Kalbėdami apie vaikų knygas, džiaugiamės jų spalvotumu, įvairove, žaismingumu ir dideliu pasirinkimu. Kai kalbame apie paauglių knygas, viskas tampa daug sudėtingiau – t.y. iškyla ne viena problema, klausimų, į kuriuos vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva. Pradedant nuo tokių kaip „mano paauglys nieko neskaito“, baigiant – „mano paauglys skaito tik „menkaverčio“ turinio knygas“ arba kad apskritai paaugliams skirtų knygų pasiūla gerokai menkesnė. Mano pačios paauglei lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad „neužskaitys“ kaip perskaitytų knygų tų, kurios „neturiningos“. Mokytojos pozicija tvirta – ji griežtai pasisako prieš a la nevykėlio tipo dienoraščių knygeles ir romantišką paauglių literatūrą. Jau geriau išvis neskaityti, nei skaityti tokias knygas. Ėmiau ir susimąsčiau – o kokia mano pozicija? Viena vertus, skaitymą galime sulyginti su tokiu įgūdžiu kaip vandens gėrimas. Juk gerti galime ir coca cocolą, ir sultis, ir gazuotus gėrimus, ir žaliuosius kokteilius, ir arbatą bei kavą, bet mums gyvybiškai būtinas tik vanduo – būtent be jo negalėtume išgyventi ilgiau nei 3 paras. Todėl svarbu, kad gertume vandenį (skaitytume geras knygas), o visa kita – tik nebūtinas, kartais – ir žalingas priedas (menkavertė literatūra). Bėda tik ta, kad skaitymo įgūdis nėra fiziologinis ir jis turi susiformuoti tik stiprių vidinių iniciatyvų bei poreikio dėka. O kaip formuotis skaitymo įgūdžiui, jei nieko neskaitai išvis? Paauglystė apskritai yra sudėtingas tarpsnis, su savais iššūkiais ir poslinkiais, vykstantis ne visiems vienodu laiku, skirtingomis aplinkybėmis. Gal todėl ir yra taip sudėtinga su paauglių knygomis – paaugliai patys yra sunkiai apibrėžiami, įspraudžiami į rėmus, todėl jiems skirtas knygas vertinti vien geros, turiningos literatūros atžvilgiu, man regis, kartais gali būti pernelyg principinga pozicija, atgrasanti nuo skaitymo apskritai.

Paauglys ir knyga tikrai įmanomas derinys. Tik šiuolaikiniams tėvams ir mokytojams iškyla žymiai didesnių iššūkių, tad tenka ir pagudrauti, ir patiems įsitraukti, ir padėti, paskatinti, kalbėtis apie tai, Skaitymas nebėra savaime suprantamas dalykas. Visuotina vertybė. Reikia knygos skaitymą paversti žymiai platesniu reiškiniu nei sėdėjimas prie knygos per prievartą kasdien po 20 minučių. Juk ir sąlygų tam turime puikių: išmaniosios technologijos, menas, dailė, kinas, rašytojų biografijos ir įdomios jų gyvenimo detalės. Nepatingėkim mokyti skaitymo įgūdžio. Viena kita „menkavertė“ knyga iš kelio tikrai neišmuš.

Na, o pabaigai pristatau jums keturias naujas, visai šviežiai išleistas knygas paaugliams. Galbūt atrasite tai, kas bus įdomu jūsų paaugliui.

J. Meres. Normo pasaulis: atsargiai, dūžta! Kiaušiniai!/ vertė K. Kazijevaitė-Astratovienė. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 301 p.

Na, štai, parašiau įžangoje apie a la nevykėlio tipo knygas – ir tenka vieną tokių pristatyti. Prisipažįstu atvirai – pati ne itin mėgstu tokias knygas. Bet vis labiau suprantu, kodėl jos patinka 10-12 metų vaikams. Nes jos pasakoja apie šiuolaikinio vaiko gyvenimą be kaukės, be nesuprantamų žodžių – apie tą kasdienybę, kurią jie patiria ir apie kurią sukasi jų didžiausios problemos: namai, draugai, mokykla, santykiai su suaugusiaisiais, ribų išbandymas. Galbūt toks stiprus susidomėjimas šio tipo literatūra atsirado todėl, kad tėvai vaikams skiria pernelyg mažai dėmesio. Gal ne tiek patiems vaikams, kiek jų „įvedimui“ į pasaulį. Ir pačių tėvų gyvenimas vis dažniau apsiriboja namai-darbas-parduotuvė-namai maršrutu. Pamirštame gamtą, dailės galerijas, susitikimus, bendravimą, teatrą... Tad nieko nuostabaus, kad vaikai skaito tai, kas atspindi jų jausmus, pasimetimą.

Pagrindinis šios knygos veikėjas Normas irgi yra pasimetęs – vos prieš tris mėnesius jis su šeima persikraustė ir jaučiasi nepritampantis naujoje erdvėje – tiek namuose, tiek mokykloje. Dėl to iškyla ne viena juokinga, o kartais ir graudi situacija. Normo santykiai su tėvais keistoki, tačiau jis turi viską suprantantį senelį. Ir geriausią draugą Mikį. Viskas itin suvelta tampa, kai Normas žūt būt nusprendžia gauti naują dviratį. Tam pasitelkiamas suokalbis, bet juk neveltui sakoma, kad yla iš maišo vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda. Beje, yla išlenda ne tik Normo melavimuose, bet ir santykiuose šeimoje...

