D. Matvejevo nuotr.

Kodėl Jūs laikote vaikus idiotais? – po Povilo Makausko režisuoto spektaklio „Laimingasis princas“, karštai keletui suaugusiųjų įsidiskutavus apie tai, ką geba ir ko negeba suvokti vaikai, paklausė viena maždaug dešimties metų mergaitė. Nors dar buvo bandoma kažką postringauti, bet būtų buvę teisingiausia, jei būtent šis klausimas būtų užbaigęs diskusiją. Bent jau apie vaikų (ne)gebėjimą suvokti. 

Po scenoje pastatytos Oskaro Vaildo pasakos kilo natūrali diskusija, ar šį spektaklį galėtų suvokti vaikai. Galbūt tokį nagrinėjimo aspektą lėmė susirinkusi auditorija, tačiau temų pats savaime Oskaro Vaildo kūrinys ir Povilo Makausko pastatymas provokuoja kur kas daugiau. 

Dar pokalbio prieš spektaklį metu P. Makauskas sakė, kad jam svarbus susiklausymas su publika, nesvarbios pilnos salės, o ir tylos pauzių spektaklyje turėtų netrūkti. O kalbant apie pačius vaikus, nemanyčiau, kad svarbiausias klausimas, ar spektaklis vaikams nėra pernelyg monotoniškai melancholiškas, kaip ištarė viena teatro mokytoja.

D. Matvejevo nuotr.

Šioje vietoje tiktų mintis, kad kiekvienas meno kūrinys yra tarsi iškyla nuostabioje vietoje, kur patiriame tiek, kiek patys esame atsinešę ir kiek su mumis yra pasidalijama. Akivaizdu, kad vienokį kraitį atsinešė vaikai, o visai kitokį – suaugusieji, dar visiškai kitokį – suaugėliai, kuriems po spektaklio galėjo kilti tik klausimas, kaip galėjo suvokti kiti. Nenorėdama nieko įžeisti, pasakysiu, kad toks diskutavimas po spektaklio buvo tolygus žvilgčiojimui į kitų kelionmaišius. Turbūt pavydžia akimi, nes būtent vaikų kelionmaišiai dar nėra užteršti nereikalingu balastu ir spektaklį jie galėjo priimti atviriausiomis emocijomis. 

Nuo vaikystės puikiai žinomoje pasakoje miestelėnai žiūri į princą ir iš pradžių giria jo grožį, bet jam pavydi. Kai princas išsidalina, jis tampa nebereikalingas ir nebegražus. Visi, kurie komentuoja, yra beveidžiai, neatsiskleidžia jų asmenybių individualūs bruožai. Kai nusprendžiama keisti princo statulą, labai nuostabiai parodoma, kaip kiekvienas atėjęs gieda žodį „aš“, ir šis kiekvieno savęs aukštinimas tampa tarsi šio miesto kasdienybės melodija. 

Režisierius Povilas Makauskas. D. Matvejevo nuotr.

Skamba ir visiškai kitokia melodija, kurią lydi nuostabus šokis. Tokiomis raiškos priemonėmis yra perteikiama kregždžiuko gyvenimo istorija. Nuo koketavimo su smilga, jaunatvinio džiaugsmo, šiek tiek atmiešto puikavimusi savimi – iki atsisveikinimo atveriant duris į mirties namus. Kaip ir sakė režisierius, šiame spektaklyje svarbiausia yra pasiaukojimo bei brendimo tam istorija. Žemišku lygmeniu pasaka baigiasi nelaimingai – kregždžiuko lavonėlis ir skilusi princo širdis atsiduria sąšlavyne, o brangakmenių ir aukso po išsidalinimo skurstantiesiems nebeturintis princo kūnas – išlydomas. Taip pat pabaiga gali būti liūdna ir dėl to, kad princo statula mieste buvo tarsi kitokio, gražesnio pasaulio reliktas, kuris dar galėjo kažką duoti žmonėms. Siužetui pasibaigus, spektaklį vainikuoja miraklis. Jo metu Dievas paprašo angelų, kad atneštų du gražiausius Žemėje dalykus. Tai yra kregdžiuko kūnelis ir princo širdis.    

D. Matvejevo nuotr.

Prieš spektaklį režisierius P. Makauskas pasakojo, kad yra pasiilgęs mene grožio, o teatre – teatro. Norėjosi kurti spektaklį būtent teatrinėmis priemonėmis. Su režisieriumi kalbėjomės ir apie drąsą – būti balta varna šiuolaikinio teatro kontekste. „Laimingojo princo“ kūrybinė grupė, statydama šį spektaklį, kartais sakydavo, kad po didžio blogio norisi sukurti didį grožį. 

