Viačeslavas Kutyrkinas

Gedimino Kajėno nuotrauka

Viačeslavas Kutyrkinas jau daugybę metų gyvena tarp Lietuvos ir Sankt Peterburgo, vykdo įvairius kultūrinius projektus, rengia turistines keliones, pats priklauso Vilniuje įsikūrusiam amatininkų klubui „Dvaro meistrai“ ir aktyviai dalyvauja Lietuvių bendruomenės Sankt Peterburge veikloje, o savo gyvenimo misija įvardija tiltų tarp rusų ir lietuvių tautų statymą.

Kai žmonės susitinka ir kalbasi apie bendrus, jiems rūpimus reikalus, tarp jų nyksta ribos, jie vienas kitam tampa tiltais į savo šalis, kultūrą, istoriją. Juk bendraudamas, o ne užsidarydamas nuo kito žmogus tampa turtingesnis“, – teigia V. Kutyrkinas.

Slava, esi rusas puikiai kalbantis lietuviškai, tad man įdomu sužinoti, iš kur tai?

Jau beveik tris dešimtmečius gyvenu Sankt Peterburge, tačiau gimiau ir užaugau Vilniuje, nors neturiu Lietuvos pilietybės, jaučiuosi kaip Lietuvos gyventojas. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo Vilniuje, čia baigiau mokyklą, lankiau sportą, tad su šiuo kraštu susiję mano anų dienų prisiminimai. Ir dabar, kai Lietuvos krepšininkai žaidžia su Rusija, palaikau Lietuvą. Draugai rusai nesuprasdami klausia: kodėl? O man tai visiškai natūralu, juk jaunystėje tapatinausi su Vilniaus komandomis, o išvykus į Peterburgą, mano klubai liko Lietuvoje.

Būdamas studentas 1989 metais išvykau į Peterburgą, man tuomet buvo 23 metai, dabar – 50. Turint galvoje, kad Lietuvoje lankausi labai dažnai, susidarytų, kad pusę savo gyvenimo praleidau Lietuvoje, o kitą pusę – Peterburge.

V. Kutyrkino keramikos dirbtuvės Sankt Peterburge

Gedimino Kajėno nuotrauka

Išvykęs mokytis į Peterburgą negalvojau ten likti. Tačiau netrukus atsirado žmona, šeima, galiausiai ir Peterburgo pasiūlymai man, jaunam žmogui, atvėrė žymiai platesnių galimybių realizuoti save, dirbti, tad pasilikau. Paskui gimė vaikai, su kuriais kasmet ir ne po vieną kartą atvažiuojame į Lietuvą: jie puikiai žino, iš kur esu kilęs, domisi Lietuvos kultūra ir istorija, o dukra net geriau už mane kalba lietuviškai.

Pastaraisiais metais labai dažnai su bičiuliais keliaujame po Lietuvą, jiems rodau nuostabią šio krašto gamtą, pasakoju istoriją bei rodau kultūrą, ir jie mato, kad čia lygiai taip pat gerai, kaip ir Romoje ar Paryžiuje. Tas pat ir su lietuviais, kurie lankosi Sankt Peterburge: labai greitai jie pamato, kad išankstinis nusistatymas subliūkšta pamačius miestą ir bendraujant su žmonėmis.

Šiandien savo gyvenime matau misiją tiesti tiltus tarp Lietuvos ir Sankt Peterburgo, nes geriausia galimybė mums susikalbėti – kultūra.

Amatininkų klubas „Dvaro meistrai“ Jaltoje, 2013 m.

Tavo tapatybei yra svarbios tiek lietuviškos, tiek ir rusiškos šaknys bei gyvenimo patirtis. O ką tau reiškia būti dviejų kultūrų žmogumi šiandien, kai priešprieša tarp Lietuvos ir Rusijos yra tokia aštri?

Man rodos, visos bėdos prasideda tuomet, kai bijai ir negali suprasti. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes esu savas tiek Lietuvoje, tiek Peterburge, todėl galiu suprasti. Esu lyg stalkeris, galintis žmonėms parodyti tai, kas gera yra tiek Rusijoje, tiek ir Lietuvoje. Ir tai, man atrodo, šiandien yra ypač svarbu mažinant įtampas tarp mūsų kraštų, atveriant kalbėjimosi ir susikalbėjimo galimybes.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įvairių sričių profesionalai – menininkai, sportininkai, verslininkai – visada ras bendrą kalbą bet kokioje situacijoje. Žinoma, jų požiūriai gali skirtis, tačiau bendra veikla, bendras tikslas, žmones sujungia. Ypač jei tai geras darbas, kilni misija. Žinoma, jei tavo siekis tik uždirbti pinigų, tuomet santykiai lieka dalykinio lygio ir nėra ką kalbėti apie bendravimo džiaugsmą. Tačiau jei bandai žvelgti plačiau, tuomet tokia veikla teikia daug džiaugsmo.

