Paramos vaikams centro vadovė psichologė-psichoterapeutė Aušra Kurienė teigia, kad su patyčiomis turime kovoti visi – ir mokytojai, ir tėvai, ir žiniasklaida – nes tik tuomet jas bus galima iš tiesų įveikti. Jos neturi būti toleruojamos, nes kiekvieną kartą, kai numojame ranka, patvirtiname vaikui, iš kurio tyčiojasi, kad jis vertas tokio elgesio, ir viskas su pasauliu yra gerai.

Kalbame apie galimas patyčių priežastis, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kas gali išduoti, jog iš vaiko tyčiojamasi, kokios gali būti nepastebėtų ar ignoruojamų patyčių pasekmės ir kodėl jokiu būdu nereikėtų nuleisti rankų su jomis susidūrus.

Labai dažnai vaikai patyčių patiria būtent dėl išvaizdos. Kokios, jūsų nuomone, šių patyčių šaknys? Ar galėtumėte įvardyti bent kelias priežastis?

Aušra Kurienė

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Patyčių pretekstu gali tapti daug kas: išvaizda, gabumai, sunkumai, daiktai, kurių vaikas turi, ar tie, kurių neturi, pavardė, vardas ir t. t. Tačiau reikėtų suprasti, kad tai niekada nėra tikroji patyčių priežastis – pats gražiausias pasaulio vaikas gali tapti patyčių objektu lygiai taip pat, kaip ir sergantysis, neįgalus ar unikalių bruožų turintis vaikas gali niekada nesulaukti patyčių dėl išvaizdos. Manau, labai svarbu, kad tiek žiniasklaida, tiek tėvai, tiek apskritai visi suaugusieji labai aiškiai tą atskirtų. Jei iš vaiko tyčiojasi, kad jis yra nutukęs, tai, atsikračius nutukimo, nepanaikinamos patyčios, nes priežastis – santykių klasėje kultūra, susiklostanti tarp vaikų, kurie patyčias organizuoja ir jose dalyvauja, individualių sunkumų, tačiau tikrai ne dėl to, kad vaikas turi vienokią ar kitokią specifinę išvaizdą.

Kokių gali būti nepastebėtų patyčių pasekmių? Deja, tikrai yra suaugusiųjų, kurie mano, kad tarp vaikų tai įprastas reiškinys. Jie sako: „Išaugs, nieko baisaus.“ Ar toks požiūris nėra žalingas?

Jei žinome, jog vaikas patiria patyčių, ir nieko nedarome, tik patariame nekreipti dėmesio, ar net patys pasišaipome, kad tokiu būdu užsigrūdins, kad galėtų gyventi „tikrame“ pasaulyje, tai vaikui patvirtiname, jog, mūsų nuomone, jis vertas tokio elgesio. Stumiame jį išgyventi ne tik atstūmimą klasėje ar kitame kolektyve, bet ir mūsų, pačių artimiausių ar svarbiausių suaugusių žmonių. Žema savivertė, liūdna nuotaika, nepasitikėjimas savo jėgomis, pyktis ir nuoskauda, sunkumai užmegzti ir išlaikyti abipusiai pilnaverčius santykius – tai tik keletas pasekmių, kurios lydės vaiką jo gyvenime.

Dažnai matome metamas atsakomybės strėles į mokyklas, mokytojus ir kalbame, kad mokyklos bendruomenė turėtų imtis iniciatyvos, stengtis sudaryti saugią aplinką vaikams, nes juk vis dėlto tai vieta, kurioje jie praleidžia didelę dalį dienos. Tačiau mokyklos dažnai bijo viešai kalbėti apie savo bėdas, stengiasi užglaistyti, o tėvai, kurie mėgina imtis iniciatyvos, dažnai tampa nepageidaujami arba tie, kurie „kabinėjasi prie smulkmenų“. Kokia iš tiesų yra realybė, remiantis jūsų patirtimi, ar mokyklos tikrai noriai imasi patyčių problemos sprendimo būdų, ar kreipiasi į jus?

Realybė labai įvairi. Yra mokyklų, kurios įgyvendina tikrai puikių ir veiksmingų prevencinių programų, kai visa mokyklos bendruomenė vieningai ir sistemingai dirba, imamasi vykdyti kompleksines intervencijas, tad jose, žinoma, ir patyčių yra žymiai mažiau, nes vaikai sulaukia realios pagalbos. Tačiau medalis turi dvi puses ir, žinoma, yra tokių mokyklų, kuriose net patys mokytojai kartais būna patyčių iniciatoriai ir ne tik kad neapsaugo vaikų, bet patys elgiasi netinkamai.

