Belgas teologas Jeanas– Francois Thiry daugiau nei 20 metų vadovauja Maskvos kultūriniam centrui „Pokrovskije vorota“. Tai – krikščionybės ir visuomenės, taip pat katalikų ir stačiatikių susitikimo vieta. Koncertai, filmų peržiūros, konferencijos, diskusijos, renginiai vaikams, parodos – beveik 200 susitikimų per metus. Centras užsiima ir knygų leidyba, taip paremdamas Katalikų Bažnyčios veiklą. Jeanas-Francois lankėsi „Bernardinai.lt“ redakcijoje baigdamas savo viešnagę Vilniuje, kur drauge su 130 kitų „Comunione e Liberazione“ bičiulių iš Rytų Europos regiono dalyvavo susitikime su šio katalikiško judėjimo vadovu kun. Julianu Carronu. Kviečiame susipažinti.

Kokio atgarsio sulaukia jūsų vadovaujamo Centro veikla? Kaip jus priima žmonės?

Sunku kalbėti apie rezultatus, kalbant apie dialogą... Visa laimė, kad savęs nevertinu pagal rezultatus, – priešingu atveju... Juk krikščionybė tam tikra prasme yra šiek tiek „nesėkmės“ religija: Kristus mokė žmones trejus metus, o jų pabaigoje kabojo ant kryžiaus, jam prie kojų stovėjo tik Marija ir Jonas... Mūsų tikslas nėra įtikinti visus.

Tačiau Maskvoje tikrai trūko vietos, kur būtų galima laisvai susitikti. Tuo atžvilgiu, kad nesiekiame pas mus ateinančių žmonių patraukti į katalikybę ar ortodoksiją. Trūko tokios vietos, kur būtų galima laisvai kelti klausimus, bendrauti su įdomiais žmonėmis ir galbūt pradėti kažkokį naują gyvenimo kelionės etapą.

Ortodoksų kultūriniai centrai dažniausiai apsiriboja bažnytine terpe, yra konfesiniai.

Visi, kurie dirbame šiame centre, esame krikščionys, tačiau kartu ir labai atviri susitikti su žmonėmis, kurie nėra mūsų pažiūrų.

Ir žmonės tai pripažįsta. Dažniausiai girdimas apibūdinimas yra žodis „namai“, – sako, mes čia jaučiamės tarsi namuose. Tai mums labai patinka: vadinasi, čia atėjęs žmogus neturi nieko ginti, ateina tam, kad drąsiai sutiktų kitą.

Centras turi ir biblioteką, barą (mūsų centrą galima apžiūrėti ir per google street) – tai graži vieta.

Kaip išsilaikote?

Pradžioje mums labai padėjo „Kirche in Not“, paskui kitas Italijos fondas, tačiau dabar esame ganėtinai autonomiški – dalis baro pajamų padengia kultūros centro išlaidas. Kultūros centre dirbame tik trise, nors veikla išties plati. Knygyne dirba 7 asmenys, nes jo darbo laikas nuo 11 iki 23 val. – tad iš viso esame 10 žmonių.

Man labai patinka tai, ką darau, nes sutinku daugybę žmonių.

Kokie žmonės užsuka pas jus?

Žmonės Maskvoje yra tokie patys, kaip ir visur kitur. Jie ieško santykio. Kartą suvokėme labai įdomų dalyką, kuris puikiai iliustruoja, kokių žingsnių mums teko žengti. Kartą susitikome bare su viena bičiule, su kuria po ilgų derinimų pavyko rasti laiko pokalbiui, ir man tikrai labai reikėjo su ja pasikalbėti. Prie mūsų priėjo vyras ir sako: „Esu Serafimas, o jūs – Centro direktorius? Norėčiau su jumis pasikalbėti.“ Aš kiek susinervinau: ištisus mėnesius laukiau šios pokalbio galimybės ir štai – vėl kliūtys. Tačiau pakvietėme vyrą prisėsti, o jis pradėjo klausinėti, kodėl mes dirbame šiame centre, ko siekiame. Aš pradėjau pasakoti ir galiausiai išaiškėjo, kad tai buvo ne šiaip sau Serafimas, o tėvas Serafimas – stačiatikių kunigas, gyvenantis kitoje gatvės pusėje. Jis jau ne kartą buvo dalyvavęs mūsų renginiuose, tačiau aš nė karto su juo nesusidūriau.

Pasakiau sau: štai, galime surengti pačių gražiausių, intelektualiausių renginių, tačiau jeigu patys asmeniškai nededame pastangų susitikti su žmonėmis, kokia iš to nauda? Maskvoje yra kitų vietų, kur pristatoma labai aukšto lygio kultūra, o mes siūlome kažką kitą: esame krikščionys, norintys susitikti su ateinančiais pas mus.

Sakyčiau, pas mus užsuka ir tie, kurie nori krikščionybės, kuri būtų patiriama ne vien zakristijoje, ne vien privačiame gyvenime, bet ir norėdami suprasti, kaip tikėjimas galėtų tapti vertinimo kriterijumi žvelgiant į kultūrą, politinį gyvenimą, darbą, šeimą...

