Kai kurių datų neįmanoma rašyti skliausteliuose. Taip yra ir šįkart. Išskirtinai talentingo teatro ir kino aktoriaus, įnoringo, keisto, sudėtingo žmogaus likimas tarp skliaustų – neįsivaizduojamas. Net pasakyti, kad savo noru išėjo ir mus paliko didis menininkas – atrodo banalu ir paviršutiniška. Iškart matau kreivą Stasio šypsenėlę ir „girdžiu“ ilgoką dygią pauzę... Tačiau jo nebėra. Tad galiu kalbėti kur kas laisviau.

Stasys Petronaitis yra Lietuvos scenos ir kino meno fenomenas. Vos kūrybinės brandos pasiekęs – drastiškai išsiskiria su savo mokytoju Juozu Miltiniu, o po kurio laiko apskritai atsisveikina su teatru. Ilgainiui ir su kinu. Daug metų gyvena tylioje Danutės gatvėje, tipiniame Panevėžio daugiabutyje. Vienintelė pramoga – iškylos į nedidelę kaimo sodybą pažvejoti. Vienišius kultūros filosofas, vis dažniau atsisveikinantis su bičiuliais ir bendraminčiais, o dar esančių gyvųjų vis labiau besišalinantis. Net apdovanojimo už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus į sostinę atsiimti važiuoja jo gyvenimo žmogus aktorė Regina Zdanavičiūtė. Kai ir jos nebeliko, Stasys galutinai palūžo.

Sukūręs palyginti nedaug teatro vaidmenų, dažniau vaidinęs anuometinės Sovietų sąjungos kino studijų garsiuose filmuose, Stasys Petronaitis visiškai nesistengdamas tapo Panevėžio ir visos Lietuvos legenda. Deja, kol buvo gyvas – neprieinamas, neištyrinėtas ir dorai nepažintas gintaro inkliuzas, daug kam atrodęs šiek tiek muziejinis, o nuo šiol – ir anapusinis.

Dar Nomedos Simėnienės spėta išleisti knygą „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“, Juozo Miltinio dramos teatre surengti kūrybos vakarą. Buvo liūdnoka, tarsi atsisveikinant.

Liuda Jonušienė