Svetlana Aleksijevič

EPA nuotrauka

Nobelio premijos laureatė nekolekcionuoja baisumų

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytojams padovanojo savo autografą. Knygoje „Černobylskaja molitva“ („Černobylio malda“) rašytoja rusų kalba parašė žodžius, kurie lietuviškai skamba taip: „Mano skaitytojams Panevėžio mieste – apmąstymams“.

Giliems apmąstymams nuteikia „Černobylio malda“, apie kurią pati autorė sakė, kad ši knyga ne apie Černobylį, bet apie pasaulį po Černobylio, apie epochą, kuri kada nors taps mitologija. Apie tai, ką teko išgyventi po baisiosios katastrofos, pasakoja dar gyvi išlikę liudytojai.

To paties pavadinimo spektaklyje, kurį J. Miltinio dramos teatre režisavo Linas Marijus Zaikauskas, scenografiją sukūrė Margarita Misiukova, skamba vienišo žmogaus balsas – Liusios Ignatenko (jaudinantis aktorės Eglės Špokaitės vaidmuo) pasakojimas. Jos gyvenimo tragedija. Atominės elektrinės sprogimas atėmė jos mylimą vyrą Vasią, myriop pasmerkė dukterį, sužalojo artimųjų sveikatą ir likimus.

„Mano tikslas nėra kolekcionuoti baisumus, aš renku medžiagą apie tai, kaip išlikti žmogumi. Manau, kad žmogumi galima išlikti visada, bet sieloje turi degti žvakė, ir reikia eiti su ta žvake per visą gyvenimą. Kitos išeities nėra“, – kalbėjo rašytoja Svetlana Aleksijevič po spektaklio, kuris ją sugraudino iki ašarų, premjeros.

Aš bijau tik jausmų...

Tai spektaklis apie Mirtį ir Meilę, bet nugali pastaroji. Tas Eglės Špokaitės balsas – atrodo, kad ji groja fleita – skverbiasi iki pačių gelmių, virpina sielą ir pasinaudosiu Valentino Sventicko posakiu: „Tarsi žebenkštukės po nugarą laksto.“

Viena sutuoktinių pora išėjo iš spektaklio. Pasakė, kad jiems buvo per baisu. Buvo labai susijaudinę. Sakė, kad labai patiko, bet dar dabar negali atsigauti (kalbėjausi su jais kitą dieną).

Aš jau iš anksto drebėjau, kad po spektaklio reikės reanimacijos. Taip, kaip po filmų – Krzisztofo Zanussi „Svetimkūnis“ ir Thomo Stuberio „Herberto“, kuriuos mačiau tarptautiniame filmų festivalyje „Europos kinas ir dieną, ir naktį“(šiais metais festivalis Panevėžio „Garso“ kino teatre vyko jau dvyliktą kartą).

Unikalus renginys, jau turįs savas tradicijas ir kiekvienąsyk pribloškiantis vienu kitu šedevru, apipiltu apdovanojimų lietumi prestižiniuose festivaliuose, arba tiesiog „iškastu“ kokiame mažai žinomos šalies kinematografe. Rytų Europos aktualijos per meilės trikampį, religijos triumfas „Svetimkūnyje“ ir baisi senstančio boksininko, visą gyvenimą atidavusio darbui ir pamiršusio jį mylinčius žmones, tragedija „Herberte“ užvirė baisią jausmų sumaištį.

„Černobylio malda“ – baisi tema, baisi katastrofa, baisios pasekmės. Keista, man visai nebaisu. O juk aš bijau jausmų. Maniau, neištversiu to spektaklio. Tos tragiškos meilės, tos netekties. Bet ištvėriau. Padėjo scenografija. Tokia šviesi ir viltinga. Tas raudonas balionėlis pasteliniuose atspalviuose man priminė meškiuką su raudona širdele...

Kam teatras, kam politika, kam paguoda mobiliuoju

S. Aleksijevič autografas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytojams

Keista, bet po „Černobylio maldos“ nereikėjo jokių gaiviklių (pvz.: uostomosios druskos, kurią taip mėgo damos praeitais šimtmečiais). Dabar nuotaiką gali pakelti selfis ar SMS mobiliajame telefone, gal todėl daugelis jaunuolių taip intensyviai susirašinėja spektaklių, filmų ir kitų renginių metu – ieško moralinės pagalbos.

Taip norisi prie salės durų pastatyti dėžę kaip skėčiams Japonijoje. Sumeta visi į vieną, o paskui išeidami pasiima savo (vienas suomis gyrėsi, kad jis išeina pirmas ir visada pasiima geriausią, o kas sakė, kad tai lėčiausia tauta?).

