Kunigui Kęstučiui Raliui viešai prabilus apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą, vėl iškilo skaudūs vaikų seksualinio išnaudojimo klausimai, kuriam laikui buvę primiršti. Tačiau kriminologas, Lietuvos teisės instituto vyr. mokslo darbuotojas Gintautas Sakalauskas teigia, kad visų pirma žmonėms trūksta žinių, kas yra pedofilija ir kuo ji skiriasi nuo kitų seksualinės prievartos atvejų, todėl šia tema lengva manipuliuoti. Be to, šie nusikaltimai yra vieni iš sunkiausiai nustatomų.

Pedofilijos Lietuvoje klausimas buvo aštriai iškilęs Garliavos bylos metu, tačiau po to vėl nugrimzdo į tylą ir paprastai iškyla analizuojant užsienyje ar Lietuvoje iškilusius pavienius pedofilijos atvejus. Ar pagrįstai šiai temai skiriamas tik momentinis dėmesys? Koks yra pedofilijos nusikaltimų mastas Lietuvoje?

Tai, kad vadinamosios Garliavos bylos ar netgi turbūt dabar jau reikėtų sakyti „bylų“ metu nebuvo jokios pedofilijos, akylai stebint ir turint pakankamai kriminologinių žinių, buvo aišku nuo pat pirmųjų įrašų paviešinimo. Kita vertus, ši istorija buvo turbūt vienas geriausių pastarųjų metų pavyzdžių, kaip nežinojimas, nekompetencija ir atsakomybės stoka gali sukurti organizacinį ir teisinį, netgi iš dalies ir politinį chaosą. Taip gali nutikti tik labai nebrandžioje ir neprofesionalioje institucinėje terpėje.

Kriminologijoje seniai žinomus „moralinės panikos“ procesus – nebūtinai dėl pedofilijos, bet ir dėl bet kokio kito nusikalstamo elgesio – inicijuoti ir skatinti tuo lengviau, kuo žmonės patiklesni, pasiduoda emocijoms, mažai žino ir nesugeba kritiškai mąstyti. Žinoma, kad už tokių procesų visuomet slypi asmenys, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių yra suinteresuoti skleisti „moralinę paniką“.

Seksualinis vaikų išnaudojimas ir ypač pedofilija – jautri tema, nes tokiu elgesiu kėsinamasi į iš karto dvi socialiai labai saugomas kategorijas – vaikystę ir seksualumą. Įvairios vadinamosios tabu temos labai apsunkina racionalią diskusiją, nes jai dažniausiai trūksta patikimų žinių ir viską valdo stereotipai bei emocijos.

Pirmiausia svarbu suvokti, kad seksualinis vaikų išnaudojimas ir pedofilija dažniausiai yra skirtingi dalykai, nes pedofilija sudaro tik labai nedidelę dalį iš visų vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų. Ne kiekvienas žmogus, kuris vartoja alkoholį, yra alkoholikas, kaip ir ne kiekvienas, kuris vartoja kokius nors vaistus ar žaidžia azartinius žaidimus, yra nuo jų priklausomas. Lygiai taip pat yra su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir pedofilija. Skirtumas nuo pateiktų pavyzdžių yra tik toks, kad šiuo metu pirmiau paminėtas elgesys pats savaime nėra laikomas nusikalstamu, o pastarasis tokiu dabar Vakarų kultūros šalyse laikomas visada, nors ir šiais laikais įvairiose šalyse, o ypač ankstesniais laikais atrasime labai skirtingų požiūrių į tai, kas turi būti laikoma nusikalstama, o kas – ne.