Mūsų centras teikia pagalbą ir vaikams, nukentėjusiems nuo įvairių rūšių smurto – fizinio, psichologinio ar seksualinio – ir šeimai, kurios narys yra nuo to nukentėjęs. Į mus kreipiasi ir vaikai, ir tėvai, ir mokyklos – ir iškilus problemai, ir prevenciškai norėdamos to išvengti. Jei mokykla yra pasiryžusi dalyvauti, galime į ją atvykti ir padėti, kuo galime. Taip pat ir vaikų teisių apsaugos inspekcija siunčia pas mus nukentėjusiuosius.

Paramos vaikams centras jau daugiau nei 10 metų diegia Lietuvoje smurto prevencijos programą, skirtą pradinėms klasėms, „Antras žingsnis“, kuri tikrai padeda kovoti su patyčiomis ir vaikus, ir suaugusiuosius išmoko daug gerų dalykų – empatijos, konfliktų sprendimo, impulsų kontrolės, pykčio valdymo.

Kiekvieną kartą kalbant apie patyčias galime išgirsti, kad vaikai bijo kreiptis pagalbos į mokytojus ar tėvus, vyresnius žmones. Į ką patartumėte tėvams atkreipti dėmesį? Kas gali išduoti, kad iš vaiko tyčiojamasi?

Visų pirma vaikui ar paaugliui reikėtų nebijoti pačiam kreiptis į vyresniuosius, kurie jam tikrai gali padėti. Jei vaikas graužiasi, liūdi, nepasitiki savimi ar galbūt galvoja, kad jis vertas patyčių, kad yra nevykėlis ir pan., reikėtų išeities ieškoti drauge su vyresniaisiais.

Blogą vaiko savijautą išduoda pasikeitęs elgesys – vaiko nedžiugina kasdienė veikla, jis nenori eiti į mokyklą, neturi draugų, yra suirzęs ar atvirai liūdnas, tapo piktesnis, nustoja lankyti būrelius, prastai miega ar valgo, tampa vis uždaresnis, nekabus, vienišas. Pasikeitęs elgesys nebūtinai reiškia, kad iš vaiko tyčiojamasi, bet būtinai reiškia, jog reikia su vaiku pasikalbėti ir suprasti pasikeitusi elgesio ir savijautos priežastis. 

Ar galėtumėte pasidalyti patarimais, ko reikėtų imtis tėvams, kai sužino ar pajaučia, kad iš jų vaiko mokykloje tyčiojamasi?

Pirmiausia reikia informuoti mokyklą, vaiko mokytoją, auklėtoją ar administraciją, kad toks reiškinys vyksta. Tuomet kartu su administracija ir mokykla svarstyti, kokių priemonių imsis mokykla, kad būtų dirbama ir stengiamasi išspręsti problemą, galų gale, kad patys įvykiai būtų įvertinti. Kaip dirbs su klase ir su vaikais, kurie įskaudinti.

Tėvams, kurie susiduria su tokiomis situacijomis, labai svarbu suprasti, kad reikia nenuleisti rankų besikreipiant į mokyklą kaip instituciją, kuri ir turi pradėti vykdyti intervencijas, pripažinti problemą ir jai spręsti ieškoti kokių tik įmanoma galimybių klasės ar visos mokyklos mastu, nes bet kokiu atveju tai nėra tik dviejų vaikų konfliktas, kai blogiukas šaiposi iš kito vaiko, kuris galbūt turi unikalių bruožų – tai grupinis reiškinys, turintis daug sudėtingesnių šaknų. Reikia organizacinės intervencijos plačiu mastu. Neužtenka suteikti pagalbą vienam vaikui ar tiesiog sutaikyti tuos du vaikus – įžeistą ir tą, iš kurio buvo tyčiojamasi.

Pagalba tam, kuris jaučiasi skriaudžiamas, nebus veiksminga tol, kol pačios patyčios nebus sustabdytos. Kitu atveju mes visi dalyvaujame tame veiksme ir pritariame patyčioms. Jei aš, pavyzdžiui, kaip psichologė teiksiu pagalbą vaikui, bet mokykloje tas reiškinys tęsis, tai aš jam tarsi patvirtinu, kad viskas gerai su jį supančiu pasauliu – su tais žmonėmis, kurie tyčiojasi, bet su juo kažkas yra negerai, nes dirbama tik su juo, tik jam reikia vaikščioti pas psichologą. Tai pati didžiausia blogybė, kurią galėtume nukentėjusiam vaikui po patyčių pasakyti.

Suaugusiųjų pasaulis vaikui, kuris kenčia nuo patyčių, turi padėti labai aiškiai pamatyti takoskyrą tarp netinkamo elgesio, smurtautojo ir tiesos, gėrio. Tuomet vaikai tikrai atsitiesia, nes tampa aišku, jog tai ne jų kaltė, ne jų problemos, o tų, kurie tyčiojasi.

Kalbėjosi Marija Keršanskienė