V. Kutyrkino keramikos dirbtuvė Sankt Peterburge

Gedimino Kajėno nuotrauka

Ar pastebi, kad per šią veiklą, sujungiant skirtingose srityse dirbančius žmones, plečiasi požiūrių ribos, o priešiškumas, kurį ypač eskaluoja žiniasklaida, ima tirpti tuomet, kai žmones susitinka akis į akį?

Jei bendraučiau su tūkstančiais žmonių, gal mano veikla būtų labiau apčiuopiama ir jos rezultatai būtų geriau matomi... Tačiau juk negaliu prisiimti atsakomybės už veiklą, kurioje nedalyvauju. Man rodos, šiandienėje situacijoje mums būtina išlaikyti sveiką protą ir santykius tarp savo sričių specialistų, tarp bendraminčių.

Rusams atvykti į Lietuvą, o lietuviams atvykti į Rusiją nėra taip paprasta, nes reikia gauti vizas. Kad gautum vizą, turi būti priežastis, kodėl vyksti į tą šalį. Pasižiūrėjus televiziją bet koks noras lietuviui vykti į Peterburgą ar rusui į Lietuvą gali prapulti. O dar reikia vizos... Tad kodėl aš noriu atvykti į šią šalį – esminis klausimas.

Senųjų amatų ir kulinarinių tradicijų festivalis Sankt Peterburge, Petropavlovsko tvirtovėje. 2013 m.

Su bičiuliais per sezoną suorganizuojame 5–6 istorinius-kultūrinius renginius, kuriuose susitinka lietuviai ir rusai. Peterburge tokių renginių labai laukiama: lietuvių amatininkai bei kulinarai tarp peterburgiečių turi savo gerbėjų. Peterburge tokius renginius yra žymiai lengviau surengti, nes tai didelis miestas ir gali tikėtis didesnio žmonių susidomėjimo. Žinoma, kartais atsiranda ir žmonių, kurie ima priekaištauti, kodėl Lietuva yra prieš Rusiją ir pan. Tačiau, man rodos, tokių žmonių yra visur, ir tai kaip tik rodo, kad mums gyvybiškai svarbu tarpusavyje susitikti, geriau pažinti vienam kitą ne per žiniasklaidos sekamas pasakas, bet tiesiogiai bendraujant.

Jau ne vienus metus į Peterburgą bei kitus Rusijos miestus iš Lietuvos atvažiuoja puodžių, kurie rengia edukacinius užsiėmimus, moko lipdyti keramiką bei ją išdegti pagal senas technologijas. Rusams tai yra atradimas, nes čia seniai niekas tokiais dalykais profesionaliai nebeužsiima. Tuo tarpu Peterburge yra labai aukšto lygio mokslininkų, kurie turi daug teorinių žinių apie senąją keramiką. Taigi, sujungus šias dvi patirtis, gali gauti labai gerų projektų, kurie pasitarnauja ne tik bendram kultūriniam gyvenimui ir naujai istorijai, bet ir geriau pažinti vieniems kitus.

Senųjų amatų ir kulinarinių tradicijų festivalis Sankt Peterburge, Petropavlovsko tvirtovėje. 2013 m.

Prakalbai apie keramiką, kaip tik mes dabar ir kalbamės Peterburge tavo įkirtose keramikos dirbtuvėse, kur labai daug lietuviškų ženklų. Ar galima sakyti, kad kaip tik per keramiką ir atradai tą Lietuvos ir Peterburgo ar net Rusijos suartėjimo galimybę?

Tikrai taip. Mano pažintis su puodžiais prasidėjo 2006 metais, kai bičiuliams rusams suorganizavau ekskursiją po Vilnių ir mes užsukome į Užupį. Ten pamačiau naują „Puodžių cecho“ dirbtuvę, ir mes užėjome – bičiuliai juokauja, kad iki šiol iš ten ir neišėjau... Čia sutikau labai aukšto lygio keramikos meistrų, šviesių ir įdomių žmonių, pats pradėjau lipdyti, mokytis ir pažinti.