Tad jei klausiat apie pedofilijos ir plačiąja prasme vaikų seksualinio išnaudojimo mastus bei tendencijas, iš karto reikia brėžti labai aiškią takoskyrą tarp to, kas registruojama, ir to, kas žinoma iš latentinio vaikų seksualinio išnaudojimo tyrimų. Paprasčiausia analizuoti registruotus atvejus – per metus Lietuvoje nustatomi keli šimtai įvairaus pobūdžio seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų. Tačiau šių atvejų yra labai įvairių – nuo paprasto intelektualaus tvirkinimo iki seksualinio prievartavimo ar išžaginimo, panaudojant smurtą. Be to, kaltininkai nebūtinai yra suaugę asmenys, nemažą dalį sudaro seksualinis smurtas tarp pačių nepilnamečių. Pagal pateiktus skaičius sunku pasakyti, kiek iš šių kelių šimtų atvejų sudaro ar galėtų sudaryti pedofilija, tam reikia analizuoti atskirų bylų fabulas, bet kiek jų yra tekę matyti, tokie atvejai iš visų registruotos seksualinės prievartos atvejų sudaro tik kelis procentus, t. y. daugiausia – kelis atvejus per metus.

Seksualinis smurtas apskritai ir ypač seksualinė prievarta prieš vaikus yra vienas latentiškiausių kriminalinių įvykių, todėl kriminologijoje yra savaime suprantama, kad registruoti atvejai neparodo nei esamos padėties, nei jos tendencijų. Realius seksualinės prievartos prieš suaugusius asmenis mastus ištirti nėra labai sunku, nors ir susiduriama su įvairiomis metodologinėmis problemomis, o metodiškai patikimai apie tai klausti vaikų yra labai problemiška. Įvairių tyrimų duomenimis, patyrusių įvairią seksualinę prievartą vaikų dalis svyruoja nuo kelių iki keliasdešimties procentų – rezultatai labai priklauso nuo taikomos metodikos ir apklausiamųjų grupės – amžiaus, lyties, gyvenimo aplinkybių ir pan. Turint mintyje, kad Lietuvoje gyvena maždaug 0,5 mln. vaikų, iš kurių vidutiniškai apie 10 proc. teigia patyrę seksualinę prievartą, nukentėjusiųjų susidaro 50 tūkstančių. Žinoma, šis skaičius tik apytikslis, bet jis svarbus, norint suvokti problemos mastą ir disproporciją su registruota statistika. Svarbu pasakyti, kad didžiąją dalį vaikų patiriamos seksualinės prievartos, kurią jie atpažįsta, sudaro įvairūs epizodiniai, santykinai neintensyvūs ir nesunkios prievartos atvejai (tai nereiškia, kad jie gali būti toleruojami), o pedofiliniu potraukiu paremta prievarta yra daug retesnė (bet tai nereiškia, kad ji turėtų būti marginalizuojama ar nureikšminama). Begalės kriminologinių tyrimų rodo, kad kiekviena seksualinė prievarta prieš vaikus palieka randų žmogaus viduje, ir kuo ji yra intensyvesnė, tuo tie randai gilesni.

Viešajame diskurse pedofilija neretai siejama su Bažnyčia, Lietuvoje taip pat buvo rodomas filmas „Spotlight“, „Dėmesio centre“, apie pedofilijos atvejus Bostone. Ar toks apibendrinimas yra adekvatus? Kur įvyksta daugiausia pedofilijos atvejų?

Pradėsiu nuo paskutinio klausimo, nes atsakymas į jį padeda atsakyti ir į pirmuosius. Pedofilijos atvejų daugiausia nutinka ten, kur potraukį pedofilijai turintys suaugusieji gali kontroliuoti vaikus ir turi galimybę sukurti intymią erdvę. Tai pirmiausia paranku uždarose institucijose – globos namuose, internatuose, ligoninėse, įkalinimo ar kitokiose panašiose įstaigose. Bet lygiai taip pat tose situacijose, kur vaikas tam tikrą laiką paliekamas vienas ir turi paklusti pedofilinį potraukį turinčio asmens kontrolei.