Šiuolaikinė Rusijos visuomenė – labai įdomi tema.

Visuomenė Rusijoje pastaruoju metu labai pasikeitė, sustingo. Kita vertus, daugybė žmonių nenori būti redukuojami iki pasyvių piliečių, nepritaria siaurai nacionalistinei gyvenimo vizijai – nori matyti tikrovės visumą.

Esame tiltas tarp Rytų ir Vakarų: kai siūlome kokį nors susitikimą, – pavyzdžiui, popiežiaus enciklikos pristatymas – stengiamės visada pakviesti katalikų ir stačiatikių kunigą, kad kalbėtų kiekvienas iš savo perspektyvų. Rodome, kad Rusija ir Europa yra bendra kultūrinė erdvė. Daugybė žmonių nori išlaikyti atvirumą Europai, todėl domisi mūsų siūlomomis temomis.

Kai kas šią šalį vadina Šventąja Rusija, turėdamas omenyje tai, kad ši šalis apie save kalba kaip apie krikščionybės bastioną, vertybių gynėją ir pan. Kaip tai pasireiškia kasdienybėje?

Pateikiamas įvaizdis, manau, labiau atspindi tai, kuo norima būti. Tikrovė yra visiškai kitokia. Šiomis dienomis Lietuvoje daug kalbėjome apie tikėjimą, kuris lieka tik tradicija, tik vertybių perdavimu. Kai krikščionybė išgyvenama vien kaip tradicija ar vertybių gynimas, manęs tai niekada nedomino. Todėl tam tikru metu palikau Bažnyčią, nes ji neįtikino mano širdies poreikių ir gyvenimo poreikių.

Grįžau į Bažnyčią tada, kai sutikau gyvą krikščionybę, kuri sujungė visus mano gyvenimo aspektus. Tai yra įtikino mane, nes domėjosi mano šeimos gyvenimu, studijomis, pramogomis ir t. t.

Nemanau, kad doktrina ar ideologija, kuri tik kartoja vertybes ar pristato tradiciją, gali toli nueiti. Taip, gali konsoliduoti tam tikrus dalykus, tačiau galų gale nedomina žmogaus širdies.

Mūsų centre sutinkame daugybę vidujai gyvų žmonių iš įvairių Rusijos vietų, kuriems nepakanka girdėti nuolat kartojamos teisingos doktrinos. Žmogus gali dalykus kartoti, kalbėti apie dvasingumą, tačiau konkreti tikrovė nesikeičia, neprisiliečiama prie socialinių ar kultūrinių problemų esmės.

Kalbate, kad apie gyvenimo pokyčius. Visi nori rasti stebuklingą „triuką“, kuris paskatintų realų asmens gyvenimo pasikeitimą. Kokį metodą pasirinko judėjimas?

Metodas, apie kurį kalbėjome ir šiomis dienomis, – tas pats, kuris nutiko ir mano gyvenime: žmogus keičiasi gyvo, realaus susitikimo metu. Kai situacija tampa tokia įdomi, kad žmogus ryžtasi keistis.

Šiomis dienomis kun. Julianas Carronas pateikė daug pavyzdžių iš Naujojo Testamento: pradedant Zachiejumi, baigiant nusidėjėle, apaštalų istorijomis... Jų gyvenimas pasikeitė susitikus su tokiu žmogumi kaip Jėzus.

Ne todėl, kad galiojo fariziejų taisyklės, sakančios, ką reikia daryti. Naujoji krikščionių moralė, jų naujas gyvenimas prasidėjo sekant Asmeniu, susitikus su tuo Asmeniu, kuris buvo toks patrauklus, kad jie nusekė Juo.

Mano galva, tai geriausias metodas mūsų bendruomenėms šiandien. Norime paprasčiausiai žmonėms pasakyti, kad meilė yra amžina? Tai yra, ar norime pakartoti, kad vogti negalima, ar norime paliudyti davimo grožį – šeimos, tikros meilės grožį. Esminis momentas yra šis: norime ginti vertybes ar paliudyti, pasiūlyti gyvą patirtį?

Neseniai Evangelijoje girdėjome garsiąją Jėzaus, Aukščiausiojo Kunigo, maldą, kurioje jis Tėvo prašo: „Pašventink juos tiesa.“ Dažniausiai ją komentuojant sustojama ties teiginiu, jog Jėzus yra Tiesa, tad reikia ją priimti, ginti ir t. t., tačiau neišplėtojama iki galo, koks yra šios Tiesos turinys. Kalbate apie susitikimą, patirtį, bet ar tai reiškia, jog priimate visus? Kaip žvelgti į tuos „kitus“, jeigu save suvokiame kaip tam tikrą „mes“?

Į šį klausimą taip pat atsakysiu, pasiremdamas mūsų Kultūros centro patirtimi. Tai gana akivaizdu, tačiau kartais išsprūsta iš mūsų dėmesio lauko: kai sutinkame žmogų, turėdami savo patirtį, savo istoriją, dažnai pamirštame, kad žmogus, stovintis prieš mus, taip pat turi savo gyvenimo patirtį, istoriją, nueitą kelią.