Jau po metų su 10 žmonių komanda iš Peterburgo atvykome į keramikų rengiamą Trakų stovyklą. Planavome tik pažiūrėti, kaip viskas vyksta, tačiau mums taip patiko, kad visi pasilikome iki pat stovyklos pabaigos. Toje stovykloje buvo rekonstruojama neolito keramika, todėl visi stovyklos dalyviai gyveno kaip neolito epochos žmonės. Pradžioje man tai buvo nesuprantama, galvojau, kam daryti taip sunkiai, jei galima naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir padaryti kur kas greičiau. Bet čia būdamas supratau, kad dirbdamas taip, kaip dirbo neolito žmogus, kažkuriuo momentu pasaulį pradedu matyti tokį, kokį jį matė tos epochos žmogus. Šis atradimas man atvėrė akis, tai buvo visiška fantastika.

Tais pačiais metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo surengta paroda, kurioje eksponuota originali senovės keramika ir per 5 metus Trakų stovykloje pagaminti įvairūs dirbiniai. Tarp tų darbų buvo ir keli mūsų kompanijos iš Peterburgo žmonių padaryti darbai. Tuomet suvokiau, kad šiuos darbus reikia būtinai parodyti Peterburge, kur nieko panašaus nėra.

V. Kutyrkino keramikos dirbtuvė Sankt Peterburge

Gedimino Kajėno nuotrauka

2007 metais Peterburge įsikūrusiame Lietuvos konsulate mes surengėme šios parodos ir katalogo prezentaciją. Į šį pristatymą susirinko labai įvairi Peterburgo publika: menininkų, etnografų, istorikų. Pamatę, kad originali keramika praktiškai nesiskiria nuo rekonstrukcijų, suprato, jog čia dirba aukšto lygio meistrai. Po šios parodos mes gavome nemažai pasiūlymų rengti edukacinius susitikimus, dalyvauti šventėse, ir štai jau 10 metų tai darome Rusijoje ir kitose šalyse. Lietuviai keramikai dabar turi savo mokinių ne tik Peterburge, bet ir visuose kituose Rusijos miestuose, kuriuose lankėmės –Vyborge, Novgorode, Petrozavodske.

Beje, pastebėjome, kad kur tik su „Dvaro meistrais“ atvažiuojame, – ir ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje, Ukrainoje, – visur sutinkame lietuvių, kurie su dideliu džiaugsmu prisijungia prie mūsų ir kartu dalyvauja mūsų renginiuose. Tai taip pat mums teikia didelį džiaugsmą. Tam tikra prasme tai galima vadinti diplomatine misija, tik ne politikos, bet meno ir kultūros diplomatija.

Pats aktyviai dalyvauji ir Lietuvių bendruomenės Sankt Peterburge veikloje.

Kiek pamenu, Peterburge visada buvo didesnė ar mažesnė lietuvių grupelė, kuri susitikdavo per šventes ar svarbesnius įvykius. Atrodo, 1995 metais „Dom kino“ buvo surengta filmo „Niekas nenorėjo mirti“ peržiūra, kurioje dalyvavo ir pagrindiniai aktoriai. Į šį renginį susirinko didžioji dalis lietuvių, gyvenančių Peterburge, visiems jiems buvo labai svarbu dalyvauti tokiame renginyje.

Amatininkų klubas „Dvaro meistrai“ Novgorodo Hanzos dienose 2011 m.

Žymiai vėliau atsirado ir patalpos, kuriose veikla, įvairūs renginiai tapo reguliarūs – tai ne tik galimybė susitikti pačiai Lietuvių bendruomenei, bet ir Lietuvą pristatyti peterburgiečiams. Dabar kiekvieną savaitę Lietuvių bendruomenės patalpose vyksta lietuvių pamokos vaikams ir suaugusiesiems. Taip pat yra fantastiškas choreografas Audrius Jakovlevas, kuris veda šokių būrelį, vokalo pamokos su Aiste Kulnyte. Reguliariai išleidžiamas net laikraštis „Peterburgo lietuvis“, pasakojantis apie bendruomenės gyvenimą šiame mieste – man tai labai gražus pavadinimas, puikiai atskleidžiantis šią bendruomenę.