Lietuviai tikrai galėtų pretenduoti į lėčiausiai mąstančius, nes telefonus išsijungia nebent po spektaklio. O gal juos taip užburia menas, kad kai pačioje dramatiškiausioje vietoje ima įkyriai skambėti mobilusis, daugelis ima raustis savo krepšiuose, bet nė vienas neranda. Tada kažkokią repliką meta aktorė Eglė Špokaitė (nervai neišlaiko), ir teatro magija kažkaip išsisklaido. Tenka vėl kauptis visiems iš naujo.

Žiūrovams lengviau. Aktoriams – priklausomai nuo temperamento ir vaidmens sudėtingumo. „Alio alio, klausau!“ – sušuko auklė, suklupusi prie mirusios Džuljetos Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kai salėje netilo telefono garsai.

Juozo Miltinio mokiniai, tie žiūrovai, kuriems dar teko laimė matyti legendinio režisieriaus spektaklius, apgailestauja, kad nebėra tos dvasios, kokia buvo. Režisierius Juozas Miltinis neleisdavo po premjeros aktoriams išeiti į sceną ir nusilenkti. Dabar išeina ne tik visa trupė, gauna daug gėlių ir ovacijų, bet dar režisierius pristato garbingus svečius, sėdinčius salėje. Čia jau itin sudėtinga misija, nes gali nepastebėti paties garbingiausio...

Paskui į sceną kopia Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič. Tada šalia prisėda Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos bendrapirmininkė Rebecca Harms. Užverda diskusijos, debatai. Kam – ekologija, kam – politika. Kam – komunizmo šmėkla, kam – atominė elektrinė. Keista, man visai nebaisu. Aš bijau tik jausmų. Maniau, neištversiu to spektaklio. Bet ištvėriau. Padėjo scenografija. Tokia šviesi ir viltinga. Tas raudonas balionėlis pasteliniuose atspalviuose man priminė meškiuką su raudona širdele...

Autografas bibliotekos skaitytojams

Spektaklis „Černobylio malda“ – projekto „Panevėžys vienija ir taškas“ dalis. Juozo Miltinio dramos teatras ėmėsi sudėtingos misijos suburti įvairių sričių institucijas, kurių bendradarbiavimas pagerintų gyvenimo kokybę čia gyvenantiesiems ir kartu padarytų miestą traukos centru Lietuvos gyventojams ir užsieniečiams.

Balandžio mėnuo buvo skirtas temai „Pulsuojanti ekologija“, į kurią įvairiais projektais, įdomiais sumanymais gyvai atsiliepė ir miesto įstaigos, ir menininkai.

G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, įsiliejusi į socialinį-kultūrinį projektą „Panevėžys vienija ir taškas!“, balandžio mėnesio renginių ciklui „Pulsuojanti ekologija“ skyrė mąstymo ekologijos renginius. Nuo knygų ekspozicijų „Ekologija – sąmoningas pasirinkimas“, „Žemei reikia draugų“ iki mokslinės duomenų bazės „GreenFILE“ pristatymo.

Bibliotekoje surengta paroda „Didžiosios Utopijos kronikos: daugiabalsė Svetlanos Aleksijevič kūryba“, kurioje eksponuojamos knygos, straipsniai apie rašytoją ir jos kūrybą.

Svetlana Aleksijevič (g.1948 m.) – baltarusių rašytoja, žurnalistė ir scenaristė, rašanti rusų kalba. Gimė Ukrainoje, gyvena ir dirba Baltarusijoje. 2000 metais rašytoja dėl Aleksandro Lukašenkos politikos buvo priversta palikti Baltarusiją. Gyveno Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 2011 metais grįžo į Baltarusiją. Rašytojos knygos, išverstos į daugiau kaip 30 kalbų, leidžiamos Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Kinijoje, JAV ir kitose šalyse. Už jas Svetlanai Aleksijevič suteikta daugybė tarptautinių apdovanojimų. 2015 m. suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytojams padovanojo savo autografą. Knygoje „Černobylskaja molitva“ („Černobylio malda“) rašytoja rusų kalba parašė žodžius, kurie lietuviškai skamba taip: „Mano skaitytojams Panevėžio mieste – apmąstymams“.

Po spektaklio „Černobylio malda“ premjeros ir susitikimo su žiūrovais Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Nobelio literatūros premijos laureatė trumpai pasikalbėjo su bibliotekos direktore Rima Maselyte. Rašytoja pasidžiaugė galimybe atvykti į Panevėžį, pamatyti pagal savo kūrinį pastatytą spektaklį.

Parodą „Didžiosios Utopijos kronikos: daugiabalsė Svetlanos Aleksijevič kūryba“ dabar papildė knyga su Nobelio literatūrinės premijos laureatės autografu.