Aš galiu jam tėkšti į veidą Tiesą, tėkšti viską, ką apie jį galvoju, tačiau visiškai aišku, kad šitaip nepradėsime bendros gyvenimo kelionės. Tą akimirką, kai į kitą pradedu žiūrėti kaip į tą, kuris nuėjo savo gyvenimo kelią, stengiuosi jį pažinti. Dialogas man yra būtent tai: dviejų patirčių pokalbis. Kito skirtumai gali tapti mano patirtimi, praturtinti mane.

Manau, kad šiandienis konfliktas tarp Bažnyčios ir pilietinės visuomenės kilo ir todėl, kad Bažnyčia pernelyg dažnai bendravo iš galios pozicijų su pasaulietine visuomene, kuri vis labiau tolo nuo jos. Taip sukurdama barjerą prieš barjerą, kalbėdama dažniausiai principų kalba, pasiremdama Apreiškimu: Dievas taip pasakė – vadinasi tu privalai.

Darbas, į kurį mus pakvietė Benediktas XVI savo pasisakymais Regensburge, Berlyne, Vestminsteryje ir Paryžiuje, yra priešingas. Jis įveda du elementus į dialogą su šiuolaikiniu pasauliu: sako, mes turime protą ir širdį. Širdis ir protas yra ta vieta, kur gali ir privalo įvykti dialogas su sekuliariu pasauliu. Jeigu mes ir toliau kartojame, „taip yra, nes Dievas taip pasakė“, niekada nesugebėsime užmegzti dialogo su šia visuomene. Jeigu įtraukiame vienas kito širdį ir protą, kurie, pasak Benedikto XVI, yra universalūs įrankiai, tuomet galime pradėti bendrą ėjimą.

Aš keletą metų dėsčiau teologiją Minsko Teologijos fakultete. Man padarė didžiulį įspūdį faktas, kad entuziazmo kupini pirmų kursų studentai, studijų pabaigoje dauguma būdavo nusivylę ir ciniški. Klausiau savęs, kaip tai įmanoma? Susipažinau su vienu jaunuoliu Alioša, kuris man vis kartodavo, kad susitikimas su judėjimu išgelbėjo jo tikėjimą, nes aplinkoje, kurioje Kristaus žinia yra susiaurinama iki pažinimo, studijų objekto ir kurios nelydi gyvenimiška patirtis, aišku, kad po kurio laiko prarandi ją visiškai. Panaši ir dabartinio mūsų vadovo kunigo Juliano Carrono patirtis: su judėjimu jis susidūrė jau būdamas patyręs kunigas, tačiau jam tai buvo didelis atradimas – jis pasakoja, jog pagaliau pradėjo gyventi savo tikėjimu.

Paskutinė istorija – apie mūsų bičiulį Aleksandrą iš Charkovo. Kai su juo susitikau, jis iškart buvo sužavėtas, sako, judėjimas siūlo labai įdomių dalykų, turite atvažiuoti ir pristatyti jį Ukrainoje. Jam pasakėme: „Mielas Aleksandrai, judėjimas taip neplatinamas, kol tu nebūsi įsitikinęs, nieko nebus.“ Po kurio laiko jis vėl mums sako: „Judėjimas pernelyg svarbus, atvažiuokit, aš padėsiu jums pristatyti jį Ukrainoje.“ Jam vėl atsakėme, kad judėjimas ne taip skleidžiamas, kol nebūsi tikras tu... Jis nuėjo ilgą kelią nuo įsitikinimo, kad judėjimas yra svarbus kitiems iki asmeninio įsipareigojimo, iki supratimo, kad tai svarbu asmeniškai jam. Nuo tada aplink jį gimė daug naujų dalykų, ir centras našlaičiams, neįgaliems vaikams.

Šis brandos procesas būdingas ir krikščionybei: galime sakyti, krikščionybė svarbi, įdomi šalies kultūrai, tačiau kol aš pats netampu jos sklaidos tašku, niekas nesikeičia.

Teigiama, kad šiandienos žmogus – individualistas, egoistas, hedonistas, ieškantis vien naujų patirčių. Ar krikščionybė gali prakalbinti tokį žmogų?

Manau, kad krikščionybė yra būtent tokiam žmogui, kuris turi tokį tikrą troškimą, jog nepasitenkina vien naujomis patirtimis, savo asmenine laime, tai yra, daliniais atsakymais. Krikščionybė skirta žmogui, kuris gali eiti toliau nei tas ribotas troškimas. Jeigu krikščionybė pasiūloma, pateikiama, ja pasidalinama, paliudijama tokiu būdu, ji gali tapti įdomi taip pat ir šiems žmonėms. Priešingu atveju, jeigu išvardijama vien tai, ko negalima, tikėjimas niekada nepatrauks.

Bendravo S. Žiugždaitė