Grožis iš tiesų visus kalbino, leidosi jaučiamas. Dailininkės Julijos Skuratovos lėlės, pačių aktorių kurtas muzikinis spektaklio takelis ir paties kalbėjimo muzikalumas, taip pat nekeliantis nereikalingo informacinio triukšmo minimalizmas. Režisieriui Povilui Makauskui atsibodęs teatras, kuris gąsdina, grasina. Mene turi būti grožio kategorija, kuri ir šiandien veiktų.

„Labai įdomu formos lygmeniu ieškoti sprendimų, kelti sau klausimą, kas gali būti regima ir kas turi likti neregima. Personažai spektaklio statymo metu tiesiog plėtė vaizduotės lauką, stipriai įtraukė pasiaukojimo tema, norėjosi kalbėti apie vidinį žmonių auksą. Man svarbu kelti klausimą, kiek mes patys pasiaukojame. Ar tarp mūsų šiandien yra pasiaukojančių? Ar įmanoma to išmokti? Ar įmanoma subręsti, kad taptume pasiaukojantys“, – spektaklio išvakarėse kėlė klausimus režisierius. 

Ne pirma būsiu pasakiusi, kad šiuolaikiniame teatre žiūrovas mato labai daug negatyvumo, savitikslio brutalumo, nuo kurio žmonės jau yra pavargę. Dažnai tai motyvuojama nuskaidrėjimu per šokiravimą, kančios patyrimą. Tik deja, ne visada tai pavyksta. Dabartiniai kūrėjai, ne tik teatro, atrodo, labai bijo nuskaidrėjimo siekti kitais keliais. 

„Žmonės tapo abejingi. Gyvename bėgančiame griūties ženklų pasaulyje, atsirado nebetikėjimas. Princas yra aukso amžiaus sielos žmogus. Jo praeitas gyvenimas vyko rūmuose – uždaroje, hermetiškoje grožio karalystėje. Toks žmogus nuo šiandienos pasaulio pirmiausia bėga ir slepiasi, bet vienintelis dalykas, ką jis gali padaryti – atiduoti savo auksą, kad ištaisytų negrožį“, – dalinasi režisierius.

Tačiau kalbėjimas grožio ženklų kalba, kaip žinome, šiandien yra tapęs maištinga laikysena. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Režisierius įvardija, kad jo maištas prieš šiandienos geležies amžių yra sąmoningas. Kai visi rėkia, greičiausiai kur kas labiau norėsis klausyti tylos, atodūsio ar, tyliai pūstelėjus vėjui, skambančių varpelių. 

D. Matvejevo nuotr.

Vienas vienintelis mažytis akmenėlis režisieriui iš mano asmeninės kišenės krenta į sceną, kurioje princas išdalija auksą vargšams.Suprantama mintis, kad, pasitelkus įvairių rasių, tautybių vaikus rodančias lėles, buvo norima paliesti viso pasaulio kontekstą. Tačiau šioje pasakoje tai atrodė kiek neorganiška, nors norima pasakyti mintis ir aiški. Pasakojimas vyksta tarsi ne laike ir ne erdvėje. Tai galėjo vykti praeityje, dabartyje ir gali įvykti ateityje.

Tai, apie ką kalba pasaka, yra nepaliaujamas vyksmas, taip pat nepriklausantis jokiai erdvei. Todėl tautybių pasirinkimas kiek iškrito iš viso kalbėjimo konteksto, kuriame nuo socialinių aktualijų jų konkrečiu pavidalu atsiribojama. Bet šis akmenėlis toks mažas, kad princo apdovanoti vaikai scenoje jo net neturėtų pajusti.                      

Tiesa, kad pasakų reikia ne tik vaikams, taip pat tiesa, kad pasaką vienaip perskaitys vaikas, o kitaip suaugusysis. Tačiau giliai širdyje visi žinome, kad bet kokiame amžiaus tarpsnyje mus pasiekęs tyrumo pliūpsnis, kad ir kiek jam sugebėjome tą akimirką atsiverti, kad ir kiek galėjome tai suvokti, kažkur mumyse atgula, pasilieka, perkeičia. Kalbėjimas pasakos ženklų kalba po tiek daug mene, gyvenime ir visur kur regėtų, prieš mūsų valią į mus plūstančių drastiškų, smurtinių scenų, liečia mus kitaip. 
Būtent už šį kitokį prisilietimą norisi paprasčiausiai padėkoti režisieriui.

Tai yra vienas iš spektaklių, po kurio nesinori daug kalbėti apie metaforas, teatrines priemones (nors jų tikrai gausu). Norisi susitelkti į save, savo vidinį vaiką ir leisti sau tiesiog viską išgyventi. Jausti tą patį, ką jausdavai vaikystėje skaitydamas pasakas, tačiau jausti tai kartu ir peržvelgiant viską, ką nešiesi savo kasdieniame kelionmaišyje.