Indrės Juškutės nuotr.

Lenkai nuodija lietuvius bulvėmis! Tokią žinią balandžio 27 d. kultūros bare „Kablys“ pranešė LMTA Teatro režisūros II kurso studentė Eglė Švedkauskaitė debiutiniame savo spektaklyje „Nešk savo bulvę ir tikėk“. „Kablyje“ balandžio 26–30 dienomis vyko PIN diena: kultūros maratonas – erdvė, kur gali pasireikšti jaunieji menininkai. Viena tokių – jaunoji režisierė juoko forma pasakojo apie lietuvių ir lenkų nesusikalbėjimą. Ji iškėlė daug klausimų, kurie šiandien mums, lietuviams, yra ypač aktualūs. Kodėl negebame palaikyti draugiškų santykių su kaimynais lenkais? Kodėl apskritai esame priešiškai nusiteikę prieš kitos kultūros, religijos ar rasės žmogų? Ir bene svarbiausia paklausti savęs – kada savojo krašto meilė virsta aklu jos garbinimu?

Spektaklis prasidėjo Eurikos Masytės daina „Laisvė“ ir iškart sukūrė patriotišką atmosferą. Vėliau pasirodė ir pagrindinis veikėjas – Antanas Uckus (aktorius Naubertas Jasinskas), stovintis ant pakylos ir besikreipiantis į kiekvieną susirinkusįjį žodžiais: „tautiečiai“, „broliai“. Jis iškilmingu tonu kalbėjo žiūrovams apie Lietuvą apėmusią grėsmę – lietuvių kalbos ir istorijos naikinimą. Kuo Antanas pagrindė savo žodžius? Ogi lenkiška bulve, kurioje rado vielą. Taigi, anot jo, tokiomis priemonėmis lenkai nuodija lietuvius. Kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų, Antanui bulvė yra neginčijamas argumentas. Vėliau spektaklyje atsirado dar vienas veikėjas – tai lenkė Gražina (aktorė Uršulė Bartoševičiūtė). Tarp jos ir lietuvio kilo nesutarimų, tačiau Gražina kaip Lenkijos atstovė norėjo susitaikyti ir viso spektaklio metu rodė Antanui, kad Lietuvą ir Lenkiją sieja labai glaudūs ryšiai.

„Nešk savo šviesą ir tikėk“ reiškia garbę, šiuo šūkiu vedama Kultūros ministerija apdovanoja labiausiai Lietuvai nusipelniusius žmones. Antanas, atrodo, pats save apsidovanojo, nes kas jau kas, bet jis tikrai yra vertas titulo. Tik koks apibūdinimas jam būtų tinkamiausias? Didžiausio savo valstybės patrioto ar tautinio fanatiko? Į šį klausimą turėtume nuoširdžiai kiekvienas sau atsakyti. Ko mes bijome? Prieš ką kovojame? Ko nepasidaliname? Antanas Uckus puikiai įkūnija kiekvieną, kuris kartkartėmis pamurma po nosim ar pasiskundžia draugui, kad jam nepatinka lenkai. O kodėl, ir pats jau nebežino. Lietuvoje tvyro toks visuotinis nerašytas susitarimas lenkus laikyti kone priešais.

Visgi kodėl lietuvių ir lenkų santykiai būtent tokie? Spektaklis verčia vėl iš naujo permąstyti mūsų bendrą istoriją ir ieškoti atsakymų, dėl kokios priežasties mūsų valstybės taip viena su kita nesutaria. Vartant istorijos puslapius matome turbūt vieną skaudžiausių Lietuvai momentų, kai Lenkija 1917–1918 metais nepripažino mūsų teisės į nepriklausomybę. Nepriklausomybė mūsų mažai ir nuolat okupuojamai valstybei yra be galo svarbi. Tad suverenitetas Lietuvai yra garbės dalykas. Dar šiandien galime išgirsti kai kurių lietuvių nuogąstavimų, neva lenkai ruošiasi susigrąžinti Vilnių. Šiame spektaklyje visos baimės dėl lenkų invazijos į Lietuvą yra perkeliamos į bulvę. Tačiau nepaisant Antano įtikinėjimo, kad lietuviai yra nuodijami lenkišku maistu, spektaklio antagonistė – lenkė Gražina – kalba apie tautų draugystę.