Kalbant apie Romos Katalikų Bažnyčios struktūrą, rizika, ypač XX a. viduryje, buvo gana didelė – Bažnyčia turėjo daug uždarų institucijų vaikams, religinio autoriteto kontrolė ir kontrolės disbalansas religingųjų atžvilgiu visuomet yra dar didesnis nei bet kokio kito autoritetingo žmogaus, be to, religinių institucijų sistema buvo ganėtinai uždara išoriniam pasauliui, įskaitant ir santykinį uždarumą valstybinių institucijų kontrolei. Pirmiausia reikia suvokti, kad didžioji dalis Bažnyčios struktūrose išaiškėjusių pedofilijos atvejų, kurie pastarąjį dešimtmetį iškilo viešumon, ir Šiaurės Amerikoje, ir įvairiose Europos valstybėse nutiko maždaug 1950–1990 m. Vadinasi, norint atsakyti į visiems rūpimą klausimą, ar tai yra išskirtinė Romos Katalikų bažnyčios problema, reikėtų lyginti, kiek tokių atvejų buvo Bažnyčios institucijose, ir kiek pedofilijos atvejų buvo visur kitur. Tai padaryti sunku. Problema ta, kad tais laikais viešumoje tai buvo dar didesnė tabu tema, nei yra dabar, apie ją buvo žinoma mažai, apie tai nebuvo kalbama, todėl pedofilija buvo sunkiau pastebima ir atpažįstama, taip pat ir moksliškai netyrinėjama.

Manau, kad tai nebuvo ir nėra išskirtinė Bažnyčios problema. Tik ją sprendžiant Bažnyčios kontekste iškyla papildomų įtampų, nes Bažnyčia laikoma tam tikru moraliniu autoritetu. Pavyzdžiui, jeigu paaiškėja, kad gydytojas turėjo pedofilinių santykių, niekas nepuola už tai kaltinti visos gydytojų bendruomenės, bet jei tai padaro kunigas, į visų kaltinimą linkstama daug labiau. Ir dar yra kita dimensija – kad Bažnyčia į kiekvieną nusikaltėlį žiūri daug jautriau ir su tolesne perspektyva, nei tai daro įtūžusi minia ar netgi valstybės teismas. Bet visa tai nepaneigia, kad kaltininkams atsakomybė turi būti taikoma, ir tokie atvejai neturi būti instituciškai slepiami bei užglaistomi – kad ir kas būtų kaltininkas – kunigas, vyskupas, mokytoja, mokytojas ar politikas.

Kaip Lietuva atrodo Europos kontekste? Ar mūsų šalies teisėsauga sėkmingai kovoja su šiuo nusikalstamumu?

Čia ir yra mūsų bėda, kad pas mus vis dar aršiai „kovojama“ su vienokio ar kitokio nusikalstamo elgesio apraiškomis ir per mažai svarstoma bei daroma, kad tų apraiškų būtų mažiau ar kad bent jų padariniai būtų mažiau žalingi. „Kova“ ir racionalūs sprendimai nėra tas pats.

Pirmiausia svarbu suvokti, kad niekada nebuvo ir niekada nebus visuomenės be nusikalstamo elgesio, įskaitant ir seksualinį vaikų išnaudojimą. Tokios visuomenės įsivaizdavimas ar siekimas sukuria iliuziją, kuri neleidžia racionaliai reaguoti į bet kurio nusikalstamo elgesio apraiškas. Ir seksualinės prievartos prieš vaikus apskritai, ir siauriau – pedofilijos atvejų yra visose šalyse, nors jas sunku palyginti, nes, kaip minėjau, registruota statistika nieko neparodo, o atlikti tarptautinius lyginamuosius realios padėties tyrimus yra dar sunkiau nei nacionalinius šalies viduje. Žinoma tik tiek, kad daugelyje Vakarų Europos šalių registruojama daug daugiau vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų nei Vidurio ir Rytų Europoje – tai nieko nesako apie realią padėtį, daug daugiau – apie jautrumą šiai problematikai, mokėjimą ją pastebėti ir atpažinti, taip pat – didesnį pasitikėjimą valstybės taikomomis procedūromis.

Man atrodo, kad labai svarbu suvokti riziką, bet nekurti iš šios temos paranojos. Yra labai geras T. Furniso vadovėlis apie vaikų seksualinį išnaudojimą, išverstas ir į lietuvių kalbą. Ten jis labai aiškiai parodo, kad neapgalvota ir neprofesionali intervencija dar labiau žaloja seksualinę prievartą patyrusius vaikus, nors tuo galbūt ir norima tik gero.

