Dviejų valandų monospektaklis. Jokių muzikinių intarpų, jokios įprastinės scenų kaitos, veiksmo dinamikos. Ir kartu milžiniškas vidinių išgyvenimų intensyvumas. Visu tuo pasižymėjo spektaklis „Černobylio malda: ateities kronika“, režisieriaus Lino Zaikausko pastatytas pagal Svetlanos Aleksijevič kūrinį.

Spektaklį buvo galima pavadinti tiesiog „Vienišo žmogaus balsu“ – taip, kaip knygoje pavadintas žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos žmonos Liudmilos liudijimas. Tai pats pirmasis iš visų liudijimų ir ne veltui Svetlanos parinktas knygos pradžiai. Perskaičiusi Liudmilos istoriją pagalvojau – knyga galėtų tuo ir pasibaigti. Jau viskas pasakyta: ir tragiškai susiklostę eilinių žmonių likimai, ir besaikė vieno žmogaus galia kitam žmogui. Ligoninėje Liudmila išgirsta, kad jos vyras jau visai nebe jos vyras, o „labai pavojingas radioaktyvus objektas“; prie jos akių agonijoje skendintį Vasilijų fotografuoja „mokslui“, o jam mirus Liusenka su artimaisiais dar turi patys susimokėti už šalimais ligoninės gautą viešbutuką. Pradėdama žiūrėti spektaklį svarsčiau, koks sprendimas bus pasirinktas perteikti knygoje esantį žmonių chorą, tą balsų polifoniją, už kurią S. Aleksijevič ir gavo Nobelio premiją. Tačiau balsų polifonijos nebuvo, nesikeitė istorijų pasakotojai – visiems knygos kalbėtojams atstovavo Liusenka Ignatenko, kurią įkūnijo aktorė Eglė Špokaitė. Ir Liusenkos istorija iš tiesų galėjo atstovauti visiems – ir knygoje esančiam kareivių chorui, ir vaikų balsams. Juk ugniagesio tarnybą atlikęs Vasilijus įsiliejo į daugybės žuvusių likviduotojų chorą, o nelaimės metu besilaukusiai Liusenkai gimusi dukrytė Nataša vos po keturių valandų mirė nuo kepenų cirozės. Kepenyse – dvidešimt aštuoni rentgenai.

Tačiau toks režisūrinis sprendimas turėjo savo kainą. Jame neliko išorinio veiksmo ir veikėjų kaitos. Visiška priešingybė tokiems spektakliams kaip „Išvarymas“ ar „Didis blogis“, kuriuos žiūrint galima pasijusti esant ne teatro, o kino salėje – gyvas garso takelis, vaizdo projekcijos dideliame ekrane, dažnai kintantis veiksmas arba aštrios smurto scenos. „Černobylio malda“ netarnauja penkiems žmogaus pojūčiams, nekuria įspūdžio vaizdo ar garso efektais. Vienišo žmogaus balsas dirgina ne ausis, bet širdį. Visas veiksmas vyksta žmogaus viduje, visa istorija – aktorės veide ir balse.

Šis garso takelio nebuvimas ir žodis žodin perteikiamas Liusenkos liudijimas – tai dokumentika teatre, langas į įvykį, prieš Svetlanos akis sėdinčios ir savąją tragediją pasakojančios Liusenkos įsikūnijimas. Pati S. Aleksijevič sakė, kad užrašant tokias detales (pavyzdžiui, kaip Vasilijus springo savo paties vidaus organais, o Liusenka valė jo burną marle) šalia nedera joks filosofavimas. Tokiems faktams sustiprinti nereikia ir jokios muzikos. Tyloje aidintys žodžiai tiesiog veria širdį. Dokumentinio teatro įspūdį stiprina vaizdo projekcijos, kuriose rodomi tikrieji žuvusiųjų ugniagesių veidai, juos prižiūrėjusi gydytoja, tuometinės greitosios ir gaisrinės mašinos.

Tokia stipri istorija – tai kartu ir sėkmės garantas ir suklupimo akmuo. Ne kartą skaitydama knygą pagalvojau, jog realus gyvenimas toli pranoksta žmogaus fantaziją ir išgalvotus siužetus. Dėl šios priežasties sunku įvilkti istoriją į tinkamus teatro marškinius, kad jai juose nebūtų ankšta. Kad nebūtų per saldu, nebūtų nuplaukiama paviršiumi. Režisierius pasirinko atsargų minimalizmo kelią, žodinį istorijos perpasakojimą scenoje. Šiuo atveju šiek tiek pralaimėjo teatras. Juk galėjo būti ir kitokie režisūriniai sprendimai – ligoninės lova scenoje, mirštantis Vasilijus, gydytoja Angelina Guskova, slaugės. Pagrindinė aktorė galėjo verkti prie mylimojo lovos. Tačiau galbūt tai ir būtų subanalinę šią tragišką istoriją? Juk pati Liusenka sako – šito nepapasakosi, nėra nei tinkamų žodžių tam aprašyti. O tokį režisūrinį sprendimą savaip įvertinti gali kiekvienas žiūrovas. Spektaklį žiūrėjusi kūrinio autorė Svetlana Aleksijevič sakė: „Šiandien man akyse tvenkėsi ašaros, nes mačiau prieš save tikrąją Liusenką.“

Sunku vertinti šio dokumentinio spektaklio meninę vertę (išskyrus, žinoma, meistrišką Eglės Špokaitės vaidybą), tačiau „Černobylio maldos“ inscenizacija neabejotinai yra labai vertinga. Šis istorinės atminties palaikymo būdas ir atominės grėsmės perteikimas liudininkės balsu yra gerokai paveikesnis nei sausa statistika ar politinės deklaracijos. Toks teatras nepasilieka ties pramoga, netarnauja nei estetiniam, nei emociniam žiūrovo pasitenkinimui, bet atlieka ir švietėjišką misiją, leidžia Černobylio liudininkams prabilti ir retai knygą į rankas paimantiems žmonėms.

Monika Midverytė OFS