Gražina, kuri stereotipiškai vaizduojama kaip ragana, minėjo keletą pavyzdžių, siejančių ir vienijančių Lietuvą su Lenkija. Žaidimo forma ji pateikė Antanui tris klausimus, susijusius su Lietuvos istorija. Tačiau šis į nei vieną neatsakė teisingai, visgi kaip tikras patriotas šaukė, kokia garbinga ir didinga yra mūsų šalis, nenorėjo pripažinti tiesos ir lenkę vadino melage. Kokie gi klausimai sukėlė tokias audringas Antano reakcijas? Pirmasis skambėjo taip – kokia kalba kalbėjo M. K. Čiurlionis? Antras – kuris karalius ilgiausiai vadovavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei? Ir paskutinis – koks Jono Pauliaus II, kuris buvo atvykęs į Lietuvą ir bučiavo jos žemę, tikrasis vardas? Visi atsakymai tiesiogiai siejasi su Lenkija, kas reiškia ir artimą ryšį su mūsų valstybe. To Antanas negalėjo pakęsti. O gal, tiksliau, kad turime bendrų dalykų, ir jo pyktis yra beprasmiškas? Spektaklio herojui sunku įsisąmoninti, kad laikai keičiasi ir posakis tautų draugystė nėra užslėpta lenkų propaganda, bet iš tikrųjų reiškia toleranciją ir bendradarbiavimą. Tokia baimė yra paprasčiausiais neišsilavinimo požymis. Net pati Gražina spektaklyje klausia: „Ko jūs (lietuviai) bijot?“ Jai tai atrodo absurdiška.

Bet šis spektaklis nekalba tik apie nepakantumą kaimynams lenkams. Iš esmės jis šaržuoja mūsų požiūrį į bet kurias tautines ar seksualines mažumas, į religinę grupę, žmogaus rasę ar psichikos sutrikimų turinčius asmenis. Arba į šiandien ypač aktualią problemą – pabėgėlius. Žiniasklaida, politikai ir kiti visuomenės veikėjai nuolat bando paveikti mūsų mąstymą, supriešinti, padalinti į atskiras stovyklas. Galiausiai nebežinome, kuo tikėti ir pasitikėti, kur yra tiesa, o kur melas. Todėl šis spektaklis kreipiasi tiesiai į žmogų, provokuojančiai klausdamas: kokia yra tėvynės meilė be proto?

Dar vienas svarbus spektaklio aspektas yra pats jo žanras – politinė satyra. Tai humoristinis kūrinys, kuriame pašiepiamos visuomenės ydos. Taigi šiuo atveju pašiepiamas nepakantumas tautinei mažumai. Spektaklyje Antanas vaizduojamas kaip valstietis, laikantis rankoje Lietuvos vėliavėlę, atstojančią didžiausią ginklą. Pagrindinis veikėjas nuolat baidėsi Gražinos ir jos dukrų bei nesustodamas kalbėjo išmoktais šūkiais, kurie skatina atgimti, sukilti, vienytis lietuvių tautą. Tokia tragikomiška situacija auditoriją linksmino, spektaklyje kone po kiekvieno Antano pasisakymo žiūrovai imdavo ploti ir juoktis. Šis režisierės sumanymas labai taikliai parodo, kaip absurdiška nusistatyti prieš kokią nors tautą. Tačiau įdomu tai, jog žiūrovai džiūgavo ir tuomet, kai Antanas pasididžiuodamas nesutiko susitaikyti su lenkėmis. Ar tai reiškia, kad tiesiog buvo juokinga, ar tai, jog auditorija (visuomenė) lengvai pasiduoda kurstomai neapykantai?

Spektaklio pabaigoje Gražina įteikė Antanui dvi vienodas bulves: vieną – lenkišką, o kitą – lietuvišką, ir klausė, kuri yra iš Lietuvos. Atskirti neįmanoma, tad koks skirtumas, kuri yra mūsiškė? Spektaklis kelia daug klausimų, susijusių su tolerancija ir savojo krašto meile. Juk tėvynės meilė nereiškia neapykantos kitataučiams, ar ne? Išvysti šį Eglės Švedkauskaitės kūrinį išties sveika, nes galima pažvelgti į save iš šalies ir pasitikrinti, ar mes irgi elgiamės kaip Antanas Uckus. O tada užduoti sau klausimą: ar aš noriu būti kaip šis veikėjas, t. y., ar noriu tapti tautiniu fanatiku?