Kuo pasižymi šis nusikaltimas ir jo išaiškinimas? Kaip ištiriami pedofilijos atvejai ir kodėl dažniausiai jie išnyra po daugelio metų? Kokių įrodymų reikia norint patvirtinti pedofilijos atvejį?

Ir Lietuvoje pedagogai bei kiti su vaikais dirbantys specialistai mokomi, kaip atpažinti, kad vaikas patiria smurtą, galbūt netgi yra seksualiai išnaudojamas. Bet pirmiausia netgi konstatuoti pagrįstą įtarimą sudėtinga, nes vaikai nenoriai apie tai kalba, jiems gėda, jie jaučiasi patys dėl to kalti ar netgi kitų kaltinami, jie dažniausiai nemoka aiškiai artikuliuoti ir žodžiais išreikšti to, kas su jais buvo daroma. Be to, neretai atsiranda suaugusiųjų, kurie mano ar netgi siekia, kad tokie įvykiai neišaiškėtų, arba tiesiog sąžiningai klysta, manydami, jog vaikai meluoja, išsigalvoja, fantazuoja, nori kažkam atkeršyti ir panašiai. Ir šiaip galiausiai mažai kas nori dėmesio neigiamame kontekste, nors jame ir yra tik aukos ar liudytojai. O jeigu jau prasideda ikiteisminis tyrimas, tai tada prasideda nauji barjerai. Iš mano minėtų Lietuvoje registruotų kelių šimtų seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų maždaug pusė bylų taip ir nepasiekia teismo.

Teisėsaugos institucijos, teismas ir visi kiti dalyvaujantys asmenys turi užtikrinti, kad, viena vertus, visas tyrimas ir teisminis procesas netaptų dar didesniu vaiko žalojimu, tam tikrus saugiklius numato ir mūsų Baudžiamojo proceso kodeksas, kita vertus – būtina nustatyti visus esminius ir kaltę liudijančius faktus. Tarp viso to išlaviruoti nėra paprasta. Svarbu pagalbos vaikui, jo interesų ir ateities perspektyvos prioritetą iškelti daug aukščiau už kaltininko nubaudimą ir baudžiamąjį persekiojimą. Šie dalykai kartais dera kartu, kartais – visiškai nesuderinami. Daugumoje Vakarų Europos šalių, kurios jau labai seniai atpažino šią problemą, prioritetas teikiamas būtent pagalbai vaikui. Visi baudžiamieji procesiniai veiksmai gali būti atidedami, kol nebus tinkamai pasirūpinta vaiku. Pas mus dar dažnai galvojama, kad švaistymasis teisingumo kardu atkurs ramybę, bet dažniausiai jis palieka tik dar daugiau žaizdų.

Dar grįžtant prie klausimo, žinoma, kad daug paprasčiau apie buvusius įvykius kalbėti jau suaugusiam žmogui. Bet čia tada reikia prisiminti labai seniai buvusius įvykius, nustatyti seniai buvusius faktus, iškyla senaties, taip pat galimo šantažo ir piktnaudžiavimo klausimai. Taip pat jautru ir sudėtinga, tik jau kitaip.

Pedofilija pagal tarptautinę ligų klasifikaciją priskiriama prie psichinių sutrikimų, apibūdinama kaip lytinio pasirinkimo sutrikimas, kai žmogus jaučia lytinį potraukį ne suaugusiam žmogui, o vaikui. Taip pat tai – nusikalstama veika. Ar šie asmenys yra pilnai pakaltinami ir kodėl?

Puikus pastebėjimas. Tai yra labai svarbu suvokti, kad pedofilija – pirmiausia būtent liga. Pagal visą pakaltinamumo konstrukciją tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, pedofilija nėra tokia liga, dėl kurios asmuo negalėtų suvokti savo veiksmų pavojingumo ar jų valdyti, taigi būtų laikomas nepakaltinamu. Čia panašiai kaip alkoholiko ar narkomano vagystės negalima pateisinti tuo, kad jam labai reikėjo gurkšnio alkoholio ar narkotikų dozės. Bet žiūrėti į pedofilijos reiškinį pirmiausia per ligos prizmę yra labai svarbu. Pavyzdžiui, Vokietijoje jau daug metų vykdoma programa, pagal kurią pedofilinį potraukį jaučiantys asmenys gali visiškai anonimiškai ir nemokamai kreiptis į psichologinio konsultavimo centrus. Per metus būna šimtai besikreipiančiųjų... Čia panašiai kaip ir su kiekviena priklausomybe ar liga, kurią turint visuomet balansuojama ant neteisėtumo ribos, svarbu suteikti žmonėms legalų ir saugų šansą gydytis – tai jau labai seniai suvokta priklausomybės nuo narkotikų srityje, toks suvokimas po truputį turi ateiti ir į seksualinių priklausomybių ar ligų sritį.

