius. Šitai atkelia vartus pozityviai, svetingai pastoracijai, įgalinančiai laipsniškai gilinti Evangelijos reikalavimus. Vis dėlto dažnai laikydavomės gynybinės nuostatos ir pastoracinę energiją švaistydavome vis smarkiau smerkdami dekadentinį pasaulį ir menkai gebėdami pasiūlyti kelių į laimę. Daugelis mano, kad Bažnyčios žinia apie santuoką ir šeimą aiškiai neatspindi Jėzaus skelbimo ir nuostatų,– jis, nors ir iškėlė reiklų idealą, niekada nestokojo atjautos kupino artumo trapiems žmonėms, kaip antai tokiems kaip samarietė ar svetimautoja.

39. Tai nereiškia, kad atsisakoma pripažinti kultūrinį nuosmukį, neskatinantį meilės ir atsidavimo. Konsultacijos pirma abiejų paskutinių Sinodų leido išryškėti įvairiems „laikinumo kultūros“ simptomams. Omenyje turiu, pavyzdžiui, žmonių perėjimo nuo vieno emocinio ryšio prie kito spartą. Jie mano, kad meilę, kaip socialiniuose tinkluose, galima pagal vartotojo įgeidį įjungti arba išjungti, taip pat greitai užblokuoti. Priešais akis taip pat turiu baimę, kurią kelia įsipareigojimo visam laikui perspektyva, maniją, susijusią su laisvalaikiu, santykius, grįstus kaštų bei naudos skaičiavimu ir palaikomus vien trokštant išvengti vienatvės, jaustis saugiam ir gauti kokią nors paslaugą. Į emocinių santykių sritį perkeliama tai, kas vyksta su objektais ir aplinka: viską galima išmesti; kiekvienas vartoja ir išmeta, ima ir laužo, išnaudoja ir išspaudžia iki paskutinio lašo. Tuomet „viso gero“. Narciziškumas atima iš žmonių gebėjimą žvelgti toliau savęs, savo troškimų ir poreikių. Tačiau kas naudojasi kitais, anksčiau ar vėliau vadovaujantis ta pačia logika, bus naudojamasi, manipuliuojama ir juo pačiu, ir jis irgi bus paliktas. Reikia pasakyti, kad ryšiai dažniau nutrūksta tarp pagyvenusių suaugusiųjų, ieškančių savotiškos „autonomijos“ ir atmetančių idealą senti drauge vienas kitu rūpinantis ir vienam kitą palaikant.

40. „Rizikuodami pernelyg supaprastinti, galime pasakyti, kad gyvename kultūroje, darančioje jauniems žmonėms spaudimą nekurti šeimos dėl ateities galimybių stygiaus. Kita vertus, ta pati kultūra suteikia kitiems tiek pasirinkimų, kad kurti šeimą jie netenka noro“ (14). Kai kuriose šalyse daug jaunuolių „vestuves atideda ekonominiais, darbo ar studijų sumetimais. Kartais ir dėl kitokių motyvų – dėl santuoką ir šeimą nuvertinančios ideologijos poveikio, kitų porų iširimo patirties, kurios jie nenori pakartoti, baimindamiesi to, ką laiko pernelyg didingu ir šventu dalyku, dėl socialinių galimybių ir ekonominių privalumų, teikiamų bendro gyvenimo nesusituokus, dėl vien emocinės bei romantinės meilės sampratos, iš baimės netekti autonomijos ir laisvės, atmesdami viską, kas susiję su institucija bei biurokratija“ (15). Kad pakviestume jaunuolius karštai ir drąsiai priimti santuokos iššūkį, turime rasti žodžius, motyvus ir liudijimus, kurie paliestų jautriausias jaunuolių stygas, jų gebėjimą būti dosniems, įsipareigoti, mylėti ir net imtis didvyriškų darbų.

41. Sinodo tėvai pabrėžė, kad „šiandieniame pasaulyje netrūksta kultūrinių tendencijų, propaguojančių be ribų jausminį gyvenimą“, narcizinį, netvarų ir kintantį jausmingumą, kuris „niekada nepadeda individui bręsti“. Jiems taip pat „nerimą kelia tam tikras pornografijos ir prekybos kūnu plitimas, palengvintas piktnaudžiavimo internetu“ ir „žmonių, priverstų užsiiminėti prostitucija, pornografija“. „Tokioje aplinkoje poros kartais sutrinka, svyruoja ir sunkiai atranda būdus augti. Daugelis lieka užstrigę ankstyvosiose savo emocinio bei seksualinio gyvenimo stadijose. Porų santykių krizė destabilizuoja šeimą ir dėl atsiskyrimų bei skyrybų gali turėti rimtų padarinių suaugusiesiems, vaikams ir visai visuomenei, nes silpnina asmenis ir socialinius ryšius“ (16). Santuokinės krizės dažnai „sprendžiamos skubiai ir stokojant drąsos būti kantriems ir pamąstyti, pasiaukoti bei vienas kitam atleisti. Nesėkmės duoda pradžią naujiems santykiams, naujoms poroms, naujoms civilinėms sąjungoms bei santuokoms, taip randasi naujų, sudėtingų ir problemiškų šeimos situacijų, kur krikščioniškasis pasirinkimas nėra akivaizdus“ (17).