Ne visi lietuviai ar lietuviškų šaknų turintys žmonės turi galimybių kasmet nuvažiuoti į Lietuvą, todėl į Peterburgą ar kitus Rusijos miestus atvežti Lietuvos kultūrą net gyvybiškai jiems svarbu. Pamenu, 2011 metais Novgorode dalyvavome Hanza dienose ir nuvykome aplankyti vieno seno vienuolyno. Ten sutikome močiutę, kuri labai apsidžiaugė sutikusi lietuvius ir ėmė mums dainuoti lietuviškas dainas. Pasirodo, ji vaikystėje gyveno Lietuvoje ir iš to laiko dar atsimena dainų. Mes ją pakvietėme užsukti į mūsų palapinę, kurioje demonstravome lietuvišką keramiką. Kitą dieną ji atvyko labai gražiai pasipuošusi. O kai sužinojo, kad šiame festivalyje dalyvauja ir konsulas Sankt Peterburge Ričardas Degutis, surengė mums neįtikėtiną koncertą... Serafima – toks buvo jos vardas – mums išreiškė didžiausią pagarbą ir buvo akivaizdu, kad Lietuva jos širdyje užima ypatingą vietą. Tad tokie susitikimai mane ir patį įkvepia toliau darbuotis puoselėjant mūsų bendruomenę Peterburge, o per ją – ir lietuvių bei rusų bičiulystę.

Būtent pastaruoju atveju, kai Lietuvių bendruomenės veikla išeina už bendruomenės namų ribų, yra be galo svarbi. Žinoma, tokiai veiklai dabar labai sunku gauti finansavimą, nes gali susidurti su priekaištais tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės. Todėl stengiamės turėti fondą, kuris mums leistų šia kryptimi veikti savarankiškai ir nepriklausomai, daryti tai, kas mums patiems atrodo svarbu. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje mano sūnus Ivanas Kutyrkinas sukūrė spektaklį „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“, kurio pastatyme dalyvavo lietuviai ir rusai. Niekas jo neprašė to daryti, tai kilo jo asmenine iniciatyva, ir aš matau, kaip vieno žmogaus užsidegimas sujungia žmones, o kūryba tirpdo sienas. Džiaugiuosi, kad šis spektaklis buvo pastebėtas Peterburgo spaudoje, dabar įdomu, kaip šį spektaklį, kuris gegužės 21 d. bus parodytas Lietuvos Rusų dramos teatre, priims Vilniaus publika.

Kaledinė mugė Sankt Peterburge. Lietuvos namelis. 2015 m.

Kaip tu pats jautiesi dabartinėje situacijoje, kai įtampa, nesusikalbėjimas tarp šalių yra pasiekęs didžiausias aukštumas, o nubrėžtos ribos, rodos, sunkiai peržengiamos.

Visais laikais buvo šviesių žmonių, kurie savo veikla, žodžiais ar pavydžiu sugebėjo sutelkti žmones geriems darbams ar bent jau susimąstyti ir keisti savo požiūrį. Pavyzdžiui, dainininkas Borisas Grebenščikovas, kuris nuolatos lankosi Lietuvoje, koncertuoja ir Ukrainoje, tačiau Rusijoje dėl to niekas jam nepriekaištauja, nes jis turi savo politiką.

Dabar madinga kalbėti apie susipriešinimą, brėžti ribas tarp mūsų tautų. Žinoma, tam yra ir priežasčių. Tačiau kalbėdami vien tik apie skirtingus požiūrius, pakeliui galime prarasti labai daug svarbių, esminių dalykų. O paskui pasikeis laikas ir madinga taps kalbėti kitaip – juk būna taip...

Esant geroms aplinkybėms kalbėtis ir susikalbėti gali bet kas, tam nereikalingos didelės pastangos, tam tikra prasme tai net savotiška konjunktūra. Tuo tarpu blogoje situacijoje rasti susikalbėjimo galimybių nėra paprasta, tačiau būtina išlaikyti santykius, nes, pasikeitus aplinkybėms, per tokius žmones vėl būtų galima tiesti bičiulystės tiltus. Juk tai – šventas reikalas.

Man rodos, kuo mažiau žmogus sau leis galvoti savarankiškai, tuo mažiau galimybių turės išsaugoti tai, kas svarbiausia. Kai žmonės susitinka ir kalbasi apie bendrus, jiems rūpimus reikalus, tarp jų nyksta ribos, jie vienas kitam tampa tiltais į savo šalis, kultūrą, istoriją. Juk bendraudamas, o ne užsidarydamas nuo kito žmogus tampa turtingesnis.

Kalbino Gediminas Kajėnas