C. Krisp. Mažoji panelė Ivė. Deimanto prakeiksmas/ vertė E. Kmitaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 296 p.

Į paauglių literatūrą žengia naujas personažas – dvylikametė kambarinė Ivė Kišenėlė. Detektyvinis pasakojimas įtrauks, tikiu, ne vieną jaunąjį paauglį – nes keliauti su žodžio kišenėje neieškančia ir niekada nepasimetančia mergaite bus nepaprastai įdomu.

Senosios Trejybės hercogienės paprašyta ji turi atlikti paslaptingą misiją – nuvežti itin brangų deimantinį (užburtą) pakabutį gerai hercogienės draugei ir per jos anūkės 12–ąjį gimtadienį, šiai užkabinti jį ant kaklo. Kelionė į Angliją bus kupina nuotykių ir išbandymų, mat Ivei teks susidurti ne tik su mūsų pasaulio gyventojais, bet ir su paslaptingais Belgravijos pasaulio sutvėrimais. Jiems pakabutis su brangakmeniu ir laikrodžiu yra ypatingai svarbus, išgyvenimo klausimus liečiantis reikalas.

Istorija išties paini, bet įdomi. Daug pokalbių. Žavi šmaikštus Ivės charakteris, jos gebėjimas išsikapstyti iš pačių sudėtingiausių situacijų. Manau, patiks jauniesiems detektyvų mėgėjams. Beje, tikėtina, jog tai nebus paskutinė nuotykių su Ive Kišenėle knyga.

M. Gripe. Vabalas skrenda temstant/ vertė M. Karvelis. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 360 p.

Ši knyga parašyta dar 1978 metais, o Marija Gripė yra žymi švedų vaikų ir paauglių rašytoja. Lietuvių kalba jau turime išleistų kitų jos knygų ir jau galėjome „skanauti“ jos jautrių, subtilių, rimtomis temomis parašytų istorijų.

Šis pasakojimas turi detektyvo motyvų. Kita vertus, knygos žanrą apibūdinti labai sunku – nei pasaka, nei fantasy, nei detektyvas...

Tai pasakojimas apie Anikai, Junui ir Davidui nutikusią nepaprastą istoriją. Kartą, bevaikščiodami vaikai užklysta į labai seną, apleistą sodybą ir iškart pajunta, kad čia viskas kitaip – veriasi didelės paslaptys ir nepaaiškinami nutikimai. Nuotykiai – t.y. tai, kas keisčiau už kitus įvykius. Įvykiams klostantis, vaikai pamažu aiškinsis, kokia istorija nutiko šiame name dar XVIII amžiuje. Ką slepia „vasaros kambarys“ ir kodėl savininkams tokios svarbios šių namų gėlės? Kiekvienas, kuris skaitys knygą ir kartu su vaikais ieškos senovinės, kažkada dingusios skulptūros, galės atrasti tai, kas įdomu tik jam: kažkam svarbus pats skulptūros ieškojimas, kažkam – knygoje besiverianti filosofija, o kažkam – žmogiškieji santykiai. Ši knyga vaikams gali tapti svarbi ne tik kaip detektyvas, istorinis liudijimas, bet ir kaip botanikos ar filosofijos žinynas. Reikia tik pridėti, kad knygoje tikrai netrūksta mistikos. Ir čia jau skonio reikalas – kažkam tai patiks, o kažkam gal ir nelabai... Visą pasakojimą lydi gana neįprasta ir skausmingai nerimastinga atmosfera. Kita vertus, nederėtų vadovautis kliše, kad vaikams toks filosofijos, mistikos ir detektyvo rinkinys gali tapti per sunkus, nes knyga skaitosi gana lengvai, pamažu visi, atrodytų, visiškai nesusiję įvykiai susilieja ir tampa viena istorija. Drąsiai galima teigti, kad ši knyga gali priversti gyvenimą pajusti ir pamatyti kitomis akimis.

Knyga iliustruota lietuvių dailininko Gedimino Skyriaus.

N. D. Wilson. Pienių ugnis/ vertė R. Tumėnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 470 p.

Amerikiečių rašytojo knyga „Pienių ugnis“ – antroji maginės fantastikos trilogijos knyga, „100 spintelių“ tęsinys. Viskas prasidėjo, kai dvylikametis Henris ir jo pusseserė Henrieta sienoje rado net 100 paslaptingų spintelių, kurios, pasirodo, yra portalai į kitus pasaulius. Bet šie pasauliai – visai nedraugiški; juose gyvena pikto linkintys elfėjai ir kitokios būtybės, juos ima persekioti labai graži ir labai pavojinga karalienė… Galiausiai išaiškėja, kad ir pats Henris yra visai ne tas, kas manėsi esąs. Ir štai antrojoje knygoje, vos likęs gyvas po kelionės po portalus Henris nusprendžia išsiaiškinti – kas jis yra iš tiesų, ir kas yra jo tikrieji tėvai? Pas dėdę atostogaudamas Henris randa seną dėdės dienoraštį ir greit sužino, kad ir pats gimė viename iš tų keistų pasaulių, paslėptų senovinės spintelės stalčiukuose. Naujoji kelionė žada būti dar įdomesnė ir įtrauksianti į naujus nuotykius – laukia nauji draugai ir priešai, nauji miestai, paslaptys. Kaip seksis ieškoti teisybės apie save – ar suras jis tikrąją savo šeimą ir šešis brolius?

Manau, kad šiam rašytojui tikrai gerai sekasi jungti tokius žanrus kaip vaikų literatūra ir fantastika.