Baudžiamajame kodekse (150 str.) numatytas tokį nusikaltimą įvykdžiusių asmenų įkalinimas nuo dvejų iki trylikos metų. Ar, jūsų nuomone, tokios bausmės yra adekvačios ir pakankamos priemonės? Kokių yra prievartinio gydymo galimybių?

Vertinant per baudžiamosios atsakomybės prizmę, priklausomai nuo vaikų seksualinio išnaudojimo formos ir konteksto, gali būti taikomi ir kiti Baudžiamojo kodekso straipsniai. Už mažamečio asmens išžaginimą pagal Baudžiamojo kodekso 149 str. 4 dalį gresia laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų, už jūsų paminėtą mažamečio seksualinį prievartavimą (kai nėra lytinio santykiavimo, bet lytinė aistra tenkinama kitais būdais) – nuo 3 iki 13 metų, bet priklausomai nuo situacijos, konteksto ir įvairių aplinkybių už vaikų seksualinį išnaudojimą gali būti taikomi ir kiti Baudžiamojo kodekso straipsniai. Mano supratimu, tos sankcijos yra pakankamai griežtos, ir teismai, nustatę kaltę, taiko griežtas bausmes, sakyčiau, netgi per griežtas. Man rodos, svarbu suvokti du dalykus. Pirmas dalykas yra tas, kad apie gresiančių sankcijų dydžius kaltininkai nežino, apie jas negalvoja, o jei ir pagalvoja, tai būna įsitikinę, kad jų pavyks išvengti. Be to, niekas iki galo nežino, o kokia ta bausmė bus iš tikrųjų – ir savo dydžiu, ir jos atlikimo realybe. Todėl didelio skirtumo, ar už kažkokį nusikalstamą elgesį numatoma 3 metų laisvės atėmimo bausmė, ar 15 metų laisvės atėmimo bausmė – nėra. Bausmės taikymas yra valstybės reakcija į buvusį nusikalstamą elgesį, ir pati valstybė turi spręsti, kiek to bausmės skausmo ji nori suteikti nuteistajam. Kaip rodo kalinių statistika, mes to skausmo leidžiame daugiausia Europoje. Jau būtų pats laikas gerokai mažinti šias skausmo dozes, nes padėties jos nepakeičia, tik brangiai kainuoja ir be reikalo traumuoja žmones.

Antras svarbus dalykas, jei norime, kad bent jau tie asmenys, kurie dėl pedofilinio potraukio seksualiai išnaudojo vaikus, to daugiau nebedarytų, turime daryti viską, kad jie tą potraukį galėtų valdyti. Kalbėjimas apie prievartinį gydymą yra grynas populizmas, nes prievarta čia nieko nepakeisi, be to, tai nesuderinama su konstitucinėmis vertybėmis ir tarptautiniais žmogaus teisių standartais.

Bet yra labai daug erdvės savanoriškai dalyvauti gydymo ir reabilitacijos programose. Taikant šias programas labai svarbu turėti galimybę probacijos tarnyboms ir pačiam asmeniui pasitikrinti, kaip sekasi gyventi laisvėje. Deja, bet nuo 2013 m. sausio 1 d. tokia galimybė buvo atimta, įtvirtinant draudimą už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius teistus asmenis paleisti lygtinai – dabar jie į laisvę išeina be jokios priežiūros. Geras, bet liūdnas pavyzdys, kaip neapgalvotais sprendimais problemos nustumiamos į šoną, o ne sprendžiamos.

Kalbino Monika Midverytė OFS